Penki kinų protėviai po Okinavą lakstantys? (1/2)

Truputį grįžkime prie mano pokalbio su Maksimu (kas nesiklausęs rusiškai apie okinavietišką kung-fu, kuri dabar vadinasi karate, tas spaudžia šią nuorodą čia).

Aš ten užsimenu, kad išties karate “protėviu“ dera laikyti ne kažkokį Šaolinį (čia, matau, ir lietuviško Šaolinio filialo archatas abatas Tomas linksi galva), kurio prekiniu vardu rėmėsi visi pietiniai “kanfū“ meistriukai, ir ne tik Fudzianio provincijoje, o išties tai, kas dabar vadinama wushu tuo gana mistiniu ir kontraversišku 5 protėvių stiliumi Wuzu-quan.

Karate Olimpiadoje

Būtų neatleistina neišsakyti savo nuomonės apie šių metų karate debiutą praeitų metų (taigi nukėlė iš pandeminių į šiuos) Olimpiadoje Tokijuje.

Meluočiau, kad būčiau žiūrėjęs.

Šešios rankos iš rokkishu

Pagaliau iššifravau tą prakeiktą mane kankinusią rokkishu mįslę!

Ironija tame, kad šitai atsitiko sekmadienį liepos 25-tąją 1:09:xx valandą, kaip tik bežiūrint 2014 metų filmą The Imitation Game su  Benedict Cumberbatch (pasiilgau britiško akcento, prisipažinsiu). Filmas yra apie nacių Enigma kodo dešifravimą Bletchley Park būstinėje Antojo Pasaulinio karo metu (o žinojote, kad JAV lietuvis Zenonas Lukošius jankių laivyne tiesiog padėjo amerikiečiams išvogti tą aparatą iš skęstančio U-boot?).

* * *

Pokalbis apie okinaviečių kung-fu

Jei suprantate rusiškai – jau patalpintas mano interviu Maksimui jo youtube kanalui apie tai, kas dabar vadinasi karate.

Kažkaip jis vis tik sutalpino į pusantros valandos (fone tas kudlius – tai lietuviškojo Šaolinio vadovo Tomo Lapinsko, kuris kikena už kadro, ir šį pokalbį birželio 22-rąją po darbo ir suorganizavo ant Subačiaus kalvos).

Smagaus žiūrėjimo!

Goju-ryu kata paskirties logika

Dažnas klausimas: ir kokio nelabojo tiek kata išvis reikia Goju-ryu?

Aišku, tuzinas, net jei ir velnio (nelygu kaip skaičiuosi) – tai dar irgi tik pusė velnio, atsiprašant už tautologiją, kai palygini su Shito-ryu praktikuojamų išvis pusšimčiu kata, sumestų į krūvą tiek iš Shorin-ryu, tiek ir iš Goju-ryu.

Saifa vietoje naihanchi?

Anądien taip berašant apie Goju-ryu mokyklos kata logiką (apie tai – sekantis jau įrašas!) staiga toptelėjo į mano makaulę tokia paklydusi, tarsi nedorovinga siela tarp bordelio su fleitininkėmis ir pragaro su visu už tai laukiamu BDSM, mintis:

O kokio velnio ta saifa išvis sugalvota ir į Goju-ryu mokyklų kata sistemą inkorporuota?

Toguchi Seikichi ir jo Shoreikan kaisai-no genri – iššifruoti kata

Retkarčiais aš taip užsimenu apie kata iššifravimo principus, kurie vadinami kaisai-no genri (解裁の原理 dekonstravimo principai), tačiau apsižiūrėjau, kad nebuvo dar įrašo, kur juos ant pirštų aiškiai papunkčiui išdėstyčiau.

Šios taisyklės nėra joks mano išmislas.

Ir nėra jos tik Goju-ryu, ar išvis konkrečiai Shoreikan krypties “direktoriaus“ Toguchi Seikichi (1917-1998 ), kuris yra vienas iš tos ketveriukės esminių Goju-ryu krypčių, apie kurias jau 2011-aisiais aš rašiau (tik jis ir ne iš “maniškio“ Jundokan), kažkokios itin “slaptosios“ žinios, kurias antai pateikė šis didmeistris po savo mokytojo ir Goju-ryu mokyklos sukūrėjo Miyagi Chojun (1888-1953) mirties visiems taip urbi et orbi – daugiau ar mažiau toks kaisai-no genri yra žinomas ir kitose senesnėse Okinavos karate mokyklose.

Saifa-gata pradžia: riešas ar atlapas?

Tai kokias išvadas vėl taip pasidarei iš to savo savaitinio dėmesio susitelkimo šįkart į saifa-gata?

Kaip neišmanėlis karate bendrai ir Goju-ryu konkrečiai, tai norėčiau pastebėti dėl bunkai, kad saifa-gata, kaip ir jos giminė kururumfa, prasideda gynybine reakcija (kurią ir matote kata, kai užpuolimai lieka “šešėlyje“ – nebent ateitų partneris papraktikuoti jums poroje tsuzuki-te bei tų bunkai pritaikymų oyo), visiškai ne nuo jūsų riešo sučiupimo, bet įsikibimo į atlapą.

Karate “skausmingi“ mitai iš nesupratimo (1/2): makiwara

Pastebiu, kad dažnai iš nesupratimo kyla visokie keisti mitai apie karate treniruočių metodus, tarp kurių populiariausi, aišku, liečia visokius atsparumus skausmui ir “užsigrūdinimus“ smūgiams.

Na, taip – visi kovos menais yra BDSM porūšis: jei imtynėse submisyviai būtina mokėti saugiai nugriūti, nes vis tiek pargriaus, tai kumštynėse būtina mazochistiškai turėti aukštesnį skausmo slenkstį, nes vis tiek muš, o gal ir kojomis spardys.

Tad prie tos jau mano paminėtos mitologijos, ką aprašiau, kalbėdamas apie hojo-undo tris pagrindinius prietaisus, tai dabar aptarkime dar tuos bent du (kuo ir baigiasi visas ginekologų ir stalių skaičiavimas ant pirštų) mitus apie nusiskausminimą (sic!), ir kam tie treniruočių metodai išties skirti.

* * *

Sepai-gata kilmės paslaptis išaiškėjo!

Būna, kad man feedly šventėms, sveikinant Vasario 16-osios proga ir prisimenant mano a.a. močiutės Marijos gimtadienį, atneša džiugių naujienų!

Ir šįkart viena tokių nors ir yra net 1986-ųjų senumo, bet pagaliau atsako į mane ilgai kamavusį klausimą (žr. dar diskusiją komentaruose su Tomu “Lapinu“ Lapinsku, Lietuvos Šaolin vadovu): o tai kokios yra šaknys šios kata vardu sepai, ir kas jos autorius?