Lietuvos I-asis ušu čempionatas jau įvyko!

Posted: 2014-12-06 in Kovos menai
Žymos:,

Ir pavyko. Ir nėra čia ko man bumbėti, kad vėluoju apie tai pranešti!

Na, taip – įvyko praeitą savaitgalį, 2014 metų lapkričio 29d.

Na ir kas, kad lapkričio – va, 2014 metų gi. Kai galėjo būti vėlų vėliausiai jau 1994-aisiais, o gal ir 1984-aisiais prie sovietų. Ir kieno kaltė, kad neįvyko anksčiau?

Kieno “kaltė“, kad įvyko dabar, tai dera ištraukti į dienos šviesą, idant tauta turi žinoti savo didvyrius, net jei jie ne iš miegančių kapuose didvyrių praeities stiprybę semia, o siurbia qi energiją iš raudonosios Mao knygutės Šaolinio (šiaip ten kinų Disneilendas, bet jei tarp trijų pakalnės pušaičių nepaklysi, anot vertimo iš chunveibinų prokalbės, tai ne kelmai kelmuoti pakalnės nuplikę, o pliki į krišnaistus panašūs bandiūgos, kurie šypsosi Budos šypsniukais, tarsi visos Visatos baracholkėje uvėjų prakalę, gali minkštąją išspardyti vardan karminio nušvitimo).

Tai va vietininkas ant visos Lietuvos ir šitų sportuojančių sektantų abatas Tomas, džk Lapinas, o šiaip pagal pasą ponas Lapinskas, ir dėka savo nemigos naktų bei pasiaukojimo, padedamas ne mažiau nupušusių tokių pačių entuziastų (bet tai kaip jo vyr.asistentė Vaiva gražiai atrodė be to chunveibinų chalato… bet čia aš nuklystu), viską ir organizavo. Būtent jo dėka įvyko pernai ir I-oji ušu taurė, kuri buvo bandomuoju poligonu ir pirmąjam čempionatui.

Dėl politinės išorės padėties (rusai išvakarėse atsisakė, prieš tai pasidarę metines daugkartines Šengeno vizas su iškvietimais, aišku) ir vietinių funkcionierių (juk čia – pirmas kartas viskam, ir kiekvienam tenka aiškinti po dukart, kas tas ušu bei kodėl), manau, Tomas dabar ne vieną žilę šukuosenoje turi, kad tuoj, įtariu, galės plikai skustis kaip Šaolinyje įprasta, idant nesimatytų, jei dar visų plaukų iš nervų nenusirovė.

20141129_112530

Taolu (formalių kompleksų) rungtis, Trispalvės merginos, fone – tarptautinio lygio teisėjas (juodasis Bruce Lee, anot spaudos, iš Prancūzijos)

Net nesinori apie tai kalbėti, kaip ir iš jo neišpeši.

Tik aš esu ne vakar gimęs, ir, ko gero, įdėsiu kada archyvinių iliustracijų, kaip su tuo ušu Lietuvoje būta. Nelabai paslaptis: kuomet Sovdepijoje karate buvo uždrausta, prie atšilimo (Glasnostj, Perestroika, Gorbačiov) visi seni karatekos (tada dar jie nebuvo senesni už mane dabar) tapo ušu gimnastikos (sic!), o ne karate imtynių (snukdelnis…) praktikuotojais beigi visaip save atestavusiais instruktoriais.

Kai Lietuva tapo laisva, taip visi ušu entuziastai ir pabiro: kas mokėjo dailiai yoko-geri – tas tapo Shotokan tėvais; kas mokėjo mawashi-geri – tas tapo Kyokushinkai patriarchais; kas mokėjo tą suktuku atlikti ir aukštėliau stryktelėti – atsistojo prie taekwondo ištakų; kas mokėjo boksą ir karate spyrius – tapo kikboksininkais arba iš Kyokushinkai iškritęs pradėjo vystyti Shidokan; kas mokėjo sambo ir spirti – iškart pankrationą užvaldė (kas nesispardė, tas vardu Lisycinas, kas labai ironiška Lapino atveju, bet dar labiau ironiška, kad be jo Lietuvos aikido nebūtų net išpopuliarėjusi, kaip yra dabar); kas iš karatistų gerai opiumą rūkė – laotai, šafutfan ar dar kokį lotosą-silosą, kur nekalčiausi nupušėliai išvystė vietnamietišką niatnam (nepainioti su kukumuku ir niamniam).

O ušu taip ir liko našlaitėliai.

Jaunesnė, jau Nepriklausomybės metu į kovos menus pasinešusi karta, aišku, atrado ir vinčunį, ir va, kaip Tomas, tiesiai į Meką, tfu, Šaolinį patraukė. Nenuostabu man, kad įdirbis po to davė savo, neskaitant Mulan ir Kung-fu Pandos animacijos, tad ir kažkokie apsamanoję ir kerpėmis apaugę patręšę kuoliukai užsiimtuose sklypukuose Lietuvoje buvo netyčiomis praspirti.

Ir tai yra gerai. Nes tie, kas juos kažkada sau čia susikalė ir paliko valkataujantiems šunėkams šlapintis, gali, mano kuklia (k-hm…) nuomone eiti aniems vat šunims per blakstienas daužyti. Kur jų organizuotos iki tol varžybos? Kur klubai? Kur veikla? Kur babkės iš Sporto departamento už netradicinių sporto šakų (ne)vystymą nuėjo? Gal reiktų klausti, ne iš kur Tomas su Vaiva išdygo, o kas tie grybai, kuriems išvis tokie klausimai kyla?

Ne mano reikalas, aišku. O Tomas su savo kompanija turėtų gerai supurtyti šitą apmusijusią vietinės kanfū karaliją Dangaus Viešpaties Mamos šalelėje Padangių Karalystės vardu. Ir jei kas nors ant jo bandysite čia man statinaitę viskio varyti (single malt from Islay, jei domitės, ačiū), tai turėsite reikalų su manimi. Nes man dzin, kad aš ne iš ušu ar “ne prie ko“. Mano steninčios gervės kanfū yra tokia kiba mažum tę biskutuką irgi da i kanfū, nu!

20141129_151748

Medalių teko gausiai (bet ne man)

Apie čempionatą reikėtų, bet nepasakosiu – gi ir nebuvau jį visą.

Man buvo malonu pabendrauti su savo mokytoju – Bob Honibal-sensei, kuris dabar Okinavos Goju-ryu Jundokan 8-dan. Paspaudžiau ranką ir su juo atėjusiam savo kohai Tomui, kuris pagal diržą ir laipsnį dabar aukščiau manęs (niekas nėra tobulas), bet vis tiek man kohai, ir kuris dabar yra Bobo dešinioji ranka, ir be kurio, pripažinkime, sunkiai Vilniuje Goju-ryu, kurį praktikuoja Bobas (o nuo Bobo visas Lietuvos Goju-ryu ir ateina per dešimtmečius, amen!) tęstinumas įsivaizduojamas. Kaip ir aukščiau minėtasis Tomas, šitas Tomas irgi yra savo veiklos fanatas gerąja prasme, ir todėl aš jam irgi sakau – osu!

Beje, Bobas į Rusiją nebevažiuoja (juokėsi, kai paklausiau, ar jis Rusijai irgi sankcijas paskelbė), tad maloniai prašau į Tomo suburtą klubą – Baltoji Gervė, Paco (nėra tokios pacukų kanfū, jei ką) g. 4 Vilniuje, kur rasite ir visą mano senąją treniruočių kolegų kompaniją su geraširdžiu Romanu priešakyje.

Po pietų pertraukos sutikau ir savo sempai Simoną. Irgi maloniai pabendravome apie gervės kung-fu, kuriai pastaruoju metu ji skiria didesnį dėmesį, važinėdama pas Wee Kee Jin treniruotis. Ji prieš tai demonstravo taiči formą, kurios nelabai kas iš kviestinių (ne vietinių) teisėjų suprato (kas labai pralinksmintų jos mokytoją, spėju), o po to ir trečiąją gervės formą (kuri į pabaigą Vaivai pasirodė jau per ilga ir paprašė trumpinti – atrodė gana linksmai, žr. žemiau klipą).

Beje, dėl gervės – manau, kad gera mintis būtų kreiptis į ją ir užsirašyti į jos grupę bei pasimokyti, jei tik yra norinčių. Bobui gervė visada buvusi tik fakultatyvu prie Goju-ryu (aš ir pats jam sakiau, kad studijuosiu, kai juodą diržą turėsiu iš Goju-ryu, o šitą kai turėsiu, tai ir klubą atidarysiu, bet klubą atidaryti dar minties neturiu, tad – go figure, tskant), o Simona, man panašu, šiuo stiliumi dabar ypač užsidegusi, tad jums gera proga eiti ir mokytis, kai tamsta mokytojos akys entuziazmu dega! Ji turi savo klubą Profsąjungų rūmuose (nesupainiokite su baikerių klubu ten pat).

Kas dėl gervės “vaikų“ (išvestinių stilių kaip ir Goju-ryu), tai kiniečių šeimyną čempionate gausiausiai atstovavo medinės gervės kanfū adeptai, vadovaujami Edgaro (klipe žemiau jis crew-cut šukuosena kaip Isshin-ryu kūrėjas Shimabukuro Tatsuo sėdi prie stalelio) – vinčunistai. Šitie ir formas rodė, ir patys tarp savęs išsidalino medalius sanda (laisvų kovų) rungtyje (nors Vaiva jau koreguoja, kad dalinosi Mariaus kungfu akademikai ir taisyklės buvo pagal jų kongsao, nei kad įprastines ušu sanda).

Pagal kokias taisykles? Laisvai pacituosiu Edgarą: “kaip kokias – taigi pirštines ir šalmus išdalinsim, ir tegul pliekiasi, ne pirmas kartas!“

Prisipažinsiu, pačiam užsinorėjo lįsti į tokią kovą, ir jau būčiau prašęsis, bet laiku Simona atitraukė nuo to kraują mano užverdančio reginio. Kaip Tomas, kuris kungfu Tomas, man ir pasakė: “tau tai tik kraujo – mėsėdis!“ Na taip – mėgstu steiką (medium rare, jei kepsite prie aukščiau minėtojo viskio).

Vieno dalyko, kurio nepamačiau (nes pramigau), tai buvo Pekino operos profesionalai, rodę operinį ušu. Net Tomas sakė, kad arba jau seniai matęs, arba tikrai jau net ir jam tokį įspūdį padarė. Apie šiuos užsimindavo absoliučiai visi, kurie juos matė. Aišku, tik Tomo apsukrumo ir trupučio sėkmės dėka dar ir čempionato žiūrovai bei dalyviai juos taip dykai ir laisvai gyvame pasirodyme pamatė. Honorarai šiaip šiuos artistus pasikviesti kainuoja kaip roko žvaigždei, tad einu manikiūrą darytis, nes graužti nagus neestetiška, aha.

Vietoje fotoreportažo šįkart duodu keletą klipų, o iliustracijai tinka čempionato, jau įėjusio į istoriją Tomo Lapinsko bei visos jo kompanijos pastangų, laiko, energijos (įsivaizduokite kad ir ant šaligatvio išverstą užsakytą kilimą 350 kg svorio, kuris turi kažkaip siaurais laiptais atsidurti ketvirtame aukšte be lifto) ir asmeninių finansų dėka, plakatas greta odotologijos kabineto, kurį sunkiausia buvo nufotografuoti tinkamu rakursu dėl atspindžio (dantis paklibina ta baltu chalatu vilkinti “odontologė“, aha):

20141129_103144

Google+ sukūrė savo klipą iš mano filmuotos medžiagos, parinkdama ir foninę muziką:

Ir Simona Honiball, rodantį gervės kung-fu trečiąją formą (pilnas variantas):

Tai va, visumoje renginį užskaitome kaip įvykusį ir pavykusį, o jei kas turite priekaištų, tai galima juos susigrūsti į ten, kur mielai Tomas su chebra paspardytų, o aš apie vyksmą parašyčiau.

Ommmmm…

Komentarai
  1. Vaiva sako:

    Tai kad vinčiunistai ten buvo pagrinde Mariaus iš Kung Fu akademijos ir muštynės ne pagal sanda, o pagal kongsao taisykles vyko. Na negalėjau neprisikabint🙂

    • seiikan sako:

      Ačiū, pakoreguosiu. Tik aš sanda turiu omeny kaip bendrinį sportinės kovos sąvoką, o ne pagal kokios nors ušu federacijos konkrečias taisykles. Karate netgi toje pačioje mokykloje jiyu-kumite (laisvas sparingas, kas būtų, ko gero, kongsao) ir kumite-shiai (sportinė kova, kas atitiktų sanda) turės skirtingą supratimą.

  2. […] tad yra ir šio čempionato aprašymas, o mėnesį iš esmės užbaigiu savigynos tema apie atakas peiliu, kuri komentaruose skatina […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s