Žodynas

(nuolat pildoma!)

2023-01-12 © Seiikan 誠意館 visos teisės saugomos! Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama!

Sąvokos yra surūšiuotos pagal anglišką abėcėlę ir užrašytos japonų kalba, transkribuojant iš kanji (hieroglifų, kurie nurodomi iškart šalia) į lotyniškąją rōmaji, išskyrus tipines ir būdingas kinų kovos menams, kur vyrauja standartinė mandarinų (bendrinės) kalbos hànyǔ pīnyīn transkribcija, o vertimas į lietuvių kalbą kuo arčiau pažodinio yra užrašytas po to kabutėse.


  • A

age-hiji-ate 上肘当 “kylantis smūgis alkūne“ – mae-hiji-ate variantas, nukreiptas aukštyn.

age-uke 上受 “kylantis blokas“ (dar: jodan-uke).

age-zuki 上突 “kylantis smūgis“ arba, jei tiksliau, age-ura-zuki 上裏突 “kylantis smūgis apverstu kumščiu“; bokse angl. upper-cut “aperkotas“; vienas iš variantų – shita-zuki “smūgis iš apačios“.

ago 顎 “smakras“.

ago-zuki 顎突 “smūgis į smakrą“ – trumpas smūgis kumščiu be mosto į smakrą; bokse angl. chin-jab “džebas“.

anan 安南 “taikūs Pietūs“ – kata, praktikuojama Ryūei-ryū karate.

atama 頭 “galva“.

atama-mawashi 頭廻 “galvos sukimas“ – grupė Gōjū-ryū stiliui būdingų veiksmų, nukreiptų į priešininko galvos (nu)sukimą bei visas manipuliacijas su jo galva: pačiupus už ausų, už plaukų, įrėmus delno pagrindą į smakrą, suleidus pirštus į akis ir t. t. – ir tuomet priešininko galvą sukant, lošiant, lenkiant, traukiant ir t. p.

atemi 当身 pažodž. “asmeniškai“ arba “savarankiškai“ – trumpalaikio šoko ir dėmesio nukreipimo lengvi smūgiai, kurių tikslas ne traumuoti, bet parengti atlikti kaip pagrindinę metimų (jūjutsu) arba nokautuojančių smūgių (karate) techniką.

ate-waza 当技 “smūgiai alkūnėmis“ – smūgių alkūnėmis grupė, kartais vadinama kaip empi-uchi.

atifa (okinav.) アティファ “šokiruojanti (arba tiksliau – pramušanti) banga“ (jap. shōgekiha 衝撃波 “šoko banga“ arba hakai-ryoku 破壊力 arba kin. bàofālì爆發力 “sprogstama jėga“) – vienas iš esminių sudedamųjų Okinavos karate elementų (greta gamaku, chinkuchi, muchimi, fēsa, michichī, kukuru ir churasa), kuriuo apibrėžiamas smūgio efektas ne paviršinis, bet tarsi einantis kiaurai priešininko kūno arba šokiruojantis savo impulsu priešininko kūno viduje; japoniškoje karate paprastai užrašomas kaip atemi “šokiruojantis smūgis“, kas išties daugiau yra tik paviršinio ir nukreipiančio dėmesį poveikio, ir dar kaip kime 決め “sufokusavimą“ (kin. fā jìn 發勁 “apsisprendimas“), lydimą kiai, kas irgi nebūtinai nurodo impulso prasiskverbiantį efektą; pagrindinis atifa treniruočių įrankis yra makiwara.

  • B

Bubishi 武備志 (kin. Wǔbèi zhì) “karinio pasirengimo traktatas“ – Okinavoje karate meistrų naudotas kaip bunkai ir kyūsho vadovėlis kinų kalba, kuris buvo sukompiliuotas išrašas iš 1621 metų Ming dinastijos laikų jūrų desanto karininko Máo Yuán-yí 茅元儀 (1594–1640?) tokio pavadinimo karinių veiksmų ir kovinio parengimo traktato, kurį sudaro 240 tomų su gausiai iliustruotais 10’405 puslapiais ir virš 200’000 hieroglifų.

Budō 武道 “kovos kelias“ – bendrinis šiuolaikinių (nuo tarpukario) japonų kovos menų pavadinimas; vietoje kovos metodų, nukreiptų į priešo sužalojimą, kurie savo pavadinime naudoja priesagą -jutsu (pvz. jūjutsu, aikijutsu, kenjutsu ir pan.), pasirinkę tikslu savęs tobulinimą per kovos menų praktiką, kurie tuomet paprastai naudoja atitinkamai šią priesagą -dō (t.y. jūdō, aikidō, kendō ir pan.).

bunkai 分解 “išskaidymas“ (“analizė“, “skaldymas į dalis“) – kata judesių interpretavimas, paverčiant juos atskiromis techninėmis kombinacijomis. Nuo oyo skiriasi tuo, kad kombinacijas galima suskaidyti į atskirus elementus, naudotinus nebe vientisose ir kitokiose situacijose (pvz., mostas žemyn kaip žemutinis blokas arba užlaužimas), nei bendrame kata idėjos loginiame šablone.

bushi 武士 “karo žmogus“ arba “karys“ – dar vadinamas samurai 侍 “tarnaujančiu“; europinio riterio atitikmuo viduramžių Japonijoje; Okinavoje Ryūkyū karalystės laikais iki inkorporuojant kaip prefektūrą į Japonijos imperiją 1879 metais – garbingas karaliaus dvaro tarnautojo titulas, kurį suteikdavę vietos kovos meno meistrams savotiškai kaip “samurajams“, nors šie pagal galiojančią tvarką ir buvę neginkluoti (pvz. Matsumura Sōkon).

Bushidō 武士道 “kario kelias“ – vėlyvųjų viduramžių Japonijos karių (samurai arba tiksliau – bushi) moralinis ir deramo elgesio taisyklių pamokymų kodeksas, dabar turintis kultūrinę ir istorinę reikšmę japonų visuomenėje, kaip ir Europoje toks pats romantizuotas riteriškumo kodekso pavyzdys.

  • C

chiishi (kin. chuí shí) 鎚石 arba 槌石 “akmeninis kūjis“ – “pusštangę be vieno galo“ primenantis treniruočių įrankis pagalbiniuose hojo-undō pratimuose, “gerviškuose“ stiliuose iš esmės skirtas per sukuriamą svoriu apkrovimą ir inerciją (skirtingai nuo atletizmo, kuriame treniruojami raumenys) padėti suformuoti tinkamą struktūrą (tsuki ir ude-uke) ir įtampas (sausgyslių “susukimą“) rankoje, kurios taip pat yra treniruojamos per sanchin-gata; riešo sustiprinimas ir smulkiųjų pagalbinių raumenų rankoje bei pečių juostoje treniravimas yra tik šalutinė ir išvestinė šių išplėstinių pratimų pasekmė; vienas iš esminių treniruočių įrankių Gōjū-ryū karate greta makiwara, sashi ir nigiri-game.

chinkuchi (okinav.) チンクチ pažodžiui “raumenys + kaulai + energija qi arba ki“ – vienas iš esminių sudedamųjų Okinavos karate elementų (greta gamaku, atifa, muchimi, fēsa, michichī, kukuru ir churasa), kuriuo apibrėžiama tinkama galūnių ir nugaros (trapecinių ir plačių raumenų) struktūra bei koordinacija, generuojant smūginį impulsą (tarsi energiją okin. chi); struktūra ir įtampos patikrinamos per plekšnojimą ar netgi ne per stiprų smūgiavimą shime 締め “įtampas“ arba kiniškai “sąsajas“, atliekant bazinę sanchin-gata, taip pat rankos įtampos raumenyse (okin. chin) ir išdėstymas kauluose (okin. ku) treniruojamas hojo-undō pratimais su chiishi “akmeniniu kūju“.

chintō 鎮東 “miesto rytai“ arba “karys iš Rytų“ (dar: žr. gankaku) – “šaoliniškos“ krypties, nors ir “gerviškos“ formos kata, praktikuojama Shōrin-ryū karate stiliuose.

choku-zuki 直突 “tiesus smūgis“ – treniruočių bendrinis tiesus smūgis kumščiu, stovint vietoje; bazinė technika,
skirta smūgio dinamikos atidirbimui, kai ji konkrečiau pakeičiama į priekinės rankos oi-zuki ir galinės gyaku-zuki.

chūdan 中段 “vidurinis lygis“ – kūno zona atakoms ir gynybai tarp kaklo duobutės ir
spindulinio rezginio (kaip yra Gōjū-ryū) arba juosmens (kaip įprastai yra kituose karate stiliuose).

chūdan-uke 中段受 “vidurinio lygio blokas“ – dar vadinamas vidiniu uchi-uke arba dilbiu ude-uke bei šoniniu yoko-uke.

churasa (okinav.) チュラサ “tobulumas“ (jap. utsukushi-sa 美しさ “grožis“) – vienas iš esminių sudedamųjų Okinavos karate elementų (greta gamaku, chinkuchi, atifa, muchimi, fēsa, michichi ir kukuru), kuris apibrėžia tvarkingą, išbaigtą veiksmo formą, kuomet toji yra teisinga, tiksli, racionali ir išoriškai yra graži bei efektyvi, netgi kai santūri, o ne šiaip tik efektinga ir demonstratyvi, kas yra visa to priešingybe.

chūsoku 中足 “pėdos vidurys“ – priekin nukreiptos ir įtemptos pėdos dalis po atloštais atgal pirštais (dar: koshi).

  • D

de-ashi-barai 出足払 “kojos pakirtimas“ – arba tiesiog ashi-barai pakirtimų grupė: šoninis, priekinis, galinis, iš vidaus ir pan.

道 “kelias“ (kin. Dào arba Tao) – filosofinė tradicinio kovos meno praktikavimo koncepcija, kurios mintis nebe karingame ir civilizuotame šiuolaikiniame pasaulyje jau yra “kova su savimi“ (toks savotiškas mazochizmas), nei turint praktinį tikslą sužaloti priešininką (tarsi tipinis sadizmas); tokie budō tipo kovos menai priesagoje turi ne -jutsu “meną“, bet –“kelią“, pvz.: jūdō, aikidō, kendō, kyūdō, karate-dō ir pan.

dōjō 道場 “Kelio paieškos vieta“ – kovos meno (Budō) treniruočių salė.

dōgi 道着 “uniforma“ – treniruočių (keiko 稽古 “pamoka+senovė“, t.y. “ankstesnio pakartojimas“) apranga (arba keikogi); tradicinio japoniško stiliaus kovos meno praktikuojančiojo treniruočių “sportinis kostiumas“; karate treniruočių “pižama“ vadinama karategi nuo dziudo naudojamos jūdōgi, tačiau iki tarpukario Okinavoje karateka vilkėję dažniau jiems įprastiniais kinų stiliaus drabužiais ir buvo labiau panašūs į kung-fu filmų personažus, arba karate buvo praktikuojama išvis be jokių formalių drabužių, nes, skirtingai nuo jūdo, veiksmai nereikalauja jokios striukės sučiupimams atlikti.

duì liàn (kin.) 对练 – “teisinga praktika“ – standartizuotas sparingas (jap. kumite) arba porinis formalus kompleksas (jap. tsuzuki-te), vienam atliekant veiksmus iš kata, o kitam – numatytas standartizuotas reakcijas gynybiniais arba kontratakuojančiais veiksmais į juos.

  • E

embusen 演武線 “pasirodymų linija“ – taip vadinamas “kata takelis“ arba kata veiksmų atlikimo kryptys bei žingsniavimo linijos, kurios Okinavos karate paprastai iki pasisukimo neviršija trijų istoriškai dėl vietos stokos ne tik galiniame sensei namų kieme, kuris paprastai atstodavęs dōjō, bet ir įskaitant vietos paprotį atlikti kata kapinėse protėvių ar mokyklos patriarcho garbei; japoniškoje karate pagal japoniškų kovos menų tradiciją paprastai kata prasideda ir baigiasi tame pačiame taške, kai okinavietiškoje ši tradicija artimesnė kiniškoms tàolù, kur atsainiau žiūrima į galinio ir pradinio taško nesutapimas, pvz., tenshō-gata be pridėtinių papildomų dviejų žingsnių kaip sanchin-gata, šis vienos linijos embusen gaunasi kaip trys žingsniai pirmyn ir keturi atgal, taip atsiduriant už pradinio kata taško.

empi 猿臂 “beždžionės žastas“ – alkūnė (dar: hiji).

enpi arba empi 燕飛 “kregždės skrydis“ – Tomarite krypties kata, manomai sukurta kinų kung-fu meistro Wang Ji 汪輯 (1621 – 1689) kaip wanshū 腕秀 jo vardo veiksmų (t.y. “rankų“), nors pirmasis hieroglifas tą patį tarimą užrašomas ir kaip pažodžiui “riešas“); pervadinta Funakoshi Gichin (1868-1957) ir dabar tokiu pavadinimu praktikuojama Shōtōkan karate stiliuje.

  • F

fēsa (okinav.) フェーサ “staigumas“ (jap. haya-sa 速 arba kin. sù 速 “greitis“) – vienas iš esminių sudedamųjų Okinavos karate elementų (greta gamaku, chinkuchi, atifa, muchimi, michichī, kukuru ir churasa), kuris yra priešybė lėtam ir įtemptam muchimi, ir pasireiškia staigiu judesiu, kuris įgalinamas tik iš visiškai atpalaiduotų raumenų, staigiai ir trumpam sukoncentruojant kime įtempimu paskutinėje judesio fazėje, kas įmanoma tik prie teisingo gamaku ir chinkuchi suderinamumo.

fuku-waza 副技 “pašaliniai įgūdžiai“ – pagalbinė veiksmų technika, kuri yra pridėtinė ir kaip parengiamoji
padedanti geriau suveikti bazinei technikai kovoje kumite.

fukyū 普及 “platinti“ – įvairiuose karate stiliuose vadinama kata, kuri būdavo atvirai demonstruojama kaip reprezentuojanti kurio nors meistro mokyklą šio arba vyresniųjų mokinių pasirodymuose vietinėse šventėse ir mugių metu – tokia “gerviškuose“ stiliuose paprastai būdavusi seisan, kurios versijos taip yra dabar ir “šaoliniškuose“ Shōrin-ryū stiliuose; taip pat konkreti parengiamoji kata, sukurta Okinavoje 1940-aisiais karinio gubernatoriaus gen. Hayakawa vadovaujamos komisijos užsakymu Shōrin-ryū (nuo 1947 metų – Matsubayashi-ryū) meistro Nagamine Shōsin (1907-1997) greta Gōjū-ryū meistro Miyagi Chōjūn (1888-1953) sukurtos kata kaip tokios pačios irgi “bendrinės“ gekisai, kuri Shōrin-ryū stiliuose praktikuojama kaip fukyū dai ni 普及 第二 arba “plėtros Nr. 2“.

fumikiri 踏切 “žingsnis [kaip] pjūvis, kirtis“ (dar: fumikomi 踏込 ) – spyris pėdos briauna žemyn, dažniausiai į kelio sąnarį (dar: kansetsu-geri).

fumikomi 踏込 “antspaudavimas“ arba “trypimas pėda“, kur antspauduojanti pėda fumikomi-ashi yra užmynimas prispaudžiant prie žemės arba traumuojantis spyris žemyn fumikomi-geri.

furi-geri 振蹴 “spyris mostu“ – spyris puslankiu, nukreiptu į vidų, koja šiek tiek sulenkta per kelį; dar vadinamas ir mikazuki-geri, kuris paprastai atliekamas aukščiau juosmens.

furi-zuki 振突 “smūgis mostu“ – trumpas kaip ir ago-zuki lenktas iš apačios smūgis kumščiu, pasukus delną į priekį, taikant dažniausiai į smilkinį.

  • G

gamaku (okinav.) ガマク“stotas“ – vienas iš esminių sudedamųjų Okinavos karate elementų (greta chinkuchi, atifa, muchimi, fēsa, michichī, kukuru ir churasa), kuriuo apbrėžiama sujungimas juosmens srityje per papilvę (jap. hara 腹 ir tanden 丹田 kaip kūno masės centru) bei strėnomis (jap. koshi 腰 ) bendrai dubenyje apatinių galūnių ištiesintu tarsi į lentą liemeniu su viršutinėmis galūnėmis; treniruojama per bazinę sanchin-gata, pačią struktūrą stote arba laikysenoje išlyginant hojo-undō pratimais su laikomais rankose nigiri-game “sučiupimo ąsočiais“.

gankaku 岩鶴 “uolos gervė“ arba “gervė ant uolos“ (žr. chintō) – šaoliniškos krypties, nors ir pagal formą gerviška kata, praktikuojama Shōtōkan karate; manoma, kad sukurta krante atsidūrusio ir valkatavusio kinų jūreivio Annan, iš kurio šios kata išmokęs to sulaikyti pasiųstas Matsumura Sōkon.

gedan 下段 “apatinis lygis“ – kūno zona atakai ir gynybai žemiau spindulinio rezginio (kaip yra Gōjū-ryū) arba žemiau juosmens (kaip įprastai yra kituose karate stiliuose).

gedan-barai 下段払 “apatinis numušimas“ – žemutinis nušluojantis harai blokas uke.

gekisai 撃砕 “trenkti + talžyti“ – Okinavoje 1940-aisiais karinio gubernatoriaus gen. Hayakawa vadovaujamos komisijos užsakymu Gōjū-ryū meistro Miyagi Chōjūn sukurta pradinio lygio parengiamoji kata kaip “bendrinė“ ir turinti Shōrin-ryū stiliui būdingą techniką (pvz., viršutinis blokas priešakine ranka jōdan-uke, kurio nėra tradiciniuose Nahate stiliuose); turi pirmąją dai ichi ir antrąją dai ni (pirmoji kata pusė identiška pirmąjai iki kake-uke ir einančios toliau antros dalies) versijas; Shōrin-ryū stiliuose vadinama fukyū dai ni, kai, savo ruožtu, kai kuriose Gōjū-ryū mokyklose analogiška Shōrin-ryū stiliaus fukyū praktikuojama vietoje japoniškiems būdingos taikyoku iki gekisai, kur turi irgi dvi versijas: dai ichi įprastinė Shōrin-ryū versijos fukyū, o dai ni papildyta mae-geri spyriais tarpuose tarp žingsnių.

gyaku-zuki 逆突 “smūgis galine ranka“ – tiesus smūgis galine ranka; bokse vadinamas angl. cross-punch arba “krosas, tiesus smūgis“.

Gōjūryū 剛柔流 “kietas [ir] minkštas stilius“ – artimos kovos karate mokykla, tapusi vienu didžiausių ir pagrindinių karate stilių, apjungianti kietas ir minkštas smūgines, užlaužimų ir metimų technikas, sukurta tarpukaryje Okinavoje Miyagi Chōjun (1888-1953) iš jo pagrindinio mokytojo Higashionna Kanryō (1853-1916) Nahate stiliaus, savo ruožtu suformuoto kinų Báihè-quán “baltosios gervės kumštynių“ atmainos Mínghè-quán “klykiančios gervės kumštynių“ kinų meistro Ryū Ryūko (1793-1882) stiliaus pagrindu; pagrindinės šio stiliaus mokyklų atšakos, davę pradžią iš šių ir kitoms išvestinėms Gōjūryū karate mokykloms, tai okinavietiškosios Jundōkan 順道館 (įsteigta Miyazato Ei’ichi 1922-1999), Shōreikan 尚礼館 (įsteigta Toguchi Seikichi 1917-1998, prie kurio prisijungęs su savo vienu pirmųjų Gōjū-ryū tarpukariniu dōjō ir Higa Sekō/Seiko 1898-1966) ir Meibukan 明武舘 (įsteigta Meitoku Yagi 1912-2003) bei japoniškasis Gōjū-kai 剛柔会 (įsteigta Yamaguchi Gōgen 1909-1989, kuris davęs pagrindą ir Lietuvoje itin populiariam Ōyama Masutatsu 1923-1994 sukurtam Kyokushinkai); taip pat yra ir “šeimyninis“ Kōmeikan 講明館 , kurį 1955-aisiais Tokijuje įsteigė vyresnysis Miyagi Chōjūn sūnus Miyagi Takashi/Kei (1919-2008); pirmasis olimpinis moterų kata rungties aukso medalis 2021-aisiais Tokijuje iškovotas ispanės Sandra Sánchez (1981-) iš Gōjūryū.

  • H

hachiji-dachi 八字立 “stovėti aštuntuku“ – ne 8 skaičiumi, kaip mums įprasta arabiškuose skaitmenyse, o pagal kanji formą “aštuoni“, pastačius taip pėdas 八 ; natūrali stovėsena shizen-tai, kuomet pėdos pečių plotyje ir nukreiptos į šalis; dar šita stovėsena vadinama ir kaip fudō-dachi.

haishu 背手 “plokščioji geležtės pusė“ – plaštakos viršus, t. y. kita pusė, nei delnas.

haishu-gamae 背手構 “delnų rėmas“ – kovinė rankų padėtis kamae atviromis plaštakomis, kurių delno briaunos nukreiptos pirmyn, o delnai pasukti vienas į kitą (pvz., gynybinė rankų padėtis shisōchin-gata).

haisōku 足背 “kita pado pusė“ – pėdos viršus (nes priešingas padui arba kelčiai).

haitō 背刀 “bukoji kardo geležtės pusė“ – plaštakos briauna prie nykščio.

hanshi 範士 “pavyzdinis riteris/samurajus“ arba “mokytojų mokytojas“ – Japonijos kovos menų organizacijos Dai Nippon Butoku Kai 大日本武徳会, įkurtos 1895 metais ir išformuotos amerikiečių okupacinės karinės administracijos 1945-aisiais, iki Antrojo Pasaulinio karo įvesti garbingi meistriškumo lygio titulai, kuriuos kaip meistriškumo pripažinimą panašių kolegų atžvilgiu organizacija suteikdavusi paprastai kurio nors kovos meno stiliaus ryū ar savarankiškos kovos mokyklos ryūha vyriausiąjam meistrui ir mokytojui; dabar šis titulas skirtingų asociacijų arba atitinkamos vyriausybinės institucijos (kas įprastai yra Okinavos prefektūroje prie gubernatoriaus atitinkamos komisijos) suteikiamas paprastai nuo 8 dan (nes šie meistriškumo dan ir mokinių kyu atskyriai yra konkrečios mokyklos ir organizacijos rangavimo pagal meistriškumą sistema); žemesni titulai pagal meistriškumo lygį yra renshi ir kyōshi.

heikō-dachi 平行立 “plokščias žingsnis“ – natūrali stovėsena shizen-tai, pėdos lygiagrečiai ir pečių plotyje.

heisōku-dachi 閉足立 “uždaros pėdos“ – natūrali stovėsena shizen-tai, kuomet pėdos suglaustos, tačiau dėl pusiausvyros keliai atpalaiduoti ir lengvai sulenkti tarsi šliuožiant slidėmis nuo kalno.

hiji 肘 “alkūnė“ (dar: empi).

hikite 引手 “traukianti ranka“ – rankos traukimas atgal, dažniausiai kažką sučiupus; naudojamas smūgiuojant tsuki, kuomet kitos rankos kumštis juda atgal, pastiprinant reversinį judesį.

hiraken 平拳 “plokščias kumštis“ – atstatyti 4 sulenktų pirštų sąnariai, kurie yra vienoje plokštumoje su plaštakos viršumi; galimi variantai smūgių pirštų sąnariais: nakadaka-ken – didžiojo sąnarys, kyšantis iš kumščio; ippon-ken – smiliaus sąnarys (o Uechi-ryū vadinama shoken 小拳 “mažuoju kumščiu“); boshiken 揖指拳 arba 拇指構 taip vadinama “drakono iltis“ – nykščio, prispausto prie atviro delno, sąnarys (vienas iš bazinių Uechi-ryū stiliaus smūgių).

hirate 平手 “taiki ranka“ – atvira plaštaka, kuria atliekami smūgiai bei kirčiai, skirtingai nuo sugniaužtos į kumštį seiken.

hiza-geri 膝蹴 “spyris keliu“ arba hizagashira-ate 膝頭当 “smūgis kelio galva (kelio girnele)“ – iš tikro ne smūgis, bet spyris, ir jis nėra atliekamas netgi pačia girnele, o tik kelio viršumi, nes ir ne pakinkliu.

hiza-nage 膝投 “metimas įrėmus kelį“ – primena tomoe-nage, nes tai yra sutemi-waza (pargriovimų ir metimų veiksmai pačiam griūnant), tik šiuo atveju į metamą priešininką yra įremta ne pėda, bet kelis.

hojo-undō 補助 運動 “parengiamieji pratimai“ – fizinio parengimo treniruočių metodai karate, skirstomi į atliekamus su savo kūno svoriu jumbi-undō ir su pagalbiniais įrankiais kigu-undō (pastarieji dažnai vadinami bendriniu hojo-undō.

hombu 本部 “buveinė, štabas“ – mokyklos centrinis ir pagrindinis dōjō, organizacijos būstinė; gali būti pridėta su priešdėliu kaip sō-hombu 曾本部 “didžioji“ arba “pirminė“ buveinė, kuomet pradinis dōjō išsiplečia kaip mokykla su filialais ar tokių dōjō asociacija, o administracija hombu perkelia į erdvesnes patalpas, dar paliekant pradinį dōjō kaip simbolinę šios mokyklos tinklo būstinę.

  • I

ikken hissatsu 一拳 必殺 “vienas smūgis mirtinai“ – iš kenjutsu fechtavimo atėjusi koncepcija “pergalė vienu kirčiu“ ir į japonišką karate, kuri skatina treniruotis taip, kad užtektų priešą nudobti vienu smūgiu ar kirčiu.

ikkyō 一教 “pirmasis užlaužimas“ – dar vadinamas ikkajō, oshi-taoshi arba ude-osae; gali būti pritaikomas ir kelio sąnariui.

  • J

Jigen-ryū 示現流 “regėjimo (menamo vaizdinio) stilius“ – Okinavoje žinomiausias japonų fechtavimo kenjutsu stilius, paremtas pirmojo kirčio strategija, iš šiauriau esančios Satsuma provincijos Kyushu saloje, kurios samurajai nuo 1609 metų karinės invazijos vykdė salose sąlyginai karinės žandarmerijos funkcijas, šiems nuginklavus vietinius gyventojus.

jōdan 上段 “viršutinis lygis“ – kūno zona atakai ir gynybai, apimanti galvą ir kaklą.

jōdan-uke 上段受 “viršutinio lygio blokas“ – dar: jodan-age-uke arba age-uke.

jūjutsu 柔術 “minkštas menas“ – nuo 1530 metų Japonijos įvairių praktinių specializuotų imtynių metodų (metimai, pargriovimai, užlaužimai, smaugimai, išlaikymai ir pan.) ir stilių visuma, davusi pradžią sportinėms pižaminių imtynėms dziudo (t.y. jūdō); Japonijoje dažnai teigiama, kad karate yra sudedamoji jūjutsu dalis tik kaip smūginių veiksmų atemi visuma, kai Okinavoje atšaunama, kad tai jūjutsu tipo veiksmai visada buvę jų tradicinės karate dalimi, grindžiant šį teiginį per senoviškas kata, kurios nėra vien smūgiai ir blokai.

jumbi-undō 準備 運動 “apšilimas, mankšta“ – hojo-undō pratimai, atliekami su savo kūno svoriu; tradicinė Okinavos karate “gimnastika“, kuri skiriasi nuo kigu-undō “kultūrizmo“ su svarmenimis ir treniruočių įtaisais.

  • K

kaisai-no genri 解裁の原理 “dekonstravimo principai“ – kata formos iššifravimo principai, skaidant į pavienias kombinacijas per bunkai ir pagal jų praktinį pritaikymą ōyō.

kage-zuki 回突 “kablio smūgis“ – artimos kovos smūgis kumščiu tsuki, atliekamas sulenkus alkūnę stačiu kampu; bokse vadinamas angl. hook, taip vadinamas “hukas“ arba kablys priekine ranka.

kakato 踵 “kulnas“ (dar: 足跟 “pėdos stovėsena“)

kakie 掛け合い “derybos“ arba 掛合 “sužadėtuvės“ – ne tik Gōjū-ryū praktikuojamas porinis “minkšto stiliaus“ treniruočių pratimas, primenantis kin. chī shǒu 黐手 “lipnių rankų“ (jap. mochi-te, kaip okinavietiškas muchimi, kur 黐 kaip “juodas“ priskirtinas kin. yīn 陰 arba jap. 柔 “minkštam“) praktiką “gerviškose“ kung-fu, stovint vienam prieš kitą ir sąlyginėje centrinėje linijoje sukryžiavus atviras plaštakas dilbiais kiek žemiau riešo, po ko stūmimu, įjungiant pagal gamaku principą kūno masės suderinamumą nuo pėdų, siekiama centrine linija pasiekti savo delno briauna seiryūtō priešininko kūną (to spindulinio rezginio lygyje yra laikomas priglaustas delnas į viršų nukreiptais pirštais); pratimo pagrindinė paskirtis yra taip vadinama “kova dėl centro“ (pagal “gervišką“ kung-fu formą zhōng fāng 中方 “vidurinė kryptis“), siekiant muchimi tampriu įtempimu prasibrauti centrine linija link priešininko ir šiuo, bei kitais šio bazinio pratimo išvestiniais variantais, iš kurių pereinama į rankų užlaužimus ir pan., dominuoti prieš priešininką, taip prasibraunant savo “minkštu įtempimu“ pro jo bandymą jėga ir plaštakos bloku te-uke apginti savo kūno projekciją centrinės linijos menama kontrole.

kamae 構 “rėmas, konstrukcija, struktūra“ – kovinė rankų padėtis stovėsenoje.

kamae-te 構手 “kovinė rankų padėtis“ – pagrindinė rankų padėtis kovojant: rankos sulenktos maždaug stačiu kampu per alkūnes, priekinis dilbis dengia kūną iš priekio, žemyn nukreipta alkūnė – šonkaulius, kumštis – gerklę; galinis dilbis dengia kūną iš šono, alkūnė – šonkaulius, dilbis ir kumštis (riešas) – spindulinį rezginį.

kansetsu-geri 関節蹴 “spyris į sąnarį“ – spyris į kelio sąnarį (iš šono arba į pakinklį); dar: fumikiri (pėdos briauna) arba fumikomi (antspauduojantis spyris žemyn kulnu arba pėdos keltimi).

kansetsu-waza 関節技 “technika [prieš] sąnarius“ – užlaužimai ir skausminio poveikio veiksmai galūnių sąnariams.

karate (turėtų būti: karade) 空手 “tuščia ranka“ arba iki 1936 metų spalio 25 dienos (dabar tai – Pasaulinė Karate diena) užrašoma buvo japoniškai kaip tōde 唐手“Tang (t.y. Kinijos) ranka“ arba “kiniški [kovos] veiksmai“; iš Kinijos imperijos į Okinavos salų vasalinę Ryūkyū karalystę atėjęs kovos menas quanfa (jap. kempō – “kumštynių metodai“ arba vakarietiškai kung-fu), naudotas kaip praktinė teisėtvarkos palaikymo (dažniausiai – šaoliniški Luohan-quan veiksmai, davę pradžią Shurite ir Tomarite apylinkių stiliams, tapusiems dabartinėmis Shōrin-ryū atmainomis) bei civilinės savigynos metodų sistema (dažniausiai – iš Fujian atėję gerviški Baihe-quanokin veiksmai, apjungti sąlyginai uostamiesčio Nahate stiliuose, iš kurių didžiausias dabar Gōjū-ryū); sąlyginai skirstytina į klasikinę (t.y. tradicinė Okinavos karate, standartizuota tarpukaryje: Shōrin-ryū ir šio stiliaus atmainos; taip pat Gōjū-ryū trys pagrindinės kryptys; Tō’on-ryū, Uechi-ryū ir pan.), tradicinę (tarpukario Japonijoje sukompiliuoti stiliai: Shōtōkan, Shitō-ryū, Wadō-ryū ir Gōjū-kai) bei šiuolaikinę (t.y. pokarinę ir darbartinę, kaip Kyokushinkai ir pan.)

karateka 空手家 “karate žmogus“ – praktikuojantis karate; paprastai tokiu vadinamas tik tam tikrą lygį pasiekęs (dažniausiai – nuo “juodo diržo“ yudansha) “karatistas“.

kata 型 “matrica, šablonas“ (dažniausiai – Okinavoje) arba 形 “modelis, forma“ (dažniausiai – Japonijoje) – individualus treniruočių metodas optimalių (stiliaus supratimu) veiksmų automatizmui atidirbti; Okinavos karate kata yra trijų rūšių: 1) apibendrintų į vieną kompleksą pagrindinių veiksmų grupės (pvz., tachi-gata kaip “stovėsenų kompleksas“), 2) heishū-gata “uždarų rankų“, kuris naudojamas pagrindinių savybių (struktūros, dinamikos, kvėpavimo, t.y. gamaku, chinkuchi ir pan.) atidirbimui (pvz. sanchin-gata arba naihanchi-gata) ir 3) kaishū-gata “atvirų rankų“ kaip standartizuotas kovos veiksmų kompleksas ir strateginių bei taktinių kovinių sprendimų konspektas (angl. SOP – Standard Operating Procedures); per bunkai, kurio iššifravimui iš kata formos naudojamos kaisai-no genri taisyklės, taip atskiros kata kombinacijos atidirbamos “žemesnėje“ individualioje kihon veiksmų praktikoje arba, kaip ōyō, “aukštesnėje“ porinėje kumite sparingų praktikoje.

keage 蹴上 “kylantis spyris“ – staigus šaudyklinio tipo spyris, skirtingai nuo “praduriančio“ kekomi.

kekomi 蹴込 “nustumiantis spyris“ – spyris, kurio principas yra atstūmimas, pradūrimas pėda, skirtingai nuo šaudyklinio kylančio tipo keage.

kenjutsu 剣術 “kardo menas“ – japoniškas fechtavimas pusantrarankiu kardu katana, davęs pradžią sportiniam kendō
fechtavimui bambukiniais kardais shinai; kaip bendrinis įvairių stilių ir mokyklų pavadinimas sąlyginai apima iai-jutsu (fechtavimo pradžią, staigiai išsitraukiant kardą ir atliekant sėkmingą kirtį pirmiau priešininko) bei battō-jutsu (fechtavimą jau po kardo išsitraukimo).

kenpō arba kempo 拳法 “kumščio metodas“ (kin. quánfǎ) – okinavietiško stiliaus kumštynės kinų taip vadinamos kung-fu metodų pagrindu; kartais – tiesiog primityvesnis karate variantas be kata (arba šios – labai minimalios) ir kitų tradicinių treniruočių metodų, apsiribojant kumštynių technika ir kumite sparingais; pagrindinės ir žinomiausios kempo kryptys yra: “šaoliniška“ Shōrinji-kempō 少林寺拳法 įsteigta Japonijoje 1947 metais Sō Dōshin 宗 道臣 (1911-1980), apjungusio kinų kumštynes quanfa ir japonų imtynes jūjutsu po budistinės Zen sektos religinėmis praktikomis; japoniška Nippon-kempo 日本拳法 nukreipta į laisvus sparingus, vilkint apsaugas, kurią 1932 metais pradėjo jūdō meistras Sawayama Muneomi (1906-1977), studijavęs Shitō-ryū karate pas Mabuni Kenwa (1889-1952); okinavietiška Shōrin-ryu atmainos Motobu-ryū 本部流 karate stiliaus pagrindu, kurioje akcentas vietoje karate įprastai praktikuojamų kata yra į “praktinius“ yakusoku-kumite sparingus, atiduodant duoklę Motobu Chōki (1870-1944) metodikoms ir kumite idėjoms, dėl ko šio karate stilius dažniau vadinamas kaip kempo-karate vietoje karate-dō; Okinawa kenpō 沖縄拳法 kaip Nakamura Shigeru (1891-1969) praktikuota Tomarite atmaina jo organizacijoje Okinawa-kenpo Karate-do Renmei, kurioje akcentas yra kumite su kendō naudojama bōgu 防具 liemens apsauga, ir šią kryptį atstovauja šio kempo-karate meistro buvęs mokinys Miyazato Hiroshi per savo Okinawa-kenpo Karate-do Shurenjo, ir nuo kurios yra atskilusi dar viena kempo atmaina pagal Yamashiro Tatsuo įkurtą Okinawa-kenpo Karate-do Oki-Ken-Kai, kuris dažnai veda dar ir Tomarite kaip “senovinės“ karate seminarus; amerikietiška American Kenpo Karate, kurią Havajuose iš įvairių kung-fu ir karate bei dziudo, kas tuomet bebūtų madinga, veiksmų su “vaizdingu savigynos“ akcentu nuo 1949-ųjų sukomponavęs Ed Parker (1931-1990).

kentsui 铁锥 “geležinis kirtiklis“ – kumščio pagrindo briauna mažylio pusėje; dar: tettsui.

keri-waza 蹴技 “spyrių technika“ – įvairūs spyriai, japoniškoje karate paprastai skirstomi į keage ir kekomi.

kigu-undō 器具 運動 “įranga“ arba “pratimai su įrankiais“ – parengiamieji hojo-undō pratimai, atliekami su specialiais treniruočių įrankiais ir įtaisais; dažniausiai vadinama tiesiog hojo-undō – savotiškas karate “kultūrizmas“, kuris skiriasi nuo jumbi-undō “gimnastikos“; pagrindiniai naudojami įrankiai yra spyruokliuojanti lenta smūgiams makiwara 巻き藁 “šiaudų ritinėlis“, pusštangė chiishi 鎚石 “akmeninis kūjis“, akmeniniai svarmenys sashi 石錠 “akmens spynos“, sučiupimui skirti nigiri-game 握り甕 “nešiojami ąsočiai“, o taip pat spyriams treniruoti kaip šlepečių formos svarmenys pėdoms tetsu-geta 鉄下駄 “geležinės klumpės“, riešo treniravimui lazda su virve vynioti, kurios gale svarmuo makiage-kigu 巻揚器具 “suktukas“, štangą primenati drezinos ąšis su ratais tan 担 “petys“, dūriams pirštais stiprinti jari-bako 砂利箱 “žvyro bakas“ ir suna-bako 砂箱 “smėlio bakas“ bei taketaba 竹束 “bambuko ryšulėlis“; “tradiciniais“ karate jau tapę taip pat sąlyginai neseniai naudojami žmogaus ūgio bei pločio metalinis ovalo formos rėmas kongoken (Havajų imtyninkų įrankis), medinis stulpas su styrančiomis “galūnėmis“ (kinų “gerviškų“ kung-fu įtaisas mù rén zhuāng 木人桩 “medinis žmogus-stulpas“) bei geležinis laužtuvas arba pasunkinta ilga lazda riešų treniruotėms, paėmus už galo ir stengiantis išlaikyti horizontaliai, taip pat smūginės smėlio “pagalvės“, smėlio maišai ir kriaušės kaip bokse, ir t. t.

kihon 基本 “grupė + pagrindai“ – bazinė esminė technika waza, sudaranti savo elementais kovos meno veiksmų pagrindą; kihon praktika yra tokios bazinės technikos atidirbimas “supaprastinai“ (skirtingai nuo standartizuotų kata kompleksų).

kin-geri 金蹴 “auksinis spyris“ arba kinteki-geri 金的蹴 “spyris į auksinį taikinį“ – spyris pėda į tarpkojį (angl. family jewels “šeimyninės brangenybės“).

kobudō 古武道 “senasis kovos menas (karo kelias)“ – Japonijos Edo periode (1603-1868) susiformavusių kovos meno mokyklų ryūha ir stilių ryū visuma (dar: koryū 古流), apimanti fechtavimą kenjutsu, imtynes jūjutsu, šaudymą lanku kyūjutsu, ir kitus ginkluotos kovos metodus su nešaunamaisiais ginklais (ietimi yari-jutsu, lazda bōjutsu, patrumpinta lazda jō-jutsu, ir t.t.) bei filosofiškai susieta su Zen budizmu ir ideologiškai su Bushidō; dar žr: Okinavos kobudō.

kōhai 後輩 “jaunesnysis kolega“ – titulas asmeniui, kuris kaip kolega kažką jums bendro ir praktikuojamo toje pačioje vietoje (kovos menuose – tai tame pačiame dōjō ir pas tą patį sensei ) yra pradėjęs kiek vėliau už jus, jo atžvilgiu esančiu sempai arba “vyresniuoju kolega“; dėl gyvenimiškų aplinkybių, talento ar tinkamų savybių vėliau už jus pradėjęs studijuoti bendrą jums abiems meną kolega gali pasiekti aukštesnį atskyrį ar laipsnį, tačiau visada pagal šį paprotį liks tik kōhai, kuriam privalu rodyti deramą pagarbą savo net žemesnio formalaus atskyrio sempai; šis titulas niekaip nesusijęs su turimais atskyriais, o yra tik deramo tradicinio etiketo reigi dalimi.

koken 小拳 “mažasis kumštis“ arba kakutō “gervės galva“ – sulenkto riešo viršus (nepainioti: taip užrašant Uechi-ryū vadinama shōken, kas kituose stiliuose yra vadinama ippon-ken, t.y. kumštis atkištu smiliaus sąnariu!).

kōkutsu-dachi 後屈立 “atgalinio posvyrio stovėsena“ – atsitraukimo stovėsena, kur kūno svoris yra perkeltas ženkliai daugiau (60-70%) ant galinės pėdos; pėdos pečių plotyje, jei žiūrėti iš priekio, atstumas tarp jų – iki dviejų pėdų kaip ir shiko-dachi; Gōjū-ryū vietoje Shōtōkan įprastinės šias funkcijas atlieka “katiniška“ nekoashi-dachi, o Kyokushinkai pastaroji vadinama kaip kōkutsu-dachi, nes jų nekoashi-dachi priešakinė pėda yra kaip ir Shōtōkan pritraukta arčiau prie gale stovinčios atraminės pėdos.

koshi 小足 “mažoji pėda“ arba 虎趾 “tigro [pėdos] pirštai“ – priekin įtemptos pėdos dalis po atloštais atgal pirštais; dar: chusoku.

koshi 腰 (okin. kushiクシ ) “juosmuo“ – dubuo arba strėnos.

koshi-nage 腰投 “metimai per dubenį“ – metimų grupė, dar vadinama uki-goshi, kur uki “slystantis paviršiumi judesys“, o goshi yra “dubuo, juosmuo“ (jap. koshi).

kōsōkun 公相君 “valstybės ministras“ – iš Shurite atėjusi Shōrin-ryu stilių kata, dar žinoma kaip kusanku arba kushanku, o Shōtōkan pervadinta į kanku; kildinama iš kinų pasiuntinio (“ministro“ kaip diplomatinio rango) sappushi, kurio pareigas klaidingai įvardinę šio vardu.

kote-gaeshi 小手返 “riešo užsukimas užlaužus“ – priskiriamas antrajai užlaužimų grupei nikyō, nors paprastai po užlaužimo yra atliekamas toliau kaip metimas arba pargriovimas.

kote-hineri 小手捻 “plaštakos išsukimas“  – priskiriamas trečiajai užlaužimų grupei sankyō, atliekant į priešingą pusę nei kote-gaeshi kaip ikkyō ir nikyō subendrintas variantas.

kote-kitae 小手鍛え “dilbio grūdinimas“ (paž.: “mažą ranką grūdink, ei!“) – ne tik Gōjū-ryū praktikuojamas porinis “kieto stiliaus“ treniruočių pratimas (žr. kakie), stovint vienam prieš kitą ir atliekant vidinius bei išorinius žemiau ir aukščiau juosmens blokus dilbiu ude-uke, kuomet dilbiai susikerta per sąlyginę centrinę liniją; skirtingai nuo klaidingo įsitikinimo, kad šis pratimas pažodžiui skirtas atbukinti nuo skausmo dilbius, išties jo paskirtis yra taip vadinama “kova dėl centro“ (pagal “gervišką“ kung-fu formą zhōng fāng 中方 “vidurinė kryptis“), siekiant nušluoti sukeliamą grėsmę iš savo kūno projekcijos bei dominuoti prieš priešininką, taip sukeliant jam grėsmę savo ataka, kuriai taip “pravalytas“ kelias link jo kūno pažeidžiamų zonų ir kyūshō.

kukuru (okinav.) ククル “susitelkimas“ (jap. shingan arba kokoro+me 心眼 arba kin. xīnyǎn 心眼 “širdies/minties akis“) – vienas iš esminių sudedamųjų Okinavos karate elementų (greta gamaku, chinkuchi, atifa, muchimi, fēsa, michichi ir churasa), kuris reiškia gebėjimą atsiriboti nuo pašalinių bei trukdančių minčių zanshin, taip susitelkiant mokuso tik į tikslą, kovą ir priešininką (kadangi kanji užrašoma du skiemenys kaip “širdis“ ir “žvilgsnis“, tai reikštų ir drąsumą), kas dažnai Zen pagrįstuose japonų kovos menuose budō vadinama ir kaip mushin 無心 arba “minčių nebuvimas“, t.y. spontaniškumas, refleksinis veikimas.

kumade 熊手 “meškos letena“ – plaštaka suformuota kaip hiraken, bet smūgiuojama kaip shotei, tik delno centru, dažniausiai taikantis šokiruoti ausų būgnelius.

kumite 組手 “besigrumiančios rankos“ – įvairių laisvumo lygių sparingas (jiyu-kumite “laisva treniruočių kova“ arba varžybinė kumite-shiai) arba porinis treniruočių kovų praktikavimo metodas (yakusoku-kumite 約束 組手 “parengiamoji kova“), turintis pakopinį parengimą laisvai neapibrėžtai kovai per įvairius sutartinių apsikeitimo technikų žingsnius (penkių gohon-, trijų sambon- arba vieno žingsnio ippon-kumite) arba apibrėžtą kaip standartizuotą kihon-kumite (pagal kihon bei bunkai kombinacijas, įskaitant formalizuotą pagal kata porinį jos atlikimą vietoje menamo priešininko su partneriu tsuzuki-te) arba laisvą sutartinį sparingą randori 取り, kuris skirtas pritaikyti spontaniškas reakcijas į atakas; visų kumite tikslas pagal konkrečias mokyklos treniruočių metodikas yra pasirengti pritaikyti kata suformuojamus karate veiksmus realioje kovoje jissen 実戦 arba “tikrame mūšyje“.

kururumfa 久留頓破 “ilgo išlaikymo, uždelsimo, sulaužymo“ – viena iš Gōjū-ryū karate kilmės kata, kuri pasižymi uždelstu arba ištęstu atifa “smūginės bangos“ perduodančiu principu kaip išsamesnė dai versija prie trumpesnės sho versijos saifa; kaip, neva, “gerviška“ klaidingai priskiriama Higashionna Kanryō, tačiau jos autorius, tikėtina, yra jo mokinys ir pats Gōjū-ryū kūrėjas Miyagi Chōjūn.

kyōshi 教士 “pažengęs riteris/samurajus“ arba “pažengęs ekspertas“ – Japonijos kovos menų organizacijos Dai Nippon Butoku Kai 大日本武徳会, įkurtos 1895 metais ir išformuotos amerikiečių okupacinės karinės administracijos 1945-aisiais, iki Antrojo Pasaulinio karo įvesti garbingi meistriškumo lygio titulai, kuriuos kaip meistriškumo pripažinimą panašių kolegų atžvilgiu organizacija suteikdavusi paprastai kurio nors kovos meno stiliaus ryū ar savarankiškos kovos mokyklos ryūha eksperto meistriškumo lygį pasiekusiam mokytojui; dabar šis titulas skirtingų asociacijų arba atitinkamos vyriausybinės institucijos (kas įprastai yra Okinavos prefektūroje prie gubernatoriaus atitinkamos komisijos) suteikiamas paprastai nuo 6 dan (nes šie meistriškumo dan ir mokinių kyu atskyriai yra konkrečios mokyklos ir organizacijos rangavimo pagal meistriškumą sistema); žemesnis titulas pagal meistriškumo lygį yra renshi, o aukštesnis yra hanshi.

kyūsho 急所 “staiga+vieta“ – arba gyvybiškai svarbūs taškai, kuriuos paveikus smūgiu arba tiksliu ir stipriu spaudimu yra sukeliamas skausmas arba galima trauma (pvz., smilkinys, smakras, adomo obuolys, miego arterija, spindulinis rezginys, kepenys, tarpkojis ir pan.).

  • L

Luóhàn-quán (kin.) 羅漢拳 “arhatiškos (t.y. budizmo šventojo) kumštynės“ – su kinų Šaolinio vienuolynu Shàolínsì 少林寺 (jap. Shōrinji) siejami kumštynių metodai, paprasčiau vadinami Šaolinio kung-fu 少林功夫 arba Šaolinio ušu 少林武術 ; pietinių “tradicinių“ Hakka kung-fu stilių, kurie savo vadinę “šaoliniškais“, skirtingai nuo įvairių vietinių “gervių“ ir pan., kumštynių metodai sudarė būsimos karate Okinavoje vieną iš esminių kumštynių metodų pagrindų, pasekoje tarpukaryje jau pavadintą įvairiais Shōrin-ryū karate stiliais.

  • M

mae-empi-uchi 前猿臂打 “smūgis alkūne pirmyn“ – dar: mae-hiji-ate.

mae-geri 前蹴 “spyris pirmyn“ – japoniškoje karate turi kekomi ir keage variantus; okinavietiškoje karate toks spyris priešakine koja dar vadinamas shomen-geri.

mae-hiji-ate 前肘当 “smūgis alkūne pirmyn“ – dar: mae-empi-uchi.

maete-gamae 前手構 “priešakinė rankų padėtis“ (Uechi-ryū variantas: hirate-gamae) – gynybinė stovėsenoje plaštakų priekyje delnais į priekį padėtis, vadinama savigynoje užtvaru (angl. fence) arba raminimu (angl. de-escalation); alkūnės nukreiptos žemyn, atviri delnai “taikiai“ nukreipti į priekį, vienas gali būti kiek labiau pirmyn, ypač, jei esate pusiau pasisukę; kovinė rankų padėtis būdinga tradiciniame muaythai.

makimono 巻物 “ritinėlis“ – ne įprastai vertikaliai iš viršaus žemyns, bet horizontaliai, paprastai iš dešinės į kairę, surašytas tekstas į susukamą popieriaus ritinėlį; kovos menuose – rašytinės instrukcijos, konfidencialiai saugomos nuo pašalinių akių.

makiwara 巻藁 “ritinys šiaudų“ – Okinavos karate sukurta ir hojo-undō praktikoje naudojama spyruokliuojanti lenta paminkštintu smūginiu paviršiumi, skirta atidirbti tinkamas smūgio savybes (gamaku, chinkuchi, atifa, maai ir pan.), kur smūginių paviršių užgrūdinimas yra tik šalutinis poveikis.

Matsumura Sōkon 松村 宗棍 (1809-1899), d.ž.k. Bushi – vienas iš esminių Shurite krypties stilių pradininkų, legendinis (t.y. tapęs vietos tautosakos ir gausių anekdotų herojumi) būsimos karate meistras, tarnavęs kaip chikudun pechin kilmingo titulo turėtojas karališku asmens sargybiniu ir įvairių dvaro teisėsaugos pavedimų įgaliotiniu Ryūkyū karaliaus Shō Kō bei paskutinių dviejų karalių Shō Iku ir Shō Tai istorinėje Okinavos sostinėje Shuri; pagrindinis jo mokytojas – pats Sakugawa Kanga (1733-1815), istorijoje žinomas dėl savo kung-fu metodų tiesiog kaip “kinų rankos“, t.y. “Tode“ arba dabar – “Karate“; taip pats jis yra studijavęs ir Satsuma samurajų fechtavimo stilių Jigen-ryū, kurio principus pritaikė ir Okinavos arba Ryūkyū-kobudo.

mawashi-empi-uchi 円形猿臂打 “lenktas smūgis alkūne“ – smūgis alkūne puslankiu iš išorės vidun.

mawashi-geri 前回踢 arba 廻蹴 “lenktas spyris“ – spyris lanku į vidų iš išorės, tapęs sportinės karate vienu pagrindinių spyrių (ypač iš muaythai per Kyokushinkai atėjęs žemutinis gedan-mawashi-geri blauzdikauliu į šlaunį), nors tradicinėse kata iš esmės nėra treniruojamas kaip menkavertis, lyginant su stipriai traumuojančiu kansetsu-geri.

mawashi-uke 前回受 “besisukantis blokas“ – dar: tora-guchi 虎口 “tigro nasrai“ arba mae-mawashi-uke “priešakinis besisukantis blokas“.

mawashi-zuki 円形突 “lenktas smūgis“ – dar: furi-zuki; šoninis smūgis puslankiu; bokse vadinamas angl. swing, kuris dažniausiai yra naudojamas kaip “kablys galine ranka“ ir yra stipriausias smūgis.

menkyo kaiden 免許 皆伝 “licencija + inicijavimas [į meną]“ – tradicinė Japonijoje pasiektą kurio nors meno, įskaitant ir kovos meno, meistriškumą pasiekusiojo parodanti “amato“ profesinė licencija savarankiškam to meno mokymui, suteikiama dažniausiai po 30 metų praktikos.

michichī (okinav.) ミチチ “žvilgsnis“ (jap. metsuke 目付; kin. mùfù 目付 “akių nukreipimas“) – vienas iš esminių sudedamųjų Okinavos karate elementų (greta gamaku, chinkuchi, atifa, muchimi, fēsa, kukuru ir churasa), kuris reiškia gebėjimą ne tik tinkamai nukreipti žvilgsniu dėmesį į priešininką, pastebint laiku jo veiksmus, o taip pat ir atlaikant jo žvilgsnį, kaip ir stebėti savo periferiniu žvilgsniu aplinką dėl galimo pasalūniško užpuolimo iš šalies ar užnugario.

mikazuki-geri 三日月蹴 “trijų dienų mėnulio spyris“ – spyris “pusmėnuliu“ (gali būti ir sąlyginai aukštas blokas pėda), t. y. puslankiu išliekančioje frontalioje kūno padėtyje, skirtingai nuo į šoninę poziciją pereinančio mawashi-geri; dar: furi-geri, ypač žemiau juosmens.

Mínghè-quán (kin.) 鳴鶴拳 “klykiančios gervės kumštynės“ – vienas iš penkių pagrindinių Yongchun 永春 srityje gyvenusios Fāng Qīnián 方七娘 (1703?-?) priskiriamos Báihè-quán 白鶴拳 (vietine Fujian provincijos tarme: Pe̍h-ho̍h-kûn) “baltosios gervės“ kung-fu stilių, kuris davė pradžią tradicinėms okinavietiškos karate “gerviškoms“ Nahate stilių mokykloms (šių pagrindinės kata: sanchin “3 įtampos“, sanserū arba sanseiryū “36 veiksmai“, seisan “13 veiksmų“ ir suparimpei “108 veiksmai“ arba pechurin “100 veiksmų“), iš kurių dabar pagrindinės yra nuo kinų meistro Ryū Ryūko (kin. Liú Lóng-gōng 劉龍公 1793-1882) ateinantis Gōjū-ryū bei nuo kinų meistro Shū Shiwa (kin. Zhōu Zihé 周子和 1874-1926) kildinama Uechi-ryū; pagrindiniai “klykiančios gervės“ kung-fu tàolù 套路 kompleksai: sān zhàn 三戦 “trys mūšiai“ (jap. sanchin), jiǎo zhàn quán 角戰拳 “kampinio mūšio kumštis“ (vėliau virto į huā quán 花拳 “gėlės/žiedo kumščiu“), wǔ háng shǒu 五行手 “5 rankos elementai/pasireiškimai“, bā bù lián 八步连 “8 žingsniai“, zhōng fāng 中方 “vidurinė kryptis“, èr shí bā bù 二十八步 “28 žingsniai“, yóu biàn 游变 “klaidžiojimo pasikeitimai“, qī jǐn 七锦 “7 auksu siuvinėti šilko audeklai)“ ir t.p.; žinomiausias šios “gervės“ kinų meistras, persikėlęs 1912 metais į Okinavą ir ten gyvenęs iki mirties bei šio stiliaus mokęs yra Go Kenki (kin. Wú Xián-guì 呉賢貴 1887?-1940), kuriam priskiriamos kata dabar yra praktikuojamos Shitō-ryū: haffa 白鳥 “baltasis paukštis“ (aliuzija į “baltąją gervę“, nors kartais išverčiama kaip “gulbė“), papuren 八歩連 “8 žingsniai“ (t.y. kin. bā bù lián) ir nipaipo 二十八歩 “28 žingsniai“ (t.y. kin. èr shí bā bù).

mokusō 黙想 “susikaupimas“ – meditacinis susikaupimas ir dōjō praktikuojamas nusiteikimas treniruotėms arba nusiraminimas po jų.

morote-tsuki 双手突 “dviejų rankų smūgis“ – smūgis abejomis rankomis vienu metu; yra variantas yama-tsuki 山突 “kalno smūgis“, kuris Gōjū-ryū dažniausiai vadinamas paprastai tiesiog morote-zuki, o pats yama-zuki yra atliekamas į skirtingus lygius ir vadinamas awase-tsuki, kai kumščiai ne vienoje plokštumoje.

muchimi (okinav.) ムチミ “įtemptas elastingumas“ (kin. dànlì xìng  弾力性 “elastingumas“) – vienas iš esminių sudedamųjų Okinavos karate elementų (greta gamaku, chinkuchi, atifa, fēsa, michichī, kukuru ir churasa), kuris pasireiškia įtemptomis rankomis (ne tiek raumenų, kiek tarsi sausgyslių “vidinė įtampa“), atliekamais judesiais, paprastai praktikuojamais sanchin-gata ir kakie poriniuose pratimuose bei treniruojamas hojo-undō pratimuose tame tarpe ir su sashi “akmens spynomis“, o kitose “gerviškose“ kata taip per šią sulėtintą įtampą kaip fēsa priešybę tarsi demonstruojant išsilaisvinimo iš sugriebimų ir panašias imtynių te-waza technikas.

musubi-dachi 結び立 “mazgo stovėsena“ – viena iš natūralių padėčių shizen-tai suglaustais kulnais ir į šalis nukreiptomis pėdomis, dažniausiai skirta susikaupimui stovint (daugumos kata pradžios ir pabaigos padėtis).

  • N

nage-waza 投技 “metimų technika“ – t.y. įvairių metimų ir pargriovimų veiksmų grupė, atliekama iš stovėsenos.

nekoashi-dachi 猫足立 “katės pėdos stovėsena“ – kiek paaukštintas variantas naudojamas ir tradiciniame muathai: priekinė blauzda yra statmena grindims, svoris ant galinės kojos, dubuo patrauktas atgal, priekinė koja remiasi pėdos priekiu, kulnas vos pakeltas, priekinė pridengia tarpkojį, o galinė pėda pasukta pusiau į šalį dėl stovumo.

nigiri-game (kin. wò píng) 握り瓶 “čiumpami ąsočiai“ – moliniai ir pagal poreikį pasunkinimui papildomi vandeniu, smėliu arba žvyru simetriškos skersinės formos ąsočiai be rankenų, kurių viršutinė briauna pritaikyta išskėstiems ir tarsi “letenos nagais“ užriestiems pirštams užsikabinti pirmaisiais (kur nagai) pirštų sąnariais, nykštį kabinant nukreiptu atgal ir plaštakas pasukus į vidų bei su ąsočiais patraukus atgal; treniruočių įrankis pagalbiniuose hojo-undō pratimuose, “gerviškuose“ stiliuose iš esmės skirtas suformuoti tinkamą laikyseną (ištiesinta tarsi lenta nugara kaip sanchin) ir sustiprinti gamaku bei padėti pajusti “įsišaknijimą“ stovėsenose; skirtingai klaidingam įsitikinimui, bet pirštų sučiupimo stiprinimas yra tik šalutinė ir išvestinė šių pratimų pasekmė; vienas iš esminių treniruočių įrankių Gōjū-ryū karate greta makiwara, chiishi ir sashi.

nikyō 二教 “antrasis užlaužimas“ – dar vadinama nikkajo, kur apjungiami dilbio kote sugriebimo už riešo veiksmai, kaip kote-mawashi “riešo išsukimas“, kote-maki “riešo lenkimas“ bei kote-gaeshi “riešo užlaužimas“; taip pat gali būti pritaikomas ir pėdai, ją išsukant.

nuchi-du takara 命上宝 “gyvybė yra brangiausias turtas [praradus ji nebeatkuriama]“ – Ryūkyū karalystės karalių Shō Nei 尚寧 (1564–1620), kuris nurodęs savo kariuomenei kapituliuoti 1611-aisiais prieš japonų Satsuma samurajus, kaip ir paskutiniojo karaliaus Shō Tai 尚 泰 (1843-1901) prašymas savo tautiečiams susitaikyti su nebeišvengiama japonizacija ir jų karalystės pavertimu tik į Japonijos imperijos Okinavos prefektūrą 1879-aisiais prieš jam išvykstant į “garbingą“ tremtį Tokijuje, istoriškai vienas iš esminių okinaviečių tautos išlikimo ir žmogaus gyvybės branginimo (paradoksaliai karate gimtinėje, kuri, tarsi, yra “kovinis“ ar “žudymo“ menas) principų, tapęs skausmingai aktualiu tautos istorinėje atmintyje vėl po 1945 metų kruviniausių Ramiojo vandenyno regione amerikiečių mūšių su japonais dėl Okinavos, kuomet buvo bombardavimo (išlikusio prisiminimuose kaip kotetsu-no ame “plieno lietus“ bei kotetsu-no hageshi-kaze “plieno taifūnas“) ir paskesnių kautynių metu išžudyta kone pusė salose iki karo gyvenusių ir neturėjusių kur nuo mūšių dėtis okinaviečių (t.y. suskaičiuota 149’425 žuvusiųjų iš maždaug ikikarinių 300’000 vietos gyventojų).

nukite 贯手 arba 贯掌 “ranka kaip ietis“ – dūris ištiestais pirštais yonhon-nukite, kuris turi variantus dviem pirštais (smiliumi ir viduriniu) nihon-nukite bei vienu pirštu (smiliumi) ippon-nukite; Uechi-ryū praktikuojamas kirtis sulenktais stačiu kampu pagal delną pirštais kakushiken 鶴端拳 “gervės snapo kumščiu“ arba dar 隠し剣 tarsi “paslėptas kalavijas (arba rapyra)“, turint omeny, kad juo ne kertama kaip įprasta katana, o irgi tarsi ietimi duriama.

  • O

oi-zuki 追突 “priekinis smūgis“ – tiesus smūgis kumščiu tsuki pirmyn priešakine ranka, dažniausiai žengus pirmyn; skirtingai nuo priešakinio smūgio stovint, dar Shōtōkan vadinamo kaip kizami-zuki; bokse vadinamas angl. jab “džebu“.

ōyō 応用 “pritaikymas“ – kata kombinacijų praktinis pritaikymas, kuris skiriasi nuo bunkai tuo, kad naudojamas ne kaip paskiri suskaidyti elementai (t.y. veiksmai), o kaip yra kata numatyta tų veiksmų kombinacinė visuma su galimais jų variantais henka, kurie nebūtinai kata atvirai yra pademonstruojami (paprastai tuomet būna pauzė kata atlikime, vadinama okuden).

Okinawa (okin. Uchinaa) 沖縄 “atvira jūra + virvė“ – didžiausia sala virtinėje (sic!) salų Ryūkyū 琉球 archipelage į pietvakarius nuo Japonijos Kyūshū 九州 “devynių provincijų“ salos link kinų Taivanio; Japonijos prefektūra, dar vadinama “japoniškais Havajais“; buvusi Kinijos imperijos vasalinė Ryūkyū karalystė 1429-1879, kuri politiškai prižiūrėta kinų diplomatiniais pasiuntiniais sappushi (daugelis jų buvę ir kovos menų meistrais, taip perdavusiais savo žinias vietiniams) prie Shō dinastijos karaliaus dvaro tuometinėje sostinėje Shuri, ir nuo 1609 metų japonų samurajų iš Satsuma provincijos invazijos tapo dar ir Satsuma klano vasaliniame pavaldume, kurie nuginklavo vietinius (taip vadinama katana-gari 刀狩 “kardų medžioklė“, kuri buvo būdina ne vien Okinavoje), ir vykdė faktines karinės žandarmerijos funkcijas, o 1872 metais po pirmojo kinų-japonų karo 1871-1872 metais buvo prijungta kaip Japonijos imperijos subjektas, ir jau 1879 metais paversta į Japonijos prefektūrą, galutinai panaikinus buvusią karalystę, o po Antrojo Pasaulinio karo buvo JAV karinėje okupacijoje 1945-1972 metais, kol civilinė valdžia grąžinta Japonijai, pasilikus karinių bazių eksteritorinę jurisdikciją; karate gimtinė.

Okinawa karate 沖縄 空手 (žr. karate) – Okinavoje nuo XVIII amžiaus (praminėtinas Sakugawa Kanga 1733-1815, pravarde “Tōde“ arba kitaip – “Karate“) pradėjęs formuotis beginklės kovos menas tii (jap. te) “ranka“ (arba tiksliau – “veiksmai“) kinų quánfǎ 拳法 (kitaip – kung-fu) “kumštynių metodų“ pagrindu iš kinų pasiuntinių sappushi (dažniausiai – “šaoliniški“ Luóhàn-quán 羅漢拳 stiliai) prie vietinio Ryūkyū karaliaus dvaro Shuri (žinomiausias meistras – Matsumura Sōkon 1809-1899, pravarde “Bushi“ arba “karys, samurajus“) bei gausių prekybinių ryšių su kinų Fujian provincija (dažniausiai – tai “gerviški“ Báihè-quán 白鶴拳 stiliai) uostamiesčio Naha apylinkėse, kaip ir Tomari bei nuošalioje Kume; panaikinus 1879 metais Ryūkyū karalystę ir Okinavai tapus Japonijos prefektūra, tōde (arba kitaip – karate) 唐手 “kiniški [kovos] veiksmai“ iki Pirmojo Pasaulinio karo pagal šias apylinkes susiformavo sąlyginai į Shurite 首里手 (žinomiausias meistras Itosu Ankō 1831-1915, kurio dėka karate tapo visuotine mokykline fizinio lavinimo programa mokyklose po 1903 m.), Tomarite 泊手 (žinomiausias meistras Matsumora Kōsaku 1829 – 1898, studijavęs ir Satsuma samurajų Jihen-ryū ken-jutsu, pagarsėjęs laimėta karate kova prieš ginkluotąjį kardu katana) ir Nahate 那覇手 (žinomiausias “gervės“ meistras Higashionna Kanryō 1853-1915) stilius; 1936 metų spalio 25 dieną buvęs bendrinis Okinavos kumštynių pavadinimas tōde 唐手 “kinų rankos“ pakeistas plėtros dėlei į karate 空手 “tuščia ranka“; tarpukaryje įvyko Shurite ir Tomarite apsijungimas į “šaolinišką“ su kitų kinų stilių priemaišomis Shōrin-ryū ir minėtų meistrų mokinių tolimesnį savo karate mokyklų ryūha vystymą (t.y. “šaoliniški“ Shōrin-ryū, Matsubayashi-ryū, Kobayashi-ryū ir pan., bei “gerviški“ Gōjū-ryū ir Tō’on-ryū) ir karate populiarinimą už Okinavos ribų (nebe okinavietiška karate, tai: “šaoliniškas“ Shōtōkan ir “gerviškas“ Gōjū-kai Tokijuje, jungtinis Shitō-ryū Osakoje, išvestinis japoniškasis Wadō-ryūShōtōkan su “sparinginiu“ kempo bei japoniškomis jūjutsu imtynėmis); po karo vyko tolimesnė karate plėtra ir paskesnių mokinių jų mokyklų pagal “patobulinamus“ stilius vystymas (taip Okinavoje atsiranda dar Isshin-ryū, Uechi-ryū, Chitō-ryū ir pan., o Japonijoje – Jyoshinmon, Kyokushinkai ir t.t.) bei pritaikymas varžyboms (JKA, WUKO, WKF ir pan.), kol Tokijo olimpiadoje 2021 metais WKF karate jau įteisinta kaip olimpinė sporto šaka (pirmuoju kata čempionu simboliškai tapo okinavietis Kiyuna Ryō iš “gerviškos“ Ryūei-ryū, gimęs 1990); bet tradicinė Okinavos karate išlaiko treniruočių metodikų ir kata interpretavimo skirtumus nuo japoniškos ir ypač šiuolaikinių “karate“ stilių, tapusi kultūriniu ir istoriniu paveldu (siekiama įteisnti kaip žmonijos paveldą UNESCO, o pasaulinė karate diena minima spalio 25 dieną), kai Okinava tapusi ir įvažiuojamojo karate turizmo šalimi, kur hanshi lygio (10 dan) karate meistrams Okinavos prefektūroje yra suteikiama nacionalinės vertybės statusas.

Okinawa kobudō 沖縄 古武道 (arba dar – Ryūkyū kobudō) – ne kovinių (kitaip tariant, ne “samurajiškų“, t.y. ne lanko, ieties, alebardos, kardų, kovinio peilio ir pan.) ir parankinių priemonių kaip ginklų metodų visuma, dabar dažniau tokia suprantama ir šiuolaikiniuose japoniškuose kovos menuose kaip pagalbinis arba “mažasis kovos menas“: maždaug pagal ūgį lazda kun arba japoniškas 棒 , trišakiai durklai sai 釵 , lazda su šonine rankena tuifa, tomfa arba tonfa 柺 , blakštai nunchaku kinų vadinami 龍棍 “drakono lazda“, pjautuvai-dalgiukai kama 鎌  , balnakilpių formos kastetas tecchu arba tekko 鉄甲 , skydas iš vėžlio kiauto su trumpute ietimi timbe-rochin, grandinė arba virvė su svareliu surujin arba jap. kusari, irklas eku, trumpa dilbio ilgio lazda tambo 短棒 arba jap. tanto, kauptukas kuwa, lazda iki juosmens hanbō 半棒 , trišakė ietis nunti-bō 貫手棒 bei trijų dalių blakštas sansetsu-kon 三節棍 ir pan., kaip ir tik japoniški ninjutsu išpopuliarinti delno dydžio pagaliukas yawara, pjautuvas su grandine kusari-gama, mėtomi smiginiai shuriken (dažnai klaidingai vadinami “nindzių žvaigždėmis“) ir t.t.; okinavietiško kobudō kaip svarbaus priedo prie karate populiarintoju buvęs Taira Shinken 平 信賢 (1897–1970), o japoniškojo kobudō kaip pagalbinio kovos meno, ko gero, ir ninjutsu populiarintojas Hatsumi Masaaki 初見 良昭 (1931-); dar žr. kobudō kaip senovinių kovos menų koryū visumą.

okuden 奥伝 “vidinis perdavimas“ – paslėpta arba nerodoma technika; taip pat pauzė kata.

osae 押 “prispausti, spausti žemyn“ – technikų grupė (blokai, užlaužimai, išlaikymai), kuria daromas prispaudimas iš viršaus.

o-soto-otoshi 大外落 “puikus ruduo“ arba “didelis, platus; išorinis; pargriovimas, žemyn“ – kojos pakišimas.

otoshi-empi-uchi arba oroshi-empi-uchi 落猿臂打 “krentanti alkūnė“ – smūgis alkūne žemyn; dar: otoshi-hiji-ate; skirtumas tarp otoshi ir oroshi (kaip dažniausiai vadinama Kyokushinkai), kad pirmasis yra tarsi “krentantis“, atpalaiduojant kūną, žemyn, o antrasis – nukreiptas žemyn, naudojant jėgą ir išsaugant kūno padėties “aukštumą“.

otoshi-hiji-ate 落肘当 “smūgis alkūne žemyn“ – dar: otoshi-empi-uchi.

  • P

passai (dar: bassai; kin. bá sāi) 拔塞 “blokada“ arba “tvirtovės apsiaustis“ – Tomarite stiliaus kata, turinti ne vieną versiją, tarp kurių be “originaliosios“ Oyadomari [Kokan]-no passai ir Shurite adaptuotos Matsumura [Sōkon]-no passai, dar yra Itosu Ankō perdarytos passai-dai 拔塞大 “didžioji“ ir passai-sho 拔塞小 “mažoji“ šios kata versijos.

pinan 平安 “taika“ arba “taikingumas ir saugumas“ – 1895 metais Itosu Ankō (1831-1915) sukurta Shurite (Shōrin-ryū) stiliaus penkių kata serija, po 1903-ųjų skirta Okinavos moksleivių fiziniam lavinimui karate pagrindu; jo mokinio Funakoshi Gichin (1868-1957) Japonijoje Shōtōkan karate pervadinta japoniškame tarime užrašymas į heian, kartu sukeitus eiliškumą tarp pirmosios ir antrosios kata bei iš pinan-nidan (arba heian-shodan) padarius dar tris parengiamąsias kata šiai, pavadintas taikyoku 太極 (kiniškai “taiči“).

  • Q

quánfǎ (kin.) 拳法 “kumščio metodai“ – kinų kumštynės, plačiau žinomos kaip kung-fu arba gōngfū 功夫 “pastangos“ kaip treniruotės plačiąja prasme, arba wǔshù 武术 “kovos meno“ sudedamoji dalis be ginklų, davusi pradžią Okinavos karate; dar: jap. kenpō arba kempo.

  • R

reigi 礼儀 “pagarba“ – etiketas arba elgesio taisyklės ne tik kovos menuose, kurios remiasi tradicinėmis visuomenės elgesio taisyklėmis dar nuo viduramžių luominės visuomenės; dažniausiai matomas šio pasireiškimas yra japoniškame nusilenkime rei, apie ką Shōtōkan karate mokyklos įkūrėjas Funakoshi Gichin (1868-1957) netgi pasakęs, kad visa karate (išties, tai – visos kata ir kiti treniruočių pratimai ne tik su partneriu) prasideda ir baigiasi rei nusilenkimu.

renshi 錬士 “ištobulėjęs riteris/samurajus“ arba “mokytojas ekspertas“ – Japonijos kovos menų organizacijos Dai Nippon Butoku Kai 大日本武徳会, įkurtos 1895 metais ir išformuotos amerikiečių okupacinės karinės administracijos 1945-aisiais, iki Antrojo Pasaulinio karo įvesti garbingi meistriškumo lygio titulai, kuriuos kaip meistriškumo pripažinimą panašių kolegų atžvilgiu organizacija suteikdavusi paprastai kurio nors kovos meno stiliaus ryū ar savarankiškos kovos mokyklos ryūha eksperto meistriškumo lygį pasiekusiam mokytojui; dabar šis titulas skirtingų asociacijų arba atitinkamos vyriausybinės institucijos (kas įprastai yra Okinavos prefektūroje prie gubernatoriaus atitinkamos komisijos) suteikiamas paprastai nuo 4 dan (nes šie meistriškumo dan ir mokinių kyu atskyriai yra konkrečios mokyklos ir organizacijos rangavimo pagal meistriškumą sistema); aukštesni titulai pagal meistriškumo lygį yra kyōshi ir hanshi.

Ryū Ryūko (kin. Liú Lóng-gōng 劉龍公 1793-1882) – vienas iš pagrindinių okinavietiškos karate atsiradimo įtakotojų, kinų Mínghè-quán 鳴鶴拳 “klykiančios gervės kumštynės“ meistras, iš kurio Kinijoje mokęsis ir Gōjū-ryū sukūrėjo Miyagi Chōjun (1888-1953) Nahate stiliaus mokytojas Higashionna Kanryō (1853-1915), o taip pat ir šio mokytojas Arakaki Seishō (1840-1918).

  • S

saifa 砕破 “sutraiškyti + sulaužyti“ – viena iš Gōjū-ryū karate kilmės kata, kurioje apstu talžančių mostų kumščiu kaip kūju tettui, ir kaip, neva, “gerviška“ klaidingai priskiriama Higashionna Kanryō, tačiau jos autorius, tikėtina, yra jo mokinys ir pats Gōjū-ryū kūrėjas Miyagi Chōjūn, kuriam savo karate mokyklai reikėjo kata, kuri būtų ne tik “minkštoji“ ir mažesnė versiją sho kitai šios -fa serijos kururumfa, bet ir kompensuotų Shōrin-ryū praktikuojamą “šoninių slydimų“ naihanchi kaip heishū tipo kata.

Sakugawa Kanga 佐久川 寛賀 (1733 – 1815), d.ž.k. Sakugawa Satunushi, pramintas Tōde, kas reiškia “kinų veiksmai“ ir buvo pradinis karate pavadinimo užrašymo variantas; vienas pirmųjų žinomų “priešistorinės“ karate meistrų, kuris mokėsi pas kinų kung-fu meistrą Kusanku arba Kushanku (kitaip – kōsōkun, kas klaidingai pavarde vadinama diplomatinio įgaliotojo ministro rango pasiuntinio pareigos), o jo mokiniu buvęs Shurite meistras Matsumura Sōkon (1809-1899), d.ž.k. Bushi.

sanchin (kin. sān zhàn) 三戦 “trys mūšiai“ arba tiksliau – trys įtempimai; pagrindinė kata (t.y. heishu-gata) gerviškuose Nahate stiliuose bei kinų “gervės“ kung-fu taolu arba hyung treniruočių kompleksuose; trys įtempimai kaip “mūšiai“ struktūros ugdymo (t.y. sausgyslių persukimo dilbiuose) prasme užtvirtina tiesų smūgį kaip dūrį tsuki, vidurinį bloką dilbiu išorėn ude-uke (šie du treniruojami hojo-undō su chiishi “akmens kūju“) ir kamae “rėmą“ delnais pirmyn maete-gamae (dabar kata tai tik dvigubo bloko ude-uke padėtis); Gōju-ryū viena iš trijų -chin serijos kata (greta seiyunchin ir shisōchin), skirta kaip bazinė dar treniruoti stotą (gamaku).

sanchin-dachi 三戦立 “trijų kovų stovėsena“ – pagrindinė “gerviškuose“ Nahate stiliuose artimos kovos stovėsena iš sanchin-gata, kur pėdos pečių plotyje, viena žengusi žingsnelį pirmyn (priekinis kulnas yra vos už linijos, už kurios yra galinės pėdos nykštys), priekinė pėda pasukta į vidų labiau nei galinė, šlaunys minimizuoja galimybę gauti spyrį į tarpkojį kin-geri.

sankyō 三教 “trečiasis užlaužimas“ – dar vadinamas sankajo arba kote-hineri “plaštakos (dilbio) išsukimas“ bei shibori-kime “S formos užlaužimas“.

sanserū[-te] 三十六 [ 手 ] “36 [rankos]“ (t.y. “36 veiksmai“) – viena pagrindinių kaishu-gata tipo kata “gerviškuose“ karate stiliuose (Uechi-ryū užrašoma kaip sanseiryū).

sashi arba ishi sashi (kin. shí dìng) 石錠 “akmens luitai“ arba “akmens spynos“ – iš akmens luito išskobtas “spynas“ arba senovinius “prosus“ primenančios kampuotos “gyrios“, naudojamos pagalbiniuose hojo-undō pratimuose “gerviškuose“ stiliuose, dažniausiai atliekant bazines heishu tipo kata (kaip sanchin); dėl savo masės skirtos sukurti apkrovimą galūnėse (nors dažniausiai naudojamos kaip porinės rankose, bet tinka ir kojai, prakišus pėdą pro sashi ąsą), taip imituojant priešininko pasipriešinimą “prilipusiose rankose“ kakie ir sutvirtinant stabilizuojančius pečių lanko ir smulkiuosius raumenis galūnėse, įskant ir riešo sustiprinimą, svarbų sučiupimuose; vienas iš esminių treniruočių įrankių Gōjū-ryū karate greta makiwara, chiishi ir nigiri-game.

seiken 正拳 “teigiamas kumštis“ – kumštis (ken 拳 arba bendrinis kumštis), kuriuo smogiami tsuki tipo smūgiai, t.y. kumščio krumpliais.

seiryūtō 青竜刀 “mėlynas drakono kardas“ arba “jaučio nasrai“ – smūginis plaštakos pavirščius kaip shutō, tik čia yra delno kampas, kur sueina shutō su shotei.

seisan[-te] 十三 [ 手 ] “13 [rankų]“ (t.y. “13 veiksmų“) – viena iš parodomųjų fukyu “atviro“ kaishu-gata tipo kata “gerviškuose“ karate stiliuose; Uechi-ryū pagal numeraciją yra “žemiau“ už sanseiryū, tačiau Gōjū-ryū šios kata kaip sudėtingesnės paprastai mokomasi vėliau po sanserū pagal tą mokyklos logiką, kada jau mokinys bus pakankamai pasirengęs atstovauti mokyklą ir pasirodyti ją atlikdamas vietinėje mugėje ar miestelio šventėje; “šaoliniškuose“ Shōrin-ryū stiliuose vadinama kaip seishan, o Shōtōkan ši versija yra pervadinta į hangetsu “pusmėnulio“.

seisan-dachi 十三立 “13-kos [veiksmų] stovėsena“ – ištęstinė išilgai sanchin-dachi stovėsena iš kai kurių stilių seisan-gata, kuri yra artimesnė kinų “gerviškai“ bazinei stovėsenai sān zhàn formaliame komplekse; japoniškame Shōtōkan stiliuje pagal tokio pavadinimo atitinkamą kata vadinama kaip hangetsu-dachi “pusmėnulio stovėsena“.

seiyunchin arba seiunchin 制引戦 kiniškai “vadovauti mūšiui“ arba dar laisvu vertimu “kontroliuoti ir traukti kovoje“ (kas būdinga ne kumštynėms, o imtynėms) – Gōjū-ryū stiliaus kaishu tipo kata, klaidingai priskiriama Higashionna Kanryō, nors galimai sukurta yra paties Miyagi Chōjūn, kuris šios kata greta saifa pradėjęs mokyti kaip savo karate stilių tik po jo mokytojo mirties, šiam atiduodamas autorystę iki tarpukaryje pats įgijo platų pripažinimą kaip vienas pagrindinių karate meistrų; greta kitų -chin serijos kata (kaip sanchin ir shisōchin), ši skirta treniruoti per shiko-dachi stovėsenas Gōjū-ryū stiliui būdingą įsišaknijimą ir stovumą; be pakirtimų ir užkabinimų pėda, ši kata neturi jokių spyrių, yra artimos kovos ir glaudaus kontakto, apjungianti imtynėms būdingus užlaužimų, kontrolės ir pargriovimo veiksmus.

semete-gamae 攻手構 “atakai parengtos rankos padėtis“ – rankų padėtis kaip sanchin-gata, pasiruošus atakai tsuki: priekinė ranka atlikusi ude-uke, o galinė “užtaisyta“ smūgiui, atitraukus kumštį prie krūtinės į hikite padėtį.

seme-waza 攻技 “atakuojanti technika“ – smūgiai ranka: kumščiu tsuki, kirčiai uchi bei alkūne hiji-ate.

sempai arba senpai 先輩 “vyresnysis kolega“ – garbingas titulas asmeniui, kuris kaip kolega kažką jums bendro ir praktikuojamo toje pačioje vietoje (kovos menuose – tai tame pačiame dōjō ir pas tą patį sensei ) yra pradėjęs kiek anksčiau už jus, jo atžvilgiu esančiu kōhai arba “jaunesniuoju kolega“; dėl gyvenimiškų aplinkybių, talento ar tinkamų savybių vėliau už jus pradėjęs studijuoti bendrą jums abiems meną kolega gali pasiekti aukštesnį atskyrį ar laipsnį, tačiau visada pagal šį paprotį liks tik kōhai, kuriam privalu rodyti deramą pagarbą savo net žemesnio formalaus atskyrio sempai; šis titulas niekaip nesusijęs su turimais atskyriais, o yra tik deramo tradicinio etiketo reigi dalimi.

sensei 先生 “anksčiau gimęs“ (kin. xiān shēng – “gerbiamasis“, kaip misteris, ponas ir pan.) – mokytojas; garbingas budō ir kitų japoniškų menų (arbatos, lankstinukų, kaligrafijos, akvarelės ir t.t.) titulas; kovos menuose paprastai yra pagrindinis ir vienintelis tokiu titulu (kiti pavaduojantys ar padedantys instruktoriai gali būti tik sempai arba shihan) mokytojas konkrečiame dōjō; niekada nevartojamas kalbant asmeniškai apie save – leidžiama pavadinti tik kitą asmenį ar meistrą, iš kurio galima ko nors išmokti; kovos menuose mokytojų titulai pagal rangus jau yra renshi, kyōshi, hanshi.

sepai[-te] 十八 [ 手 ] “18 [rankų]“ (t.y. “18 veiksmų“) – aliuzija į 18 archatų (budizmo “šventųjų“), nors nieko bendro su tokio paties pavadinimo Luóhàn shíbā shǒu 罗汉十八手 “18 archatų rankų“ pavadinimo tàolù iš kinų šaoliniškojo Luóhàn-quán neturinti; viena iš Gōjū-ryū karate kilmės kata, kaip, neva, “gerviška“ klaidingai priskiriama Higashionna Kanryō, tačiau jos autorius, tikėtina, yra jo mokinys ir pats Gōjū-ryū kūrėjas Miyagi Chōjūn, kuriam savo karate mokyklai reikėjo kata, kuri būtų “minkštoji“ pusė sanserū, kuri yra tipiškai “kieta“ , ir pagal to meto kata dalybų paprotį sanserū kaip dai turėtų mažesnę versiją sho (kaip pusė skaičiaus nuo sanserū), kuria ir tapo šioji.

shamisen 三味線 “tristygis“ – į kampuotą bandžo panaši japonų nacionalinė balalaika, kuria bambinti mėgsta ledo gremžtuku visokios geišos, tokiu iškreiptu būdu grodamos samurajams ant nervų.

shihan 師範 “instruktorius“ – dar vadinamas vyresniuoju instruktoriumi; garbingas instruktoriui, kuris nebūtinai dar vadintinas sensei (nes dōjō gali būti tik vienas sensei, todėl jį pavaduojantys aukšto rango instruktoriai paprastai vadinami shihan), suteikiamas titulas, tiesiogiai nesusijęs su jo turimu dan atskyriu, nors paprastai prasideda nuo 6-7 dan, kuriam, priklausomai nuo organizacijos, gali būti suteikiama teisė egzaminuoti žemesniems atskyriams arba atidaryti dōjō ar mokyklos filialą.

shiko-dachi 四股立 “keturių kraštinių stovėsena“ – kaip ir sumo imtynėse: pėdos stovi dviejų pečių plotyje, pasuktos į šalis, esate pritūpę tiek, kad, ištiesus ir nuleidus rankas, kumščiai būtų virš savo kelio kumščio aukštyje, o keliai išsukami į išorę, dubuo atpalaiduotas ir pastūmėtas atgal (natūraliai išriestas, kur kinteki taikinys laisvai kabo), krūtinė ištiesta ir atlošta; Nahate stiliuose naudojama ne frontaliai kaip sumo, bet pasuktai, kad priekinė pėda būtų tiesiai nukreipta į priekį, taip pat imtyniaujant dėl stovumo ir kad nereikėtų lenktis pirmyn, praradus lygsvarą; Gōjū-ryū dar vadinama “stovėsenų motina“, nes iš jos, nekeičiant kūno svorio centro aukščio, pereinama į puolančiąją zenkutsu-dachi bei gynybinę nekoashi-dachi.

shisōchin 四向戦 “keturių krypčių mūšis“ – atvirų delnų, kur nėra “šaoliniškai“ karate įprastinio tsuki smūgio kumščiu (vietoje jo atliekami nukite dūriai pirštais tarsi tradicinėje “gerviškoje“ sanchin-gatahaishu-gamae arba shōtei delno pagrindu), ir kaishū tipo kata iš “gerviškojo“ Gōjū-ryū stiliaus; klaidingai priskiriama Nahate meistrui Higashionna Kanryō (1853-1915), tačiau ši kata galimai yra Miyagi Chōjūn (1888-1953) perdirbinys iš Arakaki Seishō (1840-1918) praktikuotos shisōchin 士壮鎮 “kario drąsos miestas/tvirtovė“, vėliau užrašymą šioje kata dar pakeitus pirmame skiemenyje į shi 師 “mokytoją“, ir kuri dažnai painiojama su Shōrin-ryū stiliuose praktikuojama sōchin 操鎮 “sučiumpama pilis/miestas“ (dar pažodžiui: “manipuliavimas + kontrolė“, kas būtų aliuzija į kata esančius užlaužimo ir imtynių veiksmus); ši kata iš –chin serijos po stoto (gamaku) treniravimo per sanchin ir įsišaknijimo treniravimo per seiyunchin taip pat skirta atidirbti ir Shōrin-ryū stiliams labiau būdingus dubens (koshi) sukimus priešakinėje įtūpsto zenkutsu-dachi stovėsenoje bei dubens išstūmimus per spyrius pirmyn mae-geri ir kata esamą priešakinių bei galinių nekoashi-dachi stovėsenų kaitą.

shita-zuki 下突 “smūgis iš apačios“ (“apatinis smūgis“) – ura-zuki “apversto kumščio“ ir age-zuki “kylančio smūgio“ variantas, smogiant iš apačios žemutinį aperkotą į spindulinį rezginį iš apačios po šonkauliais arba į kepenis.

shizen-no-gamae 自然の構 “natūralios padėties pasirengimas“ – ne atvirai kovinė padėtis, bet natūrali pozicija, rankos nuleistos, kuomet šių kelti neišeina dėl taktinių sumetimų, tačiau tenka būti budriam ir pasirengusiam kovai – žr. shizen-tai.

shizen-tai 自然体 “natūrali kūno padėtis“ – išoriškai neagresyvių, natūralių ir nekovinių kūno padėčių visuma, kur ne kūno kalboje, bet tik mintyse yra nusiteikimas kovai zanshin.

Shōrinryū 少林流 “Šaolinio stilius“ – vienas iš dviejų pagrindinių tradicinės Okinavos karate tolimesnės kovos “šaoliniškas“ (t.y. kilęs iš kinų Luóhàn-quán), apibendintas 1929-aisiais iš Shurite ir Tomarite ir tokiu pavadintas 1933 metais karate meistro Chibana Chōshin 知花 朝信 (1885-1969), kuris mokęsis pas Shurite meistrą Itosu Ankō 糸洲 安恒 (1831-1915); turi savo “šaoliniškas“ stiliaus užrašymo variacijas kaip atskiras kryptis, kurių žinomiausias yra Matsubayashi-ryū 松林流 “pušyno stilius“ (čia 松 kaip ir užrašant japoniškąjį Shōrin-ryū variantą Shōtōkan), kurį įsteigė Nagamine Shōshin 長嶺 将真 (1907–1997), o taip pat dar įvairūs Kobayashi-ryu 小林流 “jaunuolyno stilius“, Hayashi-ryū 林流 tiesiog “miško“ (tokia yra ir Shitō-ryū kryptis) ir Shōbayashi Shōrin-ryu 少林流 (įsteigtas Shimabukuro Eizo 1925-2017); kaip bendrinis “archatiškasis“ arba “šaoliniškasis“ dar gali būti laikomas ir paskesnių japoniškų tarpukario Shōtōkan ir Shitō-ryū stilių pradininkas, kadangi abiejų šių mokyklų įkūrėjai mokęsi pas tą patį Itosu Ankō.

Shū Shiwa (kin. Zhōu Zihé) 周子和 (1874–1926) – kinų meistras vienos iš Fujian “baltosios gervės kumštynių“ stiliaus kung-fu “gatvinių“ krypčių su Shandong provincijos Hēihǔ-quán 黑虎拳 “juodojo tigro“ priemaišomis, galimai vėliau pavadintinu sąlyginai Bàn-yìng-ruǎn-quán 半硬軟拳 “pusiau kietomis ir minkštomis kumštynėmis“, pas kurį šio kung-fu mokęsis okinavietis Uechi Kambun (žr. Uechi-ryū).

shutō 手刀 “ranka [kaip] kardas“ – delno briauna, kuria atliekamas kirtis tarsi kardu shutō-uchi.

sokutō-geri 足刀蹴 “pėdos kardo spyris“ – spyris pėdos briauna, dažniausiai atliekamas virš juosmens kaip šoninis spyris yoko-geri arba žemutinis spyris į kelio sąnarį kansetsu-geri.

soto-uke 外受 “išorinis blokas“ – blokas dilbiu ude-uke okinavietiškoje karate į išorę, o japoniškoje – iš išorės į vidų.

sukui-uke  掬受 “užkabinantis blokas“ arba “blokas kaušu“ – užkabinantis galūnę (paprastai – nespėtą atitraukti koją po spyrio) tarsi semtuvu ar kaušu blokas sulenkiamu riešu (t.y. plaštaka) arba alkūne (t.y. dilbiu); turi du variantus pagal trajektoriją: iš išorės kylantį viršun ir iš vidaus nušluojantį į išorę kaip persukamas gedan-barai su paskesniu plaštakos užsilenkimu (pričiumpant spyrusią koją už čiurnos sąnario arba penties).

sune 臑 “blauzdikaulis“ – priešakinė blauzdos dalis, kuria spiriama artimoje distancijoje kaip trumpesni kin-geri ir mawashi-geri spyrių variantai arba atliekamas dar “gerviškas“ blokas koja, ją pakėlus ir prisidengus.

suparimpei[-te] (kin. yī bǎi líng bā) 壱百零八 [ 手 ] “108 [rankos]“ (t.y. “108 veiksmai“) – “gerviškuose“ karate stiliuose yra “aukščiausia“ (menkyo-kaiden lygio) kaishu-gata tipo kata, apibendrinanti mokyklos visą stilistinę kovos techniką, kadangi 108 skaičius pagal budistinę filosofiją laikytinas tarsi išbaigtiniu; dar kartais viena iš galimų tokių kata versijų yra vadinama pechurin 百歩連 t.y. “šimtas [vienas kitą sekančių] žingsnių“, arba kin. bǎi bù lián (nepainioti su kita “gerviška“ papuren 八步連 arba kin. bā bù lián, t.y. “8 žingsniais“).

  • T

tachi 立 “stovėsena“ ir tachi-waza 立技 “stovėsenų technika“ – pėdų ir kojų padėtis pozicijoje; dera suprasti kaip laikiną padėtį judant (žengiant žingsnį, todėl kinų kovos menuose vietoje “stovėsena“ naudojama “žingsnis“).

tai (arba karada) 体 arba 胴 “kūnas“ arba “liemuo, rėmas“.

tameshiwari 試割り “išbandymas skaldymu“ – iš kenjūtsu praktikuojamo tameshigiri 試し斬り arba 試し切り (arba 試斬 ir 試切 be hirakana) “kirčio patikros“ atėjusi tokia pati praktika ir į japonišką karate pagal ikken-hissatsu idėją, skirta išbandyti smūgį ar spyrį įvairiomis atbukintomis nuo skausmo ir sutvirtintomis treniruotėmis galūnių vietomis, laužant medines lentas, čerpes, ledą ir pan.

tanden (kin. dān tián) 丹田 “pilvas“ – kūno masės ir pusiausvyros centras, esantis papilvėje maždaug per keletą pirštų (t.y. “kaip du pirštus apm…“) žemiau bambos ir tiek pat gilyn į kūną; kovos menų ir dzenbudistinė koncepcija, matanti šį
menamą tašką kaip energijos ki (kin. qi) ir fizinės bei emocinės pusiausvyros centrą kūne.

tàolù (kin.) 套路 “rinkinys+takelis“ arba “rutina“ – kinų kovos menuose standartizuotas kovinių veiksmų kompleksas; japoniškuose paprastai tokie kompleksai yra vadinami kata, tačiau šioms labiau atitiktų irgi trumpesni ir pietiniuose kung-fu stiliuose įprastesni xíng 型 “šablonai“.

tate-zuki 立突 “statmenas (t.y. vertikalus) kumštis“ – smūgis pusiau pasuktu kumščiu (kai prispaustas nykštys yra kumščiui iš viršaus tarsi laikant alaus bokalą); gali būti tiek tiesus nepilnas tsuki, tiek ir lenktas kage-zuki.

teisoku 底足 “pėdos dugnas“ – t.y. padas.

tenshō 転掌 “besisukantys delnai“ – iš Gōjū-ryū stiliaus atėjusi kata, priskiriama bazinių heishū-gata grupei, kurią 1921 metais Miyagi Chōjūn sukompiliavo į “minkšto“ stiliaus kata, taip papildant stiliaus sanchin, iš “gerviškų“ rokkishu 六掌 “šešių delnų“ pratimų, kur kiekviena plaštakos atitinkama forma yra pritaikoma tiek smūgiavimui, tiek ir gynybai (pvz. atviro delno pagrindas shōtei smogti, blokuoti, smogiant sugriebti ir pan.); ši kata yra neatsiejama porinės kakie praktikos dalimi; atitinkami pratimai praktikuojami kaip kihon (tik vadinami hojo-undō), nors neapjungti į atskirą kata, bet pabrėžtinai sukomponuoti kanchin-gata, ir “gerviškame“ Uechi-ryū, kur tarsi imituojami “karpio uodegos mostai“ koi-no shippo-uchi: vertikalusis “aukštyn“ koi-no shippo-tate uchi ir horizontalusis “šoninis“ koi-no shippo-yoko-uchi.

tettsui 鉄槌 “geležinis kūjis“ – kumščio pagrindo briauna mažylio pusėje, arba dar: kentsui.

te-uke 手受 “blokas plaštaka“ – grupė blokų, kuriuose blokuojama ne dilbiu kaip ude-uke, bet plaštaka.

tomoe-nage 巴投 “metimas per save griūnant, įrėmus pėdą“ – vienas iš vaizdingesnių dziudo metimų, karate naudojamas kaip paskesnė technika, jei priešininkui pavyko sučiupti pėdą po mae-geri spyrio.

Tō’on-ryū 東恩流 “Higashionna stilius“ – “gerviškasis“ Nahate grupės stilius, patrumpinus mokytojo Higashionna Kanryō pavardę, sukurtas Kyōda Jūhatsu (1887-1967), kuris buvęs kaip sempai (t.y. “vyresniuoju“) tame pačiame dōjō bendramoksliui Miyagi Chōjūn, pasekoje įkūrusiam savo Gōjū-ryū; stilius dabar labai nišinis ir faktiškai nykstantis bei išsikėlęs iš Okinavos dar Antrojo Pasaulinio karo metu, kur į Beppu (Kyushu saloje) buvo persikėlęs su savo šeima dėl saugumo pats Kyōda Jūhatsu.

tora-guchi 虎口 “tigro nasrai“ – atakos blokavimo ir perėmimo technika dvejomis rankomis, sklandžiai iškart pereinanti į kontrataką; dar: mawashi-uke.

tsuki-waza 突技 “prasismelkiantys, nukreipti pirmyn“ – “pramušantys“ smūgiai kumščiu seiken.

tsumasaki 爪先 “pėdos smaigas“ – futbole žargonu vadinamas kaip “špicas“; spiriama sokusen 足先 pėdos nykščiu (plg. “tsumasakį tau į akįą“); vienas iš pagrindinių spyrio į paslėpsnis variantų Uechi-ryū stiliuje, vadinamas shōmen-geri 正面蹴り“priešakinis spyris“.

tsuruashi-dachi 鶴足立 “gervės pėdos stovėsena“ – stovėsena ant vienos kojos, tarsi pamėgdžiojant gervę; dažniausiai naudojama kaip gynybinė blokuojanti spyrius žemiau juoosmens savo blauzda padėtis iš nekoashi-dachi “katės pėdos stovėsenos“, po ko galima iškart atlikti kontratakuojantį spyrį.

  • U

uchi-uke 内受 “vidinis blokas“ – blokas dilbiu ude-uke, kuris eina iš vidaus (okinavietiškose karate – į vidų; žr. soto-uke); dar: chudan-uke “vidurinis blokas“, ude-uke “blokas dilbiu“ bei yoko-uke “šoninis blokas“.

uchi-waza 打技 “smūgiavimo, vožtelėjimo technika“ – t.y. visi netiesūs kaip tsuki smūgiai ranka, kuriuos derėtų įvardinti kaip kirčius.

ude-osae 腕押 “alkūnės užlaužimas“ – priskiriamas pirmajai užlaužimų grupei ikkyō.

ude-uke 腕受 “blokas dilbiu“ – nors turimas omeny dažniausiai chudan-uke “vidurinis blokas“, bet taip derėtų vadinti visą grupę blokų, kurie atliekami dilbiu, o ne plaštaka.

Uechi-ryū 上地流 “Ueči [šeimos] stilius“ – nuo kinų meistro Shū Shiwa (kin. Zhōu Zihé 周子和 1874-1926) kilęs iš esmės “gerviškas“ Okinavos karate stilius, pradžioje vadintas okinavietiškai tarmiškai kaip pangai-no’on-ryū 半硬軟流 “pusiau kietas ir pusiau minkštas stilius“ (t.y. “balta gervė“ kaip “kietumas“ ir “juodas tigras“ kaip “minkštumas“, tačiau abu tik pusiau, nes maišyti) tōde-jutsu 唐手術 “kinų veiksmų menas“, kuris apmokęs šį savo mišrų kung-fu stilių su keturiomis “gerviškomis“ kata (t.y. sanchin, seisan, sanseiryu ir pramesta suparimpei) į Okinavą vėliau tarpukaryje parvežusį Uechi Kambun (1877-1948), kurio sūnus Uechi Kanei (1911-1991) papildęs po karo dar penkiomis kata (t.y. kanshiwa 完子和 , kanshu 完周 , seichin 十戦 , seirui 十六 , kanchin 完戦 ) ir taip pervadinęs šią karate mokyklą jau tėvo (ir savo pavardės) garbei kaip Uechi-ryū上地流 karate-jūtsu 空手術 (atkreipkite dėmesį, kad Uechi-ryū mokyklos įsteigėjas ir jos faktinis suformuotojas į karate nežiūrėjo kaip į Budō kovos meną, bet kaip į praktinius kovos meno metodus, todėl priesagoje pasirinko -jutsu vietoje įprastinio -do).

uke-waza 受技 “priimančioji technika“ – gynybiniai veiksmai, atakų blokavimas, paprastai vadinami “blokais“.

unsū arba unshū 雲手 “debesų rankos“ – Shotokan bei Shito-ryu karate stiliuose praktikuojama kata, klaidingai priskiriama “šaoliniškam“ Shurite stiliui, tačiau tikėtina, kad sukurta apie 1860-1870 metus tiesiog Shuri karališkame dvare kinų kalbos vertėju tarnavusio Arakaki Seishō (1840-1918), kuris praktikavęs ir mokęs, tame tarpe Higashionna Kanryō, kurį rekomendavęs “gervės“ mokytojui Ryū Ryūko Kinijoje, jei ne labiau “gervišką“ okinavietiško kung-fu stilių (tokios “gerviškos“ kata kaip bazinė sanchin ir parodomoji seisan) tai bent jau mišrų (kitos jo kata buvo shihohai, sōchin, niseishi bei jam priskiriamos su lazda Arakaki-no-kun bei pagal jo gimtąją salą Sesoko-no-kun bei su trišakiu durklu Arakaki-no-sai).

uraken 裏拳 “atvirkščias kumštis“ – smūgis atliekamas tais pačiais krumpliais seiken, tačiau ne tiesiai kaip tsuki, o tarsi šmaukštelėjimas mostu ir puslankiu; du parankiausi uraken-uchi variantai yra pirmyn, kuomet dilbis yra statmenas, mae-uraken-uchi į galvą, ir atgalia ranka, kuomet dilbis horizontalus, yoko-uraken-uchi į kepenis.

ura-mawashi-empi-uchi 裏円形猿臂打 “atvirkščias lenktas smūgis alkūne“ – smūgis alkūne lanku į išorę.

ura-mawashi-geri 裏廻蹴 “atvirkščiai lenktas spyris“ – spyris lanku iš vidaus į išorę (nepainioti su ushiro-mawashi-geri “atbuliniu suktuku“).

ura-zuki 裏突 “apverstas smūgis“ – smūgis tsuki, tik apsuktu kumščiu, kuomet delnas lieka kumštyje nukreiptas aukštyn; dar variantas: shita-zuki – apatinis aperkotas, t.y. iš apačios į spindulinį rezginį arba po apatiniu šonkauliu.

ushiro-empi-uchi 後猿臂打 “smūgis alkūne atgal“ – tiesus smūgis alkūne tarsi hikite.

ushiro-geri 後蹴 “atgalinis spyris“ – spyris atgal, pasisukus į priešininką nugara arba priešininkui esant už nugaros.

ushiro-mawashi-geri 後廻蹴 “atgal besisukantis spyris“ – spyris tarsi atbulinis mawashi-geri.

  • W

wantō 腕刀 “dilbis [kaip] kardas“ – dilbio briauna, naudojama kirčiui atlikti; kai kurie “blokai“ kata išties pagal bunkai yra artimos distancijos kirčiai dilbio briauna.

  • Y

yoi 良い “gerai“ – parengtinė padėtis prieš kata arba kumite arba komanda “pasirengti!“

yoko-empi-uchi 横猿臂 “šoninis beždžionės žastas“ – smūgis alkūne į šalį.

yoko-geri 横蹴 “šoninis spyris“ – spyris į šalį.

yoko-uke 横受 “šoninis blokas“ – turint omeny, kad ataka numušama į šoną arba ginamasi nuo atakų iš šono; dar: chudan-uke, uchi-uke arba ude-uke.

  • Z

zanshin 残心 “liekanti širdis“ – nusiraminimas, budrumas; nusiteikimo būsena, kuomet esama atsipalaidavus, be drumsčiančių pašalinių minčių, tačiau pasirengus reaguoti į grėsmę aplinkoje arba galimą kovinę situaciją.

Zen (kin. Chán) 禪 “meditacija“ – japoniškuose ir “šaoliniškuose“ kinų kovos menuose vyraujanti budizmo atšaka, kurios pagrindas yra įvairi meditacinė praktika, siekiant nusiraminti ir išvalyti sąmonę nuo bet kokių minčių (t.y. pasiekti “tuštumą sąmonėje“ – kas siejama ir su karate kaip Budō kovos meno pavadinimu “tuščia ranka“), per kurią religijoje yra pasiekiama palaimingas (nes nuo smegenų veiklos atlaisvintas neokorteksas “džiugiai“ išskiria endogeninius narkotikus – endorfinus ir pan.) taip vadinamas nušvitimas nirvana, o kovos menuose pritaikyta kaip ideali sąmonės būsena, paliekant reaguoti į atakas ir grėsmes tik refleksų lygyje tarsi zanshin, kuriems nebetrukdo jokie instinktai bei psichologų taip vadinama “pasąmonė“ ir pašalinės mintys sąmonėje, įskaitant ir emocijas (pvz. baimė, pyktis, abejonė, ir pan.).

zenkutsu-dachi 前屈立 “pirmyn nukreipta stovėsena“ – kinų quánfǎ dar vadinama gōng bù 弓步 “lanko žingsnis“, o taip pat dēng shān bù 登山步 “kopimo į kalną žingsnis“ bei gōng jiàn bù 弓箭步 “lanko ir strėlės žingsnis“; įtūpstas pirmyn, kur kūno svoris yra ženkliai daugiau (60-70%) ant priekinės pėdos; pėdos pečių plotyje (jei žiūrėti iš priekio), atstumas tarp jų – iki dviejų pėdų (toks, koks yra ir shiko-dachi).