Nežinau, kaip čia jums noro bus skaityti, o man laiko parašyti, bet sugalvojau sau tokį projektą, kuris finale taptų sukompiliuota e-knyga čia, kur imčiau po vieną Goju-ryu stiliaus kata ir aprašyčiau jos pavadinimą, kilmę, kokia jos paskirtis ir strateginė idėja, ir tuomet vieną bunkai (analizė, skaidymas sudėtiniais elementais) arba kurį elemento ypatumą, kuris paprastai nepastebimas, bei vieną oyo (praktinį kombinacijos pritaikymą).
Prieš keletą dienų apsižiūrėjau, kad, ko gero, turiu paskutinę tokią pilną laisvą dieną šiais metais, tai nusprendžiau patraukti dar iki parko.
Pakeliui pasisupau ant sūpynių (nes niekas nematė), o parke, kėblindamas jau daryti sanchin-gata ant tilto, arka iškilusio virš prūdo, kuriame nušienavo visus krūmynus, kur dar vasarą slėpėsi perintys paukščiai, pagalvojau, kad reikia pasidalinti mintimi, jog pasikartojimai kata nėra atsitiktiniai.
Aišku, aš kažkur tą jau rašiau. Bet va šiąnakt vieno iš patruliavimų metu, bedarydamas jau shisochin-gata, kuri ne tik neturi nei vieno karatistiško smūgio kumščiu, bet ir visa sudėliota kone iš vienų jei ne po ketvertą ar bent trejetą, tai dvejetą pasikartojimų, sugalvojau mintį išplėsti, nes net pats neradau archyvuose, kad būčiau pats tą plačiau paaiškinęs. Tad dabar pasiima žalios arbatos puodelį visi karate skaitytojai, o kiti eina sudievu.
Jei vis dar nesekate Iain Abernethy facebook, jo tinklaraštyje, jo naujienlaiškyje ar youtube, tai nesuprantu, ko laukiate ir to dabar nepadarote?
Suprantu, kad dar prieš dešimtmetį buvę problemų ne vienam su anglų kalbos nemokėjimu, bet dabar net koks Užpalių kaimo bernas, dirbęs Anglijoje kileriu… k-hm, chicken farm – t.y. viščiukų fermoje, suprastų, apie ką kalbama. Ir tik užsispyrę vietiniai savamoksliai mūsų kovos menų “patriarchai“ ir visokie “unikumai“ iki šiol studijuoja ruskių išradinėjimus ir paspirtuko (nors ką jie pagal brėžinius surinkinėtų, o vis tiek kalašnikovas gaunasi) išradinėjimus kovos menuose, nes kitos kalbos nemoka ir nesupranta, kaip, beje, ir jų didžiatautiniai šaltiniai, mirkstantys savo nežinios ir susireikšminimo kemsyne su šūkiu “Rasieja vpierdie!“.
Bet gal grįžkime prie Iain ir jo karate matymo, tokio artimo mano požiūriui, ir iš kurio aš pats galiu ne mažiau pasimokyti.
Esu nekart jau čia aiškinęs skirtumą tarp bunkai (suskaldymas, analizė) ir oyo (pritaikymas), ir kad tokių kalbinių nesusipratimų, kaip kihon-bunkai (suprask, “bazinis kata veiksmų pritaikymas“) ir oyo-bunkai (suprask, “kata veiksmų pritaikymo interpretavimo variacijos“) neturėtų būti. Net kitų nuorodų neduosiu – pasirauskite, prašau, patys archyvuose.
Bet anądien diskusijoje kilo toks teiginys, kad, suprask, bunkai yra “žemiau“ už oyo – na, tiesiog bazinis kata judesių interpretavimas kokiais nors veiksmais, kai va oyo – tai jau veiksmingas ir efektyvus veiksmas pagal kata judesius. Iš esmės, tai čia kartojama ta pati kihon-bunkai vs. oyo-bunkai logika, nors pirmasis variantas įvardinamas tik bunkai, kada antrasis – tik oyo.
Ne, aš taip nemanau. Paaiškinu, kodėl.
Karate į Okinavą atėjo iš Kinijos – taip ir vadinosi: “Han dinastijos laikų didžiojo brolio, hieroglifais šnekančio, metodai, skirti išspardyti pasturgalius nedorėliams, užsimojusiems išmalti doriems civiliokams marmūzes, o vat ir liksmakotis jiems į akį, nes mes mokam kanfū!“
Na, gerai, vadinosi trumiau “tui-ti“ (okinavėtiškaa, tipo) arba “to-de“ (sam-ura-iškai), kas dar oniškai (tipo, japoniškai, nes kuniškai – tai kai kiniškai pagal rašmenų originalų, tačiau iškraipytą, tarimą) perskaitoma ir kaip “karate“ – tiesiog pirmas skiemuo po japonų laimėto Antrojo kinų karo bendru Okinavos meistrų susirarimu vardan geresnio PR pakeistas iš “kinų“ į “tuščią“, kadangi japonų kalba yra gausi homonimais ir tą padaryti buvę paranku (paskui jau Pušiukas Svyruonėlis, jap. Shoto, o pagal metrikus Funakoshi Gichin, prikūrė filosofijų, prisigurkšnojęs čefyro su dziudo didmeistriu Kano Jigoro).
Ir jei japoniška karate išsigrynino tradiciniame pavidale iki šokių be kardų, o tarp testosterono ir steroidų mylėtojų – taip iki kikbokso su pižamomis, tai okinavietiškoje karate to kunfu stiliuko atavizmų apstu iki šiol. Anava, mano buvęs dojo partneris Vytas saifa-gata tai taip ir vadino – kungfu, o ne karate. Ir jis čia nelabai perdėjo (ne bez-, o padauginti!).
Senokai apie karate berašiau, dėmesį skirdamas iš pradžių fiziniam parengimui, o po to savigynai, tad metas sugrįžti prie esminių dalykų šiame tinklaraštyje apie karate kitaip.
Tad šįkart duodu kažką praktiško – bunkai (iš tiesų, tai yra oyo – pritaikymas) iš Goju-ryu kata: saifa.
Aš jus šįkart nusprendžiau palinksminti muzikiniais klipais.
Iš tiesų, kam čia šimtąkart rašyti, kai nuo skaitymo tūlam karatystui galvą įsiskausta tarsi boksininkui po nuolatinių pasikartojančių nokautų? Vis kažkoks paklydęs amsius čia retkarčiais užsuka, teksto įveikti neįgalus, tai paprašo “daugiau praktikos, tipo“. Na, tai štai šiandien jums bus vien praktika – kliento norai kaip ir įsakymas dabar, tai skubu pildyti pageidavimus.
