Ko ūbauja vinčunio buratinai?

Jei kaip ibuki švogždžiantis muchimi hemarojaus kamuojamos baihe pempės sanchin trikovinis karate basakojis imsi ir prie kurio nors kim-yeung-ma šleivakojo wingchun dainuojančio pavasarėlio vardo muk jong medinuko kaip buratino prikibsi, kad esate iš esmės abu judu giminės, tai tas visada būtinai ims priešgyniaujančiai ūbauti tarsi apuokas, neigdamas bet kokius gerviškus judviejų genetinius ryšius, nes, suprask, praktikuojąs tik “autentišką ir unikalų bei visiškai originalų“ kanfū™ stilių.

Ir pamanyyyyyykite, miargos, jei ten kažkas sutampa – tai atsitiktinai, be abejo! Nes pas juos Honkonge – va taip, ne kaip Fudzianyje, ot!

Arba, kitaip tariant, tai Guanzhou ne kaip Fuzhou, nes Kaunas yra Kaunas, kaip ir Šešupė – ne upė, Kapsukas – ne miestas, o višta – ne gervė.

Bet tai kap tę, mažum, su ta ge-arve tep i sukas?

Ir kaip dar ten su tomis paminėtomis mergomis šitame kung-fu būta?

Tipinė karate kilmę vaizduojanti iliustracija iš Bubishi, kur ir Šaolinio vienuolis, ir dar mergina, kuri sukuria gervišką kung-fu

* * *

Dabar jau tarp tų visų “gerviškų“ stilių yra išties kaip savistovis ir atskirai pripažįstamas su laiku nuo gervės (ša, šleivakojai!) nebeatpažįstamai (ypač glušiams, kurie pasirenka negirdėti argumentų) mutavęs ir labai gerai dabar išpopuliarintasis honkongietiškasis Wingchun-kuen, kurio pavadinimas oficialiai “mandariniškai“ 咏春拳 Yǒngchūn-quán (arba dar tradiciškai pirmą hieroglifą užrašius pilnai kaip 詠).

Kas išvertus reiškia “giedantis pavasaris“.

Arba, jei užrašius tą patį tarimą pirmu hieroglifu be jo priekinės dalies dar paprasčiau, tai 永春 Yǒngchūn reikš “amžinasis pavasaris“.

Trečiasis hieroglifas 拳 reiškia “kumštį“ (kuen Kantono tarme, arba valstybine mandarinų kalba – quan, kas Fudzianyje būtų kun), ir kas, kaip sakiau aukščiau, iš esmės taip apibrėžia kumštynių (pažodžiui – “bokso“), o ne imtynių metodus.

Nors tas kinų boksas ir nėra pagal angliškas markizo Queensberry taisykles, kur veikiau yra London Rules (t.y. no rules), nes taip galima nedorai nedorėliui, atsiprašant už tautologiją, koja ir į tarpkojį įspirti be didesnių moralinių skrupulų, o ne džentelmeniškai straksėti ant galų pirštų, mosikuojant oponentui panosėje sutinusio kumščio odine pirštine.

Šerlokas vinčuniškai boksuojasi pagal Londono kumštynių taisykles (gif iš k/f Sherlock)

Sakote, kad jau kyla toks miglotas įtarimas, kad tas wingchun pavadinimas, pametus jame “baltą gervę“ baihe iš Yǒngchūn Báihè-quán 永春白鶴拳 , tiek savo skambesiu, tiek ir vertimu, kažkaip netyčia čia sutampa su tuo šios kilmės… Yongchun rajonu Fujian provincijoje?

Taip tarsi kokie žydų litvakų palikuonys “rusai“, gavę caro Aleksandro I nurodymu pagaliau pavardes Rusijos imperijoje pagal savo kilmės iš Lietuvos vietą – t.y. visokie “lenkai“ Litwinski, “ukrainiečiai“ Litvinenko, “baltarusiai“ Litevka, ir pan.

Todėl ne vien aš pastebiu, kad vinčunistai, turintys tokią pačią (oi, ir vėl sutapimas!) savo kung-fu stiliaus sukūrimo legendą ir apie moterį, ir apie Šaolinį bei pempę ant dirvono gervę, labai kaskart susinervina, kai jų Wingchun-kuen stilių, kuriame tas Bruce Lee (1940-1973) dėka mums yra žinomiausias šio mokytojas Ip Man (1893-1972) su tik vienu iš 8 (!) Yongchun-quan stiliaus krypčių (apie kurias truputį žemiau), kas nors ima ir pavadina irgi kaip dar vieną “gervės“ kung-fu Yongchun Baihe-quan variantą, nes vinčunistams – tai kas ta kemsynų paukštė, palyginus su pačiu Bruce Lee ir jo mokytoju Ip Man?!

Tik taip dažnai vinčunis yra pavadinamas ta pietietiška pietine gerve nebe iš Fujian provincijos (“tikrai taip negali būti!“, aha), kuri originalaus gerviško kung-fu sukūrimo laikais vadinta juk Fukien arba Hokkien – nes tik dabar (todėl ir negali šiuo požiūriu, sutinku) taip Fujian tapo, sudėjus pavadinimą iš dviejų didžiausių joje miestų: sostinės Fuzhou ir ant provincijos pagrindinės upės didžiausio miesto Jianzhou, kuris dabar dar ir pervadintas į Nanping.

O vinčuniška “gervė“ yra paplitusi dabar pietuose šiai Fujian provincijai esačioje gretimoje Guangdong provincijoje, anksčiau vakariečiams irgi žinomos labiau Kantonu (jau kažkur girdėta?) arba kinams žinomoje kaip Kwantung – ir va šitoje provincijoje buvo gimęs ir minėtasis meistras Ip Man, prieš emigruodamas nuo komunistų jau į britų valdomą Hongkongą, kur jam, kaip kung-fu meistrui, toji vinčuniška šlovė ten ir atėjo.

Supynę rankutes honkongietiškojo vinčunio mokytojas Ip Man su savo mokiniu Bruce Lee

* * *

Pikta tapo dėl tos “neoriginalios“ kilmės teorijos (bent jau iš kokio Šaolinio būtų!) taip būtent dabar dėl to patiems vietiniams vinčunistams, kurių skirtingos kinų tautos (arba etninės grupės, jei laikysime kinų tautą vieninga, bet aukščiau matėte, kaip “kumštis“ tariamas skirtingai quan, kun ir kuen) šiose provincijose dar ir tarpusavyje ženkliai skiriasi – nors sutinku, kad tūlas “baltasis žmogus“ kino nuo japono neatskirtų, ir kaip mes šiauriečius bAltus latvius, tai ten jau kantoniečiai kaimynų fudzianiečių jokiais savo “braliukais“ išties nevadina.

Nes tai tik dabar tų kantoniečių savo skaičiumi juk ir šiaip yra gerokai daugiau už jų šiaurinius kaimynus, kalbančius kitokiu kinų kalbų jau minėtu hokkien dialektu (kai valstybine Kinijos Liaudies Respublikoje dabar yra mandarinų kalba), vis tik anuomet iki kompartijos pergalės Kinijoje buvusiu tame ikipramoniniame amžiuje savotiška lingua franca šiame visame Pietryčių Azijos regione dėl minėtojo Youngchun rajone svarbiausio uosto Quanzhou arba anuomet vadinto Zaiton, kai Honkongas tebuvęs išvis kaimu įlankoje tarp keletos salų.

Ir jei taip kalbėtume apie Europą, tai pagal gyventojų skaičių, jų etninę sudėtį ir kalbų dialektus – čia būtų tarsi bent dvi tikrai didelės mums įprastais masteliais valstybės (kas čia dabar pasakė: “Šimtametis karas tarp britų su bretonais dėl bendro normaniškojo sosto“?).

Va tik dabar tų kantoniečių jų provincijoje yra skaičiumi kaip ir japonų visoje tų Japonijoje (tai išties gausiausia žmonėmis Kinijoje provincija!), o va fudzianiečių net su dabar prijungtais prie jų nanpingiečiais – belikę tik (sic!) kaip kokių ukrainiečių (nors minėtame buvusiame Zaitono uostamiestyje dabar gyvena virš 8 milijonų – tai juk visiškai kaip Londone, kuris mažu miesteliu Europoje tikrai nelaikytinas!).

Pietryčių Kinijos provincijos bendram supratimui iš wikimedia

O ir pagal ekonomikas, tai dar ir ta kantoniečių dabartinė Guangdong provincija su savo sostine Guanzhou bei joje esančia viena pirmųjų laisvųjų ekonominių zonų Shenzhen pagal jų sukuriamą nominalų BVP, išmetus taip visą jungtinę Kiniją iš antros pasaulyje vietos, pernai būtų netgi aštuntoji (!) pasaulio ekonomika, taip pralenkdama tame dešimtuke Braziliją (9-ta) su Kanada (10-ta) ir nedaug tik atsilikdama nuo Prancūzijos (5-ta), Indijos (6-ta) ar Italijos (7-ta).

Sutikite, kad prie tokio konteksto, tai šiems dabartiniams tiek ekonomiškai įtakingais (“komunistinė“ Fujian provincija, bijantis nuo 1947-aisiais galutinai neužbaigto pilietinio karo ir ne vieną dešimtmetį visiškai realiai galimo karinio konflikto su per įlanką esančiu “nacionalistiniu“ Taivaniu, ekonomiškai pramonės prasme, kaip tai būta imperiniais laikais, vystoma todėl nebuvo ir dabar yra, palyginus, atsilikusi, nepaisant puikios geografinės padėties ir uosto ant esminių Pietryčių Azijos jūrų kelių) ir skaitlingais (juk dauguma fudzianiečių arba hokkien emigravo nuo atėjusių čia iš šiaurės komunistų – tame tarpe labai gausiai ir į Taivanį, kur valstybine kalba yra ne mandarinų, o jų dialektas) tapusiems itin reikšmingiems kinams iš ankstesnių kolonijinių čiabuvių kantoniečiams, ypač kai tas Ip Man savo kung-fu stilių kone padaręs Honkonge išties “britišku“ (kas tuomet rinkoje visiems produktams reiškė aukštesnį lygį ir premium kokybę!), tai toji dabar tik kažkokių “kaimiečių“ iš jų šiaurės pirmenybė ar viršenybė dar ir “gervės“ kung-fu yra psichologiškai nelabai priimtina mintimi.

Lygiai taip tūlas lietuvis ir dabar iš aukšto žiūri į savo kaimyną gudą, suprask, besirausiantį bulvių lysvėje, nepaisant to šalies dabar esančio gerokai didesnio ekonominio potencialo (MAZ, BelAZ, Astravo AES ir t.p.) už mūsiškį (jetus, girsimės tuo pačiu oligarchiniu iš mūsų pasisavintu agropromu – t.y. sąlygine “bulvių lysve“?), ir net latvius vadiname gi zirga galva, nors tiems, savo ruožtu, irgi yra labai pikta ant mūsų, kad tarpukariu tai mes traukėme dirbti pas juos juodadarbiais (“į Rygą, į Rygą, į kaliošų fabriką!“), o dabar juos pačius jų tėvynėje samdome į savo maximas ne itin kompetencijų reikalingus darbus dirbti.

Štai todėl ir kantoniečių pačių Youngchun arba, kaip jie sako, Wingchun yra tikrai-tikrai atskiras “unikalus“ sktilius ir tikrai-tikrai ne kažkokia ten fudzianiškių susigalvota “gervė“, kurią šie persidarę pagal savo supratimą – aha, gavosi toks medinukas buratinas, kuris pavasarėliu arba amžinai žydi, arba ištisai dainuoja:

“Pyzdryk pavasarėlis – oi lingo-lingo li!“ (kaip Bruce Lee).

Iš dainos žodžių neišmesi…

* * *

Labai tikėtina, kad gal ir pati Baihe-quan kūrėja laikoma legendinė Fang Qi-niang, pamačiusi dabartinius Wingchun-kuen, ar Goju-ryu su Uechi-ryu, pasakytų, kad šie stiliai irgi nieko bendro su jos “gerve“ neturi – nors gal ir sutiktų, kad kažką ir bando taip kreivai-šleivai iš jos susigalvoto stiliaus pamėgdžioti, ir kaip gal apie visas kitas “gervės“ kryptis atsilieptų, matyt, kad taip neblogai tuos opiumo pripūtusius vaikinus į pievas pempėmis paklykauti užnešė!

Bet kaip čia gaunasi tose kinų pasakose apie gervių ir žalčių karalienes, kad ir Wingchun sukūrėja legendinė (t.y. šioji “pasakų veikėja“ yra gimusi 1703-aisiais pagal kažkokius metrikus, dievagojantis vienai iš vinčuniškų mokyklų) pietų Šaolinio vienuolė (sic!) Ng Mui, taip perdavusi savo šaolinišką kumštynių patirtį bei paskesnes įžvalgas iš gervės kovos su gyvate vienintelei (sic!) šios kung-fu savo mokinei penkiolikmetei (taip tikrai normalus amžius – pagal to meto tradicijas, tai tokia buvo bemaž jau vos ne “senmergė“, nes vaikai nuo 13 metų jau dirbdavę kaip “jauni suaugę“ ir Europoje, ir paauglystė, angliškai vadinta “niolikiniais“ teenagers, tai juk yra tik vos daugiau nei šimtmečio humanistinis išmislas) Yim Wing-chun (oi, ir vėl koks sutapimas šios varde su visu jos kung-fu stiliumi!) – ir kaip tuomet nepasisekė mūsiškei Suvalkų Eglei prie Šiurpilio ežero, kad nebuvo ten pas ją dabartinėje Lenkijoje tada jokios basakojų karmeličių vienuolės, galėjusios šią apmokyti apsigynimo plikais kulnais ir dramblio kaulo rožančiumi nuo visokių vietinių žilvinų seksualinio priekabiavimo vardan savo skaistybės išsaugojimo.

Maža to, ne kažkokio ten būsimojo Fujian, bet va šito dar tik būsimojo prie komunistų ekonominio regiono Guangdong provincijos ši šaolinietė Ng Mui, taip dar be paminėtojo Wingchun-kuen, juk įtakojo savo visiškai analogiška “legenda“ ir tokius kitus kung-fu stilius, kaip antai:

• jos jau asmeninio vardo, jei išvertus iš kantoniečių į “mandarinus“ pagal tarimą, tai Wǔ Méi Pài 伍枚派 (t.y. Ng Mui grupė/frakcija/stilius);
• ir Lóng Xíng Mó Qiáo 龍形摩橋 (t.y. pietinis drakono stilius arba pažodžiui “drakono formos sukonstruotas tiltas“);
• ir penkių stilių (kur pirmasis “vienos iš 5 sugriauto Šaolinio patriarchų“ Ng arba Wu hieroglifas be tos priekinės dalies kaip 五 tariamas taip pat ir reiškia būtent 5) šeimyniškasis – “hungariškas“ Hung Ga Kuen 洪家拳;
• ir, aišku, nepamirštant to savy “gervę“ irgi turinčio “5 protėvių kumščio“ Wuzu-quan 五祖拳 (arba “fudzianietiškai“ Ngó Chó Kûn), apie kurį rašiau čia, ir kuris būtų okinavietiškų kung-fu stilių, tapusių paskesne karate, “proprotėvis“.

O ir pati Fujian Baihe-quan (arba Fujian provincijos tarme 白鶴拳 Pe̍h-ho̍h-kûn “baltosios gervės kumštis“), panašiai juk sukurta irgi, koks sutapimas, pietų Šaolinio (ša, Tomai!) kung-fu meistro Fāng Zhǎng-guāng (arba kitaip dar ir – Fang Zhong) 方掌光 našlaitėlės dukros Fāng Qī-niáng 方七娘 , kurią šis apmokęs savo kung-fu įgūdžių.

Viena Eglė atgervina du Žilvinus, kurie savo žalčius parodyti jai norėjo (gif iš tenor)

Čia dar įdomu, kad šios merginos vardas (kur pirmasis hieroglifas 方 yra pavardė kaip ir jos tėvo pagal kinų metrikų tradiciją, kuria seka ir japonai, todėl tinklaraštyje aš ir šių pavardes rašau pirmiau vardų), tai gali būti verčiamas dar kaip ir “septintoji dukra“.

Na, tikrai, kai tiek pasistengi vardan sūnaus padarymo, tai dukras jau tik numeruoji (taip mano buvęs uošvis stengėsi tik keturiskart, bet ir jo “sėkmė“ buvo visiškai panaši, nes kaip ir šis meistras liko be sūnų, o jo dukros pagal savo užgaidas dar jam žentus gali net ir pakeisti, tai nematau šiais laikais didelio trūkumo toje reprodukcinėje loterijoje).

Ir tuomet ką tam Fangui beliko savo kung-fu apmokyti, kai ir jo dukrelė, sakoma, buvo tokio arčiau mūsų olimpietės Rūtos Meilutytės kūno sudėjimo?

Ir dar jo žmona mirė gimdydama arba neužilgo po gimdymo, taip palikdama šią septintąją mergaitę našlaite, o tai kas ją paaugusią vėliau apgintų, taip tėtukui jau nukaršus?

O vėliau jau ir pati Fang Qi-niang savo ruožtu patobulino tėtuko “klasikinį“ Šaolinio “vyrišką“ (gal toji vinčuniška Ng Mui buvo kokiu dabar madingu transvestitu?) kumštynių stilių pagal, legendose sakoma, jos stebėtą gervę į dabar taip ir vadinamą Baihe-quan 白鶴拳 arba baltosios gervės kumštį.

Ir kurios jau vieninteliu paskesniu mokiniu tapo… jos vyras (bet tik pagal vieną iš legendos versijų) Zēng Sì-chū 曾四叔 (“mandariniškai“ Céng Sì-shū, kurio vardas išsiverčia irgi kaip “ketvirtasis dėdulė“), ir kuris, neva, iš pradžių atėjo duoti jos tėvui į makaulę dėl kažkokio seno judviejų nesutarimo ar iš keršto, bet taip vis tik gavo pats nuo tėvo arba nuo šito dukrelės.

Vienas toks persirengėliu merginas vaidinantis operetinis (ne iš raudonos kinų baržos) artistas atėjo kraujo keršto vedinas – scena iš k/f “Nebijok, aš su tavimi!“

O dar pagal kitą versiją – šitas nedorėlis jau nusenusį jos tėtuką vis tik nudobė, tad “pietinis šaolinis“ čia taip ne itin tepadėjo, nes “ketvirtojo dėdulės“ kung-fu buvo labiau kung-fu už “septintos dukrelės“ tėtuko kung-fu, ir jau dukrelei dėl keršto reikėjo savo kung-fu padaryti geresniu už “dėdulės“ kung-fu vardan kung-fu evoliucijos.

Bet jei pagal romantišką paskesnę tų galimų įvykių versiją, kuomet tėtuko kung-fu vis tik buvo dar tinkama kung-fu, tai toji dukrelė po to jau būsimą tėtuko žentą namuose visą gerai atbaladotą tuo kung-fu slaugė – taip va ir nugalėjo hormonų audros bei biologinis poreikis reprodukcijai, nes dominavimo poreikį per kung-fu šie legendos veikėjai juk patenkino iki tol, ir neaišku, kaip ten tomis “pempėmis“ per kung-fu matuotasi, ir kodėl “šita višta“ prie trečio butelio “arbatos“ tam žentui ir uošviui jau tapusi “balta gerve“.

* * *

Savo ruožtu, aišku, mums aršiai skiedžiamą vinčunistai turi “tikresnę versiją“ už fudzianietišką pasaką, kaip ten išties (sic!) buvę, nors šių istorijų iš visiškai skirtingų provincijų siužetai stebėtinai juk yra tapatūs.

Nes taip pagal “originalaus“ vinčunio pasakėles, taip ir legendinė Šaolinio vienuolė Ng Mui savo “gervišką“ (sic!) stilių sukūrė, stebėdama baltosios gervės (!) ir gyvatės kovą (panašiai jos kolega stebėjęs žiogo kovą su kirmėle, tad turime maldininko kung-fu), nors gal ten tos gyvatės buvo irgi tik spiritizmo (nuo žodžio spiritas) ir dvasinės (kai nuo to spiritizmo su dvasiomis šnekiesi) praktikos pasekmė, ką yra patyręs ir šventasis Patrikas Airijos saloje, matyt, po ilgos meditacinės praktikos su uisce beatha, iš kurios jis, apimtas baltosios (nėra sutapimo su gerve čia?) karštinės, išvaikė visokius žalčius su gyvatėmis, kurių ten nerasta (tai va ir išvaikė, kad nerasta!).

Gervė Eglė ir žaltys Žilvinas… ir kodėl Patrikui reikėjo juos iš Airijos išvaikyti? (gif iš phoneky)

Šio savo kung-fu stiliaus vienuolė Ng Mui (skamba kaip Islay salos viskių pavadinimai – kaip girto bandymai apversti liežuvį) apmokė jau kitą merginą – t.y. legendinę Yim Wing-chun, žinomą dėl savo grožio ir skanaus tofu (tokios sojų varškės), kad toji našlaitėlė (mamulė bus mirusi kaip ir gerviškoje legendoje, o tai šitos “pempės“ tėtukas – kur?) apsigintų nuo nepageidaujamų santuokų vardan tofu vietoje barščių (toks va kinietiškasis feminizmas?).

Bet vis tik vėliau pati Yim Wing-chun ištekėjo (!) už druskos (strateginė prekė tais laikais – kaip naftos produktai dabar) pirklio Leung Bok-chau 梁博儔 (nes tikrai nieko nėra santuokoje tvirčiau už abipusę meilę… pinigams!), kuris ir tapo šios paskesniu tuo vieninteliu jos kung-fu mokiniu (na, bent jau uošvio šis gal nebandė pritvoti netgi girtumo fazėje “ar tu mane gerbi, tėvai?!“).

Ir va jau Leung Bok-chau po to perdavė savo mokiniams toliau tą iš žmonos išmoktą “moterišką“ kung-fu, taip ir pavadintą jo žmonos vardo kumščiu Wingchun-kuen, taip atiduodant duoklę autorystei (tikrai, kad konfucianizmas su savo patriarchaline tradicija rūko tyliai opiumą kamputyje, kai toks šiuolaikiškas feminizmas ten vyravo, atsiprašant už kalambūrą su vyravimo šaknimi!).

Man tik lieka čia dar taip ir neaišku, o tai kodėl pavadinime vis dar yra jo žmonos kumštis, o ne tos pakulnė, jei tas Bok-chau buvęs po “barakudos“, o ne jokios ten gracingosios gervės, Leung-ienės padu, ką?

* * *

Vis tik, teisybės dėlei, tai juk yra dar ir apie 8 (ar tuzinas) kitų vinčunio stilių, o ne vien honkongietiškasis su Ip Man per Bruce Lee išreklamuotasis, per kurį taip va eina moteriška kung-fu kilmės istorija, kaip ir gervės.

Ir dar, matyt, surastumėte praktinių techninių paprieštaravimų, kur, tarkime, kaip čia taip be gerviškos šleivakojės sanzhan (jap. sanchin) apsieinama, nors ir vinčuniškoji stovėsena, beje, taip irgi panašiai šleivakojiška, tai gal vis tik ši ne tik honkongietiškoji, bet ir kantoniečių vinčuniška kung-fu yra ne hokkien praktikuojama gerviška kung-fu?

Du broileriai su stringais gervėmis plasnoja (gif iš tenor)

Ir net jei šaoliniškoji, kur gervė yra vienas iš 5 esminių gyvūniškų stilių (arba tokių realiai Shaolin vienuolyne net ir nėra – ką į tai šio filialo lietuviškasis abatas Tomas?) vienuolė Ng Mui, suprask, davė pradžią abiem šių konkuruojančių pietinių provincijų youngchun quanfa stiliams, o vis tiek kai kurie “artistai iš raudonosios baržos“ revoliucionierių gaujos dar dievagotųsi, kad toji merga buvo išvis jų taip išsigalvota, norint suklaidinti imperatoriškąją teisėsaugą, kuri nesėkmingai dėl to ieškojusi merginų tarp bohemos persirengėlių transvestitų gerokai iki tol, kol LGBT+ buvo padaryta madingu trendu (nepagalvojote, kad balta spalva – tai visos neišskaidytos vaivorykštės spalvos?).

O tempora, o mores! – kiek dar galima prigalvoti visokių sąmokslo teorijų, kurios, kaip ir visos kung-fu istorijos, bus lygiai tiek pat “tikros“.

Bet apie tai – gal jau kitąkart.

Osu!

---

Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2022-11-16, ir dėkoju dar atskirai balsuojantiems savo pinigais per PayPal! 

どうもありがとうございます!