Penki kinų protėviai po Okinavą lakstantys? (2/2)

Kad jau iš pirmos dalies susipažinote su mitų ir pasakų kontekstu, tai šioje dalyje jau metas pažiūrėti, o koks gi tas kung-fu stilius vietoje menamo Šaolinio geriau pritiktų įvardinti karate protėviu.

Ir tai, kaip minėjau, būtų nepelnytai ignoruojamas wuzu-quan arba 五祖拳 – t.y. 5 protėvių kumščio stilius.

* * *

Pirmiausia, o tai kodėl aš atkreipiau dėmesį būtent į šį stilių, kai visada ant pirštų tarsi stalius arba ginekologas sudėlioju, kad va, žmogau, ž’ėk: jei linijinis ir atakuoja per atstumą, tai čia yra “šaolininis“ Shurite/Shorin-ryu, įskaitant ir tą japonišką Shotokan; jei priskrętęs per arti ir todėl visi judesiai puslankiais, tai tuomet čia Nahate/Goju-ryu, ir tai yra kinų “pempės“ okinavietiška variacija.

Legenda apie baltosios gervės kung-fu sukūrimo dėl šaoliniško archato buitinio smurto priežastis (ne iš Bubishi)

Tai tiek ir užtektų viskam paaiškinti, juolab, kad čia dar ir praeitame (ir ne tik) įraše paminėtą kinų ušu ekspertą Tomą man tektų pasitelkti (aš vis tik esu ne kung-fu, o karate aistruolis), nes tas 5 protėvių stilius išties yra mistifikuotas, nepaisant sukurtų šiam prekiniam ženklui vystyti sportinių organizacijų, ir dar tiek primaltas mitais bei pasakėlėmis ne mažiau, nei tas disneilendiškasis Šaolinis, kuriuo aš vis paerzinu Tomą, ar trys pietietiški šio filialai, “atrasti“ vietos kompartijos turizmo sektoriaus vystymo funkcionierių.

Dabar tuos 5 protėvius ir jų kumštukus mokyti rimtu veidu – tai kaip dėstyti kokį pankrationą, pezant, kad mokeisi iš Pitagoro ar jo mokinių (taip, šis matematikas, vadintas tuomet geometru, buvo va tokio antikinio MMA čempionu, apie ką matematikos mokytojos nepraneša mokinukams, taip prarasdamos galimybę tuos neklaužadas sudominti matematika).

Pirminis Pitagoro teoremos įrodymo variantas

Todėl aš ir nukreipiu į tas realias karate stilistines šaknis, kurios davė pradžią Ryukyu karalystės ir net ankstyvosios Okinavos prefektūros meistrams kurti šių kompaktiškas okinavietiško kung-fu mokyklas.

Ir kaip minėjau, praktika niekuo nėra unikali, nes ir Ip Man tą patį padarė iš Yongchun Baihe-quan, tą “pempę“ baihe pavadinime tuomet britų Honkongo policijos patruliams prametęs, palikdamas tik jo tarmišką Yongchun-quan pavadinimą kaip Wingchun-kuen  詠春拳 (pažodžiui “dainuojančio pavasarėlio kumštukas“ vietoje pagal vietovę 永春 “amžino pavasario“, nepaisant legendos apie muštis linkusią mergą iš Šaolinio tokiu vardu, kas pritinka pačiam Ip Man ir jo meilužei iš Šanhajaus, kuri tapo antrąja žmona, pirmąjai mirus nuo vėžio Fošanyje).

Ar taip ir karate Uechi-ryu pradinis šaltinis eina iš “gatvinio“ Zhou Zihe, žinomo kaip Shu Shiwa, tokio paties Fujian gerviško stiliaus pangai-noon (nors dabar jau skleidžiama nauja versija: vis dar Fujian, kuriame ir yra ta Yǒngchūn apskritis, reiškianti tą paminėtąjį “amžinąjį pavasarį“, bet dabar nebe vienakojė plunksnuotoji gervė, o jau aršusis kapliadantis tigras!).

Fujian baltoji gervė 白鶴拳 bando išmalti dantis Shandong juodajam tigrui 黑虎拳 ant IKEA stalo “Made in China“

Kaip bebūtų, bet ir “šaoliniškos“ karate šaknys, kurių ieško visokių Shorin-ryu mutacijų adeptai, periodiškai ir sensacingai taip “atrandamos“ tai turistiniuose pietų šaoliniuose, tai mistinėse mergose žaliais chalatais, tai nelegalių arbatinių mušeikose, tai į pietus (ar tiksliau – pietums) gervių medžioti atklydusiuose tigruose (gi tokia yra ir Shotokan emblema!), tai iš medžių iškritusiose beždžionėse, dar ir drakonais padebesiais apsirūkius lakstančiose.

Todėl net ir labiausiai pagrįstą teiginį, kad tie dabar karate vaikaičiais jau po Okinavą taip lakstantys kung-fu 5 protėviai, mosuojantys kumštukais kuen (ša, husarai – K, ne H!), reikia priimti ne kaip patvirtintą faktą, bet veikiau darbinę hipotezę, kuri dar ir paaiškina visą eilę kitų karate kilmės šaknų hipotezių.

* * *

Tai kas yra šio 5 protėvių stiliaus wuzu-quan, vietine pietiečių fudzianiečių tarme ngó chó kûn, protėviai, arba kitaip tariant – šio stiliaus šaknys ar koncepcijos, kurių visuma ir sudaro šį stilių kaip tą bendrą kompleksinę sistemą?

  1. Dá zūn quán 達尊拳 (jap. 達磨拳 daruma-ken) arba Bodhidharmos (t.y. kin. Damo arba jap. Daruma) kumštis, kur tas kumštis – tai kaip ir ranka pačios karate bei jos kata pavadinimuose, reiškianti “metodus, veiksmus“.
  2. Luóhàn quán 羅漢拳 (jap. rakan-ken) arba archato (taip vadinamas “šventasis“ budizme) kumštis.
  3. Tài zǔ quán 太祖拳 (jap. taizu-ken) arba “palaimintojo“ (protėvio, patriarcho) imperatoriaus kumštis – tai ne konkretus imperatorius, bet toks budizme “palaimintojo“ titulas taizu, suteikiamas po mirties kokiam nors kinų imperatorių dinastijos įkūrėjui arba panašiai reikšmingai monarcho asmenybei (pvz. pas mus – riurikaičiai, gediminaičiai ir pan., tik ne koks palaimintasis arkivyskupas
    Jurgis Matulaitis MIC, nes pastaruoju atveju budizme taikoma į archatus); dažniausiai turimas čia omeny Song dinastijos įkūrėjas imperatorius taizu Zhao Kuangyin (927-976), kuris buvo sėkmingas karvedys, sukėlęs rūmų perversmą ir nuvertęs Gong dinastiją, tačiau garbinamas kinų budizme kaip “palaimintasis“ už savo išmintį bei strategijos išmanymą, nes apjungė dabartinės Kinijos didumą žemių, užbaigdamas 5 dinastijų ir 10 karalysčių “nepriklausomybę“ (savotiškas kinų Min Daugas); o japonams tas taizu veikiau būtų nors ir ne pietinės Tang dinastijos (937-975) įkūrėjas, bet šios dinastijos patriarchu taip laikomas imperatorius Xu Wen (862–927), nes iki tapdama “tuščia ranka“ 空手 tarpukaryje japonams karate buvo užrašoma kaip “kinų [Tang] ranka“ 唐手.
  4. Báihè quán 白鶴拳 (jap. hakutsuru-ken) arba Fujian provincijos baltosios gervės kumštis.
  5. Hóu quán 猴拳 (jap. saru-ken) arba beždžionės kumštis.

Kung-fu mamulė: kam beždžionė, o kam ir – gervė!

* * *

Tai kas pirmiausia jums jau krenta į akis – kurie iškart du iš penkių protėviai aiškiai davė pradžią dviem esminiams karate stiliams (Shorin-ryu ir Goju-ryu), ir kurių formalizuotuose veiksmų kompleksuose taolu reikia ieškoti visų kata šaknų?

Be abejo, kad Shorin-ryu – tai tas pats čia minimas archatas Luohan-quan (iš čia ir mano pokštai apie šaoliniškus lochus), o Goju-ryu – tai jau minėtoji pietiečių gervė Baihe-quan (ir mano pokštai apie pempes – tiek buratinus vinčunistus, tiek užkietėjusių vidurių godzilas).

Nes ir pats šis kung-fu stilius jėgos generavimą (jap. chinkuchi), jo fiksuotą impulsą (jap. kime) bei kūno ir galūnių sąnarių struktūrizavimą tam (jap. gamaku) ima iš archato, kai tą suderinimą kieto (jap. go) su minkštu (jap. ju) ir “kieto minkštumo“ (apie ką Uechi-ryu patriarchas savo pangai-noon ir kalbėjo kaip “pusiau kietas, pusiau minkštas“) arba tokio išties įtempto judesio (jap. muchimi), tai ima iš gervės.

Tipiška okinaviečių kung-fu: pagal taizu strategiją atitalžė archatas, parsigriovė gervė, ir vaisių, galop, pavogė beždžionė

Kaip matote, aš net kinų koncepcijas čia nesunkiai suvardinau okinaviečių karate naudojamomis sąvokomis tiems konkretiems principams, vadinamiems čia kinų stiliuje tais “protėviais“, apibrėžti – visa tai yra naujiena ir atradimai tik “sportuojantiems“ šiuolaikinę karate, kurią veikiau galima apibrėžti tik kaip kikboksą su pižamomis.

* * *

O kur klasikinėje okinaviečių karate randame, tarkime, tą Daruma-ken, kaip ir Damo-quan suranda praktikuojantys šią 5 protėvių kung-fu?

Tai kvėpavimo ir kūno atsparumo (taip vadinamo “užgrūdinimo“, kas iš esmės yra atbukinimas skausmui) didinimo pratimai.

Okinaviečių Shurite Shorin-ryu karate nėra tiek dabar jau išreikšti, tačiau sunku įsivaizduoti uostamiesčio Nahate chebrytę be šito – visas Goju-ryu ir Uechi-ryu remiasi šiais metodais, praktikuojamais per sanchin.

Sanchin praktika pagal barzdotu barbaru (sic!) pramintą budizmo patriarchą

Ir todėl čia linkėjimai japoniškos Kyokushinkai karatūnams, kurie šiuos japonų pamirštus (arba net ir neišmoktus, nes barbarizmas visa tai mokytis civilizuotam žmogui, kuo save juk tarpukaryje laikę po Meiji atsinaujinimo japonai) tokius metodus pas save per Goju-kai atsigaivino, taip ir sumušdami juos pamiršusius spartuolius iš Shotokan.

* * *

O tos Taizu-quan idėjos veikiau randamos ne tiek konkrečiuose veiksmų kompleksuose, kiek tai, ką tie kompleksai apibendrina ir, mokytojui pagaliau nusiteikus paaiškinti atitinkamą jau techninį lygį pasiekusiam mokiniui, ką savo strategijose išties kata slepia.

Karate šitai eina absoliučiai per visas kata, nes kiekviena kata turi savyje ne šiaip veiksmų kratinį kovai, bet remiasi tam tikra bendra strategine idėja.

Štai, tarkime, Shorin-ryu turi naihanchi, kurioje mokaisi ne šiaip bazinio (t.y. heishugata, kaip tokia Goju-ryu yra juk minėtoji sanchin) šoninio slydimo ir kovos, atsidurdamas priešininkui iš šono (linkėjimai boksininko Lomos gerbėjams!). O va todėl ir Miyagi Chojun taip į savo Goju-ryu įtraukė jo sukurtą saifa (nes “užsigrūdinimo“ ir kvėpavimo sinchronizavimo ir taip jau mokomasi per sanchin), kur apstu variacijų atsidurti priešininkui iš šono, pridėjus ir strategiją, kaip stabdyti tą kaktomuša atlekiantį “bulių“, ir kaip po to užpuoliką dar apeiti ir iš nugaros.

Tipinis bunkai iš saifa (ir tipiška Jundokan: atlieka švedas su So Honbu emblema, nors dabar jau neaišku kur jis pats, kai už jo stovi anglas Bob Honiball su Kyokai emblema, nors dabar jis už rusus vėl So Honbu)  

Kitos kata sudėliotos pagal panašius principus, tik nemato reikalo atiduoti pagarbą taizu – jei japonams ir šiaip dvi religijos makaulėje persipynę (todėl tiems pagonims dar ir viskas yra Zen…), tai patiems okinaviečiams karate savotiška religine praktika tapo tik pokaryje (kaip ikigai rūšis, bet ikigai nebūtinai tik karate, kaip ir japonų samurajui lankstinukai bei dekoratyvinis medelių žalojimas ar čefyro prisisiurbimo ceremonijos yra panašiomis įaudrintų smegenų nubukinimo praktikomis, atsiprašau, meditacijomis).

Nors, aišku, tas pats Naha policijos vadas, dar vėliau tapęs ir meru (toks okinaviečių Vytautas Grigaravičius) bei Matsubayashi-ryu (arba kitaip – Shorin-ryu) karate mokyklos įkūrėjas Nagamine Shoshin labai aktyviai tą Zen savo dojo praktikavo, padarydamas karate praktikos neatskiriama dalimi – o ir bet kuris Kyokushinkai sportinyks iš miego prižadintas atpyškins savo dievuko Oyama Masutatsu tezę, kad karate yra Zen, o Zen yra karate, ir todėl – osssssss!

Vis tik aš nei dieviškumo ieškočiau Bodhidharmos kumštyje, nei šventumo archato kumštyje, nei palaiminimo taizu kumštyje – nereikia ieškoti smegenų pasturgalyje, nors ir ten, ir ten yra pusrutuliai.

Kandidatė į laisvėnų ministres demonstruoja savo profesines kompetencijas (iš imgur)

* * *

Ir iš 5 protėvių, jei jau išsiaiškinome, liko tik iš medžio iškritusi beždžionė (pokšto konteksto suvokimui – japoniška patarlė: 猿も木から落ちる saru-mo ki-kara ochi-[chi]ru “netgi beždžionės krenta iš medžių“ – nėra neklystančių arba neužriesk nosies, nes parpulsi).

Paprastai sakoma, kad šis kung-fu stilius iš beždžionės pasiėmė kojas – suprask, tą tokį žvitrų judėjimą.

Bet aš veikiau manyčiau, kad ne tiek čia kalba eitų apie kojų sudėliojimą taip, kad ir priešas susipainiotų (pasakėčioje šimtakojis irgi nepargriuvo, kol drugelis jo apie kojas nepaklausė, kaip tam šios nesusipina), o apie tai, kas ir dabar yra wushu sudedamoji dalis, kuri japonišku papročiu kaip jutsu dabar dažnai parduodama supakuota į atskirą… 擒拿 qínná (iš kinų kalbos – tai sugriebimai ir sučiupimai, išlaikymai“)tokia visuma užlaužimų, užsukimų ir panašių manipuliacinių veiksmų, skirtų kontroliuoti per galūnes priešininko kūną ar judesius, ir tai, kas japonų vadinama 柔術 jūjutsu – “minkštuoju menu“.

Sakykite kaip norite, bet nei kinui, nei man beždžionė su labai eikliai kojas dėliojančiu sutvėrimu nesisieja (veikiau tuomet tai būtų koks katukas). O va su gebėjimu pačiupti ką nors ar nukniaukti – tai jau tikrai. Ir Bubishi apstu veiksmų aprašymų, kaip beždžionė vagia vaisių (sugriebimas už kiaušų skamba grubiai, bet vakarietiškai pragmatiškai).

Patys jūs “beždžionė“! – Donald Trump patarimu pagal Bubishi katukas griebia persiką (iš WiffleGif)

Todėl iš to proverbinio beždžionės miklumo ir pareina į karate visa ta užlaužimų kansetsu-waza technika, kurios ypač daug rasite Goju-ryu.

Bendrai paėmus, tai okinavietiška kung-fu yra veikiau imtynės, nei kinų kung-fu, kuri būtų arčiau bokso. Ir man nenuostabu, kad būtent Goju-ryu karate kūrėjas Miyagi Chojun buvo Okinavos prefektūros policijos akademijos vyr. instruktoriumi, ir jam asistavo bei jo pareigas perėmė jo mokinys, maniškės Jundokan krypties “taizu“ Miyazato Ei’ichi, ir dziudo kūrėjas Kano Jigoro iš savo Kodokan vyko pas Miyagi Chojun pasisemti bunkai, ko jam nesugebėjo tiek išsamiai parodyti jo draugas Funakoshi Gichin tame Shotokan.

Bendrai paėmus, kai japonai iš tokijietiško Shotokan ar osakietiško Shito-ryu per bunkai interpretuoja ir dabar savo pasirodymuose visas kata, tai ten tooooookių cirkų gali prisižiūrėti…

Bet gilesnio supratimo ir nėra ko tikėtis, kai taip atėjai ne iš kung-fu, bet iš kendo trandicijos, ir tau visa provincialų “kaimiečių“ okinaviečių tarpukaryje atvežta karate tėra tik šokiai be kardų, nes imtyniavimui, suprask, juk turi dziudo (čia bent jau beždžionės su pižamomis išmoksta kristi saugiai).

Šaknų betono pamatuose fundamentaliuose dalykuose beieškant

* * *

Be abejo, aš neatmetu galimybės, kad tikrai senieji karate meistrai, kuomet jiems ta karate veikiau buvo dar kung-fu tokia jų tautine atmaina, pasimokydavę vienokios ar kitokios technikos arba veiksmų iš kitų stilių – tiek ir išgrynintų archatų, vadintų “šaoliniais“, bei visokių baltų ar klykiančių gervių; tiek ir vietinių pietinio tigro, drakono, maldininko, beždžionės variacijų ar panašių mišrūnų kaip Hunga-kuen (Hung šeimos kumštis, dar vadinamas hungaru).

Netgi iki karate pasidarė jau atsiperkančia ir pelninga eksporto eilute Okinavos prefektūros biudžete, senieji meistrai dažnai savo mokinius netgi skatindavę eiti pas kitus meistrus pasimokyti to, kame anie buvę pranašesni: taip jujutsu meistras Otsuka Hiranori, sukūręs tarpukaryje pirmą tikrai japonišką karate stilių Wado-ryu, savo kata mokęsis iš Funakoshi Gichin, o va jau kumite sparingo – iš Motobu Choki (pravarde Saru – taip, beždžionė…).

洪家拳 Hóng jiā quán arba Hung ga kuen (d.ž.k. Hungar) – Hung šeimos kung-fu, neabejotinai įtakojusi ir karate pirmtakus (iš pinterest)

Tai, deja, jau dabar karate yra aiškiai standartizuota ir reglamentuota frančyzės sistema, kur labai priešiškai žiūrima į nuklydėlius kitur.

Nes, suprask, šita Ryu ar jos Kan arba tik jau Kai juk ir taip yra tobula (sic!) sistema, tai negi tuo, išdavike, pasakysi, kad didmeistris ko nors nemoka, kad tu savo pinigus atneši ne jam, o jo konkurentui?! ACAKIK!!!!11

* * *

Po Miyazato Ei’ichi mirties taip nutiko ir su jo įkurtu Goju-ryu karate maniškiu Jundokan, kurio pagrindu išsivystė tarptautinė orgranizacija Okinawa Goju-ryu Karate Kyokai – mano mokytojas Bob Honiball taip irgi buvo pastatytas prieš būtinumą apsispręsti: ar toliau su tarptautine OGKK federacija, vadinama Kyokai (šios G raidės emblema visada buvo siejama su Jundokan), ar su motininiu dojo, vadinamu So Honbu (kuris ir emblemą net pasikeitė, įsidėdamas tą rudą Busaganashi siluetą).

Iš tos Jundokan “bažnyčios“ schizmos net ir aš turiu savo pižamai abi emblemas, ir nepamenu, ar ant vieno sertifikato Kyokai, o ant kito jau So Honbu, ar ant abiejų bendras Kyokai, nors ant karategi buvo prisiuvama tai Kyokai, tai po to vėl So Honbu emblema.

Yra ir trečias Jundokan kelias Lietuvoje – tai besispecializuojanti praktiniame bunkai ir viena jauniausių pasaulyje Goju-ryu karate Jundokan stiliaus organizacijų Kenkyukai, įsteigta Taira Masaji (oficialus atstovas Klaipėdoje – Aivaras Engelaitis; reklama neapmokėta!)

Jau nėra ko ir kalbėti apie tai, kad IOGKF įkūrėjas Higaonna Morio (kaip ir šio mokinys, tą Goju-ryu Jundokan eksporte platinęs jau velionis Chinen Teruo) išsižadėjo savo mokytojo Miyazato Ei’ichi, dievagodamasis, kad šio Jundokan dojo mokęsis tik iš Miyagi An’ichi, ir jiedu abudu – tai tik tiesiogiai (sic!) iš paties Miyagi Chojun, ir net sakosi turįs tą patvirtinantį oficialų raštą ir iš Jundokan nukniauktą dar Miyagi Chojun sode naudotą treniruoklį, bet tikrai tikrai ne iš Miyazato Ei’ichi šiam priklausančiame dojo.

Nors šiaip Miyagi Chojun jau iki Antrojo Pasaulinio karo su vaikučiais išvis nebesiterliojo (aš taip bandau įsivaizduoti dabar mokslų akademijos profesorių, dirbantį pradinukų mokytoju…), o ir po karo arba tik už algą treniravo policininkus, arba laisvalaikiu nuo depresijos (trys nuosavimi vaikai ir draugu bei “stiliaus paveldėtoju“ buvęs Shinzato Jin’an juk žuvo per mūšius dėl Okinavos) savo sodelyje prižiūrėjo veikiau treniruotes ketveriukės artimiausių mokinių, iš kurių tik Miyazato Ei’ichi tas Miyagi Chojun pareigas (įskaitant ir sodo hojo-undo inventorių) po mirties ir perėmė, ir dėl ko Shoreikan pasekoje taip įkūręs Toguchi Seikichi trumpam susimetė su Meibukan įkūrusiu Yagi Meitoku (taip, šio anūkas filmavosi tuo geriečiu filme Kuro-obi) į bendrą federaciją (irgi Kyokai), o ketvirtasis iš tos uchi-deshi kompanijos Miyazato Eiko tai išvis taip pasiuntė visą šitą frakciją su jų politikomis velniop.

Štai todėl iš esmės turime tik dar “žalios“ Goju-ryu vieną versiją dar nuo iš Nahate atėjusio Higa Seiko, kurią dabar taip savotiškai atstovauja Hokama Tetsuhiro su savo Kenshinkai So Hombu dojo, o visos kitos Goju-ryu organizacijos – tai tik atplaišos su asmeninėmis jų vadovų variacijomis nuo Jundokan, Shoreikan ir Meibukan (su pastaruoju “pasitikslino“ savo kata ir japoniškasis Goju-kai).

* * *

Bet jei manote, kad tokių įtakos dalybų nebuvo Shorin-ryu (aha, taip į “tikrą“ Shorin-ryu, ir Matsubayashi-ryu, Kobayashi-ryu, Sobayashi-ryu, Hayashi-ryu, japonišką Shotokan, ir t.t.) ar netgi “šeimininėje“ Uechi-ryu, jau nekalbant apie kelių stilių mišrūnus (be tokio monstriško Shito-ryu, tai dar Isshin-ryu Okinavoje ar Kyokushinkai Japonijoje), tai esate labai naivūs, tikėdami šių dojo patriarchų per jų sektantus platinamomis pasakaitėmis apie stiliaus grynumą ir senumą.

Nes tokia karate tradicija nuolat skaidytis, apjungti priešybes ir su laiku visaip mutuoti – tai išties turi tikrai gilias šaknis dar pietinių kinų kung-fu stiliuose ir šių papročiuose.

Jedi kung-fu sifu Yoda apie krentančias beždžiones (iš gfycat)

Antraip ne tik turėtume tą wushu iš 5 “protėvių“ sudarytą stilių wuzu-quan ar tokiais šiais bei kitokiais atskirais “protėviais“ pabirusius Kinijos pietuose šeimyninius, “gyvulinius“ arba “šaoliniškus“ kung-fu stilius, bet taip ir visa okinavietiška karate iki šiol vadintųsi ne Shorin-ryu ar Goju-ryu, bet tik kokiu Gosoken-jutsu ar Goso-kempo, arba tiesiog gosokenu vietoje karate.

Nes juk ir taip vadinosi ne 拳 “kumštukais“ ken, o tik “rankelėmis“ 手 okinavietiškai ti arba japoniškai te (matyt, provincialams paišyti stogelio virš rankos tame kinų hieroglife tingėjosi).

Osu!

1 mintis apie “Penki kinų protėviai po Okinavą lakstantys? (2/2)

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s