Anądien taip berašant apie Goju-ryu mokyklos kata logiką (apie tai – sekantis jau įrašas!) staiga toptelėjo į mano makaulę tokia paklydusi, tarsi nedorovinga siela tarp bordelio su fleitininkėmis ir pragaro su visu už tai laukiamu BDSM, mintis:
O kokio velnio ta saifa išvis sugalvota ir į Goju-ryu mokyklų kata sistemą inkorporuota?
Retkarčiais aš taip užsimenu apie kata iššifravimo principus, kurie vadinami kaisai-no genri (解裁の原理 dekonstravimo principai), tačiau apsižiūrėjau, kad nebuvo dar įrašo, kur juos ant pirštų aiškiai papunkčiui išdėstyčiau.
Šios taisyklės nėra joks mano išmislas.
Ir nėra jos tik Goju-ryu, ar išvis konkrečiai Shoreikan krypties “direktoriaus“ Toguchi Seikichi (1917-1998 ), kuris yra vienas iš tos ketveriukės esminių Goju-ryu krypčių, apie kurias jau 2011-aisiais aš rašiau (tik jis ir ne iš “maniškio“ Jundokan), kažkokios itin “slaptosios“ žinios, kurias antai pateikė šis didmeistris po savo mokytojo ir Goju-ryu mokyklos sukūrėjo Miyagi Chojun (1888-1953) mirties visiems taip urbi et orbi – daugiau ar mažiau toks kaisai-no genri yra žinomas ir kitose senesnėse Okinavos karate mokyklose.
Skaityti toliau “Toguchi Seikichi ir jo Shoreikan kaisai-no genri – iššifruoti kata“
Tai kokias išvadas vėl taip pasidarei iš to savo savaitinio dėmesio susitelkimo šįkart į saifa-gata?
Kaip neišmanėlis karate bendrai ir Goju-ryu konkrečiai, tai norėčiau pastebėti dėl bunkai, kad saifa-gata, kaip ir jos giminė kururumfa, prasideda gynybine reakcija (kurią ir matote kata, kai užpuolimai lieka “šešėlyje“ – nebent ateitų partneris papraktikuoti jums poroje tsuzuki-te bei tų bunkai pritaikymų oyo), visiškai ne nuo jūsų riešo sučiupimo, bet įsikibimo į atlapą.
Pastebiu, kad dažnai iš nesupratimo kyla visokie keisti mitai apie karate treniruočių metodus, tarp kurių populiariausi, aišku, liečia visokius atsparumus skausmui ir “užsigrūdinimus“ smūgiams.
Na, taip – visi kovos menais yra BDSM porūšis: jei imtynėse submisyviai būtina mokėti saugiai nugriūti, nes vis tiek pargriaus, tai kumštynėse būtina mazochistiškai turėti aukštesnį skausmo slenkstį, nes vis tiek muš, o gal ir kojomis spardys.
Tad prie tos jau mano paminėtos mitologijos, ką aprašiau, kalbėdamas apie hojo-undo tris pagrindinius prietaisus, tai dabar aptarkime dar tuos bent du (kuo ir baigiasi visas ginekologų ir stalių skaičiavimas ant pirštų) mitus apie nusiskausminimą (sic!), ir kam tie treniruočių metodai išties skirti.
* * * Skaityti toliau “Karate “skausmingi“ mitai iš nesupratimo (1/2): makiwara“
Būna, kad man feedly šventėms, sveikinant Vasario 16-osios proga ir prisimenant mano a.a. močiutės Marijos gimtadienį, atneša džiugių naujienų!
Ir šįkart viena tokių nors ir yra net 1986-ųjų senumo, bet pagaliau atsako į mane ilgai kamavusį klausimą (žr. dar diskusiją komentaruose su Tomu “Lapinu“ Lapinsku, Lietuvos Šaolin vadovu): o tai kokios yra šaknys šios kata vardu sepai, ir kas jos autorius?
Praeitame įraše kalbėdamas apie hojo-undo įnagius pastebėjau, kad trys pagrindiniai jų (chiishi, sashi ir nigiri game) koreguoja kūno struktūrines padėtis ir treniruoja reikiamas jėgos generavimo įtampas, kurios yra sanchin, seiyunchin ir shisochin kata pagrindas.
Tai dabar iš to seka tik du klausimai:
Man panašu, kad pirmas klausimas prašosi išvis atskiros temos, o va antrame – visa krūva sekančių vienas iš kito klausimų, kuriuos verta taip imti ir iškart atsakyti, kad nebekiltų nesusipratimų, jei diskutuosite su kitų karate mokyklų atstovais. Skaityti toliau “Kiek -chin kata yra gana?“
Vakar prasidėjo kalendorinė vasara, karantinas iš esmės ta proga irgi jau pasibaigė, ir jums čia liko dar mažiau kokio reikalo kiurksoti, nes juk norisi traukti prie vandens telkinių savo bicukus prieš panikes demonstruoti, tiesa?
Tai tiesa dar ir tai, kad senokai tinklaraščio tema buvo skirta karate (kaip čia taip “apie karate kitaip“?), ir šįkart – netgi įrašas skirtas konkrečiai Goju-ryu karate bei vienam iš treniruočių metodui, vadinamam hojo-undo. Skaityti toliau “Hojo-undo: nes karate – ne “kačialkė“!“
Nurimkite, o užsikepę jūs kravmageriai!
Be abejo, Izraelio kovos sistema hebrajiškai reiškia ne “prasta karate“, kaip aš čia tinklaraštyje keliskart pasišaipiau, bet krav קרב reiškia “mūšis“ arba gal netgi “kovinis“, o maga מגע – Make America Great Again! “kontaktas“ (prisilietimas, susilietimas, jausmas ir pan.) – toks “kontaktas mūšyje“ arba “kovinis kontaktas“.
Jei įdėmiai skaitėte pirmąją dalį apie force continuum koncepciją, tai šioji dalis bus įdomi dar ir kovos menų praktikams, kuriems anoji atrodė per daug brutaliai pragmatiška.
Nors pradėsiu nuo bokso – kaip tik vakarietiško ir brutaliai pragmatiško kovinio sporto, kurį dažniausiai lygina su kovos menais efektyvumo prasme, kas paprastai reiškia išties žalos padarymą. Lyginti su MMA nelabai logiška, nes ten gi “kovos menų mišrainė“, tai kaip joje lyginsi visumą su komponentais? O imtynėms dar skirsiu dėmesį ir čia, tik jos gerokai saugesnis sportas žalos prasme už boksą.
O kalbu aš apie jėgos panaudojimo pakopiškumą, ir kokia yra grėsmė kūno sužalojimui, todėl ir pradedu nuo bokso.
Skaityti toliau “Jėgos panaudojimo pakopiškumas (2/2): ir kovos veiksmai“
Šiuos metus pradėjau publikuodamas užsilikusį nuo 2013 metų ir nebaigtą įrašą su klausimu, kiek Goju-ryu karate yra paties Miyagi Chojun išmislas, nors jis pats ilgą laiką teigė, kad viso to išmokęs tik iš savo Nahate mokytojo Higashionna Kanryo, ir tiek visus įtikino, kad daug šių teiginių iki šiol papūgiškai kartojama net nepasidomint, ar jie vis dar teisingi, nes Miyagi-sensei dar tarpukariu tapo vienu esminių karate meistrų, kuriam nebereikėjo jau remtis savo mirusio mokytojo, savo laiku buvusio antruoju (po Itosu Anko, kuris iš esmės ėjo Ryukyu karalystės sostinėje Shuri tarnybą karaliaus dvare, skirtingai nuo “privatininko“ Higashionna-sensei iš Naha uostamiesčio) pagal svarbą Okinavoje, autoritetu.
Ir tame įraše aš užsimenu, kad Miyagi-sensei išties į savo Goju-ryu žiūrėjo ne į kaip visokių autorinių teisių copyright saugomą baigtinę sistemą, dalinamą pagal licencijas ir frančyzę (ką rodo ir teiginiai, kad čia jis iš pradžių visko tiek išmokęs iš savo mokytojo, o po to tik interpretavęs, ir jau daug vėliau atsiradę pasakymų, apie tai, kad ir papildęs sistemą).
