Į atsiliepimą dėl ginklų asmens apsaugai

Truputį man užtruks, matau, parašyti žadėtą analizę apie Aldo Moro pagrobimą, ir gausis, ko gero, net dvi dalys (kas nesidžiaugia?!), bet va už tai neužtruko gauti tokį kritišką (jei išsireiškus inteligentiškai, aišku) atsiliepimą Seiikan FB puslapyje prie nuorodos į mano įrašą “Ar reikalingas ginklas asmens sargybiniui?“.

Kadangi po to komentarų autorius kažkaip susigėdo (tai dar ne viskas su juo prarasta) ir savo pasidergimą finale išsitrynė (čia tiems, kurie mano, kad aš komentarus trinu, kai jie man nepatinka), tai aš, gerbdamas jo tokį pasirinkimą, visos diskusijos todėl jums ir neįdėsiu – tačiau netgi ten radau teiginių, kuriuos pateikus ne tokia linksmakočių matavimosi maniera kaip originale, galima apturėti išties naudingą diskusiją pratęsimui dėl mano aukščiau minėtojo įrašo, ir kuri pasitarnaus, manau, dar ir savotiška preambule anam būsimam dviejų dalių įrašui (ir, kažkaip pagalvojau, netgi tokių įvykių analizių ciklui, jei tik bus jums įdomu).

* * *

Praleidus autoriaus savęs pagyras ir užstūmimą ant manęs net prašokus tipinę “ekspertinę“ fazę “o kas tu toks???“, tiesiog pastebėsiu, kad jis teigia buvęs ATAS (dab. VAD) katukas (CAT) – kontratakos grupėje (tad kaip ir savaime jau ekspertas, o ne šiaip koks pasiklydęs trolis?), todėl būtinai mano minėtame aukščiau įraše susiraskite tekste būtent šią aprašytą poziciją ir pažiūrėkite, ką aš apie ją parašau.

Katukai ne visada gauna patogiausias vietas pasivežinimui (foto iš nydailynews.com)

Pasiskaitėte jau?

Tai ten nors ir tanką ar sraigtasparnį atsiboginkite, jei jo paminėtų granatų (sic!) mažokai atrodo – absoliučiai jokio skirtumo, ar jo minimas asmeninis trumpavamzdis ginklas yra kūno dalis ar penio kompensatorius.

Bėda tik, kad ne apie didvyrius kalba ir jų šlovingą praeitį Žvėryne ant stogo belaukiant Godo (arba Tatos, kurį savo ruožtu aš saugojau kuklesniu arsenalu, bet ant Parlamento, klausydamas jo skambinimo pianinu pro pravirą šio kabineto langą – čia irgi autorius gyrėsi, kad va “negyvenau“ aš anuo jo išgyventu linksmuoju bei daininguoju šiuolaikinės Lietuvos istorijos periodu, aha).

Bėda juk tame, kad privačiame (!) sektoriuje prie privataus užsakovo jūs tokiu arsenalu banaliai disponuoti neturite teisės.

Maža to, jūsų asmeninio ginklo leidimas, jei tokį išvis gausite (JK visa asmens apsauga, ir netgi absoliuti dauguma netgi policijos, priminsiu, yra neginkluota – ir nieko, kažkaip susitvarko su darbu ir užsakymais, ar ne?), turi ribotas teisines ir netgi geografines aplinkybes. Tarkime, JAV dažnai tai tik vienos jurisdikcijos ribos, o Niujorko miestas ir Niujorko valstija yra skirtingos, pastebėsiu. Ir jei kažkas dabar purkštauja, neva, tai Lietuvoje čia geriau nacionaliniu mastu, tai turėkite omeny, kad Lietuva yra ES narė, ir nacionalinė lietuviška licencija anaiptol automatiškai negalioja visoje ES teritorijoje, nors čia ir galioja koks nors bevizis režimas Šengeno erdvėje.

Nors, sutinku, išties ES yra tam tikra kategorija nacionalinių licencijų ginklui tarsi (raktinis žodis!) tarpnacionaliniu mastu, tačiau dar 2015 metais buvusiam kolegai, tokia jo gauta Rumunijoje (sic!) prieš mane besigyrusiam, paaiškinau paprastai ir ant pirštų, kiek ji “galioja“ ne tik JK (kur negalioja – ir tai dar iki Brexit referendumo!), tiek ir bet kurioje kitoje ES valstybėje, kur dera šios pagrindu vis tiek gauti vietinę – žodžiu, grynai kaip ir JAV (lengvinanti aplinkybė neatleidžia nuo atsakomybės už sunkius nusikaltimus, ar ne?).

O tai, kad kitos ES valstybės turi gerokai griežtesnius apribojimus ginklui nei Lietuva, tai ar vėl turiu priminti? Kaip ir koks ispanų gvardietis labai bus, aha, geranoriškas ir supratingas atsižvelgti į jūsų aiškinimus jam laužyta anglų kalba dėl kokių nors ne jo šalies licencijų ir turimo iš šalies įsivežto ir čia neregistruoto (!) šaunamojo ginklo turėjimo, saugant kokį rusų oligarchą, turintį čia savo vilą. Bet nepamirškite ir dėl šito ateiti pasiginčyti – tarsi aš savo SIA Close Protection kursus ne Ispanijoje esu baigęs.

Tad ir šiuo požiūriu ne tik CAT, bet ir privačios apsaugos artimesni pirmo apsaugos rato kūnsargiai savo ginklus gali susikišti ten, kur taps “neatsiejama kūno dalimi“ (citata).

* * *

Bendrai paėmus, jei išties būtų įdėmiau perskaitytas anas mano įrašas, tai kvailų klausimų ir poreikio prieš mane mosuoti vėjyje savo nuvytusiu linksmakočiu išties nekiltų.

Ypač, kada po to diskusijoje pripažįsti, kad kaip ir nesupratai mano teksto, tai aš už ar prieš ginklus asmens apsaugoje (man atrodo, aš net pagal pozicijas konkrečiai išvardinau, kur to ginklo reikia, o kur jo turėjimas yra tik balastas prie diržo – beje, iš mano patirties, tai ir JAV Prezidentą jo vizito metu Honkonge, kur galiojo JK įstatyminė bazė, saugojo USSS net neginkluoti agentai, nes jiems joks leidimas ginklui banaliai nebuvo išduotas, o apie lietuviškus atvejus aš galėčiau dar ir romaną prirašyti, nes va spėkite, kas tarp visų kitų organizacinių pareigų dar ir rašydavęs tas diplomatines notas JAV ambasadoriaus vardu dėl leidimų ginklams visų tų JAV aukštų asmenų vizitų metu?).

Ir, aišku, kada savo šaunumą grindi granatomis (sic!) po ranka ir 100 atsispaudimų bei todėl pasakai, kad nekvaršintum galvos klausimu dėl maršrutų planavimo (sic!), tai nenuostabu, kad po ATAS perėjus į privačią asmens apsaugą teko prevenciškai panaudoti šaunamąjį ginklą. Šiame tinklaraštyje taip ir rasite mano analogišką propaguojamą (sic!) strategiją, kad niekas taip neapsaugo nuo užpuolimo tamsiame skersgatvyje, kaip gebėjimas atlikti mavašį suktuke į galvą, aha.

Tai gal ir palikime tuos paikus argumentus, kurie išties iki kritikos netempia, ir kurie yra tiek tipiški kitąkart tarsi byviškai tešlagalviški visokiuose kovos forumuose, kad ir autoriaus vardo minėti čia nebūtina. Juolab, kaip sakiau, savo “pasvarstymus“ finale jis išsitrynė, tai ir aš sceenshot čia nebedėsiu. O esminius teiginius jums perkėliau, nes manau, kad ir tokie atsiliepimai yra naudingi diskusijai ir mąstymo procesui – jei jau ne čia komentaruose, tai bent FB puslapyje, o jei ir ne ten, tai galima iškelti į atskirą temą.

Nors tema ta pati, ir, bijau, nesibaigianti niekada, nes skaitymas ir teksto suvokimas visada reikalauja daugiau pastangų, nei pasidergimas komentaruose.

Bet išties – kas aš toks, kad ginčyčiausi su “labiau patyrusiais ekspertais“? Aš tik tinklaraštį rašau. Ir, tikiuosi, jūsų smagiam jo pasiskaitymui.

Likite saugūs!