Kiek Goju-ryu yra paties Miyagi Chojun išmislas? (2/2)

Šį mėnesį pradėjau ir užbaigsiu ta pačia tema.

Ir jei pirmoji dalis suintrigavo jus mano klausimu, o kiek išties Goju-ryu mokykloje jos kūrėjas Miyagi Chojun yra prikūręs, o kiek išties perėmęs iš savo mokytojo Higashionna Kanryo, nepaisant to, kad pats viską prirašė pastarąjam, kuomet dar jaunas būdamas savo mokyklą populiarino ir stūmė į mases, tiek kaip valstybinio visuotinio švietimo fizinio lavinimo programą (Shorin-ryu daugiau mokyta vidurinėse mokyklose pagal Itosu Anko Shurite palikimą, kai Goju-ryu plito profesinėse amatų ir komercijos mokyklose kaip Nahate variantas) bei, kiek vėliau to dėka, jau ir Okinavos prefektūros policijos akademijos kovinio ir sportinio parengimo metodas, kuomet Miyagi-sensei tapo vyriausiuoju instruktoriumi, o jo mokinys Miyazato Ei’ichi (po šio mirties perėmusio pareigas ir įkūrusio Jundokan mokyklą, kuri yra ir mano Alma Mater) jo padėjėju.

Skaityti toliau “Kiek Goju-ryu yra paties Miyagi Chojun išmislas? (2/2)“

Kiek Goju-ryu yra paties Miyagi Chojun išmislas? (1/2)

Šį įrašą parašiau dar 2013 metais spalio 8 dieną kaip vieną iš trijų dalių bendro ciklo apie Goju-ryu karate sudarančių kata kilmę, ir iš kur jos atėjo (oi ne, oficialios versijos kaip tik yra dažnai pasakaitės iš rūsio, ir ne viskas taip jau ir paskendę opiumo miglose, žinokite).

Bet kitoms dalims medžiagos komponavimas užtruko, kol nusprendžiau štai jau kone po penkerių metų dabar jau 2018 metus pradėti verčiau šiuo peržiūrėtu tekstu, nes, galop, juk ir tinklaraštis vadinasi Apie karate kitaip™, tad ir bendrai karate ir konkrečiai Goju-ryu populiarinimo dera nepamiršti tarp 2017 metus įsivyravusių kūno rengybos bei savigynos temų, tiesa?

* * *  Skaityti toliau “Kiek Goju-ryu yra paties Miyagi Chojun išmislas? (1/2)“

2017-ieji tinklaraštyje ir šalia jo

Sukasi snaigės ore –
_(yeah, yeah!)

Man su tavim kare kaip kare
_(aha, aha, bro!)

Mes abudu nuspręsime drąsiai
_(davaj davaj!)

Kam į galvą užvažiuoti mavašį.
_(yo, check it out, wave your hands in da air!)

– (iš reperio M-in-E2 vainilinio albumo Betono Džiunglių Klinkerio Takais)

Skaityti toliau “2017-ieji tinklaraštyje ir šalia jo“

Karate vėlės

Apsižiūrėjau, kad mano kassavaitinis trečiadieninis įrašas sutampa su lapkričio 1-mąja – tarptautine Visų Šventųjų diena, o ryt jau ir tarptautinės Vėlinės, ir todėl geriausia parašyti ką nors susijusiu su šia tema, pagalvojau.

Ir dar pagalvojau, kad jei šis Seiikan tinklaraštis vadinasi “Apie karate kitaip“, tai Vėlinių proga dera prisiminti karate vėles – meistrus, kurie šiam mano praktikuojamam ir mylimam kovos menui padarė didžiausią įtaką (primenu, kad šiame tinklaraštyje pavardė rašoma pirmiau vardo pagal jų tradicijas):

Skaityti toliau “Karate vėlės“

Saifa-bunkai (1/2)

Truputį gal jau vėl metas pasigilinti rimčiau į Goju-ryu karate, ir šįkart dėmesį skirsiu saifa-gata detalėms, kurias “visi žino“, bet “ko paklausi – to negausi“. Tarkime, o kodėl galva nusukta į šoną, kai spiri pirmyn?

Neketinu nagrinėti (bunkai) visos kata, bet papasakosiu (oyo) truputį apie vieną jos kombinaciją, kuri, mano nuomone, yra viena svarbesnių visoje saifa-gata. Ir taip, čia šitoje tas klausimas dėl šito “spiriu, bet nežiūriu, kur spiriu“.

skaityti toliau

Karate? Kuri karate?…

“Jei tai yra komunizmas, tai aš – ne komunistas!“ – Karl Marx, “Komunistų manifesto“ bendraautorius

* * *

Beskaitydami šį tinklaraštį jau seniai pastebėjot, kad aš ne šiaip rašau apie karate kitaip. Aš iš viso rašau apie kažkokią “kitokią“ karate, kurios akyse nematę, arba “maniškę“ dar paprasčiau yra atmesti kaip “netikrą“, nes juk sensėjus sakė: nu ten stoikė, blokas, cukis ir dar kokistais mavašis – čia yra karatė, osss!

Sensei žodis, aišku, šventas. Ypač tavo dojo. Pasakė – ir gipsas. Tiksliau, nepaklausei (ar nepaklusai) – ir gipsas tau bus traumatologiniam uždėtas. Ir kaip sensei pats išmoko – tokią karate jis ir moko. Nepatinka – nevalgyk.

Gal todėl karate “karjeras“ ir padaro tie, kuriems tai patinka, ko ir kaip juos moko?… Ir su kiekviena nauja karta mokinių šis metodas vis labiau išgryninamas. Turiu omeny, kad jei jūsų mokytoją kokios kvailystės išmokė per žioplumą, tai jūsų mokiniai jau dogmatiškai mokysis kaip kanono, arba – tradicijos.

Nuo to kvailystė mažesne netampa. Veikiau, deja, atvirkščiai – ji ima pūstis.

skaityti toliau

Kodėl karate nėra ginklų?

Jei jau karate yra tokia kompleksinė ir civilių savigynos sistema, tai klausimas, o kodėl karate nėra ginklų?

Suprantama, jei būtų tai iš tiesų kovinė sistema, tai visų pirma tektų mokytis, kaip teisingai ir greitai užsitaisyti kuo galingesnį šaunamąjį ginklą, ir kaip paskui iššauti reikiama kryptimi ir efektyviai (nebūtinai efektingai) nupilti neprietelių. Maža to, jei tai būtų iš tiesų karinė sistema, tai derėtų mokytis ir taktinių veiksmų, veikiant grupėje.

Karate gi vis tik yra skirta civiliokams, bet ir tai – kažkaip logika šnabžda, kad ką nors į ranką paėmus ir gerai vožtelėjus efekto bus daugiau, nei tą darant vien pliku kumščiu (kas ironiška, nes nuo praeito šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio “kinų metodas“ yra japonų nacionalistiniais tikslais pervadintas į “tuščią ranką“ – kara+te). Todėl jei karate vis tik yra savigynos sistema, tai visų pirma civiliokui derėtų pasidairyti įstatymų įteisintų ginklų savigynai, nei kad mokytis “mavašių“.

Ir vis tik, karate ginklų nėra, nors karate yra ir savigynos sistema (akcentuoju žodelį ir, nes ne tik). Čia “ginklais“ yra paties karateka rankos ir kojos (o taip pat alkūnės, keliai, galva, pečiai ir netgi pasturgalis!). Ir okinaviečiai parankiniams ginklams turi atskirą sistemą – kobudo.

skaityti toliau

Isshin-ryu: chuliganiška karate (5/5)

<pradžia čia>

* * *

Isshin-ryu pasaulyje plito visų pirma per JAV – kariškiai, pagrinde iš JAV jūrų pėstininkų Trečiosios divizijos, grįždavę iš tarnybos Okinavoje ir atidarydavę savo mokyklas, o procesas ypač paspartėjęs Vietnamo karo metu, kur Okinava buvusi tarpine stotele į karinius veiksmus arba poilsiui iš jų.

Shimabukuro buvo pasikviestas į JAV 1962, o vėliau ir 1964 metais – tuo metu JAV dar galiojo segregacija, ir į nebaltuosius, ypač iš šalies, kurią teko atominėmis bombomis priversti užbaigti karą, žiūrima buvo ne taip politkorektiškai, kaip yra dabar.

skaityti toliau