Jėgos panaudojimo pakopiškumas (2/2): ir kovos veiksmai

Jei įdėmiai skaitėte pirmąją dalį apie force continuum koncepciją, tai šioji dalis bus įdomi dar ir kovos menų praktikams, kuriems anoji atrodė per daug brutaliai pragmatiška.

Nors pradėsiu nuo bokso – kaip tik vakarietiško ir brutaliai pragmatiško kovinio sporto, kurį dažniausiai lygina su kovos menais efektyvumo prasme, kas paprastai reiškia išties žalos padarymą. Lyginti su MMA nelabai logiška, nes ten gi “kovos menų mišrainė“, tai kaip joje lyginsi visumą su komponentais? O imtynėms dar skirsiu dėmesį ir čia, tik jos gerokai saugesnis sportas žalos prasme už boksą.

O kalbu aš apie jėgos panaudojimo pakopiškumą, ir kokia yra grėsmė kūno sužalojimui, todėl ir pradedu nuo bokso.

Atviro kodo karate?

Šiuos metus pradėjau publikuodamas užsilikusį nuo 2013 metų ir nebaigtą įrašą su klausimu, kiek Goju-ryu karate yra paties Miyagi Chojun išmislas, nors jis pats ilgą laiką teigė, kad viso to išmokęs tik iš savo Nahate mokytojo Higashionna Kanryo, ir tiek visus įtikino, kad daug šių teiginių iki šiol papūgiškai kartojama net nepasidomint, ar jie vis dar teisingi, nes Miyagi-sensei dar tarpukariu tapo vienu esminių karate meistrų, kuriam nebereikėjo jau remtis savo mirusio mokytojo, savo laiku buvusio antruoju (po Itosu Anko, kuris iš esmės ėjo Ryukyu karalystės sostinėje Shuri tarnybą karaliaus dvare, skirtingai nuo “privatininko“ Higashionna-sensei iš Naha uostamiesčio) pagal svarbą Okinavoje, autoritetu.

Ir tame įraše aš užsimenu, kad Miyagi-sensei išties į savo Goju-ryu žiūrėjo ne į kaip visokių autorinių teisių copyright saugomą baigtinę sistemą, dalinamą pagal licencijas ir frančyzę (ką rodo ir teiginiai, kad čia jis iš pradžių visko tiek išmokęs iš savo mokytojo, o po to tik interpretavęs, ir jau daug vėliau atsiradę pasakymų, apie tai, kad ir papildęs sistemą).

Kiek Goju-ryu yra paties Miyagi Chojun išmislas? (2/2)

Šį mėnesį pradėjau ir užbaigsiu ta pačia tema.

Ir jei pirmoji dalis suintrigavo jus mano klausimu, o kiek išties Goju-ryu mokykloje jos kūrėjas Miyagi Chojun yra prikūręs, o kiek išties perėmęs iš savo mokytojo Higashionna Kanryo, nepaisant to, kad pats viską prirašė pastarąjam, kuomet dar jaunas būdamas savo mokyklą populiarino ir stūmė į mases, tiek kaip valstybinio visuotinio švietimo fizinio lavinimo programą (Shorin-ryu daugiau mokyta vidurinėse mokyklose pagal Itosu Anko Shurite palikimą, kai Goju-ryu plito profesinėse amatų ir komercijos mokyklose kaip Nahate variantas) bei, kiek vėliau to dėka, jau ir Okinavos prefektūros policijos akademijos kovinio ir sportinio parengimo metodas, kuomet Miyagi-sensei tapo vyriausiuoju instruktoriumi, o jo mokinys Miyazato Ei’ichi (po šio mirties perėmusio pareigas ir įkūrusio Jundokan mokyklą, kuri yra ir mano Alma Mater) jo padėjėju.

Kiek Goju-ryu yra paties Miyagi Chojun išmislas? (1/2)

Šį įrašą parašiau dar 2013 metais spalio 8 dieną kaip vieną iš trijų dalių bendro ciklo apie Goju-ryu karate sudarančių kata kilmę, ir iš kur jos atėjo (oi ne, oficialios versijos kaip tik yra dažnai pasakaitės iš rūsio, ir ne viskas taip jau ir paskendę opiumo miglose, žinokite).

Bet kitoms dalims medžiagos komponavimas užtruko, kol nusprendžiau štai jau kone po penkerių metų dabar jau 2018 metus pradėti verčiau šiuo peržiūrėtu tekstu, nes, galop, juk ir tinklaraštis vadinasi Apie karate kitaip™, tad ir bendrai karate ir konkrečiai Goju-ryu populiarinimo dera nepamiršti tarp 2017 metus įsivyravusių kūno rengybos bei savigynos temų, tiesa?

* * * 

2017-ieji tinklaraštyje ir šalia jo

Sukasi snaigės ore –
_(yeah, yeah!)

Man su tavim kare kaip kare
_(aha, aha, bro!)

Mes abudu nuspręsime drąsiai
_(davaj davaj!)

Kam į galvą užvažiuoti mavašį.
_(yo, check it out, wave your hands in da air!)

– (iš reperio M-in-E2 vainilinio albumo Betono Džiunglių Klinkerio Takais)

Apie lentą

Labai nenustebino, kad po mitybos įrašo susidomėjusių jau fiziniais pratimais buvo mažiau – juk išties smagiau sėdėti ant sofkutės su traškučiais ir niuksėti palinksint galvele, kad niu jo, jo, šitą aš žinau, aha.

Dar smagiau, kai rašau apie kvailystes bėgiojant, nes smagu pasišaipyti kartu, ir pastangų nereikalauja, kai kalbu apie kvėpavimą, nes taip ar kitaip, bet kvėpuojasi, tai nepadusi ant tos sofkutės, o jei dėl traškučių, tai ir dėl mitybos galima palinksėti per daug galvos nekvaršinant sau, nes ir aš daug ką leidžiu ir visai nesiūlau nieko radikaliai keisti, o ir traškučiai, žiū, kaip tik jau susikramtė.

Ir jei dabar neatkelsite sėdynės nuo sofos, tai irgi nieko tokio – šį įrašą už tai paskaitys visi bendrai karate, o konkrečiai mano mylimos Goju-ryu, mėgėjai (Uechi-ryu skaitys purkštaudami), nors manau, kad šis įrašas apie vieną parengiamąjį pratimą išties aktualus ne vien karate ir netgi nebūtinai kovos menais užsiimantiems. Aš manau, kad būtent šis pratimas yra itin svarbus tiems, kuriems svarbus geras stuomens raumenų tonusas ir teisingai suformuota kūno struktūra, atliekant fizinių pastangų reikalaujančius judesius.

Ir tas pratimas yra – lenta (angl. plank, planking).

Karate vėlės

Apsižiūrėjau, kad mano kassavaitinis trečiadieninis įrašas sutampa su lapkričio 1-mąja – tarptautine Visų Šventųjų diena, o ryt jau ir tarptautinės Vėlinės, ir todėl geriausia parašyti ką nors susijusiu su šia tema, pagalvojau.

Ir dar pagalvojau, kad jei šis Seiikan tinklaraštis vadinasi “Apie karate kitaip“, tai Vėlinių proga dera prisiminti karate vėles – meistrus, kurie šiam mano praktikuojamam ir mylimam kovos menui padarė didžiausią įtaką (primenu, kad šiame tinklaraštyje pavardė rašoma pirmiau vardo pagal jų tradicijas):