Atviro kodo karate?

Posted: 2018-02-21 in Karate
Žymos:, ,

Šiuos metus pradėjau publikuodamas užsilikusį nuo 2013 metų ir nebaigtą įrašą su klausimu, kiek Goju-ryu karate yra paties Miyagi Chojun išmislas, nors jis pats ilgą laiką teigė, kad viso to išmokęs tik iš savo Nahate mokytojo Higashionna Kanryo, ir tiek visus įtikino, kad daug šių teiginių iki šiol papūgiškai kartojama net nepasidomint, ar jie vis dar teisingi, nes Miyagi-sensei dar tarpukariu tapo vienu esminių karate meistrų, kuriam nebereikėjo jau remtis savo mirusio mokytojo, savo laiku buvusio antruoju (po Itosu Anko, kuris iš esmės ėjo Ryukyu karalystės sostinėje Shuri tarnybą karaliaus dvare, skirtingai nuo “privatininko“ Higashionna-sensei iš Naha uostamiesčio) pagal svarbą Okinavoje, autoritetu.

Ir tame įraše aš užsimenu, kad Miyagi-sensei išties į savo Goju-ryu žiūrėjo ne į kaip visokių autorinių teisių copyright saugomą baigtinę sistemą, dalinamą pagal licencijas ir frančyzę (ką rodo ir teiginiai, kad čia jis iš pradžių visko tiek išmokęs iš savo mokytojo, o po to tik interpretavęs, ir jau daug vėliau atsiradę pasakymų, apie tai, kad ir papildęs sistemą).

Kuomet dar karate tik populiarinta iš Okinavos pačioje Japonijoje, tai jo paskaitų konspekte greičiau rastum minčių, kad ir ta karate vieninga ir be stilių (kas ironiška – jis buvo vienas pirmųjų, registravusių japonų kovos menų federacijoje Dai Nippon Butoku Kai 大日本武徳会 savo mokyklą Goju-ryu), ir netgi pati sistema išties yra dabar taip vadinamo atviro kodo: čia, anot jo vizijos, išmokęs bazinius ir esminius dalykus (core, arba operacinę sistemą instaliavęs), galėjai toliau praktikuoti savaip ir pagal savo supratimą (instaliuotis kiek nori papildomų apps ir netgi OS suprogramuoti taip, kaip manai esą tinkama tau – ir ne viena apie settings kalbant).

* * *

Šį teiginį dar 2011 metais pagrindžiau ir įraše apie kitus Goju-ryu meistrus, netilpusius į legendinę mokinių ketveriukės, tapusių po Miyagi-sensei mirties savo organizacijų ir mokyklų kūrėjais, nuotrauką. Štai ką aš rašiau (save cituoti nekuklu, žinau, bet gi tingite nuorodas spausti ir eiti skaityti pagal jas):

Miyagi suteikė pačią pirmą licenciją Higa_i, ką dabar vadintume, matyt, frančyze. Kiti, jei gyvam Miyagi būnant ir atidarinėjo savo dojo, tai tik kaip šiojo Goju-ryu mokiniai, tačiau dar ne “meistrai“, o tik “instruktoriai“, nes neturėjo, spėju, tokios autonomijos veikti, kurią turėjo Higa. Štai todėl mes ketveriukės treniruotėje ir nematome Higa – jis jau turėjo savo dojo ir tai, ką japonai vadina menkyo kaiden – licenciją mokymui, kaip žinančiam pilną Ryu programą.

Priminsiu, kad Miyagi pats dan laipsnių nedalino, o pripažino tik oficialius Butokukai suteikiamus instruktorių titulus: kyoshi (šį laipsnį turėjo Shinzato), renshi (buvo suteiktas Higa) bei hanshi (po pradinio kyoshi, šį laipsnį vėliau už nuopelnus gavo pats Miyagi).

Matyt, jis nenorėjo formalios hierarchijos savo Goju-ryu, darydamas tą karate, kaip dabar pasakytų, atviro kodo programa, o titulus ir pozicijas vertindamas pagal tikrą įdirbį Goju-ryu karate plėtrai, bet ne pagal formalų mokyklos technikos išmokimą ir atsiskaitymą (“pasidemonstravimą“ – kas tolygu ar ne “pasipuikavimui“?) egzaminuose prieš kokią nors “garbingą dan komisiją“ (kam tas rūpi, iš tikro?).

Panašiai ta kryptimi jau iš esmės judėjo dziudo, ir štai ką aš vėl esu rašęs 2011 metais įraše “Smūgiuoti ar ne?“ (cituoju vėl save, ką padarysi):

Juk kurdamas savo Kodokan ju-jutsu, vėliau pervadintą į Kodokan ju-do, o dar vėliau žinomą jau kaip tik judo, jis naudojosi patirtimi, įgyta studijuojant jujutsu mokyklas (stilius): Tenjin-Shinyo-ryu ir Kito-ryu. Kano genialumas ne tame, kad jis buvo įtakingas visuomenėje asmuo ar apsukrus verslininkas, sugebėjęs prastumti savo meną. Jo genialumas tame, kad jis jujutsu techniką padarė lengvai prieinamą ir lengvai “įskaitomą“.

Dziudo iš esmės tapo atviro kodo sistema, o veiksmai, kurie buvo specifiniai ir kėlė traumas, buvo paprasčiausiai palikti numirti. Iš tiesų, negali gi nulaužti rankos metimo metu – reikia modifikuoti, kad arba metimas būtų sąlyginai saugus, arba užlaužimas (ar smaugimas) atliekamas pakankamai kontroliuojamoje situcijoje. Parteryje, kaip suprantate, judėjimo laisvė yra ribota, todėl veiksmai yra sąlyginai saugesni, nei jų atlikimas stovint, kuomet partneris gali susitraumuoti bandydamas išsilaisvinti – jujutsu koviniame variante tam yra įdedamas apribojimas per skausmą, o judo pasirinktas variantas apriboti laisvą judėjimą “plokštuma“.

Dar įdomiau, kad dziudo išties tapo atviro kodo sistema, kokia yra ir dabar – netgi amžinai iš civilizuoto gyvenimo iškrentančioje Rusijoje be ten atsiradusios sambo sistemos, kuri iš esmės išsivystė iš dziudo kaip “laisvosios imtynės su drabužiais“, tai netgi pati dziudo, pradėta praktikuoti sovietų per Šaltojo Karo metu kilusį atšilimą po Tokijo olimpiados, turi meistriškumo vertinimo sistemą pagal sportinius laipsnius, nepriklausomai nuo dan/kyu turimo diržo (kandidatas į sporto meistrus, sporto meistras ir pan.), o ir netgi ne Geležinės Uždangos erdvėje nacionalinės federacijos turi teisę suteikti savo ruožtu kvalifikacinius dan ir kyu laipsnius netgi be išimtinių Kodokan teisių į tai, ir varžybose svarbu ne formalūs kanoniniai veiksmai (taip, kaip jie atliekami kata bei atsiskaitant waza per atestacijas dan/kyu atskyriams), bet veiksmai, kurie atitinka apibrėžtą tarptautinės federacijos sutartų taisyklių formatą.

Ir jau nekalbu apie šiuo principu Brazilijoje dėka Maeda Mitsuyo (1878-1941) užvežtos Kodokan dziudo ir Gracie šeimos išvystytos kaip BJJ (Brazilian jiu-jitsu) atviro kodo su perprogramuotomis funkcijomis bei papildomomis aplikacijomis sistemos. Ir taip jau gerokai virš pusę amžiaus tas Japonijoje esantis Kodokan centras nebėra dziudo sistemą realiai įtakojanti organizacija, dabar turinti veikiau istoriškai svarbias reprezentacines ir koordinacines arbitravimo funkcijas – nes kas laimi ant tatamio, tų ir nuomonė svarbi, ir paskui tuos sekama, kol išmokstama ir juos po to įveikti. Ir šis toks atviro kodo formatas leidžia dziudo kaip sistemai evoliucionuoti ir nenumirti.

Jei imtume bendrai karate, tai sistema, nepaisant gausybės mokyklų, stilių ir federacijų, tapo ne tik skirtinga pagal savo principus (okinavietiška klasikinė karate veikiau primena smūginę jujutsu ar dabartinę MMA mišrainę, lyginant su japoniška tradicine karate, kuri  veikiau yra fechtavimas be kardo, ir nekalbu jau apie kikboksą su pižamomis visokiose sportinėse “kontaktinėse“ karate formose su apsaugomis ar be jų), bet ir davė paskatas vystytis vakarietiškam kikboksui, korėjiečių tangsoodo (šios mokėsi Chuck Norris, nors JAV žinomas kaip karate čempionas) bei taekwondo (tai jau yra olimpinė sporto šaka), vietnamiečių niatnam ar netgi kinų wushu variantams per sanda sportines kovas.

Galop, ta pati “realios savigynos“ sistema žydų krav maga iš esmės tėra “bloga karate“ išvertus hebrajiškai (dvitaškis ir dešininis skliaustelis).

* * *

Taigi, kas toje karate yra tokio unikalaus ir saugotino patentais bei pateikiamo tik per licencijas ir frančyzes, ką?

Gal tuomet metodikos? Ir jei išsaugoma bendra stiliaus idėja, o metodika pakeičiama (atrandama kita arba interpretuojama savaip), tai kas tuomet toje mokykloje dar yra Ryu (va todėl –ryu yra tiek stilius bendrai, tiek mokykla konkrečiai, priklausomai nuo konteksto), o kuomet jau nebe – pateikiamas prie to kažkoks atitikties sertifikatas (ir kieno tuomet jis išduotas)?

O kurios toks “teisingos“ Goju-ryu mokyklos, kai po Miyagi-sensei mirties jų atsirado daugiau, nei ant rankos pirštų?

Ir jei netgi vieną jų paimsim, kad ir tą mano Jundokan, tai kuris tas yra legitymus tuomet, jei visi vienaip ar kitaip nuo a.a. Miyazato Ei’ichi eina: So Honbu, Kyokai ar IOGKF?

Ir nuo kurio dan jau gali sau leisti su įsisavinta Goju-ryu sistemos dalimi elgtis kaip su atviro kodo sistema, kurią gali interpretuoti ir adaptuoti pagal savo poreikius ir supratimą? Iš patirties pastebėsiu, tai Jundokan labiausiai žinomi atskalūnai tiek Higaonna Morio (IOGKF), tiek ir Teruo Chinen (Jundokan International), tiek ir koks Taira Masaji (dab. Kenkyukai), turėjo tuomet 8 dan, kada paskelbė savo “nepriklausomybes“ (arba buvo ekskomunikuoti, o tada jas paskelbė).

Gal dar ir todėl pats Miyagi-sensei buvo skeptiškas dėl dan ir kyu dalybų savo Goju-ryu mokykloje (laipsnius mokiniai išsidalino tik po jo mirties tarpusavio susitarimu!), linkdamas tik prie Japonijos Dai Nippon Butokukai (suprask, iki Antrojo Pasaulinio karo Dai Nippon iš esmės reiškė visuotinai) suteikiamų instruktoriams (shihan) mokytojų titulų (didėjančia tvarka): renshi, kyoshi ir hanshi.

* * *

Kodėl aš pats vis labiau per šiuos metus linkstu prie pradinės Miyagi-sensei minties, kad jo Goju-ryu galėjo išties būti atviro kodo sistema?

Juk ir jis pradžioje dėstęs tik sanchin-gata plius vieną parinkdavęs mokiniui kaip specializuotą (heishugata + kaishugata sistema), ir tik vėliau jo mokinys Miyazato-sensei sudėliojęs kata mokymąsi hierarchiškai pakopine sistema?

Netgi 1940-aisiais pradėjęs sukūręs abi gekisai-gata tarsi pradžią bendrinės karate sistemos be stilistinių ribojimų – galėjai, matomai, išmokti ir praktikuotis sau kiek tinkamas tiek kaip fizinius pratimus (savotišką gimnastiką arba cardio), tiek ir kaip savigynos kompleksą, kas buvo aktualu okinaviečiams, šaukiamiems į tarnybą imperatoriškoje kariuomenėje, kur jie laikyti antrarūšiais ir patirdavę patyčias kaip dūchai, per ką, matomai, perėjo netgi ir pats Miyagi-sensei (o va Yabu Kentsu iš Shurite/Shorin-ryu, išėjęs dar savanoriu, nes šaukimo tuomet Japonija dar neturėjo teisės daryti autonominėje karalystėje, kol toji netapo Okinavos prefektūra, į patį pirmąjį kinų-japonų karą, tai vieną tokį japoną savo dalinyje dar ir pritvojęs).

Šiaip jei realiai pažiūrėtume į japoną Yamaguchi Gogen, kuris dar tarpukariu pasiskelbė Goju-ryu atstovu Japonijoje, su pačiu okinaviečiu Miyagi Chojun pabendravęs ir iš jo pasimokęs (visumoje – seminaruose tik!) ganėtinai epizodiškai, tai ir po karo jo Goju-kai gyvavo ir vystėsi autonomiškai, kuomet karate gimtinė Okinava iš esmės liko gi amerikiečių atskirta nuo “motininės“ Japonijos – ir kas, jei ne atviro kodo sistema tuomet išties yra Goju-ryu, suinstaliuota ir puikiausiai veikianti atskiroje informacinėje terpėje?

* * *

Mano mokytojas Lietuvoje keletą metų buvo Bob Honiball, Okinavos Goju-ryu Jundokan (So Honbu bei Kyokai) 7 dan (tuomet) meistras. Nors labai skatino išsilaikyti 2 dan pas jį ir pradėti jau man pačiam mokyti klube, aš nemačiau tame poreikio, o vėliau treniruotes, deja, man teko nutraukti pusmečiui dėl atsinaujinusios nugaros traumos (išvežė greitoji kaip durnelį, netekus sąmonės ryte, nes argi dėl kažkokio skausmo aš treniruotes mesiu, aha), o vėliau jo klubas buvo išformuotas, kaip ir aš dar vėliau emigravau iš Lietuvos, nors jis sugrįžo pas savo mokinius Tomą ir Romaną (prieš išvykimą abu atestuotus 1 dan), o jo buvusioji ir mano sempai Simona pasiliko judviejų buvusį klubą sau. Keitėsi ir mano gyvenimo aplinkybės, kad nereikėjo tos moralinės dilemos, į kurį klubą man dabar jau eiti.

Todėl aš ir nedėstau Goju-ryu karate kaipo tokios ir tradiciniu būdu pagal kurios nors mokyklos ar organizacijos metodikas ar suteiktą man frančyzę, juolab, kad į tą “savo“ Goju-ryu karate aš dar retkarčiais primaišau elementų, veiksmų ir taktikų iš kitų karate mokyklų, stilių ar kovos menų, su kuriais teko susipažinti dar iki Bob Honiball (mano stažas yra nuo 1986 metų, ar bent jau tiek rodo užrašai) bei bendrauti, studijuoti ar ko nors pasisemti iš Ilja Jorga (esu vertėjavęs jam ir jo seminaruose pirmus dvejus metus, kuomet steigėsi Fudokan karate Lietuvoje) bei Paul H. Johnson (Vietnamo karo veteranas, US Army Ranger, mokęs mane ir atestavęs savotiško old skool ITF taekwondo, po kurio smagu buvo Kyokushinkai kovotojus sparinguose išjunginėti, nekalbant jau apie WTF taekwondo 90-ųjų antroje pusėje, tačiau Valdemaras Kozlovas su savo Shotokan pasirodė geresnis už mane – pažymiu tam, kad nemanytumėte, kad giriuosi buvęs kažkokiu super-kovotoju) ar treniruojantis su chebra tiek sovietinėje armijoje (1989-1991), tiek pusiau uždarose grupėse po to (vienas iš mokytojų Andrius, stažavęsis GIGN, ir ATAS saugojęs Vytautą Landsbergį, irgi gerai atstatė smegenis savo aikido ir vinčunio hibridu) bei krav maga pradmenis 2017 metais Katalūnijoje (SIA CP kursų metu).

Bet ar pasakysite, kad mano supratimas apie Goju-ryu yra kažkoks lėkštas ar neteisingas?

O jei taip, tai kur ir kame? Ir kuo remiatės taip teigdami? Popierėliais, vadinamais licencijomis? Pažiūrėkite kada originalų 1939 metų filmą “Ozo šalies burtininkas“ – ten burtininkas Goodwin kaip tik visus veikėjus finale apdovanoja aukštojo mokslo diplomais, medaliais už drąsą bei atitinkamais sertifikatais.

Knygos “Ozo šalies burtininkas“ veikėjai dalinasi charakterio savybes (iš imgur.com)

Aš visumoje manau, kad Miyagi Chojun pats ne tik kūrybiškai perdirbo savo mokytojo Higashionna Kanryu dėstytą Nahate mokyklą, sukurdamas Goju-ryu, bet ir turėjo požiūrį, kuris gana savotiškai išsipildė pasekoje gyvenime – taip, bendrai karate išties tapo atviro kodo sistema ir netgi kartais bendriniu žodžiu, tačiau kartu ir labai fragmentuota savo stiliais ir mokyklomis, kurios apsijungia arba skyla į atskiras organizacijas.

Kaip ir jo paties Goju-ryu, pabirusi į visą eilę nepriklausomų organizacijų, savo laiku tebuvusių tik vienos mokyklos (-ryu) filijalais kaip atskirais klubais (-kan), priklausiusiais vienai jo organizacijai (-kai), kurią jis vystė su mintimi, kad tai vis dar Goju-ryu, jei praktikuoji kaip Goju-ryu, o ne dėl dan sertifikatų, kad galėtum iš to pinigus po to užsidirbti (“kad atsipirktų“).

Bendrai paėmus, niekas niekada nėra užsiminęs apie paties Miyagi Chojun popierius, kaip ir jo mokytojas Higashionna Kanryu, sakoma, ne itin su raštvedyba draugavo (ir net dvaro raštvedys Itosu Anko, nepamenu, kad būtų kokius sertifikatus dalinęs savo mokiniams).

Išvis, įtariu, kad tai atgaivinta biurokratizuota japoniška Koryu tradicija, tapusi paklausi vien dėl vakariečių noro gauti kokias nors regalijas, kad jau sumokėjo čiabuviui pinigų už paslaptingas jam perteiktas žinias. Toks ego pamasažavimas – lAikai ir selfiukai visi tie popieriukai, o ne realus supratimas ir konkretūs įgūdžiai. Gerai, kai eina kartu ir sutampa. Bet jei jiems trūksta sertifikato, tai ar jau ir nebesiskaito?

Ir tada man kyla dar vienas klausimas – o kokią mūsų tuštybę tenkina ne tik tų sertifikatų poreikis patiems, bet ir jų reikalavimas iš kitų?

Klausimas daugiau retorinis, nes atsakymą į jį turite tik jūs patys. Nors visada galima pasakyti: o taip, čia jis guodžiasi, kad taip normaliai ir neatestuotas, aha.

O man Goju-ryu visada buvo ir išlieka sistema, kurią aš studijuoju ne vardan popierių, regalijų ar juostų prie pižamos, o todėl, kad man tiesiog įdomu, ir tai, kas ir kiek man to norisi. Va ir viskas. Nors gal ir per drąsu yra man Goju-ryu naudoti kaip prekinį mano karate ženklą – bet jei tai ne Goju-ryu (kata, metodikos, terminologija, strategijos ir taktikos, ir t.t.), tai kas tuomet?…

Osu!

Reklama
Komentarai
  1. Augustas parašė:

    Na va, matai, kaip yra. 🙂 Bet tada iškyla klausimas, o kokio velnio Tau juodas diržas apskritai reikalingas. Atsidarai Karatė mokyklą Londone ir dėstai sau ramiai savąjį Goju-ryu Karatė variantą. 😀

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s