Apsaugos analizė (1): Aldo Moro

Posted: 2018-02-28 in Sauga
Žymos:, , ,

Rupūžiokas tas Augustas, kuris visai ne Augustas, ir tas jo klausimas, kuris visai net ne klausimas, o provokacija prie mano įrašo “Ar reikalingas šaunamasis ginklas asmens sargybiniui“ š.m. sausio 24 dieną:

Mat man kažkaip vis į atmintį įstrigęs Aldo Moro atvejis, kuomet jo asmens apsauga buvo praktiškai neginkluota, ir kai kortežas buvo užpultas politinių teroristų grupuotės, jie tiesiog nesugebėjo apsiginti. Tau teko analizuoti šį atvejį? Ką apie tai manai Tu?

Pirma, tai tokių klausimų man negalima uždavinėti, nes neduok man pavalgyti – duok tik apie tai papostringauti.

Antra, tai ir jis pats rupūžė, ir dar ne ką geresnis jį palaikęs skaitytojas Deadmaro3, nes ir šis prisėdo su dideliu bokalu alaus į šią kompaniją laukti, ką ta tema pasakysiu (principe, tai alaus pučą jau galima organizuoti).

Todėl šį mėnesį baigiu iš esmės pradėdamas gal netgi naują įrašų ciklą apsaugos įvykių ir scenarijų analizėmis “paprastam skaitytojui“, ir pradėsiu nuo Aldo Moro, kad jau buvau apie tai paklaustas. Ir ten ne viskas taip aišku, kaip išties paprastai viskas visiems aišku, ir ką visada apsaugos kursuose nagrinėja.

Bet apie viską nuo pradžių.

* * *

Trumpai apie saugotą asmenį (kas tingi vikėje dabar žiūrėti):

Aldo Romeo Luigi Moro (gimęs 1916.09.23, nužudytas praėjus 55 dienoms po pagrobimo per sovietinę Pergalės dieną 1978.05.09): italų politikas, krikdemas (čia kaip lietuvių landsbergistai), 38-asis ir ilgiausiai poste po karo išbuvęs Italijos premjeras 1963-1968 ir 1974-1976 metais (aptariamas įvykis, primenu, dveji metai jam nesant jau vienu iš kertinių Italijos valstybės vadovų ir nebe vyriausybės galva, kur yra parlamentinė respublika su reprezentaciniu prezidentu).

Žinomas dėl savo gebėjimų derėtis ir surasti kompromisus, netgi su italų komunistų (greta krikdemų, vienos didžiausių partijų to meto Italijoje), lyderiu Enrico Berlinguer, dėl ko tapo centro-kairės politikos, vadinamos Istoriniu Kompromisu, tėvu Italijoje, kaip ir laikomas iki dabar vienu populiariausių Italijos Respublikos politikų istorijoje (po pagrobimo profsąjungos pradėjo visuotinį streiką, o popiežius Paulius VI netgi siūlė save įkaitu vietoje Aldo Moro).

Gal ironiška, bet neįtikęs dėl šitos nacionalinės santarvės politikos (vyko Šaltasis Karas, priminsiu, ir dar pastebėsiu, kad Italija yra tiek NATO šalis, tiek turi raudoną žvaigždę savo herbe) būtent tais 1978 metais nei JAV (viena iš sąmokslo teorijų, kad šios šalies CIA veikė per teroristus, ir kad tam tarpininkavo netgi masonai iš Propaganda P2 organizacijos – Lietuvoje veikia “parengiamosios“ kaip Lions ir Rotary), nei SSRS (tai šie pagal vieną iš teorijų tą patį ketino padaryti per kalabrijiečių mafiją, nors išties palestiniečiai ir sovietinė čekoslovakų žvalgyba finansavo Brigate Rosse) dėl lemtingą jam dieną anksčiau siūlyto įtraukimo komunistų į tuometinę krikdemų, kuriai vadovavo jo partijos atstovas, ir socialistų koalicinę vyriausybę.

Pagrobtas 1978 metų kovo 16 dieną antros kartos (nes visi įkūrėjai buvo kalėjime) ultrakairiųjų teroristinės organizacijos Raudonosios Brigados (ital. Brigate Rosse – aktyvi veikla 1970-1988 metais) ir po 55 dienų surastas Renault4 bagažinėje, deja, nužudytas dešimčia šūvių per užtiesalą BR nario teroristo Mario Moretti.

Nors tuomet aukščiausiu politiniu ir vyriausybės bei teisėsaugos lygiu buvo akivaizdu, kad netgi toks populiarus ir gebantis susitarti su aršiausiais priešais politikas kaip Aldo Moro turi gauti ginkluotą valstybės suteiktą apsaugą net ir neužimdamas jokio vyriausybinio posto, o būdamas tik vienos iš valdančiosios partijos lyderių, kuri delegavusi savo premjerą į to meto vyriausybę. Taigi, formaliai jokių valstybės valdymo pareigų tuo metu neužėmė, kas, teigiama, nulėmė jo gana tokią “valdišką“ apsaugą tiek profesiniu pasirengimu, tiek ir, suprask, savo kompetencija bei motyvacijomis.

Šiam politikui lydinčioji apsauga buvo parinkta išties gana tipinė ir atitinkanti tiek jo rangą, tiek ir bendrai priskirtą vidutinį grėsmės lygį (dėl rimtesnės grėsmės jokios informacijos nebūta, tad pradinės priemonės tikrai buvo adekvačios, kad ir ką post factum dabar “ekspertai“ sako): du automobiliai, įskaitant limo, su vairuotojais, asmens sargybinis ir du (gerai būtų dar ir trečias, bet dažniausiai tenkinimasi privačioje apsaugoje, o jis nebuvo valstybės pareigūnas, pasikartosiu, išvis tik vienu papildomu!) lydintys apsaugos pareigūnai – visi jie atėję iš teisėsaugos, todėl turintys teisę nešiotis ir panaudoti ginklus, kas privačios apsaugos atveju būtų, spėju, labai ribota ir komplikuota net ir nežinant to meto Italijos įstatymų dėl privačios ginkluotos apsaugos (tokia visada yra labiau suvaržyta už šias funkcijas atliekančius pareigūnus).

Iš savo profesinės patirties žiūrėdamas, tai asmens sargybinio, atsakingo už visą apsaugos komandą, vietoje tokiam grėsmės lygiui gavęs tiek pareigūnų ir tiek priemonių aš asmeniškai būčiau labai netgi patenkintas.

Kitas klausimas, kaip aš juos panaudočiau, aišku.

* * *

O dabar apie patį Aldo Moro pagrobimą… ir tuomet klausimas – o kurį?

Matote, yra oficiali tyrimo nustatyta versija, kurią paprastai ir nagrinėja tokiais atvejais – įvykusi via Mario Fani gatvėje.

Ir yra alternatyvi – daug, mano galva, paprastesnė ir logiškesnė be visų šaudymų, gaudymų, būrio automatiniais ginklais ginkluotų teroristų, įskaitant netgi vokiečių RAF smogikus, keturių (!) automobilių ir visų tų specialiųjų efektų, ir apie kurią bus kiek žemiau. Ironiška tai, kad oficialioji yra artimesnė sąmokslo teorijoms, nei alternatyvinė, kurią irgi aptarsiu žemiau.

Nes pradžioje pažiūrėkite štai į oficialią šio užpuolimo schemą El Mundo laikraštyje:

El Mundo laikraščio iliustracija iš belt.es

Teroristai iš anksto pastato du automobilius via Mario Fani gatvėje, kurių vienas susiaurina eismą numatomoje pasikėsinimo vietoje (bottleneck efektas), o kitas blokuos kortedžo judėjimą. Tad akivaizdu, kad apie maršrutą žinota iš anksto. 1978 metų kovo 16 dieną 8:45 BR teroristai užima savo pozicijas šioje gatvėje.

Oficialiai teigiama, kad jų būta net (!) 11, nors tiek vienas iš BR buvusių narių, tiek kiti liudininkai teigia, kad tik (!) 11 ten akivaizdžiai šiam visam užpuolimui ir pagrobimui buvo dar ir per mažai, ir pasisekė tik todėl, kad pareigūnai pakliuvo vėplos. Pažiūrėję į schemą matysite čia ne tiek teoristinį aktą, ko gero, bet kone karinę operaciją miesto sąlygomis vidury baltos dienos, naudojant automatinius ginklus.

Dalis teroristų vilki Alitalia oro bendrovės uniformas, kad išvengtų savų ugnies (liudininkai dar teigė girdėję kalbant ir vokiškai, tad įtarimas krenta ir prisidėjusiems RAF teroristams, veikusiems panašiais metodais – apie juos, manau, dar irgi bus kitoje dalyje ateityje), tad ne visi akcijos dalyviai vienas kitą pažinoję, o ir nebuvę po to visi (sic!) identifikuoti tyrimo.

Dešinėje pusėje kelio ir kiek anksčiau važiavimo maršrute nuo būsimos užpuolimo vietos jau aukščiau mano paminėtas Mario Moretti sėdi Fiat 128 automobilyje suklastotais diplomatiniais numeriais (kas krenta pašaliniams į akis, tačiau apsaugo nuo galimo policijos priekabiavimo už ne vietoje pastatytą automobilį).

Kiti du BR teroristai Alvaro Lojacono ir Alessio Casimirri kitame Fiat 128 keletą metrų prieš jį, o priešingoje kelio pusėje ir priekiu į laukiamą Aldo Moro atvykimą trečiame (!) jau Fiat 128 sėdi BR teroristė Barbara Balzerani, o BR teroristas Bruno Seghetti ketvirtame (!!!) Fiat 132 laukia prie sankryžos, kur baigiasi ši gatvė.

Pagal tyrimą, Aldo Moro palieka namus kelios minutės iki devintos ryto.

Jis vežamas ant galinės sėdynės (už vairuotojo – nes dešinėje ant sėdynės po įvykio matyti išmėtyti dokumentai) mėlyname Fiat 132 (schemoje aukščiau jį matote užspaustą iš abiejų pusių kitų baltų automobilių), kurį vairuoja karabinierius (sukarinta italų policija) Domenico Ricci, o Aldo Moro asmens sargybinis (vyriausiasis visoje apsaugoje) karabinierius Oreste Leonardi sėdi šalia vairuotojo (kur ir pridera). Kortedžą iš dviejų automobilių užbaigia paskui važiuojantis lydintis apsaugos automobilis Alfa Romeo Alfetta su dar trimis asmens sargybiniais: policininku Giulio Rivera (už vairo) bei karabinieriais Francesco Zizzi (priekyje) ir Rafaele Iozzino (gale).

Tai išties gana tipinė ir standartinė dviejų automobilių, limo ir lydinčiojo, schema prie vidutinio grėsmės lygio esančiu apsaugos pareigūnų skaičiumi ir jų išdėstymu – įprastai taip ir VAD vežioja savo saugomus valstybės vadovus Lietuvoje (čia pastaba tiems, kurie kažkodėl mano, kad Lietuvos vadovai gauna perteklinę apsaugą, jei taip lygintumėte su tiesiog valdančiosios partijos lyderiu to meto Italijoje).

Pasala suveikė, kada kortedžas įvažiavo į via Mario Fani, perspėjus teroristus BR stebėtojai bombiška pavarde Ritai Algranati: taip Mario Moretti Fiat 128 užkerta kelią Aldo Moro automobiliui, kuris atsitrenkia į jį blokavusiojo galą, o patį VIP limuziną iš galo netikėtai sustojus užblokuoja bumbtelėjęs paskui jį sekęs apsaugos Alfetta.

Asmens sargybinis Leonardi sureaguoja (kai kur teigiama, kad vairuotojas netgi išjungė pavarą bei užgesino variklį bei užtraukė rankinį stabdį, manydamas, kad tai tiesiog banali avarija su pasipainiojusiu žioplu diplomatu) ir pabando iš keleivio sėdynės nukreipti limuziną iš grūsties (tai, kad susidūrę kampu, greičiausiai yra ne asmens sargybinio, o vis tik vairuotojo reakcija prieš avariją), tačiau jam sutrukdo sankryžoje pastatytas automobilis. Visą šią grūstį užcementuoja iš galo dar ir BR teroristas Lojacono su savo Fiat 128 (išties aš neturiu duomenų, ar lydintysis apsaugos automobilis atsirenkė iki tol ar po šito jau į savo limo – turėkite omeny, kad italų teisėsauga išties ne tiek tyrė apsaugos veiksmus, kiek patį nusikaltimą, ir ieškojo šio įvykio kaltų kaip atpirkimo ožių, o suversti viską nebegyviems apsaugos pareigūnams visose šalyse yra banaliai įprasta praktika).

Tuo momentu keturi ginkluoti teroristai, tyrimo įvardinti kaip Valerio Morucci, Raffaele Fiore, Prospero Gallinari ir Franco Bonisoli, iššoka iš priedangos šalikelėje ir pradeda kone įsiremtinai šaudyti iš minikulkosvaidžių (kas gremėzdiškai vadinama pistoletais-kulkosvaidžiais, nes pleškina automatinėmis serijomis, tačiau pistoleto kalibro šoviniais). Iš 91 paleistos kulkos, net 45 pataikė į apsaugą: 49 kulkų paleista iš vieno ir 22 iš kito FNAB-43 minikulkosvaidžio (kažkuo primenančio vokiško “šmaiseriaus“ mašynpistolės MP-43 bei sovietinio Sudajevo modelio pistolet-puliemiot, nuo ko lietuviai sąvoką ir nukopijavę, PPS hibridą), o 20 šūvių iš kitų ginklų, įskaitant minikulkosvaidį Beretta M12 (šį “automatą“ paprastai matote visų karabinierių rankose ir dabar – kas nepažįsta ginklų, o google tingi vėl pažiūrėti paveiksliukų dabar).

Limo priekyje sėdėję Ricci ir Leonardi nukauti pirmieji. Aldo Moro ištraukiamas iš limo ir nuvaromas į Bruno Seghetti vairuotą tam skirtą Fiat 132 (bent jau VIP limo klasė nesuprastėjo – apie viską pagalvota™). Tuo metu ši teroristų ugnies grupė sušaudo ir likusius tris apsaugos pareigūnus lydinčiame automobilyje (dabar suprantate, kodėl dar bent 3-4 papildomų “automatininkų“ čia tuomet reikėtų?), pribaigdami kontroliniais šūviais į pakaušį. Vienintelis iššauti sugebėjo tik lydinčiojo automobilio gale sėdėjęs karabinierius Iozzino, kurį tučtuojau šūviu į galvą nukovė Bonisoli.

Pagrobėjų Fiat 132 surastas 9:40 via Licinio Calvo gatvėje su kraujo pėdsakais (nenuostabu, kai tiek šaudyta, kad kažką kliudė paklydusi kulka!), o likę pasaloje dalyvavę automobiliai identifikuoti ir per keletą dienų aptikti ten pat.

Tyrimo metu buvo konstatuota (ir ši versija nuolat pateikiama kaip pavyzdys “nevykėlių apsauginių“), kad tądien apsauga ginklų prie savęs neturėjusi, ginkluotė buvusi bagažinėse, o priekyje važiavę sargybiniai nesitikėjo užpuolimo, nes netgi laikė savo ginklus krepšiuose – būtent taip tyrimui Aldo Moro našlė Eleonora Chiavarelli teigė, kad ginklai laikyti bagažinėje, nes “tie žmonės nežinojo kaip tinkamai jais naudotis, neturėjo šaudymo pratybų, neturėjo ginklų valdymo įgūdžių, ir [asmens sargybinis] Leonardi nuolat apie tai net jai kalbėjęs“. Anot jos, neveikė netgi tarpusavio ryšio racijos, ir tai tęsėsi ne pirmą mėnesį – suprask, saugotas jos vyras labai atsainiai ir aplaidžiai.

Nors va Leonardi našlė savo ruožtu gindama savo velionį vyrą ir jo kolegas išties paneigė šiuos teiginius, sakydama, kad Leonardi pastaruoju metu vaikščiojęs ginkluotas, nes pastebėjęs jį sekusį automobilį – tad budrumo šiai apsaugos komandai išties netrūko. Juolab, kad be lydinčiojo apsaugos automobilio vairuotojo, visi kiti buvę sukarintos (!) policijos karabinieriai, ir ne žemiausio eilinių laipsnio, todėl turėjo ginklais mokėti naudotis (čia jums ne patrulinė Vilniaus policija su Igorio Molotkovo atimtu AK-74, o greičiau būtų lietuviškų goblinų VST atitikmuo), kaip ir pats karabinierius Iozzino gi iššoko iš automobilio su ginklu, kurį vis tik dar ir panaudojo prieš žūdamas.

Kadangi tokio masto užpuolimui reikėjo ne tik daug žmonių ir transporto priemonių bei kitų išteklių ir kruopštaus planavimo, tai labai dažnai teigiama, kad pagrobimas pavyko tik todėl, jog šis maršrutas buvęs įprastinis ir kone vienintelis nuolat naudotas, ir dar rutininis pagal laiką, kiek leidžia itališkas “punktualumas“.

Tad kaip ir išvados tuomet atitinkamos, tiesa?

Kartu su faktu, kad grėsmės lygis nustatytas, neva, per žemas, apsaugos priemonės neadekvačios realiam, apsauga pasirengusi tiek profesine prasme, tiek ir įvykio metu reaguoti atmestinai, netinkamai sureagavo, ir pan. – ką jau čia dabar, kai pareigūnai visi išžudyti ir jų nebepaklausi, o kaip ten išties buvę, ir kodėl Aldo Moro našlė taip interpretavo asmens sargybinio Leonardi žodžius apie būtinybę rimčiau pažiūrėti į jos vyro apsaugą bei šiojo apsaugos pareigūnų būtinas pratybas.

Tai ir į Augusto klausimą anoje temoje apie ginklus tuomet ir atsakymas paprastas: kas iš tų ginklų, jei jie bagažinėse?

Ir į klausimą, ar galima buvo išvengti užpuolimo be viso šaudymosi ir tokių automobilių grūsčių, tai irgi taip, jei kaitaliosi laiką ir maršrutus bei būsi budrus. Ypač, kai pastebi, jog tave seka, o tavo VIP yra vienas esminių lyderių istoriniame susitarime tarp partijų, kurios balansuoja tarp demokratijos ir pilietinio karo, ir dėl ko tave jam visų pirma valstybė netgi ir priskyrė – akivaizdu tuomet, kad grėsmės lygis nuo vidutinio turėtų būti padidintas bent laikinai, ir dar kai vyksti į lemtingą balsavimą šiuo klausimu parlamente, o šalyje yra rimtos bei ginkluotos jėgos, galinčios sutrukdyti ne vien politinėmis ar demokratinėmis priemonėmis.

Taigi, viskas paprasta ir aišku, ir tiems, kurie žinojo šią Aldo Moro pagrobimo istoriją ir kontekstą, galima buvo taip paprastai ir trumpai be įvykio aprašymo tiesiog atsakyti Augustui komentare, tiesa?

* * *

O vat tiesa išties jau slypi kažkur anapus ©.

Ir dabar aptarsiu alternatyvią Aldo Moro pagrobimo versiją, bet ne tą, kuri balansuoja ant sąmokslo teorijos ribų – apie JAV ir SSRS sąmokslus, masonus ir mafiją aš palikau aukščiau tiek, kiek teko paminėti, nes motyvų net nenagrinėsiu. Juolab, kad laikyti kone keletą mėnesių pagrobtą asmenį, kurio ieško ant kojų sukelta visa šalies teisėsauga, kariškiai ir saugumas, vien tam, kad nuteistum savo “revoliuciniame tribunole“ mirties bausme ir sušaudytum, tai grobti taip pompastiškai ir su efektais nebūtina, o užtenka paskelbti nuosprendį už akių ir po to įvykdyti paprasčiausiu būdu nors ir su vienišu šauliu, o ne kone būriu automatiniais ginklais ginkluotų smogikų viduryje miesto, rizikuojant jų ir savo taikinio evakuacija.

Atkreipsiu dėmesį, kad aukščiau minėtas Mario Moretti pripažino, kad sekė Aldo Moro dienotvarkę ir maršrutus dvejus metus (!) nuo pat 1976 metų. Todėl jis puikiausiai žinojo, kad Aldo Moro kasryt vykdavęs į bažnyčią (krikdemas gi) su savo anūku (nesilažinčiau, kad vardas šio buvo Gabrielius), lydimas vos vieno asmens sargybinio. Lemtingos dienos rytą anūko su juo nebuvo.

Maža to, vėliau rašydamas laiškus kaip įkaitas, Aldo Moro nei karto nepaminėjo savo asmens sargybinių žiaurios lemties (juk visus BR išžudė ir netgi sužeistus pribaigė per užpuolimą via Mario Fani gatvėje – faktiškai nepaliko jokių liudininkų), kas sukėlė našlei abejonių, ar išties jos vyras buvęs tada automobilyje, kaip skelbta, ir kad užpuolimas buvęs tuomet gal tik inscenizacija, nes pats Aldo Moro bus jau pagrobtas prie bažnyčios tyliai ramiai, ir apie jokius jo apsaugos išžudymus net nežinojęs, nes laiškuose dar prašęs žmonos, kad toji užuot verčiau pasirūpintų jo įvykio vietoje paliktais krepšiais – teroristai išties paėmė iš penketo rankinių tik tuos su vaistais ir svarbiausiais dokumentais, kitus krepšius palikdami įvykio vietoje. Tokie rūpesčių prioritetai gana savotiški ir neįtikinami tiems, kas jį artimiau pažinoję.

Ir va įdomi dar viena detalė: skirtingai nuo rytinių mišių, Aldo Moro apsauga kasdien (!) keitė maršrutus. Bet būtent tą dieną teroristai netgi žinojo, kad kortedžas vyks būtent šia gatve, nes gėlininko, dirbusio būsimoje užpuolimo vietoje, sukvežimiui jie iš anksto supjaustė padangas, kad išvengtų šiojo atvykimo į vietą kaip dar vieno liudininko, kuriam tik kulkas tektų aukoti, o sušaudyti čia ir taip yra per akis kiek taikinių.

Tad jei Aldo Moro buvo pagrobtas prie bažnyčios tyliai ir ramiai, tai jo asmens sargybinis, policijos įgaliotinis Oreste Leonardi, buvęs šios apsaugos SAIC (amerikietiškoje sistemoje senior agent in charge yra viso apsaugos eskorto vadovas), galėjo duoti nurodymą vykti likusiam Aldo Moro kortedžui tiesiai, neva, vėliau pasiimti Aldo Moro iš įprastinės vietos jau parlamente, kur turėjo vykti posėdis dėl koalicinės jo vadovaujamos krikdemų partijos deleguotojo premjero Giulio Andreotti vyriausybės pasitikėjimo ir komunistų įtrauktimo į ją (BR atsisakė planų premjerą pagrobti dėl jo, kaip vyriausybės vadovo, per stiprios apsaugos).

Tokiu būdu Aldo Moro turėjo išvykti nuo bažnyčios su kažkokiu itin svarbiu asmeniu, kur jo asmeninei apsaugai banaliai net nelikę vietos šio automobilyje, ir netgi tiek patikimu, kad šiems visiškai atrodę tinkamu kuriam laikui palikti (!) savo saugomą asmenį ir vykti patiems tiesiai į parlamentą, kur ir jų VIP atvyks, o ne lydėti šio asmens kortedžą ar limuziną su savo saugomu asmeniu.

Skamba neįtikėtinai, žinau, bet nei dabar jų paklausi, nei mane tokie atvejai stebina – nors ir svarbus politikas, bet Aldo Moro, priminsiu, nebuvęs valstybės vienu iš vadovų, o tik valdančiosios partijos lyderiu. Aš jus galiu užtikrinti, kad nors Lietuvoje prof. Vytautui Landsbergiui irgi priskirta oficialiai VAD apsauga, tačiau minėtasis apsaugos pareigūnas (vienaskaita, nors yra klykaujančių, kad ir šito per daug) fiziškai tikrai nėra visą laiką su savo saugomu asmeniu (ir kadangi jis dar ir vairuoja automobilį pats, tai dažnai palieka profesorių be priežiūros su svarbiais kitais asmenimis, kol pats nueina automobilio ir privažiuoja, ir todėl aš sakau, kad asmens sargybinis ir vairuotojas viename yra kaip štangistas balerina).

Analogiškai, gi nematote jūs VAD pareigūnų ir prie Seimo Kultūros komiteto vadovų, nors Ramūnas Karbauskis yra svarbiausias dabar Lietuvos vidaus politikos asmuo ir valdančiosios partijos, kurios narys vadovauja Vyriausybei kaip premjeras (analogiškai to meto Italijai), lyderis.

Ir netgi maniškėje karalystėje karališkos šeimos narių svarbūs asmenys (kaip kad princo Hario sužadėtinė dabar) nėra saugomi, ir paprastai naudojasi apsaugos paslauga (asmeninę apsaugą suteikia, beje, Londono policija, kaip ir JAV prezidentą saugo “iždo buhalteriai“) tik būdami su savo VIP. Kaip ir JAV tik prie POTUS George W. Bush Jr jo nacionalinė saugumo patarėja Condoleezza Rice gavo USSS apsaugą atskiru savo boso nurodymu (nuo to meto U.S. National Security Advisor yra padefaultu jau saudomas Secret Service), tad ne visi VIP yra išties ir saugomi pagal VIPinę apsaugos programą – taip pasakysiu.

Lietuvoje premjero Gedimino Kirkilo patarėjas Albinas Januška irgi nesinaudojo VAD tarnybos globa (nepriklausė pagal tarnybinį rangą), tačiau neretai pasinaudodavęs priskirtos premjerui kelių policijos Eskortavimo rinktinės automobiliu (su žiburėliais!) – su pareigūnais jame, be abejo.

Tad kodėl jus stebina tuomet toks lemtingas tos dienos apsaugos, sudarytos iš policininkų, važiuojančių anaiptol ne specialiais policijos ženklais pažymėtais automobiliais, sprendimas dėl jų Aldo Moro, kuris buvo svarbus politikai, bet nesvarbus formaliai visai valstybei?

Netgi po pagrobimo prasidėjus paieškai, generalinis prokuroras, esą, į kariškių pasiūlymą pakankinti BR kalinius, kad tie išduotų galimą buvimo vietą, atšovęs, kad Italija išgyventų Aldo Moro netektį, bet neišgyventų kankinimų sugrąžinimo į teisėsaugą (Guantanamera daina jau buvo – nebuvo to dar Kuboje “neutralios jurisdikcijos“ JAV kalėjimo teroristams).

Todėl tokiu atveju visai nestebina, kad apsaugos kortedžas važiavo be savo asmens nedarbiniu režimu, ramiai susimetę ginklus į krepšius ar bagažinę ir ne parengtyje – kodėl turėtų kažkas išvis užpuldinėti apsaugą be saugomo asmens ne darbo metu? Akivaizdžiai logikos prasme tai būtų beprasmiškas veiksmas – jei tik neketini jais atsikratyti iš anksto (arba po to, kaip šiuo atveju, ko gero). Mobilių telefonų tada dar ir nebūta, o racijos neparengtos komunikacijai, gal netgi išjungtos, nes abu vairuotojai žino, kur jiems reikia nuvažiuoti su kolegomis, tad kam sodinti baterijas, kurių prireiks dar ilgą dieną dirbant, o įkrovimo artimiausiu metu nenusimato?

Gali būti, kad Aldo Moro iš anksto žinojo, su kuo susitinka tą rytą bažnyčioje, todėl anūko nebuvimas yra greičiau sąmoningas pasirinkimas, nei sutapimas. Gali būti (aš šito neturiu kaip irgi patikrinti), kad jis netgi nenuvažiavo iki bažnyčios, o iš namų jo kortedžas išvyko tiesiai į parlamentą, kai jis pats sėdo į visai kitą automobilį ir išvyko su neidentifikuotu asmeniu – apsaugą paleido savo paties (!) tiesioginiu nurodymu, kad netrukdytų minėtam asmeniui, norėjusiam išlikti incognito.

Nepamirškite, tomis dienomis sprendėsi istoriniai susitarimai tarp aršių priešų, o kartais derybose ne viskas vyksta prie stalo, bet dažniau netgi užkulisiuose ir tet-a-tet. Ir visi, kurie galėjo vėliau nurodyti tyrimui šį asmenį su jo komanda, buvo tą rytą metodiškai išžudyti via Mario Fani.

Jei Aldo Moro į bažnyčią eidavęs vos su vienu asmens sargybiniu (kas yra visiškai normalu ir natūralu prie vidutinio grėsmės lygio), tai kodėl šis neturėjo paklusti įsakymui palikti jo VIP su patikimais žmonėmis, su kuriais, ko gero, tokie susitikimai vykę nekart prieš tai? Tu nebūsi lankstus – tave po skundų tiesiog pakeis kitu pareigūnu, kuris bus sukalbamesnis su tokiu “klientu“ ir nebedarys savo vadovybei problemų lygioje vietoje.

Suprantu, kad tai tik mano spekuliacijos duotąja tema, tačiau toks pagrobimo scenarijus garantuoja kone šimtaprocentinę sėkmę ir nesukelia netgi grėsmės aukai žūti nuo atsitiktinės kulkos tokiame sušaudyme automatiniais ginklais, koks įvyko tąryt po 9-tos ryto, kaip ir sumažina netikėtų įvykių, galinčių sugriauti pasikėsinimo planus, galimybei, nekalbant jau apie pagrobtojo asmens evakuaciją kone iš vidurio miesto į numatytą slėptuvę, jei prasidėtų policijos užkardymai.

Pagrobti saugomą asmenį per tokį šaudymą ir neskubėti pasišalinti, o metodiškai užpuolimo vietoje išžudyti apsauginius? To meto netgi Holivudas dar nebuvo priaugęs prie dabartinių veiksmo filmų, o režisierius Quentin Tarantino buvo tą dieną tik vos 15 metų amžiaus ir vargu bau ar apie karjerą veiksmo kiną kuriant dar ir svajojo.

Tad štai čia atsakymas į Augusto klausimą tuomet jau visiškai kitoks, nes ir įvykio išvados kitos. Kaip ir klausimai tuomet kiti.

* * *

Dar pastebėsiu, kad privačioje apsaugoje saugomas asmuo (principal) ir užsakovas (client), kuris moka algą, nebūtinai sutampa – tad vienu atveju ir paprasčiau dirbti darbą, už kurį klientas moka, nepaisant saugomo asmens nurodinėjimų, kurie kelia grėsmę jo saugumui, bet kitu ir sunkiau (ypač, kai išpaikinta principal tarpuose tarp PMS dar ir miega vienoje lovoje su jos lifestyle finansuojančiu client), kada klientas ir yra saugomasis, arba, kaip Aldo Moro atveju, klientas nėra aiškiai apibrėžtas (tiesioginiai karabinierių viršininkai klientu nebuvo, akivaizdu) ir nevalingai tuomet jo pareigas perima saugomas asmuo, kuris pats sprendžia, kaip jam tą prisikirtą (sic!) apsaugą kada naudoti.

Aš labiau linkęs manyti, kad ši alternatyvi pagrobimo versija yra labiau įtikinama ir logiška, nes viskas taip sklandžiai pavyko, ir tuomet visas planas bei motyvai yra logiški ir suprantami. O kas tikrieji užsakovai ir kas dar išties veikė be identifikuotų ir daug triukšmo sukėlusių (bei tuo sau reputaciją terorizmo rinkoje pasikėlusių ir būsimą finansavimą užsitikrinusių) Raudonųjų Brigadų – čia jau sąmokslo teorijų mėgėjams vėliavą į rankas.

Mane labiau domina pats pagrobimo atlikimo metodas ir kokių klaidų nederėtų daryti, kad tai nebepasikartotų, nes, jei jums tema patiko, tai ją pratęsiu ir kitų įvykių panašiomis analizėmis.

Tik va šiuo atveju dėl Aldo Moro, tai ir atsakymai į Augusto klausimą išties yra va tokie – o pagal kurią įvykių versiją žiūrėtume tą preventyvų asmens apsaugos planą sudarydami?

Reklama
Komentarai
  1. Augustas parašė:

    Prisipažinsiu, kad žinojau tik oficialią versiją. Ir, tiesą sakant, maniau, kad Aldo Moro per susišaudymą turėjo žūti. O jau po to, kai teroristai pamatė, kad jis per apšaudymą liko gyvas, tai nusprendė pasiimti jį gyvą. Na, gal valdžia kokią nors išpirką už jį sumokės, kas bent iš dalies padengtų teroristų išlaidas, ar pan.
    Bet jei laikysime, kad teisinga antroji (ta neoficialioji) versija, tai kyla klausimas, kurių galų teroristams buvo reikalingas gyvas Aldo Moro. Informacijos apie derybas tarp krikdemų ir komunistų? Pinigų? Dar kažko?

    • Augustas parašė:

      O kalbant asmens apsaugos požiūriu, būtų įdomu sužinoti ir tai, kaip nepakliūti į tokią pasalą, kuri buvo pagal oficialią versiją, ir kaip nepakliūti į tą pasalą, kuri buvo pagal neoficialią versiją, t.y., bažnyčioje ar pakeliui į ją ar iš jos.

      • seiikan parašė:

        Tai dėl oficialios viskas aišku, nes daryti viską, kas nebuvo daroma: nustatyti tinkamą grėsmės lygį, keisti maršrutus, turėti išankstinę komandą, būti pasirengus evakuacijai, būti pasirengus kontratakai, turėti gerą ryšį ir t.t. – visa tai, kas ir yra tinkama apsauga.

        Dėl neoficialios aišku viena: nepalikti be priežiūros savo saugomo asmens; žinoti ir apibrėžti aiškiai klientą, nes tai aiškiai apibrėžia, ko iš tavęs tikimasi – nesutarimus dėl šito paliekant spręsti klientui ir saugomam asmeniui, o ne tapti saugomo asmens įkaitais šio sprendimuose (jos ekselencija Trepsė irgi pradžioje krušo protą VADukams, kaip ji geriau supranta, kaip ją dera saugoti – šiaip nuo tokių entuziastų valdžioje labai gerai saugo įstatymas, kuris apibrėžia, kas ir kaip privalo būti daroma ir kieno kokios kompetecijos).

    • seiikan parašė:

      Tai visi ir nagrinėja tik oficialią versiją apie nevykėlius apsauginius. Bet man iš profesinės pusės žiūrint ten ne viskas limpa, kad būtų galima tokiai versijai pritarti. Todėl pateikiau abi, nors neoficialioji, suprantu, labai arti sąmokslo teorijų (chemtreilai, degantis vanduo, aštuonios rankutės ir driežažmogiai).

      Aš nesidomėjau motyvais, kodėl pagrobė, bet tikrai ne dėl pinigų. Manau, kad jo laikymas įkaitu turėjo spręsti politinių derybų svarbius klausimus – juk Aldo Moro iš nelaisvės rašė netgi laiškus. Kridemai buvo valdančios koalicijos svarbiausia dalis, turėjo savo premjerą, kuris buvo per sunkus taikinys, todėl pasirinktas lengvesnis – čia kaip ir logiška dėl motyvų. Ir stebėjimas vykdytas dvejus (!) metus, operacijai rimtai ruoštasi, ir pats taikinys gavo apsaugą netgi ne veltui per tą laiką.

      • Augustas parašė:

        Cit.: “Tai visi ir nagrinėja tik oficialią versiją apie nevykėlius apsauginius. Bet man iš profesinės pusės žiūrint ten ne viskas limpa, kad būtų galima tokiai versijai pritarti.“

        Na, nežinau, bet man kažkodėl atrodo, kad vairuotojai, kurie vairavo limo ir lydintį apsaugos automobilį, tikrai galėjo būti ir geresni (ar budresni, ar atsargesni kelyje). Ir čia net nepaisant to, ar oficialią pagrobimo versiją imsim, ar tą antrąją (neoficialią).

        • seiikan parašė:

          Jei važiavo tušti ir iš esmės tik į darbą, tai labai natūrali jų reakcija čia. Iš esmės, tai netgi į užpuolimą dar sureagavo – ir limo bandė išsukti, ir apsauginis iš lydinčiojo iššoko su ginklu.

          • Augustas parašė:

            Cit.: “…ir limo bandė išsukti, ir apsauginis iš lydinčiojo iššoko su ginklu.“

            O lydinčiojo apsaugos automobilio vairuotojas kaip sugebėjo atsitrenkti į limo? Jis ką? Saugaus atstumo tarp automobilių nesilaikė? Ar tiedu vairuotojai (čia tie, kurie vairavo limo ir lydintį apsaugos automobilį) visai nesisaugojo net galimų netyčinių (!) autoavarijų?

            • seiikan parašė:

              Aš kažkaip manau, kad tyrimas nekėlė sau tikslo labai aiškiai sudėlioti, kaip nutiko su šiuo, ir turiu įtarimą, kad vairuotojas sureagavo laiku ir sustojo neatsitrenkęs, tačiau jį jau įpresavo iš užpakalio prilėkęs teroristų automobilis. Jei turėsime omeny, kad neoficialus variantas (važiavo tušti) čia vyko, tai nerealu tikėtis, kad apsauga bendrai lauktų užpuolimo ir būtų pasirengusi visokiems manevrams, kai jie nėra taikiniu (antru atveju – jie ir buvo taikinys).

              • Augustas parašė:

                Cit.: “Jei turėsime omeny, kad neoficialus variantas (važiavo tušti) čia vyko, tai nerealu tikėtis, kad apsauga bendrai lauktų užpuolimo ir būtų pasirengusi visokiems manevrams, kai jie nėra taikiniu (antru atveju – jie ir buvo taikinys).“

                Na, jei taip, tai sakyčiau, kad šis įvykis duoda dar vieną pamoką, jog jei esi apsaugos pareigūnas, tai negalima prarasti budrumo, net jei su tavimi ir nėra saugomo asmens.

            • arka parašė:

              :neteko patirti vairavimo- itališkai? Ypač siauromis gatvelėmis?

              • seiikan parašė:

                Kad gal ne tas atvejis – čia prospekte veiksmas, ir todėl jiems reikėjo automobilio netgi siaurinti gatvę. Galima paieškoti netgi kitos foto, nes ne FB, tai prie komentaro dabar neprisegsiu.

                O va kaip siauromis gatvelėmis jie čia suplanavo po tokio pašaudymo nepastebėti (sic!) pasišalinti, tai klausimas tikrai kelia abejonių. Nesiklijuoja ta oficiali versija niekaip.

  2. Augustas parašė:

    Aišku. Tai lauksime antrosios straipsnio dalies. 🙂

    • Jauja parašė:

      rašyk dar

    • seiikan parašė:

      Tai jau bus ne tiek antra straipsnio dalis (gi nenagrinėsiu motyvų), o antra dalis iš ciklo, tad ir kitas pasikėsinimas.

      • Augustas parašė:

        Cit.: “Tai jau bus ne tiek antra straipsnio dalis (gi nenagrinėsiu motyvų)…“

        Aš manau, kad galėtum dar panagrinėti ir šį atvejį, bet jau iš privačios asmens apsaugos pusės. Pats gi rašei, kad privačioje apsaugoje negalima turėti kontratakos komandos, kad privati CP D.Britanijoje neginkluota ir t.t., ir pan. Taigi ir įdomu būtų, kaip išsisuktum, jei Tavo principal pradėtų grasinti ginkluota politinių radikalų grupuotė, panaši į RAF tuometinėje Vakarų Vokietijoje ar BR Italijoje.

        Cit.: “…o antra dalis iš ciklo, tad ir kitas pasikėsinimas.“

        Na, tai kas kitas bus? Giovanni’o Falcone’s atvejis?

        • seiikan parašė:

          Taigi rašiau jau, kad maršrutų keitimai ir išankstinė būtų apsaugojusi nuo įvykių pagal oficialią versiją – ką dar pridarysi? 🙂 Apie tai, kad “mes čia visus peršaudysim, jei užpuls“, tai jau rašiau prieš tai, kokia buvo reakcija į mano įrašą dėl ginklų asmens apsaugai.

          Kitas atvejis bus su RAF, manau, kad jie čia paminėti.

          • Augustas parašė:

            Cit.: “Taigi rašiau jau, kad maršrutų keitimai ir išankstinė būtų apsaugojusi nuo įvykių pagal oficialią versiją – ką dar pridarysi? 🙂“

            A. Dabar supratau, kažkaip neįsigilinau į tai, kad užtektų maršrutų keitimo ir išankstinės grupės. 😳 Ačiū.

            Cit.: “Kitas atvejis bus su RAF, manau, kad jie čia paminėti.“

            O čia tai jau tikrai įdomu. Laukiam. 🙂

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s