Transkribavimas

y tariama kaip lietuviška j

ts tariama kaip lietuviška c

z tariama kaip lietuviška dz

j tariama kaip šveploka dz, tik ne dž! (todėl judo yra dziudo, o jujutsu netariama džyjūdžycu!)

ch tariama kaip šveploka t, dažnai pereinanti į č (pvz., nunchaku: negerai tiek nunTIaku, tiek ir nunČIaku)

sh tariama tarpe tarp š ir s (negerai tarti tiek mitsubiŠi, tiek ir mitsubiSi – tarkime S šveplai)

w = v, o ne uo

u paprastai yra labai dusli ir dažniausiai “praryjama“, netariama, jei ji nėra ilgoji (tsuki kaip tski vs. ryu kaip riū)

Kitos raidės skaitomos taip, kaip užrašyta, nedera tarti angliškai, pvz. Toon-ryu nėra tūnriū, o yra to on riū!

* * *

Japonų kalboje, kaip ir lietuvių, yra irgi tiek trumposios, tiek ir ilgosios balsės, kurios žymimos brūkšniu (pvz., ū) arba paukščiuku, kartais jas sudvigubinant, kaip tai daro estai, arba pridedant, tarsi vokiška tradicija keičiat umlautus į standartinę lotynizaciją, dar u raidę (kas gerokai klaidina).

Aš papildomai diakritinių ženklų skaitymo paprastumui nededu, nors išties tą daryti vis tik derėtų (gaunasi tas pats, kas rašyti lietuviškai be diakritinių ženklų – nosinių, paukščiukų ir brūkšnelių virš raidžių).

Beje, lietuviška O visada ilga, išskyrus tarptautinius žodžius, kur ji tik trumpa (išskyrus trololo), tad mes šiai raidei, kaip pastebėjote, brūkšnio todėl išvis ir nededam (net nėra lietuviškoje klaviatūroje tokios raidės), tačiau japonų kalboje O ilgoji ir trumpoji yra tiek pat vertingos, kaip ir kiti ilgieji bei trumpieji balsiai A, U, I, E.

Tad kol taip skrupulingai balsių ilgumo nežymiu jokiu virš raidžių – arba ^, ar po raidės einančiu :, todėl tiesiog turėkite omeny, kad tokie populiarūs žodžiai, kaip Do ar Chojun turi mums tarimą ne lietuvių kalbai būdingą “tarptautinį“, o tarsi gimtąjį “lietuvišką“ (ar atvirkščiai), nes šiuose žodžiuose O yra ilgoji!

* * *

Šiame tinklaraštyje paprastai transkribuojama pagal šiuolaikines japonų kalbos tarties taisykles, kur sudurtinėse sąvokose priebalsiai, buvę atskirame žodyje duslūs, jau paaštrėja, eidami nebe pradžioje, pvz.:

keri-waza, bet mae-geri;

kata, bet sanchin-gata;

tsuki-waza, bet gyaku-zuki;

tachi-waza, bet sanchin-dachi;

ir t.t.

Nors šiais laikais jau shi dažnai dabar užrašomas tik kaip si (pvz. mitsubishi dabar oficialia japonų transkribavimo abėcėlėje, vadinama ro:maji, užrašoma mitsubisi), aš laikausi senesnio tradicinio užrašymo.

Kaip ir N raidę keičiu prieš duslius priebalsius į M (japonai iš tiesų taip taria patys, nors rašyba reikalauja kitokios logikos), pvz. ken + po užrašau tradiciniu kempo, o ne kenpo.

* * *

Vardai ir pavardės čia užrašomos pagal jų vietinę tradiciją – t.y. rasite pavardes pirmiau vardo, kaip tai rašo japonai, kinai (ir rusai).

Kai kur, kad būtų išvengta painiavos, pavardė nuo vardo atskiriama kableliu (pagal anglišką skyrybos taisyklę, kuomet dalis sakinio, paprastai einanti gale, perkeliama į priekį). Senesniuose tekstuose galima vis dar primesta vakarietiška taisyklė, svarbesniu daranti vardą.

Vis tik tuose kraštuose šeima (familia) yra svarbiau (kaip savo laiku buvo svarbu ir mūsų ATR šlėktoms – pvz. oficialiai skamba pan Nasiewicz, o draugiškai sako pan Egidijusz), todėl Japonijoje ir dabar pavardės iškeliamos į priekį.

Tarkime, Funakoshi (čia – pavardė) Gichin (čia – vardas) atveju nesakoma Gichin-san – o sakoma Funakoshi-san (gerbiamasis arba ponas), arba Funakoshi-sensei (mokytojas).

Nes ir anglų kalboje John Johnson skambėtų kaip Mr. John (kas dabar parodo kokį nors netradicinės seksualinės orientacijos laisvos profesijos atstovą!) – todėl sakoma arba Mr. Johnson, arba tiesiog John, jei familiariai ir jis neturi sero titulo, nes tuomet Sir dedama ne prie pavardės, o vardo: sir John; kai Mr, Mrs bei Ms ir Dr jau visada dedama tik prieš pavardes (nors jei minimas ir vardas, ir pavardė, tai dabar etiketo nesuvokiantis plebsas jau leidžia dėti tiek vieną, tiek kitą titulą, kada rašomi abu – ir vardas, ir pavardė).

Kaip ir nesakoma sensei Funakoshi, nes tuomet gaunasi, kad garbė mokytojų giminei, o ne kažkokiam Funakošiui, kuris gerbiamas kaip mokytojas.

* * *

Brūkšnelis dedamas sudurtinę sąvoką padaryti lengviau suprantamą iš loginių dalių, nes, pvz., sanchin-gata užrašoma trimis kanji (kaip ir hirakana – japoniškos abėcėlės, sudarytos iš dvigarsių skiemenų, rašmenimis) gali būti transkribuota įvariai:

san-chin-gata,

san-chin kata,

san-chingata,

sanchingata,

san chin kata; ir t.p.

Aš pasirenku atskyrimą žodžiais pagal prasmę: sanchin-gata – nes lietuviškai pasakytum “kata sančin“, “veiksmų su menamu priešininku kompleksas, kuris vadinasi Trys Konfliktai“.

* * *

Kartais viename žodyje dera dėti apostrofą, atskiriant aiškiai jame skiemenis. Kadangi japonų kalba iš esmės yra skiemeninė, sudaryta iš dvigarsių (balsis + priebalsis), neskaitant autonominės N, tai kartais dera išvengti painiavos, kai šalia yra du balsiai (ar dvi balsės?).

Taip, tarkime, To’on-ryu, abi O atskiriamos, kad nebūtų tariamos angliškai kaip Ū.

Arba vardas Ei’ichi: tariama “ei iči“, o ne “e i iči“.

Arba vardas Jin’an: tariama “dzin an“, nes be apostrofo galima ištarti ir “dzi nan“ (pirma N yra autonominė), kas būtų visai kiti rašmenys (ir tuo pačiu jų prasmė).

1 Comment

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s