Teatgimsta boksas!

Po eilinio nužudymo Londone, šįkart – panaudojus šaunamąjį (taip, čia jis kaip ir uždraustas, rašiau?) ginklą, kuomet nepilnametė mergina viename rajone nušauta, o nepilnametis vaikinas gretimame (šiame gyvenau kone metus vos imigravęs į JK) kritiškos būklės pakliuvo į ligoninę, kai jo gal net draugas, tik kad subadytas peiliu, bet panašios būklės, man beskaitant informaciją užkliuvo pernykštė statistika, kurią publikavo BBC.

Šiaip BBC tapo visišku propagandiniu valdžios ruporu (gal tokiu ir buvęs, tik lietuviai iki dabar nuo sovietmečio, kada BBC lygintas su TASS, dar vis turi per daug senų iliuzijų, kai iš toli ir nesimato), todėl tekstą su komentarais straipsnyje skaityti galite, tačiau su gera sauja druskos, kaip sako buvę anglų kolonistai anapus Balos – štai tas straipsnis čia.

Apsaugos analizė (1): Aldo Moro

Rupūžiokas tas Augustas, kuris visai ne Augustas, ir tas jo klausimas, kuris visai net ne klausimas, o provokacija prie mano įrašo “Ar reikalingas šaunamasis ginklas asmens sargybiniui“ š.m. sausio 24 dieną:

Mat man kažkaip vis į atmintį įstrigęs Aldo Moro atvejis, kuomet jo asmens apsauga buvo praktiškai neginkluota, ir kai kortežas buvo užpultas politinių teroristų grupuotės, jie tiesiog nesugebėjo apsiginti. Tau teko analizuoti šį atvejį? Ką apie tai manai Tu?

Pirma, tai tokių klausimų man negalima uždavinėti, nes neduok man pavalgyti – duok tik apie tai papostringauti.

Antra, tai ir jis pats rupūžė, ir dar ne ką geresnis jį palaikęs skaitytojas Deadmaro3, nes ir šis prisėdo su dideliu bokalu alaus į šią kompaniją laukti, ką ta tema pasakysiu (principe, tai alaus pučą jau galima organizuoti).

Todėl šį mėnesį baigiu iš esmės pradėdamas gal netgi naują įrašų ciklą apsaugos įvykių ir scenarijų analizėmis “paprastam skaitytojui“, ir pradėsiu nuo Aldo Moro, kad jau buvau apie tai paklaustas. Ir ten ne viskas taip aišku, kaip išties paprastai viskas visiems aišku, ir ką visada apsaugos kursuose nagrinėja.

Bet apie viską nuo pradžių.

Į atsiliepimą dėl ginklų asmens apsaugai

Truputį man užtruks, matau, parašyti žadėtą analizę apie Aldo Moro pagrobimą, ir gausis, ko gero, net dvi dalys (kas nesidžiaugia?!), bet va už tai neužtruko gauti tokį kritišką (jei išsireiškus inteligentiškai, aišku) atsiliepimą Seiikan FB puslapyje prie nuorodos į mano įrašą “Ar reikalingas ginklas asmens sargybiniui?“.

Kadangi po to komentarų autorius kažkaip susigėdo (tai dar ne viskas su juo prarasta) ir savo pasidergimą finale išsitrynė (čia tiems, kurie mano, kad aš komentarus trinu, kai jie man nepatinka), tai aš, gerbdamas jo tokį pasirinkimą, visos diskusijos todėl jums ir neįdėsiu – tačiau netgi ten radau teiginių, kuriuos pateikus ne tokia linksmakočių matavimosi maniera kaip originale, galima apturėti išties naudingą diskusiją pratęsimui dėl mano aukščiau minėtojo įrašo, ir kuri pasitarnaus, manau, dar ir savotiška preambule anam būsimam dviejų dalių įrašui (ir, kažkaip pagalvojau, netgi tokių įvykių analizių ciklui, jei tik bus jums įdomu).

* * *

Ar reikalingas ginklas asmens sargybiniui?

Jei praeitą savaitę klausiau, o kam tau ginklas savigynai, tai šįkart tas pats klausimas pereina nuo mėgėjų link profesionalų, ir konkrečiai – asmens sargybinių.

Kiek SIA (UK Security Industry Authority – departamentas prie Home Office, t.y. JK Vidaus Reikalų Ministerijos) apsaugos licencijos yra pasaulyje graibstomos ir vertinamos, nepaisant to, kad nemažai jų turėtojų net neketina dirbti JK rinkoje, tiek pati apsaugininkų padėtis JK kelia kitur atlaidžią šypseną, kaip ir jums, tikiu, ir ypač, kai tai liečia asmens apsaugą (angl. close protection) – suprask, jie gi visi neginkluoti!

Kam tau šaunamasis ginklas?

Klausimas gana keistas civiliokui, bet kad dabartinėje mano gyvenamoje JK netgi ir policija, neskaitant Šiaurės Airijos, šaunamaisiais ginklais neginkluota, išskyrus specialiuosius firearms padalinius (lietuviškas ARAS dėl jo vado Viktoro Grabausko neeilinės asmenybės tiesiog truputį miesto legendose fetišizuotas, nes netgi holivudiniai SWAT JAV yra kaip ir Met Police firearms JK iš principo tiesiog geriau treniruoti ir apginkluoti policijos intervenciniai bei šturmo savanorių pareigūnų daliniai, ir ten nieko statutinio “specnaziškai-nindziško“ nėra).

Tai nenuostabu, kad ir nuo 1968 metų šaunamieji ginklai JK civiliams yra juolab iš esmės pradėti uždrausti (taip graižtviniai šautuvai kaip klasė uždrausti tik nuo 1997 metų), ir netgi ribojami peiliai “savigynai“ (išimtys numatytos škotams kaip jų tautinio kostiumo dalis ir sikhams dėl religinių ritualų), bei įstatymuose ir teismuose bet koks parankinio daikto panaudojimas konflikte yra vertinamas kaip ginklas, priklausomai nuo ketinimų ir žalos dydžio.

Ukmergės įkaitų drama

Pavadinimas skamba baisiai, tiesa?

Kalbu apie tą įvykį, kuomet ginkluotas tėvas užsidarė bute su vaiku ir atsisakė įsileisti policiją, todėl buvo iškviestas Aras, o jį išgabeno į psichūškę.

Mano komentaras, apie tai išgirdus, kas vyksta ir kad baigėsi taikiai, buvo labai paprastas: ačiū Dievui ir Viktorui Grabauskui – kad turi Aras gerus psichologus derybininkus.

Šaudymas Biržuose

Prieš kelias dienas praeitą šeštadienį Biržuose septyniais šūviais buvo nušautas bėgantis nuo užpuolikų, pareikalavusio gultis ant žemės, paauglys, o jo draugas buvo sužeistas. Įtariamasis Z. Š. (gimęs 1965 m.), gyvenantis Biržuose, jau sulaikytas, o antras įtariamasis iš Biržų kilęs Dainius Miliukas (gimęs 1976 m.), policijos duomenimis gyvenantis Vilniuje, Žirmūnų g., šiuo metu vis dar ieškomas.

Gi aš vakar, bevažinėdamas su reikalais po Vilnių, pasiklausiau per Visada Radijas postringavimų ir atsiliepimų į šį šeštadieninį šaudymą Biržuose, pradedant nuo “visiems biržiečiams atgailaujant muštis į krūtinę“ (kunigas, aha) ir “vai kaip nesaugu gyventi“ (47 proc. “tik“, nors sakyčiau net, jaučiasi saugūs?) iki “mūsų šalyje saugomi tik gėjai ir Stankūnaitė“ (nori būti saugus – tapk gėjumi ar pavardę pasikeisk, nesupratau?) ir “nebrandi asmenybė, empatijos trūkumas“ (ir ką?).

Pokštininkas

Istorija ne mano, tai parduodu už tiek, kiek pirkau. Artūras Ketlerius iš komjaunimas.lt G+ dalinasi:

Gan Bei: o, ei…

Garsiai besikeikianti girtų ruskių kompanija ir skraidančios per salę taurės Gan Bei restorane Vilniuje – čia atsitiktinumas ar jau ženklas, kad metas imti ir pagalvoti apie ginklą?

Ne Gan Bei personalas, o gaila… (iš t-kino.com)

Piktas kelyje

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius, kuris visokeriopai palaiko ir ginklų savigynai teisę, priminė man penktadienio nutikimą, į kurį buvau jau numojęs ranka.

Atvažiavus į Borjomi organizuotą pikniką prie Baltojo tilto ir parkuojantis automobilį (Citroen C1 – tiek ten jo ir tėra), už manęs priverstas stabtelėti merso banginio vairuotojas (nes iš priekio važiavo automobiliai), labai persiuto tokia “nepagarba“ jo transporto priemonei (ne pirmą kartą, tik, pastebėsiu, kodėl mersus paprastai Vilniuje vairuoja rusai?). Dar pagalvojau, kad man kairį priekinį žibintą sukals savo auto užpakaliu, nes pralėkė ir paskui staiga pavarė atbulas, kol aš tiesinausi, įsisprausdamas į tarpą tarp kitų automobilių (jo netilptų, bet jis ten ir netaikė – kalba ne apie “mano vietą užėmei, aš pirmesnis buvau“).

Pažiūrėjau, kas ten skeryčiojasi, bet keiksmų neišgirdau, kadangi per tokius karščius, nuo kurių smegenys ne vienam lydosi, veikia salone kondicionierius, o ir Visada Radijas pasakojo apie ekologinę bibliotekininkystę (nemeluoju – tikrai tokia tema!).