Šiuos metus pradėjau publikuodamas užsilikusį nuo 2013 metų ir nebaigtą įrašą su klausimu, kiek Goju-ryu karate yra paties Miyagi Chojun išmislas, nors jis pats ilgą laiką teigė, kad viso to išmokęs tik iš savo Nahate mokytojo Higashionna Kanryo, ir tiek visus įtikino, kad daug šių teiginių iki šiol papūgiškai kartojama net nepasidomint, ar jie vis dar teisingi, nes Miyagi-sensei dar tarpukariu tapo vienu esminių karate meistrų, kuriam nebereikėjo jau remtis savo mirusio mokytojo, savo laiku buvusio antruoju (po Itosu Anko, kuris iš esmės ėjo Ryukyu karalystės sostinėje Shuri tarnybą karaliaus dvare, skirtingai nuo “privatininko“ Higashionna-sensei iš Naha uostamiesčio) pagal svarbą Okinavoje, autoritetu.
Ir tame įraše aš užsimenu, kad Miyagi-sensei išties į savo Goju-ryu žiūrėjo ne į kaip visokių autorinių teisių copyright saugomą baigtinę sistemą, dalinamą pagal licencijas ir frančyzę (ką rodo ir teiginiai, kad čia jis iš pradžių visko tiek išmokęs iš savo mokytojo, o po to tik interpretavęs, ir jau daug vėliau atsiradę pasakymų, apie tai, kad ir papildęs sistemą).