Lietuvos I-asis ušu čempionatas jau įvyko!

Ir pavyko. Ir nėra čia ko man bumbėti, kad vėluoju apie tai pranešti!

Na, taip – įvyko praeitą savaitgalį, 2014 metų lapkričio 29d.

Na ir kas, kad lapkričio – va, 2014 metų gi. Kai galėjo būti vėlų vėliausiai jau 1994-aisiais, o gal ir 1984-aisiais prie sovietų. Ir kieno kaltė, kad neįvyko anksčiau?

skaityti toliau

Shaolin vs Wudang bei kitos kung-fu peripetijos

Kartais imi, žmogau, ir susitaikai, kad komentarų, kurie sukeltų didesnį norą išplėtoti diskusiją, nesulauksi. Nes paprasčiausiai nebūna apie ką diskutuoti. Kad ir ką, ar apie ką, beparašytum.

Todėl suprantate, kaip man malonu, kuomet atsiranda pašnekovas, kuris nebūtinai ima girti ar liaupsinti (gi tokiais atvejais ką diskutuotum – tiesiog padėkotum, ir tiek), tačiau nepatingėjo šiek tiek įdėti kaukuolės prakaito į tą aistrą, kurią mes vadiname bendriniu pavadinimu kovos menas.

Azartas sukyla, kai supratimas šio reikalo yra ne primityvaus lygio “o man taip mokytojas sakė“ arba “kažkurioje reklaminėje brošiūroje skaičiau“ (tik nesupratau, kad ten reklaminė brošiūra, manydamas, kad tai kokios nors Kvedlinburgo kronikos arba Antrojo Statuto originalas).

Prisisekite saugos diržus – važiuosim azartiškai! Tiesa, nuo pakeleivių priklausys, kiek toli ir ilgai…

skaityti toliau

1828-ieji – kieno pradžia?

Rašydamas temą Prapuolęs Shorei-ryu – tai Goju-ryu dabar? aš pacitavau Miyagi Chojun, kuris teigė, kad Goju-ryu stilius buvo sukurtas 1828 metais. Kai tuo tarpu įdomu tai, kad šis stilius iš tikro buvo registruotas tik 1933 metais Butokukai, pavadinimas sugalvotas vos trimis metais anksčiau, o ir pats Miyagi, sako, retai savo stilių Goju-ryu vadindavo, dažniau sakydamas Te (pažodž. “ranka“) arba Bu (“karinis“).

Tuomet aš klausiau: o kodėl būtent ši data minima?

klausimai ir atsakymas

Lazda turi du galus, arba Apie pedagogiką kitu kampu

Sako, kad treniruotės pas Higashionna Kanryo (Nahate) buvo tokios sunkios, kad jaunas Miyagi Chojun (Goju-ryu), parėjęs namo, nebepajėgdavo užlipti į antrą aukštą ir užmigdavo iš nuovargio prie laiptų.

Man ši istorija atrodo kiek perdėta: dauguma to meto tradicinių namų buvo vienaaukščiai, ir mada išdėstyti miegamuosius namo antrame aukšte artimesnė gi Vakarams. Tačiau čia nesikabinėkim prie detalių – Miyagi šeima buvo iki karo turtinga, vertėsi arbatos prekyba, sakoma, kad turėjo netgi kelis laivus ar bent jau juos frachtavo, tad gal tikrai tas jų namas buvo dviejų aukštų, o pirmame aukšte galėjo būti ir krautuvė ar sandėliai, kas ten juos žino.

Čia svarbu pats faktas – Miyagi per treniruotes “ardavo juodai“. Kokiais metodais šitos motyvacijos pasiekdavo jo mokytojas Higashionna? Kalbama irgi, kad per treniruotes jis visuomet mokydamas turėdavo lazdą…
toliau itin daug apie kontraversišką pedagogiką

Goju-ryu kihon: 3+1 – Tachi-waza (3/12)

Tachi-waza – 立技 tai stovėsenos.

Iš esmės, tai kalba eina ne apie poziciją pilnai ir joje esančią rankų padėtį, o apie pagrindą – pėdų ir kojų. Rankų padėčiai skirtas yra Kamae skyrelis, ir jos aptariamos toliau atskirai.

Nereikia įsivaizduoti, kad stovėsenoje tik stovima. Ne, joje judama, ir čia kalba mums kiša koją (kalambūras!), nes žodžio šaknis akcentuoja tik statiškumą, kai tuo tarpu kūno masės centro perkėlimas turi įtakos sklandžiam ir lengvam judėjimui, o pėdomis “užimtas“ plotas, kaip ir kūno masės centro aukštis nuo žemės – stovėsenos stabilumui.
nesustojam šioje vietoje

Ippon-kumite: nuo ar link?

Kumite (組手) – tai susitinkančios arba susietos rankos, kitaip – sparingas.

Pirmiausia atkreipsiu dėmesį, kad kihon-kumite yra ne sparingas, bet pratimas, parengiantis tam sparingui taip, kaip mes pastarąjį suprantam, ir kuris, savo ruožtu, yra pratimas, rengiantis laisvai kovai. Kaip matyti pagal pavadinimą, čia kihon (bazinė) technika praktikuojama ir atidirbama kumite (sparingo) būdu, todėl toks ir pavadinimas.
skaityti toliau

Kinų kovos menai vs japonų kovos menai

P.B.: Palygink, jei ūpo bus, ką kovos menams davė kinai ir japonai. Kuo jų įnašai skiriasi? Turiu omeny techninę pusę.

Be kinų nebūtų ir japonų (įskaitant ir jujutsu, padarytą iš qinna).

Technine prasme kinų kovos menai (tik nelabai šiuolaikiniai “komunistiniai“) yra turtingesni. Kinų – tarsi medis, o japonų – lyg rąstas. Ir tas, ir kitas – turi savo vietą gyvenime. Kitąkart gali gėrėtis medžiu (o jei vaismedis – tai ir naudos gauti jo vedamais vaisiais), bet jei reikia rąsto ar lentų – tai vis tiek medžiui teks ir šakas nukapoti, ir jį nupjauti, paliekant šaknis ir kelmą kažkur miške.
toliau

Iš laiškų: apie Goju-ryu kata ir nukrypimai į Shorinji-kempo

P.B.: ir kas naujo?

Beje, apie saifa-gata pasiklausinėjau dar detalių S. (taip kukliai – tik 10 klausimų). Kai kurie atsakymai mane pradžiugino, nes parodė, ką teisingai pats supratau ir atsirinkau, o kai kurie, prisipažinsiu, tai nuliūdino – neišnaudojamas potencialas, aš kitaip bunkai interpretuoju.

Tiesą sakant, nėra neteisingo bunkai – jie visi teisingi. Klausimas tik – kuris bunkai yra efektyvesnis?
tęsti?…