Pasaulinė karate diena: ar karate – tik 86-eri?

Be abejo, kad ne!

Karate kaip karate-jutsu yra gerokai senesnė civilinės savigynos sistema goshin-jutsu, ir netgi kaip kovos menas karate-do šių sistemų variantų visuma yra tikrai senesnė, nei 86-eri.

Nors ir ne tiek senesnė, kiek sensėjai savo pasakėles seka, kaip basakojai Ryukyu karalystės valstiečiai atspardę okupantų japonų, ginkluotų metriniais skustuvais, iš Satsuma pusiasalio marmūzes dar 1609-aisiais, tai, suprask, karate praktikavę gerokai iki tol, kad taip, nes… ne.

Nes pagal rašytinius šaltinius skaičiuoti tik nuo XVIII amžiaus galo pagal pirmąją karate meistro Sakugawa Kanga 佐久川 寛賀 (1733-1815) atidarytą kiniško quan-fa, dabar paprastai žinomos kaip kung-fu, mokyklą, kuris pats ir gavo tą “karate“ (arba japoniškai tōde) pravardę – jo mokiniu buvęs ir pasekoje legendiniu karate meistru tapęs Matsumura Sokon 松村 宗棍 (1809-1899) iš Shuri, pelnyta pravarde “samurajus“ arba “karys“ (jap. bushi).

Nuo pastarojo mokytojo pravardės juk iš esmės pats karate pavadinimas atėjo, nors patys okinaviečiai dar prieš šimtmetį savo praktikuojamus veiksmų kratinius vadinę tiesiog tii (arba te japoniškai), tačiau ne vieno šio karate meistro garbei šiandien visame pasaulyje tradicinės karate mėgėjai švenčia karate dieną.

Tad – o kodėl karate tuomet tik 86-eri?

* * *

Nes prieš tiek metų šią dieną, t.y. 1936-ųjų spalio 25-tąją (arba 11-tais Showa eros metais, jei japoniškai), Ryukyu salų Okinavos prefektūros Showa Kaikan salėje, organizuojant Ryukyu Shimpo laikraščio redakcijai, susirinkę tam momentui žinomiausi savo karate stilių meistrai aptarė bendrus tolimesnius okinavietiškos karate vystymo ir populiarinimo planus.

Sėdi (iš kairės): Kyan Chotoku, Yabu Kentsu, Hanashiro Chomo, Miyagi Chojun; stovi (iš kairės): Shimpan Shiroma, Maeshiro Choryo, Chibana Chosin, Nakasone Genwa (metais vėlesnė 1937-ųjų foto, kuri dažnai pateikiama 1936 metų renginio iliustracijai)

Iš kviestinių pranešėjų buvę šie meistrai (paryškintai yra nuotraukoje aukščiau):

  • Hanashiro Chomo (1869–1945) nuo Shurite (Shorin-ryu  – pirmasis dar 1905-aisiais pradėjęs rašyti karate pavadinimą šiuolaikiniu užrašymo būdu vietoje tradicinio istorinio, tad laikytinas karate vardo krikštatėviu);
  • Kyan Chotoku (1870-1945) nuo Tomarite (Shorin-ryu);
  • Motobu Choki (1870-1944) nuo Tomarite (Shorin-ryu/Motobu-ryu);
  • Miyagi Chojun (1888-1953) nuo Nahate (Goju-ryu – pirmoji oficialiai Dai-Nippon Butoku-kai užregistruota 1933-aisiais karate mokykla);
  • Kyoda Juhatsu (1887-1968) nuo Nahate (To’on-ryu);
  • Chibana Choshin (1885-1969) nuo Shurite (Shorin-ryu – pirmasis ir davęs šį pavadinimą Itosu Anko karate krypčiai kaip ryu-ha mokyklai);
  • Shimpan Gusukuma arba japoniškai Shinpan Shiroma (1890–1954) nuo Shurite (Shorin-ryu);

Klaidingai šiam 1936-ųjų susirinkimui iliustruoti vis pateikiamai1937-ųjų nuotraukoje aukščiau yra, tačiau metais anksčiau šiame susirinkime nedalyvavo:

  • Yabu Kentsu (1866–1937) iš Shurite ir Tomarite (t.y. Shorin-ryu);
  • Maeshiro Choryo (1883-1944) iš Nishihara pradinės mokyklos.

Kiti garbingi 1936-ųjų metų susirinkimo svečiai minimi:

  • Koichi Sato (Japonijos švietimo ministerijos atstovas Okinavos prefektūroje);
  • Shimabukuro Zenpatsu (Okinavos prefektūros bibliotekos ir archyvo vadovas);
  • Fukushima Kitsuma (Okinavos prefektūros karo komendanto adjutantas);
  • Kita Eizo (Okinavos prefektūros departamento policijos vadas);
  • Goeku Chosho (Okinavos prefektūros socialinių reikalų departamento vadovas, kitur nurodomas kaip saugumo vadovas Okinavos prefektūrai);
  • Furukawa Gizaburo (Okinavos prefektūros fizinės kultūros departamento vadovas);
  • Sei Ando (rašytojas, kurio pavardė čia netyčia visai sutapo su tinklaraščio pavadinimo šaknimi);
  • Ota Choshiki (laikraščio Ryukyu Shinpo valdybos prezidentas);
  • Matayoshi Kowa (laikraščio Ryukyu Shinpo vyriausiasis redaktorius);
  • Yamaguchi Zensoku (leidyklos Ryukyu Shinpo direktorius);
  • Tamashiro nepaminėtu vardu (laikraščio Ryukyu Shinpo žurnalistas – išties, gi ne jo ponams iš laikraščio straipsnį rašyti?);
  • Nakasone Genwa (1886-1978, rašytojas ir karate istorikas iš Karate Kenkyusha);
  • Oroku Chotei (vienos iš prestižinių mokyklų Okinavoje direktorius).

Bet svarbiausias tame susirinkime priimtas sprendimas buvo – tai pakeisti… karate pavadinimą.

* * *

Taip, pakeitė karate į karate.

Arba, kitaip tariant, ir turiu omeny, kad tariant ne “japoniškai“, o “kiniškai“, mat visi kinų hieroglifai kanji turi bent po du tarimus prie vienodo užrašymo (“originalų“ on ir “vietinį“ kun, ir jei jums jau dabar susipainiojo, tai nepergyvenkite, nes ir man taip nutinka).

Todėl senasis tradiciškai užrašomas ir nurodęs kinietišką kovos veiksmų kilmę 唐手 tōde (okinavietiškai – tui-ti, kai kiniškai Táng shǒu, kur pirmasis hierogflifas reiškia Kiniją nuo Tang dinastijos) arba tariamą dviejų hieroglifų sulietame tarime kaip kara-te (išties turėtų būti dėl kintamų priebalsių duslaus pradžioje į skardų ne pirmame skiemenyje užrašoma kaip kara-de) buvo pakeistas pagal skambesį artimesnį beginkliams kovos metodams į “tuščią ranką“ 空手 arba karate (nors pirmasis kanji čia reiškia “dangų“, tad veikiau būtų vietoje ankstesnio to-de kaip sora-de, bet abu vis tiek kažkaip gaunasi jau kara-te).

Ir neklauskite, kaip ten jie tose tolimųjų rytų salose susišneka, ir kaip vargšai vaikučiai pradinukai mokosi savo “gimtosios“ kalbos gramatikos… Privalumas išplitusių kinų rašmenų tame, kad ne tik pati Kinija susišneka tarpusavyje (šiauriniai mandarinai su visokiais pietiečiais kantonais – ša, husarai, T, o ne D!), bet išsilavinę žmonės visoje Pietryčių Azijoje per kinų rašybą turi bendrinę lingua franca kalbą.

Bet čia mes susirinkome ne gramatikos aptarinėti, o karate dieną paminėti!

* * *

Ir pačioje Okinavoje ši Karate-no hi diena pradėta švęsti sąlyginai neseniai – vos keletą metų iki karantino, t.y. tik nuo 2017-ųjų.

Nors atrodo, kad karate praktikuotojai šią dieną minėdavę dar nuo tarpukario. Ir čia kaip su nacionaline buriuotojų diena Lietuvoje nutiko: Audrius pasakė, kad reikia tokios, aš pasakiau, kad tokia bus, tuoj sugalvosiu – ir štai mano prigalvojimo ir Audriaus organizavimo bei entuziazmo dėka tokia dabar jau švenčiama nacionaliniu lygiu nebe pirmi metai tarsi nuo… 1921-ųjų, tad mūsų buriavimas, sakykime, senesnis nacionalinis sportas už okinaviečių karate (ir šiaip mudu tą dieną metai iki okinaviečių karate dienos sugalvojome…).

Kaip bebūtų, spalio 25-tąją Okinavos dabartinėje sostinėje Naha (“Goju-ryu laimėjoooooo!“) vyksta karateka eisenos, ir skirtingų karate mokyklų mokiniai atlieka kitų mokyklų kata – paprastai “mūsiškiai“ taip iš Goju-ryu atlieka Shorin-ryu pradine esančią fukyu (tokia yra ir Goju-ryu Jundokan stiliaus tradicija pagal Bob Honiball, o čia Lietuvoje visi mes “parėję nuo Bobo“), o įvairios Shorin-ryu mokyklos atlieka kurią nors mūsiškę gekisai, kuri šiaip išties yra labai “pašotokaninta“ (tarkime, jūs tradicinėse Nahate ir netgi kitose Goju-ryu mokyklos kata nerasite viršutinio bloko jodan-uke arba age-uke priekine ranka).

Ši kata demonstravimų įvairiose miestelių ar kaimų mugėse bei šventėse tradicija yra gerokai senesnė ir už pačią formalizuotą karate “gimtadienio“ datą, ir todėl visose “šaoliniškose“ Shorin-ryu karate mokyklose nuo seno rasite seisan (japonistams iš Shotokan – tai ta pati pas juos pervadinta į hangetsu), o juk seisan yra išties gerviška ir būdinga visoms Nahate mokykloms ar jų išvestiniams stiliams: tai, be abejo, Goju-ryu, Uechi-ryu ir To’on-ryu su Ryuei-ryu, kaip ir japoniškose Wado-ryu, Shito-ryu, Goju-kai ar netgi iš pastarosios kilusiai Kyokushinkai (nors šiame stiliuje supratimas apie kata yra ne didesnis, nei mano apie žemės ūkį).

Jei šiandien reikėtų karate dienos proga susirinkti į kokį flashmob, tai nesu tikras, kad taip lengvai pavyktų visiems Lietuvos “karatistams“ atlikti tą seisan (net ir aš jos irgi ištisai nemoku, nes per mažai pas Bobą laiko praleidęs, kai nusivožiau su savo nugara be sąmonės vieną rytą… o šią kata žinau tik gabalais, ir tie gabalai, be abejo, pabarstyti vis tiek visose likusiose Goju-ryu mokyklos kata), tad veikiau siūlyčiau pasimokyti visiems kartu gekisai, kuri net ir mūsų populiariame čia Shin-Kyokushin-kaikan studijuojama (soriukas šotokanistai ir fudokanistai, bet…).

Nors jei jau švęsti su mielais “tradicininkais“ iš Shotokan ir Fudokan, kurių stiliaus įkūrėjas Funakoshi Gichin (1868-1957) nebuvo 1936-aisiais tame istoriniame susitikime atvykęs iš Tokijo, kaip ir karate enciklopedija vadintas Mabuni Kenwa (1889-1952) nuo savo Shito-ryu iš Osakos, tai jiems pagal taikyoku nesunkiai, kaip kilusiems iš to paties Shurite/Shorin-ryu, tikrai pavyktų atkartoti okinavietišką šios variantą fukyu (kuri pagal pavadinimą juk ir reiškia tokią “demonstracinę“), o jau kitiems metams tebūnie gal bendrasis gekisai dai ichi, ir dar kitąmet jau koks gekisai dai ni.

O šimtmečiui gal visi prie seisan prieitume?…

Na, aš labai tos okinavietiškos gervės kung-fu čia neperšu, aišku, bet jei jau taip, tai kodėl ir ne?

Smagios karate dienos!

Osu!

2 Comments

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s