Unsū (10/10): istorinis kontekstas ir šios kata sąsajos (ne tik Shotokan!)

Visa apimtimi įrašas iš 11082 žodžių (ne, knygą sudaro apie 90000, o paauglišką – apie 55000 žodžių) publikuotas iš anksto 2021-10-02 Patreon paskyroje.

Suskirstytą tekstą ištraukomis, publikuojamą kas 1-2 savaitės pramaišiui su kitomis temomis tinklaraštyje nuo 2021-10-13 pirmos dalies – skaityti čia.

---

Bet jau dabar, gerbiamieji ponai ir mielosios ponios, dėmesio – mirtinas cirko numeris!

Sakoma, kad čia taip pilnu apsisukimu ore yra peršokamas platus mostas kartimi, kad negautum per kojas. Arba dalgiu – kad šienpjovys nepakirstų.

Tik man nesuprantama, kodėl tuomet stojamasi į poziciją, kur ta kartimi gausi po to smagiai per savo kuprą? O jei ne kartimi, tai priekyje stovintis priešininkas smagiai nieko nelaukdamas įspirs iš apačios batu į atkištą tam patogiai marmūzę.

Nesuprantami akrobatų lūkesčiai ir jų cirko karjeros siekiai – per aspera ad astra, kas išsiverčia iš senosios kinų kalbos kaip “batu per tą išperą, pasiunčiant į astralą“.

O va Shito-ryu taip niekas net ir nestraksi:

Nors cirko šioje kata irgi ne mažiau: pati antausį pėda įspyrė – ir pati po to apsisukusi suklupo.

Vis tik čia užtenka patraukti tik vieną koją, kai kitos, tikimasi, jau tas su dalgiu nebepasieks?

Klausiate, o tai ką galiu iš Goju-ryu dabar pasiūlyti šiame shisochin repertuare vietoje unshu suktukų ir šuoliukų-parkristukų?

Nieko – Goju-ryu stilius įsišaknijęs į žemę, tad nei tiek spardosi, nei tiek straksi.

Išvis nestraksi.

Vynioja sau virvelės iš priešininkų ir vargo nemato:

Ne, čia ne smūgis alkūne į marmūzę, nors paprastai užrašoma kaip mae-hiji-ate po bloko delno pagrindu shotei-uke, nes ši kombinacija atliekama juk lėtai, tad nėra smūgiais.

Ir labai jau arti priešininko. Ir su to nedorėlio paklydusiomi rankutėmis. Ir trekšt-trekšt jo rankutėms.

Bet ne apie shisochin dabar daina ir siuntimą be šeimos gydytojo žinios jau antro lygio specialisto – traumatologo konsultacijoms.

* * *

Toliau gal jau vis tik metas keltis nuo žemės?

Taip Shotokan stiliaus unsu versijoje, nusivalius delnus sau į šonus:

Kaip matote čia, nors šitas dvigubas “blokas“ apskritimais mae-mawashi-uke ir vadinasi dar tora-guchi “tigro nasrai“, tačiau nieko bendro su Shotokan emblema neturi.

Tai ne archatiškas, o tipiškas gerviškas rankų darbas, ir kuris įmanomas tik glaudžiame sąlytyje su priešininku, kas yra ne Shotokan kovinis ponis iš Žemaitijos kūlgrindos, įpratus staigiai atakuoti ir kontratakuoti iš toliau ir tiesiomis (nes artimiausias kelias pasiekti taikinius yra gi tiesė) trajektorijomis. Ir netgi čia matome, kaip šotokaniškai atliekamas tas judesys, atrodytų, kad netgi kampuotai prie apskritimų.

Panaši kombinacija yra ir Shito-ryu versijoje, tik pradžioje pirmyn pagal pradinę kata poziciją, o po to pasisukus dar ir kairėn, ir dar trečiąkart jau apsisukus 180 laipsnių ir į dešinę – nes reikia į visas tris puses apdalinti dėl tvarkos ir padorumo.

Jei pažiūrėtume iš Goju-ryu pozicijų ir palygintume su čia aptariama shisochin-gata, tai joje stebėtinai ne tik nėra taip su įsivaizduojama karate (ačiū JKA ir visam Shotokan!) asocijuojamų smūgių kumščiu tsuki, kas būtų archatiškai – bet nėra net ir gerviškojo mawashi-uke, vadinamo tigro nasrais tora-guchi 虎口:

Aš nežinau, kodėl Miyagi Chojun taip nusprendęs be šio veiksmo čia apsieiti – gal kad jo apsčiai tiek bazinėje sanchin, tiek ir demonstracinėje seisan, tiek, aišku, ir aukščiausioje kata jo mokykloje suparimpei?

Kita vertus, puikiausiai apsieina be šito tarp sanchin ir seisan su suparimpei studijuojamoje gerviškoje sanseru, nors ten ir yra persukantis dviejomis rankomis judesys – tik kumščiais, o ne delnais. Pagal šią logiką jis kūręs ir savo gekisai: dai ichi versijoje yra kaip sanseru, o dai ni versijoje – jau su tora-guchi.

Goju-ryu sistema pagal kata ir kitus treniruočių metodus (hojo-undo, bunkai ir pan.) žiūrint – yra labai logiška ir gerai išmąstyta.

Gaila, kad pakeliui link juodo diržo, o po to lipant dan laiptukais, dabartiniams glušiukams tai jau neberūpi – kaip iš anekdoto apie mentą ir bananų medį, kurį jis aršiai purto, kuomet beždžionė jau pagaliu nusimušė, ir mokslininkai neapsikentę tam šnibžda, kad jis pagalvotų vietoje purtymo:

– Ko čia galvoti? Purtyti reikia! Ossssss!

* * *

O su jumis mes taip žiūrime, kuo šią kata užbaigia Shotokan:

Na, teisingai: jei gale buvo gervė su savo “tigro nasrais“, tai archate pabudęs tigras turi būtinai viską sušikti užbaigti kylančiu bloku age-uke ir tiesiu smūgiu galine ranka gyaku-zuki.

Kad nebekiltų abejonių, archatas čia ar gervė! Nes paskutinis įspūdis, kaip ir pirmasis, yra stipriausi.

Shito-ryu, kaip minėjau, pasimala su trimis “tigro nasrais“, ir užbaigia kaip ir Shotokan versijoje, kurie iš jų mokęsi, bet gaunasi, kad į priešingą pusę, nei Shotokan.

Todėl persisuka darkart 180 laipsnį į “priekį“, atlieka užkabinimą sparnu kake-uke katiniškoje nekoashi-dachi, ir vožia gyaku-zuki su kiai! – nes o kaip be dar vieno tsuki?

Tada belieka menamą moliūgą pasilaikyti sau iš kairės, prisiminti darkart, kad vis tik gal čia gervė – ir pozoje suglaustais kulnais pagal komandą “ramiai!“ darkart atlikti tora-guchi, ir susipakuoti delniukus bei užbaigti savo pasirodymą:

Kuo geras praktine treniruočių prasme va tas tsuki iš katiniškos stovėsenos?

Bent jau tuo, kad ir mano mokytojas pataria nuo tokios pozicijos pradėti įsisavinti makiwara baksnojimo kumštuku meną. Kodėl?

Nes tuomet išmoksite ne kūnu užgriūti ant vargšės lentutės, kad įspūdingai sulaužytumėte, neva, štai kokiu stipriu smūgiu, o treniruosite tai, kam toji ir yra sugalvota.

Ir ne, ne tam, kad krumplius atitrankytumėte – čia kalba eina apie chinkuchi ir gamaku, arba išdėstytą kūno dalių apjungimo struktūrą, išmokstant perduoti impulsą iš dubens koshi, vėliau jau prijungus pėdas ashi, o ne užgriūnant kūno mase tai ir smūgiuojant tik iš pečių, kurie japoniškai irgi vadinasi kata (nes ir bokse smūgis kumščiu užgimsta pėdose).

Goju-ryu saviškę shisochin užbaigia kryžminiu bloku atvirais delnais katiniškoje pozoje – ir po to susideda delniukus bei atsisveikina iki kito karto.

* * *

Aš gi, savo ruožtu, prieš atsisveikindamas unshu ir unsu aptarimo temoje pastebėsiu, kad taip jau ir visiškai Arakaki Seisho idėjos per jo sukurtas kata nepasimetė, nes tiek Shito-ryu, tiek iš jų ir Shotokan vienaip ar kitaip jas pritaikė savo karate stiliams.

Neprapuolė ir gervišką kung-fu interpretavusiame Goju-ryu, kaip matote, nes shisochin, nors ir nekopijuodama judesius, bet išlaikė Arakaki Seisho veiksmų principus ir jo idėjas, pačiam šio meistro mokinio Higashionna Kanryo mokiniui Miyagi Chojun sudėliojus šią kata naujai mums.

Ko gero, tame yra ir atsakymas man pačiam, kodėl dar anuomet, kai Valdemaras šią kata man gyvai pademonstravo (nebuvo ne tik youtube, bet ir jokių dar internetų kaip dabar!), ji taip iškart man įsiminė ir taip man prilipo. Dabar, kai jau turiu praktikos Goju-ryu, aš suprantu, kodėl ir Shotokan versijoje unsu, kurios nėra maniškiame stiliuje, čia man taip patinka.

Tikiuosi, kad jums irgi tiko mano šios kata dviejų stilių versijų analizė ir maniškis šios kata interpretavimas, palyginant su shisochin.

Osu!