Penki kinų protėviai po Okinavą lakstantys? (1/2)

Truputį grįžkime prie mano pokalbio su Maksimu (kas nesiklausęs rusiškai apie okinavietišką kung-fu, kuri dabar vadinasi karate, tas spaudžia šią nuorodą čia).

Aš ten užsimenu, kad išties karate “protėviu“ dera laikyti ne kažkokį Šaolinį (čia, matau, ir lietuviško Šaolinio filialo archatas abatas Tomas linksi galva), kurio prekiniu vardu rėmėsi visi pietiniai “kanfū“ meistriukai, ir ne tik Fudzianio provincijoje, o išties tai, kas dabar vadinama wushu tuo gana mistiniu ir kontraversišku 5 protėvių stiliumi Wuzu-quan.

Apie šią kung-fu, kodėl mistinis ir kontraversiškas stilius, mudu su Tomu prikalbėtume, manau, dar daugiau, nei aš su Maksu pakalbėjau apie karate, bet žemiau čia gal aš plačiau paaiškinsiu, kodėl būtent tas 5 protėvių stilius yra karate pagrindu, o ne pats Shaolin-quan (jap. Shorin kempo kaip “patikslinantis“ sinonimas tode).

Iš šaoliniško kobudo gaunasi karate (jap. “tuščia ranka“), kai sulaužai savo bo (kuolą ant hunveibino galvos).

* * *

Be abejo, kaip pietiniai stiliai, iš kurių mokėsi ir okinaviečiai, pasekoje sukūrę savo kung-fu versiją, vadintą vietine kuršių tarme tuiti (arba jap. to-de – “kinų rankelėmis“), vėliau parduotą į naująją metropoliją (vietoje buvusios kinietiškos) jau japonams kaip karate, tai ir vėliau prie šio nuostabaus eksportinio produkto marketinginės auros prisijungė kitos Azijos tautos.

Taip Bolivudo dvasioje prakutę indai, pamenu,  savo laiku irgi pezėjo, kad pats dzenbudizmo 28-tasis patriarchas Bodhidharma (jap. Damo) perdavė kinams į Šaolinio vienuolyną indų kovos meną kalaripajatą, o jau tas kalaripajatas tuomet ir pasklido taip ir į salas net pas japonus (taigi, žiū, juk tie vadina savo karate visokiais “šaoliniškais“ Shorin-ryu, Shorinji-kempo, Matsubayashi ir kitaishuyashi, nors turėtų vadinti kokiu kara-ri-payado-ryu gal!).

Po to ir Korėjos karo išreklamuoti dar vėliau ir per Los Angeles negrų riaušes šauliai nuo stogų prisidėjo prie to mito palaikymo apie korėjietišką japonų Shotokan (kuris juk Okinavoje vadinasi irgi “šaoliniu“ – gi atėjęs į Tokijų iš okinavietiškojo Shorin-ryu!) versiją, pradžioje dar ir legendinio Chuck Norris žinomą kaip “korėjietiška karate“ tang-soo-do (jap. tode-do arba karate-do), o vėliau tapusią taekwondo.

Aišku, taip ant karate vardo išpopuliarėjus, turint omeny tarpukarinį bendrai Dai-Nippon Butokukai ir pokarinį itin aktyvų šotokanistų iš JKA (Japan Karate Association) įdirbį rinkoje, po to sekantis žingsnis buvo jau atsikratyti japoniškomis šaknimis tame korėjietiškame (kas visada įvyksta ir kituose vėliau pradėtuose populiarinti kovos menuose) pseudo-istorijos naratyve.

Taip tuomet ir atsirado “drąsūs korėjiečių patriotai, basomis kojomis išspardę japonų samurajus iš balnų“, kaip ir savo laiku okinaviečiai kabino ramen ant ausyčių japonams apie tokius pačius ir “basakojus Ryukyu valstiečius, spardžiusius savo plikais kulnais tik dar pėsčius samurajus, nebodami pastarųjų metrinių skustuvų“ (ir šių nuo mažens praktikuojamų įgūdžių tas išaštrintas geležtes naudoti per batto-jutsu, ken-jutsu ir iai-jutsu).

Korėjietiškas būdas priskaldyti malkų žiemai (iš gif tenor)

Todėl dabar jau taekwondo yra (sic!) kelių tūkstančių metų senumo su korėjiečių šaknimis, belaukiant, kol ir čia gal vėl priskręs koks indų guru aiškinantis, kad ir čia tas spirdukų menas yra tik kalaripajato atmaina, kurią perteikė asmeniškai indų princas Gautama iš Šakjamunių klano, pasekoje dabar žinomas kaip Buddha, nes japoniškai Budo skaimba lygiai taip pat (a-nea?), o tas nušvitėlis, išvertus iš sanskrito, tai tiek nušvito, kad indai nuo jo spinduliuotės taip įgavo murziną įdegį, o korėjiečiams net teko prisimerkti (rasinės teorijos irgi tinka, kada padeda užsidirbti šlamančius).

Panašios vietnamiečių ar kitokių Pietų Azijos tautų “karate“ versijos irgi ėjo tuo keliu (netgi prancūzų savate labiau dabar asocijuojasi ne su boksu, bet karate vien pagal pavadinimo užrašymo panašumą, nors ir tariasi kaip “kamOn savA – komsY komsA“).

* * *

Juk, tiesą sakant, po Mao mirties ir kinų komunistų kuriama wushu, perėmus estafetę iš nacionalistų taip “liaudiškos gimnastikos“ kuoshu/guoshu, mums labiau žinoma kaip kung-fu/gong-fu, taip pat kopijuoja tą karate praeitą ir pasiteisinusį marketinginį kelią.

Tačiau JAV piliečio, propagavusio britų honkongietišką gatvės patrulių snukdaužį kubietiškos ča-ča-ča žingsneliu, Bruce Lee jo toliaregiškas įžvalgumas gal ir buvo tame, kad ne tik parodė Holivudui tuos rytietiškus kovos menus esant labai filmogeniškus visame vesternų “bokso“ ar pasakų riterių kaponių fone, bet jau ganėtinai iš anksto stūmė antro rinkodaros etapo scenarijų, kur jau buvo pabrėžiama nebe “kinų karate“, bet tokia “anti-karate“: pompastiškai stambiu planu ekrane pareiškiant, kad čia ne karate, o jau kungfu, ir še tau, netikša, firminis mavašis (sic!) į tavo nepatiklią marmūzę – ką ir Quentin Tarantino savo ironišku trolingo stiliumi peržaidė 2019-ais filme Once Upon a Time… in Hollywood.

Geriausia kinematografe karate (sic!) kova Romos Kapitolijuje: Bruce Lee (kung-fu) vs Chuck Norris (tang-soo-do) – The Way of the Dragon, 1972.

* * *

Dabar šviežiausia, nors ir su daugiau nei dvidešimties metų senumo kvapeliu (kaip dainavo BG: “ilga atmintis – blogiau už sifilį, ypač siaurame ratelyje“), kuomet rimtai į ją dar tuomet ir nepažiūrėta, nepaisant FMA buvo.

Bet, matau, ir vėl jau atgaivinta kiek senatvėn marazmėjančio Patrick McCarthy ir visokio plauko sukčių prielipų “naujųjų indų“ versija nebe iš kokios eilinės Indonezijos pencak silat arba kuntao (kin. – kumščio kelias; nieko neprimena?).

Nes pezama, kad karate šaknys išties yra… filipiniečių kovos menas escrima (aha, ispaniškas fechtavimas špaga, bet čiabuviams liko tik pagaliais), arnis (čia tas peilis – tai kaip budulių gatvinis ginklas, paimtas iš ispaniško espada y daga fechtavimo, ką, įtariama, nusižiūrėjęs ir Miyamoto Musashi savo Nito-ryu ken-jutsu stiliui, aprašęs vėliau filosofuojančioje ofisinio planktono dabar pamėgtoje knygoje Gorin-no Sho) arba kali (čia kai į snukį be apskrudintų pagalių ir guminių peilių kali…).

Tas pats Donn F. Draeger šlovės siekiantis “karate istorikas“ dar kai su FMA (angl. Filipino Martial Arts) sensacija anuomet nepaėjo (nes buvo užmėtytas moksliškai pagrįstais rašytiniais šaltiniais ir nuorodomis kiek rimtesnių tyrinėtojų), tai locheliams pasakojo dar ir apie muaythai kaip karate pirmtaką. Tiesa, man yra kiek keista, kad be to užvežto “thai bokso“ po Okinavos salas nesivalkioja tuntai dar ir siamo kačių.

Kai MMA kilo iš BJJ, tai prieš tai Siamo katukai užvežė muaythai kaip judo į Kodokan (įrodymas – iš pinterest)

* * *

Tačiau susidomėjimas internetuose, tik dabar ne forumuose ar online žurnaluose, bet per youtube, darbar vėl sugrįžo prie filipiniečių, kurie Antrojo Pasaulinio karo metu Ramiojo vandenyno salų džiunglėse pjovė peiliais kapliadančius akinuotus japoškių karius, kol jau neatėjo gerieji jankių marėnai ir nebeišvadavo tų anksčiau iš ispanų išvaduotų pilipiniečių galutinai (o dar nepripjauti japonai taip parsivežė eskaratemantus ir persivadino į karate gal?).

Tik va šiaip okinaviečiai, nepaisant tų 1945-aisiais žiaurių mūšių dėl Okinavos metu sulygintų plieno lietumi salų ir taip žuvusių kone trečdalio civilių gyventojų, vis tik turėjo ne tik žodinę tradiciją perdavinėti nuo mokytojo mokiniui, kas ta ir kieno karate buvo dar iki Ryukyu tapo jau Okinawa, bet ir rašytinę (tą patį Patriko vis pasitelkiamą citatoms Bubishi), ir net vietos kaimukų kaip Kume ar Tomari, ne tik sostinės ir dvaro Shuri bei uostamiesčio Naha tradicijos išties pareina iš to paties Fudzianio.

Ir netgi banaliai susiveda tik į vos du praktinius kung-fu stilius, taip sulaukusius ir japonizacijos pradžios 19-to amžiaus gale po pirmojo japonų laimėto prieš kinus karo (beje, provokuoto japonams ekspertais ir konsultantais dirbusių vakariečių dėl Ryukyu jūreivių, išžudytų ir gal netgi suvalgytų taivaniečių, kuriuos Qin dinastijos kinų biurokratai laikę tiesiog laukiniais ir labai neėmę domėn šių buitinio konflikto su panašiai dar puslaukine būsimų okinaviečių periferija):

a) tai linijinio tolimos kovos distancijos “šaoliniško“ Shorin-ryu arba Shurite stiliaus mokyklų (pridedant taip į čia ir tą pačią idėją, tik kiek glaudesnėje kovoje, kuo ir pasižymėjo pusiau linijinis Tomarite) variacijų;

b) ir tam priešingo apskritiminio artimos kovos distancijos “gerviško“ Goju-ryu arba Nahate variacijų.

Visa tai visiškai taip tinka ir… vakarietiškam mūsų boksui, apie ką rašiau čia.

Gal vis tik tiems per Patriką išlindusiems pilypinams iš kanapių, įskaitant minkštakaulius karvių garbintojus bei siamiškus spirdūnus, taip derėtų kažkur Henano provincijos Dengfeng apskrityje verčiau trintis?

Tik ten taip nesėkmingai bandant demonstruoti savo linksmakočius, kurie išties taip labai pralinksmintų vietinius ne kaip istoriniai kung-fu “apsėklintojai“, padėję, suprask, savo fiziniais pratimais atgauti jėgas ir potenciją užsitupėjusiam medituojant oloje Boddhidharmai po 9 metų, 9 mėnesių ir 9 dienų (iš čia – lietuvišku sanskritu kalbančiųjų trauktinė Trejos Devynerios, o ne jokia ten atrasta arbata iš nupjautų antakių!), o ne taip paikai vėl stengtis išlaipinti savo kultūrinės kovos desantą ne tik dar anksčiau tą padariusių jankių, bet net ir kinų šiose Okinavos salose, tapusiose karate tėviške.

* * *

Dabar, kai jau be šypseną keliančio Šaolinio mito, pagal kurį toji karate savo mokyklų pavadinimais įsišaknijusi paklykauti pempe senojo jaunuolyno (atsiprašant už oksimoroną) šiauriniuose kinų kalnuose, mes turime ir naujų prikurtų pasakėlių, tai gal verčiau pažiūrėkime, kokie taip išties tie kung-fu protėviai galėjo ne tik Bubishi iliustracijose apie tą okinaviečių karate kilmę šmėžuoti.

Bubishi iliustracija iš vikės apie karate šaknis: kol kažkoks lochas iš lohan-quan rodo miglotoje užuominoje linksmakočio gestą vietinei pempei iš baihe-quan, pelenė žaliu chalatu pridobinėja vištą Pekino anties patiekalui šaolinišku kuolu – žr. pradžią.

Ir mano paminėtasis pradžioje Wuzu-quan stilius čia be reikalo toje istorijoje taip išties ignoruojamas – apie tai skaitykite jau antroje dalyje po dviejų savaičių čia (arba iškart nors ir kitą dieną Patreon paskyroje).

Osu!

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s