Kam espanderis karate treniruotėse?

Mielas mano tinklaraščio skaitytojas Augustas parekomendavo komentaruose dar ir karate treniruotėms espanderius (jo duotos nuorodos nebus, nes pardavėjų yra daug, o nesusimokėjo už reklamą čia nei vienas), ir aš tuomet 2022-03-23 trumpai atsakiau:

“Šitie diržai, tarp kitko, karate atveju turi labai mažai naudos, o dar ir prigadina techniką, nes veikia prieš ugdytinus principus. Čia kaip žmonės pasiima chiishi ir mano, kad tai yra pusštangė.“

Ko gero, būtina plačiau patikslinti, ką aš turėjau omeny.

Nes, kaip visada nutinka šiame tinklaraštyje, tai atsakymas yra vienu metu ir taip, ir ne, ir “kaip jūs pageidaujate“.

* * *

Turėkite omeny, apie ką mes čia kalbame, kuomet kalbame apie espanderių panaudojimą treniruotėse – ar apie karate, ar apie fitnesą.

Nes tai – dvi skirtingos veiklos!

Todėl rašydamas, kad nesigaudantys apie chiishi paskirtį žmonės dažnai tą pasičiumpa ir, nužiūrėję hojo-undo judesius, maždaug iš lempos bando pasipumpuoti raumenukus, klaidingai manydami, kad chiishi tėra tik kažkokia pusštangė – kaip štangai, tai per maža, o kaip hanteliui, tai ir per didelė, ir šiaip tik pusė to svarmens likę, nes svoris tik viename to koto gale.

Tai kad ne.

“Bitute, pilkoji, iš kur štangas nešioji…“ (iš pinterest)

Tai yra taip, nes tikrai svoris tik viename gale, bet ne – tai nėra, mums įprastine fitneso ar bodybuildingo prasme, joks svarmuo kilojimui ir raumenyno treniravimui (šis yra šalutine tokių treniruočių išdava).

Nes chiishi yra tradicinis karate (ir anksčiau gerviškos kung-fu) įrankis, padedantis suformuoti visų pirma tinkamą struktūrą, ir ypač tai smūgiuojančiai arba blokuojančiai rankai.

Antraeiliu chiishi, kaip ir sashi ar panašių karate naudojamų svarmenų, uždaviniu yra treniravimas įtempimo paskutinėje judesio frazėje – va tas kime ir gaunasi iš to, kad visą amplitudę galūnė (ranka šiuo atveju) juda atsipalaidavusi (lenktyniaujant juk nedera spausti stabdžių ir greičio pedalo vienu metu, tiesa?), o paskutinėje fazėje įtempiama sukuriant tą impulsą ir tarsi “išmetant energiją“.

Na, toks rimbo kirčio įspūdis net ir smogiant kumščiu tiesiai tsuki.

Ne tik Kyokushinkai yra vien tik sado- (priešininkui) ir dar mazo- (kai nuo priešininko), Šerlokai… (iš Sherlock)

Suprantama, kad espanderis šiuo atveju priverčia raumenis įsitempti visą kelią, tad taip treniruojate tą lenktyniavimą užspaustais stabdžiais, stengdamiesi juos įveikti dar didesnėmis kuro sąnaudomis per “gazas-dugnas“ principą.

Va tuo makiwa ir skiriasi nuo espanderio – ji amortizuoja, sugerdama smūgį (tad irgi nemoko pristabdyti kumščio prieš nejudančią sieną, tarkime), ir tas įtempimas yra natūraliai išgaunamas irgi tik paskutinėje smūgio fazėje.

Visa tai, aišku, vyksta nesąmoningai, bet juk ir įtreniravimas tinkamų judesių ir įgūdžių taip pat reikalingas iki nesąmoningų refleksų (taip vadinamos “raumenų atminties“).

Ir šiuo atveju espanderis treniruoja ne tuos principus, kurie prieštarautų okinaviečių taip vadinamam chinkuchi.

Tsuki be chinkuchi, bet su espanderiu (iš wiflegif)

* * *

Bet espanderis ir visi tie tampomi gumos diržai gali labai padėti toje pačioje karate!

Jei tinkamai panaudojami, ir jūs iškart turėtume žinoti, kur.

O taip: sanchin-gata – kuri Goju-ryu karate yra atliekama lėtai ir įtemptai, tinkamai išvystant ne šiaip raumenyną pusiau izometriniu treniravimo būdu (kaip sakiau, šitas ir taip bus pasekmė sanchin treniruočių), tačiau tvirtą struktūrą, dažnai pavadinamą bendriniu gamaku žodžiu.

Nors gamaku tiesmukai suprantamas tik kaip “pilvo stiprumas“ (todėl atrodo keistai, kai pasakoma, kad štai tas pilvūzas turi “stiprų gamaku“, nes tikiesi pilvo preso sixpacks), arba “liemens tvirtumas“ (lietuviškai tai vadinama stotu, o angliškai core).

Bet be dubens, kaip apatinių galūnių pagrindo, ir pečių, kaip viršutinių galūnių pagrindo, to sujungimo stotu per gamaku nebus ir jokio chinkuchi (t.y. smūgio sprogstamos jėgos).

Todėl sanchin-gata atliekama su partneriu, kuris savo tiksliniu pasipriešinimu sukuria poreikį reikiamose vietose įtempti ar tinkamai struktūrizuoti judesius, bet jei partnerio ne visada prisiprašysi ateiti į pagalbą, tai vis tik atskirus elementus per tokį sukūrimą espanderio pagalba tikrai galima ne mažiau sėkmingai treniruoti.

* * *

Tad tikrai galima ir espanderį panaudoti tinkamai karate treniruotėse, jei žinai, kaip ir kam jį tinkamai naudoti (atsiprašant už tautologiją).

Bent jau nenaudokite muchimi espanderio ten, kur reikia sashi bei chiishi dėl chinkuchi, ir atvirkščiai – espanderis pasitarnaus kaip geras įnagis treniruoti gamaku.

Kaip ir aišku dabar viskas, tiesa?

Osu!


Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas visa apimtimi iškart buvo publikuotas 2022-04-03, ir dėkoju dar balsuojantiems savo pinigais per PayPal!

14 Comments

  1. Ačiū už straipsnį. Na, ir kiek mitų mano galvoje prisikimšę. 😦 O aš smūgį su espanderiu lavinau – stipriai pritvirtini vieną espanderio galą prie radiatoriaus, kitą imi į ranką ir kali į laisvai pakabintą reklaminį laikraštį ar žurnalą, kol permuši kiaurai.

    P.S. Beje, Tu taip ir neparašei, ką Tau galėčiau atsiųsti už tą Tavo ruošiamą knygą apie pasikėsinimus (nu, atmetus tą arbatą su pamazgom).

    1. Tai galima taip lavinti, aišku, kaip daug kas ir daro, tik neatitinka karate koncepcijos – išties, kam spausti stipriai gazą, kai tuo pačiu metu esi užspaudęs stabdžius? 🙂

      Dėl knygos apie pasikėsinimus nežinau – kaip ir nebe karantinas, ir prie jos prisėsti trūksta motyvacijos, nes “neapsimoka“. Šiaip viskas, ką aš darau, neapsimoka, tai kaip ir “tas ant to“. 😀

      1. Cit.: “Dėl knygos apie pasikėsinimus nežinau – kaip ir nebe karantinas, ir prie jos prisėsti trūksta motyvacijos, nes “neapsimoka“. … 😀 “

        O aš motyvacijos turiu už du – ir už save, ir už Tave. 😀 Atsiųsk man tekstą suredagavimui. Atsiųsk tiek, kiek jau ten esi parašęs. Jei man ko nors pritrūks, Tavęs paklausinėsiu ir papildysiu. Ką apie tai galvoji?

        Cit.: “Šiaip viskas, ką aš darau, neapsimoka, tai kaip ir “tas ant to“.“

        Nejuokink. Tai, ką darai, apsimoka daug labiau negu Tu gali įsivaizduoti. Jau vien Tavo straipsniai apie karybą, Lietuvos kariuomenę, karą Ukrainoje ir pan. (čia tie, kurie “Punkonomics’e“ yra) man (ir ne tik man) atvėrė akis ir stipriai prablaivino. O Tavo straipsniai apie būtinąją gintį, asmens ir turto apsaugą, kuriuos rašai čia, iš viso brangakmeniams prilygsta. Juk kas žino, kiek savo skaitytojų apsaugojai nuo kalėjimo jau vien tuo, kad išsamiai paaiškinai, kas yra būtinoji gintis, kuo ji skiriasi nuo šiaip muštynių ir pan.?

          1. Gal aš ir klystu, bet šią knygą jis rašė savireklamai – arba savo informacinio saugumo konsultacinių paslaugų reklamai. Aš jokių panašių paslaugų neteikiu, tai rašyti knygos nėra marketingo prasme jokios prasmės. Netgi šio tinklaraščio tam akivaizdžiai būtų per daug, nes čia informacijos yra didžiuliai klodai (pramaišiui su pramoginiais intarpais). 🙂 Jei turėčiau savo dojo, tai šis tinklaraštis palaikytų papildomą susidomėjimą, nors seniai aišku, kad tie, kurie nori treniruotis, tie ir eina treniruotis, o ne su spragėsiais nuo sofutės stebėti, kaip kiti treniruojasi.

            Knygos Lietuvoje iš esmės leidžiamos tik tam, kad autorius patenkintų trečiąjį savo biologinį poreikį – dominuoti (tai aš ir tinklaraštį taip rašau gi!). 😀 Kalbėjau su vienu leidėju – iš esmės susimoki už šią abejotiną garbę (arba randi sponsorius, kurie tą padarys). Iki tol joks leidėjas nemato reikalo rizikuoti ir investuoti, po to bandydamas tavo “šedevrą“ pardavinėti (juolab, kad rinka klaikiai monopolizuota, ir parsiduoda tik tie leidėjai, kurie turi savo platinimo tinklus – pvz. Alma Litera ir Pegasus, kaip šiuo atveju su minėtu autoriumi, kuris, turiu įtarimą, už savo knygos leidimą susimokėjo iš savo kišenės). Tad verslo knygų leidyboje Lietuvoje faktiškai seniai nebelikę, kaip ir leidyklos užsidirba iš valstybinių užsakymų, leisdamos vadovėlius ir panašią pagalbinę mokykloms literatūra, pratybų sąsiuvinius ir t.t. Jei paklausčiau, koks pastarojo dešimtmečio geriausias lietuvių romanas, tai daugelis net grožinės literatūros kritikų dėl to sutarti negalėtų, bandydami ištraukti bent kažką – skaitytojai gi išvis nieko neįvardintų. Taip yra ne tik knygų srityje – visa lietuviška kultūra prie esamos fondososinės ir neoliberalios politikos žlugusi.

            Beje, autoriaus propagandinės tezės dėl karo Ukrainoje prajuokino: https://www.linkedin.com/pulse/kada-baigsis-karas-ukrainoje-kastytis-braziulis?trk=public_profile_article_view – taip suprantu, kad tas karas jau praeitą mėnesį baigėsi, o mes, kvailiukai, ir nepastebėjome… 🙂

            Šiaip gerai, kad tai, ką aš draugams rašau asmeniškai apie tą karą, nėra išvis publikuojama (ir aš pats to sąmoningai nedarau) – absoliučiai neatitinka propagandinio naratyvo, į kurį bandė pataikyti ir šis autorius, matyt, tikėdamasis ateityje kažkokios naudos, nes bus kaip visi prie valdžiukės, aha. Vien šitas straipsnis, ir dar publikuotas Linkedin (sic!), jį mano akyse nurašo kaip specialistą.

            Bet kas aš toks, kad vertinčiau? 😉

            1. Cit.: “Aš jokių panašių paslaugų neteikiu, tai rašyti knygos nėra marketingo prasme jokios prasmės.“

              Tačiau karts nuo karto vis pamėgini kandidatuoti į komercinių įmonių saugos tarnybų direktorius ar vicedirektorius, ar šiaip darbuotojus? 😉 Tai (savi)reklama per parašytą knygą būtų tas prie to. Bet čia, aišku, Tavo paties sprendimas, ar reklamuotis, ir kaip reklamuotis.
              O knyga apie pasikėsinimus būtų labai naudinga, bent jau asmens saugumo požiūriu tai tikrai. Tad pabaik ją rašyti. Gerai? 😉

              1. Oi, neatidarinėk dar vienos skardinės sliekų… 🙂 Jokiam darbdaviui Lietuvoje nereikia per daug protingo darbuotojo – reikia paklusnaus ir juo besižavinčio. Net tinklaraštis, nekalbant apie net knygą, yra didžiulis dominavimo atributas, ir joks raudonšiknis babuinas šitokio pranašumo nepakęs. Jei dėl tinklaraščio turėjau pretenzijų, tai dėl knygos, patikėk, būtų dar blogiau. Tai yra banali biologija, o kas aš toks, kad konkuruočiau su 64 milijonais metų evoliucijos.

                Ją verta parašyti tik tuomet, jei reikia susikalti aiškiai kuoliukus savo sklypui – antraip susikali tik uosinį kuolą sau į karstelį. 😀

                1. Cit.: “Jei dėl tinklaraščio turėjau pretenzijų, tai dėl knygos, patikėk, būtų dar blogiau.“

                  Va čia tai naujiena. 😦 Ir labai liūdna naujiena. O kokio tipo tos pretenzijos dėl tinklaraščio buvo, konkrečiau galėtum įvardyti? Nes kai aš rašiau tinklaraštį, tai man nieko blogo nebuvo. Eidavau ir įsidarbindavau be didesnių problemų. Bet gal dėl to, kad nežinojo, jog rašiau tinklaraštį?

                  Cit.: “Tai yra banali biologija, o kas aš toks, kad konkuruočiau su 64 milijonais metų evoliucijos.“

                  Tai juk iššūkis. Tie niekingi 64 mln. metų evoliucijos yra visiški niekai, tuščias pasiteisinimas. O jei kalbant konkrečiau, tai Tu paprasčiausiai nenori savęs reklamuoti. Ir manęs tai nestebina.

                  P.S. Cit.: “Dėl knygos apie pasikėsinimus nežinau – kaip ir nebe karantinas, ir prie jos prisėsti trūksta motyvacijos, nes “neapsimoka“.“

                  O tai ką veiki, jei jau nebe karantinas? 🙂

                  1. Juokingiausia pretenzija iš tinklaraščių rašymo buvo tuomet, kai vienas iš direktorių pareiškė, kad instagraminis komisaras™ yra jo dėdė… 😀

                    Na, bet teigiamas to pokalbio aspektas buvo tame, kad tas dar iki tapdamas “generolu“ asmeniškai atėmė vairuotojo pažymėjimą iš vienos dabartinės europarlamentarės, pagarsėjusios savo “skandalingais“ vertinimais ir pareiškimais dar iki tol, už… “chuliganišką vairavimą“. 🙂 O darbo aš ir po dviejų pokalbių virš trijų valandų bendram laikui vis tiek negavau – jo partnerio pretenzija buvo, kad mano “labai platus akiratis, o jie patys yra tik provincialai“. Nesupratau kame to trūkumas profesine prasme, bet žmonės tikrai turi pretenzijų kitiems, kad tie kame nors pranašesni, ir tinklaraščiai yra vienas iš tokių “šūdmagnečių“. Ačiūdie, kad nebesinaudoju FB, nes dėl to pretenzijų būdavę ne mažiau.

                    Kadangi nebe karantinas, tai lieka visokie niekai ir chaltūrkės. Realiai, tai situacija yra iš Š raidės, bet nemanyk, kad tas žodis yra “šauniai“ (greičiau – nusišauti). 🙂

                    1. Taip, tikrai juokinga situacija Tau buvo nutikusi. Bet čia turbūt juokas pro ašaras būtų.

                      Cit.: “O darbo aš ir po dviejų pokalbių virš trijų valandų bendram laikui vis tiek negavau – jo partnerio pretenzija buvo, kad mano “labai platus akiratis, o jie patys yra tik provincialai“. “

                      Turbūt norėjo pasakyti, kad Tu provincijoje esi laikinai ir, tikėtina, būsi tik trumpą laiką, o jiems, matyt, reikėjo ilgalaikio darbuotojo.

                    2. Ne, aš paaiškinau, kad atvirkščiai – sugrįžau į provinciją, tad čia man reikia kurti tolimesnį gyvenimą. Todėl ir buvo pretenzija, kad mano labai platus akiratis, o va jie kaimietukai, suprask.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s