Skirtingai nuo yabitute sistemų, Kyokushinkai karate nors ir yra sportas, bet vis tik karate.
Tiesa, tai seniai išaugta mano mokykla, bet sentimentų iš jaunystės-kvailystės jokiais loumavašiais neišmuši, o ir dabar iš Goju-ryu pozicijų į juos žiūriu atlaidžiai kaip senelis į anūkus (kuo jie iš esmės ir yra).
Jau rašiau apie tai, kad Goju-ryu yra serija kata su šaknimi (nors gramatiškai mums tai – veikiau priesaga) –chin: sanchin, seiyunchin ir shisochin – tetrūksta tik sochin.
Iš Shorin-ryu, o ne Goju-ryu, į Shotokan virtusioje japoniškoje tradicinėje karate yra irgi kata su –chin priesaga, ir, deja, jau kaip ir sutarėm, kad čia ne toji pati sochin–gata, kurios mokęs Aragaki-sensei, buvęs mokytoju Goju-ryu kūrėjo Miyagi Chojun mokytojui Higashionna Kanryo. Galop, Goju-ryu sochin-gata ir nėra, bet… tokio pavadinimo kata yra Shito-ryu, o pastarosios kūrėjas Mabuni Kenwa irgi mokęsis pas tą patį Higashionna-sensei.
Kaip minėjau ir jau rašiau kodėl, bet sochin-gata iš Shotokan ir sochin-gata iš Shito-ryu yra skirtingos kata, nors keletą bendrų judesių ten ir rastumėt. Jei pastarosios autorius veikiausiai yra Aragaki-sensei, tai Shotokan sochin-gata yra veikiau Funakoshi Yoshitaka (sūnaus, ne tėvo, kuriam atiduoti Shotokan kūrėjo laurai) kūrinys.
Gi mane žinot, kad vienąkart temą pradėjęs, aš jos paprastai nenumetu. Būna, kad atidedu, tačiau jei pradedu kapstytis giliau, tai ir tęsinio galite tikėtis, ko dabar va ir sulaukėte temai Sochin-gata: dar viena Goju-ryu kata? Kaip anksčiau rašydavo spaudoje redakcijos skiltyje: “laiškas pakvietė kelionėn“.
Nors sutinku, kad kai giliau šitokiomis temomis pašnekėti galiu tik su kolega (tikiuosi, jo nežeidžia šitas kreipinys, kaip vieną barokinę bajoraitę su trimis antkapiais tuo įžeidė toks vienas salomeikės absolventas?) Lapinu iš Šaolinio, o geriausi atsiliepimai čia būna tik apie kokią nuogą panelę arba stringus, tai belieka iškart ir neatidėliojant pradžiuginti ir šiuos mano skaitytojus, nes kuo turtingti – tuo ir laimingi.
Specialiai jums, mielieji jūs mano – akutėms paganyti: ganyti akis, o po to teksto avis
Rytis Bublevičius savo Karate akademijos facebook puslapyje pasidalino sochin-gata vaizdo klipu – prieš skaitant toliau, siūlau jį pažiūrėti, net jei ir žinote kata sochin ir kaip ji atliekama Shotokan (t.p. ir Fudokan bei kitose tradicinės karate arba okinavietiškose Shorin-ryu mokyklose).
Šiuo klipu jis dalinosi dėl kitų motyvų (tas vaikis tikrai vaizdingai atlieka kata, pripažinkim), tačiau man iškart šovė kita mintis – aš šia tema jau buvau rašęs, minėdamas kata naihanchi (okin.: naifuanchin). Ir, spėju, kad mano mintį jau supratote – Rytis tik ką man priminė apie dar vieną kata iš “-chin-gata“ serijos!
Kai buvau jaunas, šiek tiek studijavau Shotokan. Tiesa, tenka jaunimui dabar paaiškinti, kad tuomet Sovdepijoje iš viso karate draudžiama buvo (įteisinto nebuvo, o neteisėtas karate mokymas buvo baudžiamas labiau, nei neteisėtas ginklo nešiojimasis, kuris irgi tuomet buvo draudžiamas), tad tai, kas dabar Shotokan, tuomet buvo “karate, kuri techniška“, o tai, kas dabar Kyokushinkai – “karate, kur ant jėgos varo“ (tiesą sakant, toks supratimas pas mus dabar nedaug ir tepakito).
O va įprotis domėtis istorija liko… Ką ir jums rekomenduoju: istorija moko, kad nieko nemoko, jei jos pats nesimokai – o tai reiškia, kad ne tik esame priversti kartoti praeities klaidas, o ne iš jų pasimokyti, bet dar ir daryti išvadas bei įgyti įsitikinimus, kurie tampa “tiesomis“, ir kuo ilgiau patys sau ir kitiems kartojame, tuo labiau jomis imame įtikėti, ir paskui net faktais tų įsitikinimų iš makaulių neišmuši. skaityti toliau
Vakar parduotuvėje einant prie kasų pamačiau treninguotą plačią nugarą su užrašu: “Lithuanian Kyokushin Karate“ – “lietuviškoji kiokušin karatė“. Artimesnė kasa buvo laisva, todėl nuėjau ten, o ne sustojau už jo – nors pagunda tokia buvo. Mūsų žvigsniai susitiko – jo smalsus, o mano draugiškai tyrinėjantis.
Treningą vilkėjęs man nepažįstamas. O ir kodėl turėčiau visus pažinti? Bet neiškart suvokiau, kodėl užkliuvau jam aš – negi vieninteliai balti polo marškinėliai taip “šventišką atmosferą“ čia kūrė? skaityti toliau
Štai vienas mano nuolatinių ir ištikimų skaitytojų vardu Brizas klausia, o kodėl sanchin-gata nėra dubens darbo?
Odesoje dar nebuvau, bet kažkaip iškart atsakiau sau klausimu į klausimą – kaip tai nėra?
nu tai yr a nėr?
