Bekelniai sambistai, arba Iš kur dygsta kojos?

P.B.: Tiesa, gal žinai, kodėl sambo pasižymi ‘leg locks?’ Iš kur jie atkeliavo? Vakar klaipėdietis ritosi su tuo filipiniečiu, kuris turi ne tik juodą judo diržą, bet dar ir kokiais 50kg yra sunkesnis. Kova buvo apylygė, tik va klaipėdietis judoką porą kartų būtent tais ‘leg locks’ pagavo. Treneris ta proga paaiškino, kad rusai į sambo jų tiek ir prikišo, kad nekenčiamus japonų judokas nugalėtų. Ar yra tame tiesos?

Maždaug tiek, kad lygiai taip pat išmetė smaugimo veiksmus, kad pralaimėtų dziudokoms…

Iš tikro, rusai modifikavo dziudo (Oščepkovas, 2-ras dan Kodokan) arba jujutsu (Oznobyšinas, mokęs Ochranką ir paruošęs savigynos civiliams principus, bei Spiridonovas, rusų armijos žvalgybos štabs-kapitonas). Vėliau visa garbė atiteko Harlampijevui, kuris mokėsi pas Oščepkovą kursuose, buvo šiaip “kačiokas“, o jo tėvas dar iki Pasaulinio karo ir bolševikų demonstravosi kaip boksininkas ir prancūzų (laisvųjų) imtynių atstovas. Štai čia ir yra sambo šaknys (nepaisant tų pasakų apie “tarybinių tautų liaudies imtynių tradicijas“.

Tai spėju, kad kai Harlampijevui buvo pavesta ideologiniais tikslais parengti tarybinę sistemą masėms (Spiridonovo samoz netiko – ji buvo karinio tipo, po kiek laiko perimta ir “dlia služiebnovo polzovanija“ uždaryta Čė Ka – turiu skenuotą brošiūrą…), tai pirmiausiai buvo išmesta smaugiamieji, kurie pavojingi buvo mokantis savarankiškai ar prižiūrimam kokių pagreitintų komsomolo ar pan. kursų instruktoriui.

Čekistams, kaip supranti, šie veiksmai draudžiami nebuvo, kaip ir visa eilė kitokių “nešvarių“ technikų (pvz., delnais per ausis – na, grynai Saifa-gata bunkai!). Juolab, kad prancūziškos imtynės, iš kurių tėvas ir sūnus Harlampijevai (pastarasis tapo vėliau “sambo tėvu“), puikiausiai be smaugimo apsieidavo. O va užlaužimų ir kojos kišimų buvo apsčiai, kaip ir metimų, būdingų dziudo.

Dar buvo pastebėta, kad tie patys laisvų imtynių (o taip imta vadinti po to, kai Antantė parėmė antibolševikinį baltąjį judėjimą) veiksmai greičiau išmokstami vilkint drabužius – bent jau striukę. Kuri atkeliavo iš dziudo, tik buvo atitinkamai modifikuota. O va kelnėms gal pinigų pritrūko (suirutė po pilietinio karo), gal nenorėta per daug nutolti nuo imtynių triko kanono…

Senas imtynių (“kečo“) plakatas su jujutsu intarpu

Kaip supranti, kojų čiupimai ir po to dar laisviau leisti traktuoti jų laužimai (užlaužimų technika rankoms gi liko iš dziudo) puikiausiai į sambo perkeliavo. Iš pradžių ši imtynių rūšis netgi buvo vadinama “borba volnym stiliem v odieždie“ – sambo pavadinimas atsirado vėliau, ir grynai iš intrigų ir visų pokiliminių kovų Harlampijevo stovyklos prieš Spiridonovo samoz. Būtent iš to laiko atsirado ir taip vadinama “bojievojie sambo“ – nes pirminis variantas buvo grynai sportinis.

Bet Harlampijevas geriau žinojo bolševikų mentalitetą, žinojo jų biurokratinius kovos metodus, žinojo kaip įtikti ir ką pateikti. Plius, tėvas su juo ir jo broliu 20-aisiais organizavo masinius sportinius renginius, paradus ir parodomąsias kovas – ir ne tik individualias, bet masines, “stienka na stienku“ (rusams artima tai širdžiai) ir savotiškas varžybas kariniu-sportiniu stiliumi tarp “būrių“, “kuopų“ ir “batalionų“. Visuomenė buvo sparčiai militarizuojama, aušo totalitarizmo epocha… Ir sambo idelogiškai puikiausiai tiko į masinio sporto vietą. Iš čia, beje, atėję ir tie kariniai-sportiniai žaidimai kaip “Žaibas“ ir “Ereliukas“.

O kas nutiko su Harlampijevo mokytoju Oščepkovu? Represavo. Buvo taip vadinama “Charbino byla“ – daug žmonių, dirbusių prie Transsibiro magistralės ir pan. buvo apkaltinti šnipinėjimu prieš Sovdepiją Japonijos ir Kinijos naudai. Oščepkovas, kaip žinai, Japonijoje nuo paauglystės gyveno, Kodokane studijavo. Nors, sakoma, kad kurį laiką dirbo žvalgybinius darbus iš pradžių Rusijos Imperijai, po to Rusijos Respublikai, ir netgi – bolševikams Tolimuosiuose Rytuose prieš Kolčiaką.

Mirė trečiądien kameroje. Sako, širdis silpna buvo. Nors yra legenda, kaip jis ogėpėūšnykus, neva, trankė iki jį nušovė nesusitvarkę, bet tai – tik legenda. Jo kūnas palaidotas kažkokiame bevardžiame kape neaišku kur… O juk jo dėka sambo gavo savo bazę, prie kurios buvo sukištos idėjos iš prancūziškų imtynių!…

O Oznobyšinas iš viso neturėjo jokių šansų – jis gi “iš carinės ochrankos“.

Ta versija, kad, neva, “dziudo įveiktų“, yra netinkama – nebuvo jokios konkurencijos Sovdepijoje tarp sambo ir dziudo, nes nebuvo dziudo iš viso iki Tokijo olimpiados! Čia tik vakariečiams taip atrodo, kad “o kas čia tokio“ – kovos menai iš viso gi uždrausti SSRSe buvo.

O ir olimpiadoje SSRS imtynininkai dalyvavo išimtinėmis teisėmis – gi nebuvo atestuoti. Japonai galėjo neleisti iš viso, kaip neturinčių kvalifikacijos, bet, žinai – politika čia, o ir šalis didoka, nepastumsi, o dar jei boikotuos su visais satelitais? O norėta dziudo prastumti kaip olimpinę sporto šaką, ir perrengti sambistai puikiai tiko japonų planams – kurie ir pavyko.

O po to jau CK leido vystyti lygiagrečiai ir dziudo. Bet nors treniruotasi abiejose sporto šakose kitąkart tų pačių, bet taisyklės skyrėsi, ir ilgainiui, pats supranti, specializacija laimi prieš universalumą. Taip Jezerskas yra 3 kartus pasaulio sambo čempionas, o va dziudo – tik 1 kartą, ir tik Lietuvos…

Tad sambo “viršus“, įskaitant aprangą – iš dziudo, išskyrus smaugimus, o “apačia“, įskaitant triko ir kelnių nebuvimą – iš prancūziškų, laisvųjų.