Penki Antifa smogikų veikimo ypatumai

Praėję metai buvo įdomūs ne tik Uhanio gurmanų dėka, aišku, bet ir JAV purčiusiomis riaušėmis socialiniu bei rasiniu pagrindu, kone privedusiu prie pilietinio karo.

Ir po to, kai jau šiemet sausio 7-tąją protestuotojai jau pateko dėl nepersistengusios dirbti ir JAV sostinės merės demokratės sąmoningai sumažintos bei susilpnintos (primygtinai raštu prisakė nacionalinei gvardijai nesikišti, atmesdama gretimų valstijų pasiūlymus padėti!) apsaugos į Kongreso rūmus, tai pagalvojau, kad metas apibendrinti šio naujojo protestinio ir destrukcinio reiškinio ypatumus tuo saugos ar savigynos požiūriu, kuris yra šio tinklaraščio tema.

Ne, čia ne apie politiką ar ekonomiką, ir net ne apie tai, kad 2009-ųjų sausio riaušės prie Seimo dabar vėl gali pasikartoti Lietuvoje, nes atėjusi dabar valdžia, švelniai tariant, pati jas provokuoja. Todėl galimos lietuviškos riaušės būtų išties visiškai kitokio pobūdžio.

Asmens sargybinis: pergudrauti pataupymui neverta?

Anądien diskutuojant apie asmens apsaugos reikalingumą (deja, pašnekovas nebuvo iš galimų klientų, nors ir nuoširdžiai tarsi ateičiai domėjosi, o kam tokių reikia, o jei tą, o jei aną arba, kas jeigu taip ar kitaip, ir pan.), klausimas pasisuko toks apie ad hoc asmens sargybinius.

Suprask, toks kaip ir ekonomiškas (ar praktiškas) variantas, kada samdaisi tik tuomet, kai tau asmens apsaugos išties reikia, o ne visą laiką 24/7.

Aha, kam mokėti už apsaugą, kai jie ir taip “nieko neveikia“.

Kai be asmens apsaugos saugiau?

Jeigu pamenate, ką rašiau apie lietuvišką “supratimą“ apie asmens apsaugos reikalingumą štai čia dar prieš trejetą metų, tai tuomet daviau tris plačiai nuskambėjusius pavyzdžius, kuomet tinkama ir netgi banaliai išvis turima asmens apsauga būtų padėjusi išvengti tiek reputacinių bei finansinių, tiek netgi ir gyvybės nuostolių.

Tačiau per tą laiką nelabai kas pasikeitė, tiesa?

Apie JK apsaugos profesionalumą

Anądien į mano nusiųstą CV asmens sargybinio pareigos gaunu el.laišką, kuris paprastai šioje glušių karalystėje yra gana įprastinis – nepasirašę asmenys iš Global Security Ltd kontoros HR (bent jau taip pasirašę) prašo atsiųsti paso kopiją, licencijos kopiją, nuotrauką, tris darbines rekomendacijas (ką gal derėtų iššifruoti jų X3, nors aš greičiau perskaičiau хер знает – yra tokiu pavadinimu ir rusų pankų grupė, kurios dainos Наебали versiją lyriškai tiesioginiame eteryje perdainavo ir B.G., t.y. Boris Grebenščikov, tai manau, kad gal ne iš jų prašo atsiliepimo?) ir diplomų kopijas (aš jų turiu priskenavęs visą folderį – visų ir nesukabinsiu netgi).

Jėgos panaudojimo pakopiškumas (1/2): ir plius vienas principas

Nors nekart esu tekstuose minėjęs, tačiau nesu atskirai aprašęs, tad šįkart kiek išsamiau paaiškinsiu, kas yra use of force continuum (angliškai) arba, jei lietuviškai parinkčiau aiškesnę sąvoką, jėgos panaudojimo pakopiškumas, nes ši koncepcija svarbi ir teisėsaugoje, ir apsaugoje, ir savigynoje, jei nenorite peržengti būtinosios ginties ribų ir po to kalėjime lankstytis muiliuko duše su tatuiruotais vyrukais.

Aš gal esu kiek pagandintas amerikiečių ir U.S. DSS, bet manau, kad šiuo metu pasaulyje šioje srityje nėra kitos šalies, kurioje būtų taip metodiškai ir teisiškai viskas išdėliota, apibrėžiant savigynos ir teisės gintis ribas bei normas. Aš nekalbėsiu apie rusišką terpę – ten patys sau unikali nacija, kuri neturi pasaulyje analogų, nuolat beždžioniaudami ir kopijuodami, tuo dažnai išrasdami dviratį arba padarydami paprastus dalykus komplikuotais, tuo pačiu ir išdarkydami pasisavintas sąvokas, nesuvokdami jų konteksto, ir labai gaila, kad lietuvių teisėkūrininkai (tiesa, ne vien jie – aš apie buriuotojus išvis patylėsiu) dažnai ima pagrindu šį surogatą vietoje originalo.

Bet ne tam čia susirinkome, kad diskutuotume, kas išrado AK-47, ir už ką tas vargas Hugo Schmeisser, ar kaip pistoletas tampa kulkosvaidžiu bei gyvena savaiminiu režimu, vadinamas automatu. Aš grįšiu prie koncepcijos, nes, deja, apie pasipūtusius britus šiuo klausimu arba gerai, arba nieko, tai va nieko ir nesakysiu.

Apsaugos analizė (3): Reinhard Heydrich

Kadangi trečiąją iš mano plataus (ir dar nebaigtinio!) ciklo apie pasikėsinimus ir asmens apsaugos veiksmus dalį teko perstumti, tai dabar žiūriu, kad gana ironiškai sutapo pagal datą – kaip tik rusai švenčia savo diedyvojievali™ Pergalės “savo“ kare per Antrąjį Pasaulinį karą datą.

Nors priminsiu, kad Vakarų Sąjungininkai paprastai pergalės Europoje (!) datą pažymi diena anksčiau, o bendrai šis karas, prasidėjęs formaliai 1939 metų rugsėjo 1d., tai pačiai tuo metu SSRS, kurios teises perėmusi Rusija, įsijungus Ašies pusėje kaip nacių sąjungininkams okupuojant Lenkiją, užsibaigė tik Japonijos kapituliacija jau 1945 metų rugsėjo 2d.

Apie amuletus, užkeikimus ir krahaborystę smegenyse

Pagal planą šis įrašas skirtas saugos temai, ir ketinau parašyti jums trečią istoriją iš asmens apsaugos situacijų analizės, bet pagalvojau, kad ta istorija išties yra istorija istorine prasme (kaip jums toks sakinys, ką?), tačiau šių dienų aktualijos yra gal net smagesnės istorijos, ir todėl dabar norite kaltinkite, norite – dėkokite gitaristui ir verslo organizatoriui (bei mano buvusiam VIP klientui Lietuvoje!) Dainiui Urbanavičiui, kuris facebook mane prieš keletą dienų užvedė ant pamokančios istorijos (dėve dėve, kelintą kartą jau sakinyje šis žodis istorija???), kurią čia aptarsiu, kaip esu jau daręs rašydamas apie asmens apsaugos padėtį Lietuvoje prieš daugiau nei metus čia.

Bet perskaitykite ir pačią žinutę ketvirčio valandos™ portale apie šį nusikaltimą – gal dar ir €5k premiją spėsite užsidirbti (šiaip siūlytų ir daugiau, sako, bet niekas nepatikės, kad sumokės, tai jei nesumokės tik €5’000, tai ne taip apmaudu, kai nesumokės net €100’000, ar ne?).

Apsaugos analizė (2): Alfred Herrhausen

Kadangi matau, kad patiko pirmoji mano asmens apsaugos įvykių analizių serijos dalis apie Aldo Moro pagrobimą, tai šįkart antrąją paskirsiu atvejui, kur viskas yra atvirkščiai pirmąjam atvejui: ir oficialioji versija neaiški, bet neoficialioji yra visiems žinoma ir priimtina kaip pavyzdžio nagrinėjimas; ir apsaugos būta daugiau, nei pakankamai, ir toji buvo gerai pasirengusi, ir netgi tuomet tikrai su savo saugomu asmeniu; ir ne apsauginiai vietoje iššaudyti, o tik nužudytas pats jų asmuo, kai tie net ir iš esmės išvis nenukentėjo.

Apsaugos analizė (1): Aldo Moro

Rupūžiokas tas Augustas, kuris visai ne Augustas, ir tas jo klausimas, kuris visai net ne klausimas, o provokacija prie mano įrašo “Ar reikalingas šaunamasis ginklas asmens sargybiniui“ š.m. sausio 24 dieną:

Mat man kažkaip vis į atmintį įstrigęs Aldo Moro atvejis, kuomet jo asmens apsauga buvo praktiškai neginkluota, ir kai kortežas buvo užpultas politinių teroristų grupuotės, jie tiesiog nesugebėjo apsiginti. Tau teko analizuoti šį atvejį? Ką apie tai manai Tu?

Pirma, tai tokių klausimų man negalima uždavinėti, nes neduok man pavalgyti – duok tik apie tai papostringauti.

Antra, tai ir jis pats rupūžė, ir dar ne ką geresnis jį palaikęs skaitytojas Deadmaro3, nes ir šis prisėdo su dideliu bokalu alaus į šią kompaniją laukti, ką ta tema pasakysiu (principe, tai alaus pučą jau galima organizuoti).

Todėl šį mėnesį baigiu iš esmės pradėdamas gal netgi naują įrašų ciklą apsaugos įvykių ir scenarijų analizėmis “paprastam skaitytojui“, ir pradėsiu nuo Aldo Moro, kad jau buvau apie tai paklaustas. Ir ten ne viskas taip aišku, kaip išties paprastai viskas visiems aišku, ir ką visada apsaugos kursuose nagrinėja.

Bet apie viską nuo pradžių.

Į atsiliepimą dėl ginklų asmens apsaugai

Truputį man užtruks, matau, parašyti žadėtą analizę apie Aldo Moro pagrobimą, ir gausis, ko gero, net dvi dalys (kas nesidžiaugia?!), bet va už tai neužtruko gauti tokį kritišką (jei išsireiškus inteligentiškai, aišku) atsiliepimą Seiikan FB puslapyje prie nuorodos į mano įrašą “Ar reikalingas ginklas asmens sargybiniui?“.

Kadangi po to komentarų autorius kažkaip susigėdo (tai dar ne viskas su juo prarasta) ir savo pasidergimą finale išsitrynė (čia tiems, kurie mano, kad aš komentarus trinu, kai jie man nepatinka), tai aš, gerbdamas jo tokį pasirinkimą, visos diskusijos todėl jums ir neįdėsiu – tačiau netgi ten radau teiginių, kuriuos pateikus ne tokia linksmakočių matavimosi maniera kaip originale, galima apturėti išties naudingą diskusiją pratęsimui dėl mano aukščiau minėtojo įrašo, ir kuri pasitarnaus, manau, dar ir savotiška preambule anam būsimam dviejų dalių įrašui (ir, kažkaip pagalvojau, netgi tokių įvykių analizių ciklui, jei tik bus jums įdomu).

* * *