Kas netilpo į tą ketveriukės nuotrauką

Posted: 2011-10-03 in Karate
Žymos:, , , , , , , , , , ,

Pamenate įrašą “Goju-ryu: sena nuotrauka“ ir mano komentarus prie jos, kurioje keturi komunarai karateka treniruojasi porose, stebimi Miyagi-sensei?

Jei nepamenate, tai, aišku, verta dar kartą paskaityti (vis tik savo mokyklos istoriją derėtų žinoti bendram išsilavinimui).

O kitiems trumpai priminsiu, kad toji “tiesiog sena nuotrauka“ iš tikro yra puiki iliustracija to, į kurias kryptis po Miyagi Chojun (1888.04.25-1953.10.08) mirties suskilo Goju-ryu karate, ir kurie meistrai buvo tų Goju-ryu krypčių pradininkais. Labai paprasta (mokyklų, -kan, abėcėlės tvarka):

  • Gokenkan – Miyazato Eiko (1915-?; bene paslaptingiausia asmenybė, net “metrikos“ datų nerandu, nors pagal kvalifikaciją, kaip anksčiau rašiau – gal labiausiai apsišvietęs toje ketveriukėje).
  • Jundokan – Miyazato Ei’ichi (1922.07.05-1999.12.12).
  • Meibukan – Yagi Meitoku (1912.03.06-2003.02.07).
  • Shoreikan – Toguchi Seikichi (1917.05.20-1998.08.31).

Tad, atrodytų, jei jūsų praktikuojamo Goju-ryu stiliaus, kuris nesivadina kaip nors vienu iš šių variantų, didmeistrio ir direktoriaus (kancho) toje fotografijoje nėra – tai tada tenka žiūrėti, pas kurį (dojo arba iš šio tiesiogiai) jis iš tos ketveriukės studijavo, ir tuomet tikrai taps aiškesnis ir jūsų mokyklos šaltinis, ir bus suprantamesni netgi stilistiniai ypatumai. Kaip ten apie “sugedusį telefoną“ sakoma, priminti?…

Centre sėdi – Miyagi Chojun; visa ketveriukė irgi čia: iš dešinės už nugaros stovi – Miyazato Ei’ichi, tiesiai už nugaros – Yagi Meitoku, iš kairės stovi – Toguchi Seikichi, o šiam iš kairės – Miyazato Eiko.

Aš nesakau, jei taip netyčia neradot, kad jūsų Goju-ryu mokykla ar stilius “prastesni“, nes koks karate lygis – lemia tik pats karateka, ir nėra ko jam šnekėti “visos tautos“ vardu, nes tik jis pats ir atsakingas už savo karate (va taip: egoistiškai, bet kartu ir prisiimant visą atsakomybę). O gal tiesiog jūsų organizacija yra tiesiog ne karate stiliaus naujadaras, bet paprasčiausiai vadybos (ir rinkodaros) sprendimas, todėl visai gali būti, kad patriarcho portretas altoriuje (ta siena vadinama kamiza, o pagarbus nusilenkimas jai – shinzai-ni rei) bus, tačiau pas jo palikuonis ir teisių perėmėjus jūsų instruktorius stažuotis visai ir nemano, nes turi savo kelią ir savo sensėjus.

Tačiau būčiau neteisus, jei sakyčiau, kad ta nuotrauka yra iš tikro pilna, nors nereiškia, kad ten dera suštabeliuoti į už Miyagi-sensei esančias lentynas dar krūvą ne mažiau reikšmingų meistrų. Anaiptol!

Iš tikro, ne tiek daug ten ir betrūksta, o kad jų nėra – tai visiškai objektyvios priežastys.

* * *

Tarkime, Shinzato Jin’an (1901.02.05-1945.03.03), dar žinomas kaip “Jiru“ – žuvo mūšio dėl Okinavos metu nuo aviabombos prie Kin kaimo, stovėdamas sargyboje prie olos, kurioje nuo antskrydžio slėpėsi jo padalinys.

Tikėtina, kad būtent jo toliau vystomas Goju-ryu būtų tas “tikrasis“ Miyagi stilius – ne veltui, manau, nemažai istorijų, kuriose jis kitąkart minimas visiškai greta Miyagi (man ta juokinga, kai jiedu su dar vienu Miyagi draugeliu, natūralizuotu kinu Gokenki, nuėjo pas vieną senuką, praktikavusį, greičiausiai, taiči, apie ką jie tuomet dar nenutuokė, todėl Shinzato išsišoko muštis, neapsikentęs tų senio “priplaukusių šokių“ ir… tiesiogine prasme buvo išsviestas iš kiemo, o aniedu turėjo irgi spūdinti lauk nieko nepešę ir šio kovos meno nepažinę).

Shinzato laikytas ne šiaip Miyagi padėjėju ar sempai (jap. vyresniuoju) šiojo dojo, bet ir tikru lyderiu, tad gal todėl būtent Jundokan dojo iš pagarbos Shinzato šiojo nuotrauka yra įterpiama patriarchų sekoje tarp Miyagi ir Miyazato?… Bet tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje Shinzato buvo ne šiaip Miyagi asistentu ar atstovu.

Netgi sako, kad Goju-ryu pavadinimo idėją būtent jis ir pametėjo, netyčia reporteriui pasirodymų 1927m. Japonijoje metu lepterėjęs atsakymą į klausimą, koks yra jo praktikuojamo Ryu pavadinimas (oficialiai pavadinimas Goju-ryu buvo registruotas tik 1936m.), pasakęs, kad mokytojas mokina tai “kietai“, tai “minkštai“, kad viskas kartu derėtų ir pan.

Neaišku, ką ten jis prikalbėjo, veikiausiai pasakė tiesiog Naha-te (“rankelės iš Nahos“ – Okinavos dabartinės sostinės), ir ką uolusis filadelfijus dar nuo savęs japonų skaitytojams tuomet primetė, parašydamas kažką panašaus į Hanko-ryu (“pusiau kietas“ – tačiau taip iš pradžių savo Shito-ryu stilių vadino jau tuomet žinomas Japonijoje ir Osakoje dėstęs Mabuni Kenwa).

Bet Miyagi_ui pati mintis patiko, nors pavadinimą jis pasiėmė iš tikro iš “Bubishi“ knygos, kur skyriuje “Kempo hakku“ (“Kumščio metodo 8 dėsniai“) trečioje pastraipoje ir rašoma: “Ho-wa goju-no donto-su” – kurią galima laisvai interpretuoti ir kaip “nepamiršk kvėpuoti, o tai lengvai mirsi sunkia mirtimi“…

Shinzato dalyvavo ir kaip Goju-ryu atstovas netgi kitų didmeistrių susitikimuose: tiek formaliuose, pačių meistrų arba valdžios iniciatyva, tiek ir neformaliuose, tad buvo pripažįstamas kaip lygiavertis kitiems Shorin-ryu meistrams nuo Goju-ryu stiliaus.

Įdomu, kad net Higa Seko (apie jį – žemiau) ir Kyoda Juhatsu, pavadinęs savo stilių Higashionna garbei To’on-ryu, neturėjo tokios reputacijos ir tokio savo lygio pripažinimo, o toje visuomenėje – tai tikrai nemažai pasako. Apie likusius iš anos ketveriukės tuomet tikrai ir ankstoka dar buvo kalbėti ką nors reikšmingo pasiekusius, o ir karo metu visi buvo mobilizuoti į tarnybą ir išvykę toli nuo namų. Jų reikšmė išaugo, būkim biedni, bet teisingi, tik gerokai pokaryje, ir jau tik po Miyagi mirties.

Foto centre sėdi – Miyagi Chojun, jam iš kairės – Kyoda Juhatsu (To’on-ryu), o iš dešinės – Mabuni Kenwa (Shito-ryu) – visi trys mokėsi pas Higashionna Kanryo; vidurinės eilės pačiame krašte kairėje – Higa Seiko, o šios eilės dešinėje priešpaskutinis, iš kairės Kyoda_i – Shinzato Jin’an. Kiti vidurinėje eilėje iš kairės: Tabara Taizo (kas toks? kodėl nežinau?) ir Matanbashi Keiyo (1952m. su Higa ir kt. įsteigs Goju-ryu Shinkokai), o sėdi priekyje kairėje ne kas kitas, kaip – Tang Dai-ji (d.ž.k. To Daiki).

Man va net tokia mintis kilo: skirtingai nuo kitų eilinių okinaviečių karate meistrų, Shinzato gi nors ir buvo mobilizuotas, tačiau pasiliko tarnauti Okinavoje. O dabar pagalvokite, kaip šitai galėjo nutikti? Sutapimas? Tiesiog pasisekė (paradoksalu, tačiau pasekoje Okinava tapo nesaugiausia vieta karo metu tarnauti, ir tas tikrai skaudžiai atsiliepė tolimesnei karate plėtrai, kaip ir kainavo gyvybę Shinzato – ten apie trečdalis gyventojų tų mūšių metu žuvo, tai ką jau apie kareivius kalbėti…)?

Nors aš vis tik manau, kad Okinavos gubernatorius generolas Hayakawa, veikiausiai, įsikišo, kad pasilaikytų sau Shinzato kur nors arčiau (būtent šis valdytojas buvo užsakovu kata Gekisai), ir, jei turėsime omeny, kad okinaviečiai buvo laikomi savotiškai antrarūšiais piliečiais Japonijos imperijoje (todėl kariuomenėje juos siųsdavo tik į pagalbinių padalinių tarnybas – panašiai, kaip SSRS laikais Vidurio Azijos gyventojus), tai turėkite ir omeny, kiek svarbus tuomet asmuo kaip karateka buvo ir Shinzato, ir jo mokytojo Miyagi, neabejoju, ryšiai ir reikšmė, kad tokį blatą šiam suorganizuotų (dezertyravimo galimybė buvo tiek Japonijos imperatoriškoje kariuomenėje, tiek ir SSRS sovietinėje kariuomenėje, mažinama panašiai: vietiniai šalia namų netarnavo, o būdavo išsiunčiami tolėliau, kad pėsčiomis nepareitų).

Net jei ir papirko (“kas galėtų paneigti, kad…“) kyšiu (o Miyagi šeima, kaip ir jis pats vėliau, vertėsi arbatos prekyba – kas dabar maždaug prilygtų pas mus alkoholio didmeninei prekybai, tad buvo tikrai pasiturintis), tai už bet ką irgi pinigų nemokėtų – gi mano minėta anoji ketveriukė buvo išsiųsta kaip visi, ir net už Japonijos ribų: kas į Mandžiūriją, kas į Indoneziją netgi.

Tad Shinzato, mano galva, čia tikrai pasigendamas… Deja. Amžiną atilsį.

* * *

Nėra toje nuotraukoje ir vieno žinomiausių ir gerai išsireklamavusio (jo mokinys Oyama Masutatsu žinojo, iš ko mokosi…) ekstravagantiškojo Katuko (suvalk. nuo jap. Neko) – Yamaguchi Gogen (1909.01.20-1989.05.20), dar mažiau žinomo ir kaip “Jitsumi“, bet vėliau vardą pasikeitusio į “kietesnį“ (jap. Go – kietas), matyt, su aliuzija į Goju-ryu, ir savo vaikams vardus dalino su pirmuoju skiemeniu, aišku, Go…

Būtent šis meistras buvo vienas pirmųjų, kurie iš Miyagi jau Japonijoje mokėsi Goju-ryu, ir, aišku, pasistengė gauti “oficialiaus atstovo“ (jap. shibucho) teises, ko pasekoje vėliau nesikuklino visiems skiesti, kad būtent jį Miyagi ir paskyrė savo Goju-ryu stiliaus perėmėju (aha, anoji ketveriukė tarpusavyje aiškinosi, kuris iš jų yra “tas“, o Shinzato buvo žuvęs, kad kas atvyktų iš Okinavos ir snukį už tai išmaltų, be to, Okinava buvo ganėtinai atskirta nuo Japonijos ir tiesiogiai iki pat 1972m. administruojama amerikiečių).

Todėl net po karo pasiskubino užregistruoti sau Goju-ryu pavadinimą. Tiesa, neužilgo jo Goju-ryu kryptis tapo labiau žinoma ne pagal stiliaus, o organizacijos pavadinimą – Goju-kai.

Goju-kai emblema – Katukas teigė, kad čia pavaizduotas Miyagi kumštis

Ir prie to prisidėjo labai aktyvios Katuko iniciatyvos susportinti karate, taip ją populiarinant: būtent Goju-kai 1935m. pradėjo sportinio stiliaus pilnakontaktį sparingą (jiyu-kumite treniruotėse išvirto į oficialų kumite-shiai turnyrą), ir vėliau, jau Shotokan chebrai entuziastingai pritariant atkutusiame pokaryje – ir kumite-shiai, tad 1964m., kartu su Otsuka Hironori (Wado-ryu, pirmosios tikrai japoniškos karate mokyklos, kūrėju), Nakayama Masatoshi (Shotokan 10dan, JKA vadovas ir Funakoshi Gichin, Shotokan kūrėjo, sempai Shotokan Hombu), Mabuni Kenei (Mabuni Kenwa sūnus) ir Iwata Manzao (abu iš Shito-ryu), suformavo Visos Japonijos karate federaciją, dabar žinomą kaip JKF (Japan Karate Federation).

Gal todėl užrašas man ant šitos Yamaguchi Gogen nuotraukos atrodo ironiškai:

Yamaguchi Gogen, d.ž.k. Neko (Katinas):

“Laimėjimas varžybose neturi nieko bendro su karate… tai netinkamas mąstymo būdas! Tame nėra jokios prasmės. Ir tai yra didžiausia problema karate ateičiai.“

Pastebėtina, kad Goju-ryu vardą naudojęs Seigo Tada (įkūręs Seigokan), buvęs šios JKF organizacijos direktoriumi netgi 1964 metais ir nemažai padėjęs pastangų, rengiant karate tapti olimpine sporto šaka (buvo pristatyta Tokijo Olimpiados metu 1964m., tačiau olimpine netapo), savo mokytoju Yamaguchi Gogen nepripažįsta, teigdamas, kad mokėsi tiesiogiai iš Miyagi. Bet čia aš jau nukrypstu į japonų pomėgį “laisvai interpretuoti“ istoriją (na, gaila, kad iki 1999m. netgi kokioje turistinėje kelionėje nesilankiau Okinavoje, tai būčiau užsukęs į ekskursiją į Jundokan – žiū, jau ir Miyazato įvardinčiau mokytoju…)

Priežastis tam, manau, yra paprasta: Seigo Tada dar 1945m. rugsėjį buvo įsteigęs Kiote kaip privatų klubą Nihon Goju-ryu Karatedo Shikai, kuomet Yamaguchi Mandžiūrijoje pakliuvo į belaisvių stovyklą, o jau sekančiais metais generolo MacArthur okupacinė administracija išformuoja Dai-Nippon Butoku-kai, tuo pačiu ir uždrausdama viešą kovos menų mokymą kaip militaristinės ideologijos plitimo šaltinį. Gavosi, kad Seigo savotiškai užėmė ir Yamaguchi vietą, ir dar dėstė pogrindyje senoje Japonijos sostinėje?…

Goju-kai bei asmeniškai pats Yamaguchi Gogen, kaip instruktorius ir įkvepianti asmenybė, davė pradžią ir daugeliui visokių Goju-ryu naujadarų bei japoniškos karate mokyklų: kai kurios naudoja Goju-ryu pavadinimą iki šiol (pvz. Kisaki Tomoharu -Yuishinkan), kitos oficialiai netgi atsiriboja nuo Goju-kai ir naudoja paties meistro pavardę savo pavadinime (pvz. Seigo Tada – Seigokan), dar kitos – netgi komercializuotą ir prekiniu ženklu tapusį Goju-ryu pavadinimą (Peter Urban – “American Goju“).

Yra naujų stilių ir mokyklų, kurios  žinomos visiškai kitu vardu, nors jų ištakos – iš to paties Goju-kai. Pas mus geriausiai žinoma, aišku, Oyama Masutatsu įsteigtas Kyokushinkai, nors iš tikro tiesioginiu Oyama instruktoriumi buvo ne Yamaguchi, o šiojo sempai, Oyama tautietis – So Nei Chu, matyt, įskiepinęs Oyama_i ir meilę štangai bei svarmenims.

Vienas iš mano Goju-ryu karate mokytojo Bob Honiball mokytojų šiojo ankstyvoje jaunystėje buvo Gary Spiers – kaip tik iš Goju-kai. Aš esu davęs nuorodą į vieną šiojo interviu, o Bobas, jei gerai prakalbinus, tai dar tokių ir ganėtinai pamišėliškai nutrūktgalviškų istorijų papasakotų, kurios nelebai tinka spaudai…

Man patiko toji apie Gario smaguriavimą kaulų čiulpais, ir kai jį bandė sugėdinti, kad, suprask, nelabai čia mandagu, tas ramiai atšovė, kad – “nieko tokio, mano senelis valgė žmones“ (maorių kilmės)… Nors nuo žmogaus būdo priklauso, bet muštis Goju-kai vis tik išmokina, manau.

Žodžiu, toje ketveriukės nuotraukoje Yamaguchi Gogen negalėjo būti: gal dar ir iš sovietų nelaisvės iš Sibiro nebuvo grįžęs, o gal buvo perdaug užimtas Goju-ryu karate propagavimu ir savo pareigomis Japonijoje, kuomet Okinava buvo ganėtai nuo pagrindinės šalies atskirta, tad… Japonijoje kitos Goju-ryu ir nebuvo, kaip tik – eiti pas Katinėlį ar į jo kokį kuruojamą filialą.

O ir dar ilgokai Okinava buvo visiškas užkampis, todėl į Vakarus karate sklido ne iš karate tėvynės, o iš Japonijos, ir ne vien Shotokan vietoje Shorin-ryu, bet ir visumoje Goju-kai vietoje Goju-ryu. Ir dar pridėkite dvi japoniškas karate – Shito-ryu su okinavietiškomis šaknimis, bet japonišku stiliumi, ir visiškai japonišką Wado-ryu, kilusią iš Shotokan, tada įsivaizduosite, kodėl ir pasaulyje supratimas apie karate yra “japoniškas“ (t.y. “karate – vien smūgiai ir blokai, o užlaužimams ir metimams yra jujutsu ir judo“ – sic!).

* * *

Tačiau šiedu aukščiau paminėtieji, nors objektyviai ir negalėjo tuomet papulti į tą ketveriukės būsimųjų Goju-ryu didmeistrių nuotrauką su Miyagi, vis tik yra arba, deja, negyva šaka, arba – visiškai kitokia ir savarankiška jau šaka (minėjau, kad japoniška karate iš viso skiriasi nuo okinavietiškos, tad ne išimtis ir Goju-ryu).

Bet jei imčiau lyginti su kumščiu, tai prie šių keturių pirštų (Jundokan, matyt, čia būtų vidurinis  arba didysis, o toks jis ir yra dydžiu, tai mažai žinomas Gokenkan – mažylis, Meibukan – bevardis arba, gal tiksliau – žiedelis, kad jau su Miyagi sūnumi taip gerai susikukavo, tad Shoreikan – smilius) trūksta nykčio, kuris užspaudžia visą tą kumštį. Ir kad būtų OK ženklas – prie smiliaus pridedame… Shodokan.

Ir čia be mano keliskart aukščiau paminėtojo Higa Se(i)ko (1898.11.08–1966.04.16) nebeapsieisiu, o iš mano ano pasakojimo apie senąją ketveriukės nuotrauką susidarė, manau, nepelnytas įspūdis, kad šis nevertas būti minimas, stovėjęs prie Goju-ryu ištakų ir prisidėjęs prie šio stiliaus plėtros.

Anaiptol! Šiojo nutylėjimas, iškart pasakysiu, yra kaip tik neatleistinas, nes po Shinzato Jin’an būtent Higa ir buvo “sekantis“ Miyagi mokinys pagal stažą, o savo autoritetu ir patirtimi visa galva pranoko bet kurį iš anos ketveriukės.

Karate treniruotes pradėjo 1912m., būdamas 13 metų (manau, kai kur nurodoma 12 metų gali būti teisingiau – kadangi Higa gimęs lapkričio 8d.) dar pas Miyagi mokytoją – Higashionna Kanryu – ir treniravosi čia bemaž ketveri metai iki šiojo mirties. Tad gal ir paauglys, bet per tą laiką kažkiek susipažino su Nahate mokykla ir ypatumais.

Aišku, Higashionna senu papročiu tik uchi-deshi (vidinius arba artimo rato mokinius) temokino tos “kovinės karate“, kai viešumoje karate, kurią jis dėstė nuo 1905m. Naha komercinėje mokykloje, buvo daugiau pateikiama kaip fizinės kultūros (sunku pasakyti “sportas“) ir etikos variantas. Gal todėl Higa ne vien amžiumi (jis – 10 metų jaunesnis už Miyagi) buvo “per jaunas“, kad būtų tuomet aktyviai minimas tarp žymių Higashionna mokinių greta Kyoda Juhatsu (To’on-ryu), Miyagi Chojun (Goju-ryu) ar Mabuni Kenwa (Shito-ryu).

Kartu pastebėsiu, kad ir man būna kitąkart kiek juokinga, kai aukštesnius dan laipsnius turintys instruktoriai pradeda man aiškinti, kiek aš nesuprantu karate, nes va jie – tai tikrai geriau žino, nes tą rodo jų laipsnis ant pižamos šniūrėko po bamba. Nors realiai jie dar ir mergomis nesidomėjo, kai aš jau pradėjau knebinėtis prie įvairiausių ir tuomet sunkiai prieinamų (SSRSe karate mokymas buvo uždraustas, ir BK straipsnis numatė dukart didesnę bausmę, nei už neteisėtą šaunamojo ginklo nešiojimąsi, kuris sovietiniam piliečiui irgi buvo draudžiamas!) karate šaltinių, ir ne šiaip “sportuoti“, bet studijuoti – ta prasme, kuria šis žodis ir reiškia.

Ir kaip po to su lėkštais sensėjais diskutuoti?… Jie net jei gali ką parodyti iškalę, tačiau paaiškinti, kas ir kodėl, bei atsakyti į klausimus, kurie šiems niekuomet nekildavo, deja, bet nesugeba.

Tad – gal apie tą stažą kiekvienas kitaip manykime ir kitaip “pasiekimus“ bei “supračių“ matuokime, nes Higa atveju, deja, mažiau su Goju-ryu kūrėju ir šiojo mokytoju praleidę (arba visiškai su pastaruoju negalėję studijuoti), irgi taip nutikdavo, kad šįjį kiek į šalį pastumdavo… Va ir aš, visai netyčia, aptardamas aną nuotrauką Higą paminėjau, bet tarsi palikau nuošalyje.

Po pirmojo savo mokytojo mirties 1916m., Higa tampa jau šiojo mokinio, Miyagi, mokiniu, pas kurį bemaž 38 metus, vėl ištikimai iki savo mokytojo Miyagi mirties, mokėsi jau į Goju-ryu modifikuojamo Nahate stiliaus. Palyginimui, kad jau Lietuvoje turime dvi (formaliai taip de jure, nors de facto – trys…) Jundokan organizacijas (Kyokai bei So Honbu): Jundokan įkūrėjas Miyazato Ei’ichi pas Miyagį atėjo treniruotis tik 1938m. (karate pradėjo treniruotis pas tėvą, vėliau žuvusį mūšių dėl Okinavos metu, nuo 1935m.), ir būtent jis, o ne Higa, praleido su Miyagi daugiausiai laiko šiojo antroje gyvenimo pusėje, asistavo per treniruotes Okinavos policijos akademijoje, į kurią įsidarbino padėjėju Miyagi rekomendacijų dėka, o vėliau tą vyr.instruktoriaus vietą po Miyagi mirties ir perėmė.

Tačiau gal Higa_i to populiarinimo ir nereikėjo?…

21-erių metų jis mokytojauja pradinėje mokykloje, tačiau dar tais pačiais metais tampa policijos pareigūnu (matyt, gavo neprastų neklaužadų klasę, kad taip apsisprendė radikaliai pakeisti profesiją?…). Štai toje grupinėje nuotraukoje aukščiau Higa kaip tik vilki uniformą ir nešiojasi kardą – to meto policininkai ne guminėmis lazdomis būdavo ginkluoti, žinote…

1932m. Higa atsistatydina iš policijos – jam beveik 30m. Kodėl?

Nes nusprendžia pilnai atsidėti karate mokymui. Tas laikmetis – kaip tik audringas karate vystymasis, kuri iš Okinavos pakliūna į Japoniją ir jau ima išsikovoti savo vietą visuomenėje. Todėl spėju, kad Okinavoje pakilimas ir masiškumas buvo dar didesnis, nes japonai visuotinai mokyklose ir universitetuose studijuoja dziudo ir kendo (privaloma tvarka!), kai okinaviečiai mokyklose tuo pačiu militaristiniu tikslu – karate. Imperijai reikia tvirtų karių ir sveikų darbininkų pramonei (japonų gyvenimo trukmė – iki šiol bene didžiausia pasaulyje, o okinaviečiai čia tikri ilgaamžiai).

Todėl būtent Higa – yra pats pirmasis Miyagi mokinys, kuris su šiojo leidimu oficialiai atidarė Goju-ryu dojo, vėliau pavadindamas jį Shodokan. Sakoma, kad Higa – iš viso vienintelis meistras, kuris gavęs tokį oficialų Miyagi leidimą, tačiau tą patį teigia ir Toguchi apie savo Shoreikan, ir Miyazato atidarinėjo Jundokan vos ne pagal paskutinę velionio valią, o kur dar ir aukščiau minėtasis “oficialusis Goju-ryu atstovas Japonijai“ Yamaguchi su savo Goju-kai ar Yagi Meitoku su velionio treniruočių kostiumu, kurį nupirko sensėjui vis tik jo “konkurentas“?…

Manau, kad iš tikro tiesa kažkur per vidurį: Miyagi suteikė pačią pirmą licenciją Higa_i, ką dabar vadintume, matyt, frančyze. Kiti, jei gyvam Miyagi būnant ir atidarinėjo savo dojo, tai tik kaip šiojo Goju-ryu mokiniai, tačiau dar ne “meistrai“, o tik “instruktoriai“, nes neturėjo, spėju, tokios autonomijos veikti, kurią turėjo Higa. Štai todėl mes ketveriukės treniruotėje ir nematome Higa – jis jau turėjo savo dojo ir tai, ką japonai vadina menkyo kaiden – licenciją mokymui, kaip žinančiam pilną Ryu programą.

Priminsiu, kad Miyagi dan laipsnių nedalino, o pripažino tik oficialius Butokukai suteikiamus instruktorių titulus: kyoshi (šį laipsnį turėjo Shinzato), renshi (buvo suteiktas Higa) bei hanshi (po kyoshi, šį laipsnį gavo pats Miyagi).

Matyt, jis nenorėjo formalios hierarchijos savo Goju-ryu, darydamas tą karate, kaip dabar pasakytų, atviro kodo programa, o titulus ir pozicijas vertindamas pagal tikrą įdirbį Goju-ryu karate plėtrai, bet ne pagal formalų mokyklos technikos išmokimą ir atsiskaitymą (“pasidemonstravimą“ – kas tolygu ar ne “pasipuikavimui“?) egzaminuose prieš kokią nors “garbingą dan komisiją“ (kam tas rūpi, iš tikro?).

* * *

Ir čia reikia atkreipti dėmesį į kitą faktą, kuris, neva, užginčina šį teiginį apie Miyagi požiūrį į kvalifikacinius laipsnius Goju-ryu sistemoje. Mat 1949m. rugsėjį buvo padaryta visa serija nuotraukų su Miyagi ir Miyazato, kurioje abu vilki baltus karategi, sujuostus juodais obi. Tad, atrodytų, šis faktas šį teiginį tarsi paneigia, nes kaip čia taip – juodas diržas yra, o va dan laipsnio prie jo – ne?

Aš gi manau, kad policijoje galiojo statutinė tvarka, o dziudokos ir karatekos privalėjo irgi vilkėti oficialią tuomet treniruočių uniformą, kurią ne tik savo laiku įsivedė Kano Jigoro savo Kodokan judo, bet ir dar tarpukaryje Dai-Nippon Butoku-kai padarė vieninga ir privaloma uniforma visuose Budo (kovos menuose), nors iki tol karateka treniravosi vilkėdami kas kuo papuola, Sanchin-gata atlikdami iš viso tik su strėnų raiščiais (“gaisrininkų stringais“).

Miyagi buvo labai tvarkingas ir savotiškas pedantas, beje, uoliai prisilaikęs ir japonizacijos įstatymų. Įdomu palyginti Miyagi, kuris, būdamas okinaviečiu ir perėmęs iš šeimos prekybinius ryšius su Kinija iki Qin dinastijos žlugimo, bemaž visose fotografijose vilki tradicinį japonų kostiumą, ir net ne vakarietišką, ir rastum Kyoda Juhatsu, šiojo bendramokslio ir vyresniojo kolegos, nuotraukas, kuriose pastarasis vilki… kinų tradicinį kostiumą (sic!).

Tai kaip turėjo tose karate nuotraukose, jūsų galva, dar vilkėti Miyagi, pasiėmęs pozavimui į porą net ne šiaip savo asistentą, bet ir jaunesnįjį karate instruktorių policijos akademijoje – Miyazato?

O kam prie juodo šniūrėko dan? Juodus diržus pradžioje netgi Kano išdalino lengva ranka visiems vyresniesiems mokiniams, kurie masinėje treniruotėje turėjo būti patys instruktoriais ir jo padėjėjais. “Dėstyti karate gali? Še tau juoda juosta pižamai susijuosti!“ – paneikite galimą tokį ir Miyagi požiūrį.

Juk nei vienas (!) jo mokinys iš tos ketveriukės neturėjo jokio sertifikato, patvirtinančio jų, neva, turimą dan laipsnį. Netgi su menkyo kaiden, žinote, šiuo atveju yra sunkoka, nors jei būtų toks vienas išduotas bent jau kam, tai tie jį ant dojo sienos tikrai garbingiausioje vietoje išsikabintų, o vėliau, kilus ginčui, kuris ten iš jų “kiečiausias“, tai mosikuotų ir kaišiotų panosėje oponentams, kurių popieriai būtų per karą pamesti ar sudegę… Bet tai kad kaišioti nėra ko.

* * *

Tad ar išrašė tokį menkyo kaiden Miyagi formaliai Higa_i – klausimas gana įdomus, bet lieka atviras, nes… per mūšius dėl Okinavos buvo sunaikinti, deja, ir visi Miyagi archyvai bei kanceliarija, kartu sugriovus ir šiojo namus (trys jo vaikai žuvo…), o jau šis visą dokumentaciją, sako, vedė preciziškai ir pedantiškai (namą, mokinių dėka, atstatė tik apie 1950-uosius, kai sekančiais metais jau patyrė infarktą, o dar po dviejų – mirė…).

Higa, kiek žinau, tokiu sertifikatu irgi nesigyrė – gal net ir nematė reikalo? Tuo metu Higa paties vardas buvo kaip sertifikatas. Nors… sertifikatą (menkyo) tai jis turėjo, ir ne šiaip iš Miyagi suteiktą!

Mat, 1937m., Higa_i grįžus po dvejų metų komandiruotės Indonezijoje, kur jis kaip tik platino Goju-ryu mokymą, Butokukai šiam, pagal kitus duomenis – dar po trejų metų – 1940m., suteikė renshi titulą, atitinkantį maždaug 7 dan (pats Miyagi turėjo suteiktą titulą hanshi – tai 8 dan ir aukščiau, tačiau dėl dan reiktų kiek atsargiau čia, mat iš esmės tik po karo dan sistema pasidarė 10-ties, o ne 5 kaip iki tol).

Įdomu pastebėti, kad Higa, ne vien Shinzato, dažnai irgi lydėdavo Miyagi viešuose pasirodymuose – būdamas gal techniškiausiu Goju-ryu mokykloje, jis ir demonstruodavo publikai kata (mėgstamiausios Kururumfa ir Tensho), kai Miyagi, gal jums pasirodys keista, niekada viešai savo kata nedemonstravo, išskyrus privačius seminarus ir treniruotes. O va paskaitas – skaitė… Tai dar pasakykite, kad karate nemokėjo, nors Goju-ryu sukūrė!

Higa stilius iš tikro buvo labiau “ju“ (minkštas), nei “go“ (kietas), kurį mes Goju-ryu įpratę matyti (juokaujama, kad tai panašiau į Gogo-ryu), ir kokį dažniausiai demonstruoja Higaonna Morio (IOGKF) mokiniai: pilna youtube – neišsigąskite susiradę, tarkime, Kazuo Terauchi, demonstruojantį Sanchin-gata.

Būdamas smulkesnio sudėjimo ir už stambųjį Miyagi, Higa veikiau kopijavo savo pirmojo mokytojo – smulkučio Higaonna manierą, nei rėmėsi fizine jėga ir sudėjimu, kas, man kiek juokinga, dažnai prikaišiojama Shorei-ryu (ir pagal nutylėjimą, aišku – Goju-ryu…) karatekoms, lyginant su Shorin-ryu, nors šiųjų stilių skirtumas iš tikro visai ne kūno sudėjime ir “tinkamume“ pagal KMI (kūno masės indeksą), ir užtektų vien palyginti tvirto sudėjimo ir plačios krūtinės bei pečių Itosu Anko iš Shurite (Shorin-ryu) su tuo pačiu lengvučiu (ir “švelniai inteligentišku“, sako – treniruotėse prie mokinių nesiliesdavo, naudojo tam tikslui ką nors pakoreguoti lazdą, ir ne tam, kad muštų!) Higashionna Kanryu iš Nahate (Shorei-ryu) bei čia minimu smulkaus sudėjimo Higa Seko (Goju-ryu).

Pas Higa mokytis 1930m. atėjo ir penkiolikmetis Toguchi Seikichi – štai vienas iš tos ketveriukės. Būtent Higa ir derėtų laikyti jo mokytoju, tačiau po karo Toguchi, kaip matote ir nuotraukoje, dar treniravosi ir Miyagi sodo dojo (na, fotografijoje man panašiau į sandėlį, nei sodą – žr. ankstesnį įrašą).

Toguchi pasisekė: su Higa jis praleido treniruodamasis 33 metus, su Miyagi – 25 metus, o Toguchi tėvas su Miyagi dar buvo ir draugai, tad jaunėlis Toguchi galėjo išsižiojęs valandų valandas klausyti Miyagi kalbų apie karate, Zen ir kovos meno filosofiją bei etiką (o manote, kad karate – tai vien tik “ichi-ni-san – smūgis-blokas-spyris“?). Beje, manau, kad tada maždaug jis ir galėjo nugirsti apie kaisai-no genri – kata iššifravimo taisykles, kurias po to teigė gavęs kaip vos ne paskutinį žodį iš meistro Miyagi prieš pat šiojo mirtį… Romantikai tie japonai, jau sakiau.

Higa turėjo įtakos ir asmeniniame Toguchi gyvenime: per karą netekęs savo žmonos, jis surado žmoną Toguchi, supiršo juodu, ir šiedu, Seikichi ir Haruko, laimingai pragyveno iki mirtis juodu išskyrė… Kartais mokytojas yra ne šiaip instruktorius.

Tiesa, 1949m. Higa padėjo Toguchi atidaryti ir nuosavą dojo, ir šiame dojo Toguchi dėstė karate kaip Higa_os shihan (vyresnysis įgaliotasis instruktorius), pats, aišku, kartu dar treniruodamasis pas Miyagi šiojo sodo dojo – taip ir tą fotografiją pakliuvo.

Kai Miyagi mirė po antrojo infarkto 1953m. (pirmasis širdies smūgis buvo 1951m., ir tada Miyagi liūdnai pajuokavo, sakoma, pasiguodęs, kad va ir jam neišeis paneigti to įsitikinimo, kad visi, praktikuojantys Nahate stilių ir Sanchin-gata, ilgai negyvena, lyginant su Shorin-ryu atstovais…), Toguchi atėjo būtent pas Higa, kviesdamas tąjį tapti Goju-ryu organizacijos vadovu, kurią jiedu su Yagi Meitoku įkūrė, o pasekoje abu ir tapo jos vadovais, kol… gražiai ir vėl išsiskyrė.

Šis momentas labai įdomus, mat po netikėtos Miyagi mirties Miyazato, kaip buvęs asistentu meistrui policijos akademijoje, savotiškai tapo ir neformaliu sempai tame sodo dojo, perimdamas ir visą treniruočių inventorių (nežinau, iš kur Higaonna Morio gavo, ar nugvelbė, ar jam padovanojo, bet anądien žiūrėjau interviu, kur jis gyrėsi turįs vieną svarmenį, kuriuo dar Miyagi naudojosi – ir jį parodė netgi…). Miyazato sutvarkė ir išplėtė ir Miyagi kapavietę (savo laiku, Miyagi apmokėjo savo mokytojo Higashionna laidotuvių sąskaitas).

Tačiau vienybės, kaip matote, gana greitai nebeliko, nes toji ketveriukė išsivaikščiojo kas sau: Miyazato Eiko ramiai dėstė savo dojo Gokenkan, ir daugiau informacijos sunku besurasti – kažkodėl, nelinkęs jis buvo lįsti į viešumą ir visaip reklamuotis; Toguchi su Yagi susimetė į chebrą ir pakalbino Higa tapti visos Goju-ryu galva.

Nežinau tuomet šiojo išdėstytų konkrečių motyvų,  bet Higa atsisakė. Daug ką iš viso stebino faktas, kad Higa neperėmė Goju-ryu “lyderystės“ Miyagi_ui mirus. Tai net sukėlė tokius pamąstymus, kad Higa, neva, net ne Goju-ryu atstovu save laikė, o Nahate – tiesiogiai iš Higashionna, bet aš nemanau, kad toks pareiškimas iš viso turi kokį nors pagrindą.

Kaip ir gandai, neva, Miyagi nušalino Higa nuo Goju-ryu dėstymo, nepatenkintas šiojo interpretavimu, tačiau ir šis gandas neturi pagrindo, nes yra išlikęs 1952m. okinavietiškas laikraštis, kuriame Miyagi, mažiau nei metai iki savo mirties, išvardina visus savo pasekėjus ir mokinius, prirašydamas titulus pagal jų, kaip instruktoriaus, lygį (aha, kur suteikti dan vardinami, ką?…). Sąraše yra ir Higa. Maža to, jo laipsnis įvardinamas kaip vyriausiojo instruktoriaus, ir kitų tokio aukšto lygio ten sąraše nėra.

Galiu tik spėlioti – jam visi tie politiniai žaidimai ir iš to kilsiančios rietenos bei galima nesantaika buvo iš principo nepriimtini, o ir, matyt, jis per tiek metų geriau suvokė paties Miyagi požiūrį – kuo atviresnė ir labiau prieinama karate, kurioje svarbu ne formalumai ir geneologinės linijos, o būtent Budo (kovos meno, kaip Kelio – Dao/Tao arba Do) idėjos, liečiančios paties karateka asmeninį tobulėjimą, dedant tam nuoširdžias pastangas (kinų kalba tai… kung-fu).

Galop, priežastis, kodėl Higa nusprendė atsisakyti, galėjo būti labai proziška: vos prieš metus, t.y. 1952m., jis, kartu Matanbashi Keiyo (žr. grupinę nuotrauką aukščiau!), Kamiya Jinsei (vienas iš narių specialaus karate komiteto, suburto 1940m. Okinavos gubernatoriaus generolo Hayakawa, siekiant sukurti karate – kaip atskirą fizinio vystymosi metodą mokiniams ir studentams, kuomet mokymo programa nepriklausytų nuo Ryu, o būtų vieninga; komiteto darbo išdavoje gimė Fykyu ir Gekisai kata) bei Nakaima Genkai jau įkūrė Goju-ryu karate populiarinimo asocijaciją Goju-Ryu Skinko-kai.

Ir va tik ką minėtojo Nakaima Genkai (1908-?) namuose 1953m. lapkritį po Miyagi mirties susirinko Kina Seiko, jau minėtasis Yagi Meitoku, Yogi Jitsue (jis supažindino Yamaguchi su Miyagi, beje), Miyazato Ei’ichi ir Iha Koshin (šiojo pasirašytas 7dan sertifikatas yra kaip tik išduotas mano mokytojui Bobui; jau po Miyazato mirties Iha ėjo Okinawa Goju-ryu Kyokai pareigas, bet kuomet Jundokan kaip hombu neteko įtakos organizacijoje, kadangi nemažai Kyokai narių turėjo savo dojo, įskaitant Iha, tai organizacija suskilo į Kyokai ir Jundokan So Honbu, kas yra iki šiol, o Iha tuomet atsistatydino iš pareigų, bet buvo išrinktas Kyokai garbės pirmininku) – kad aptartų tolimesnį Goju-ryu likimą ir vystymąsi.

Susirinko, kaip matote, tikrai ne prašalaičiai ir atsitiktiniai žmonės Goju-ryu pasaulyje. O va postus naujoje organizacijoje, pagal pavadinimą skambančioje labai panašiai į Higa (“populiarinimas“ pakeistas į “vystymą“), pasidalino taip, kad Yagi tapo pirmininku, Toguchi – vicepirmininku.

Tačiau Miyazato, panašu, spjovė į tai ir įkūrė pats sau Jundokan kaip hombu dojo bei organizaciją, mano jau minėtą – Kyokai, kurioje jau Iha buvo “antruoju“, o po Miyazato mirties – tapo ir vadovu. Higa, kaip minėjau, vadovauti pirmąjai organizacijai nesutiko, o antroji, sukurta kaip “konkurentė“ Yagi ir Toguchi organizacijai, tai spėju, Higa_os net ir nekalbino. Jei atsakymas buvo pirmiesiems “ne“ gerai motyvuotas, tai kodėl jis turėjo būti kitoks ir Kyokai?

Pastaroji, tarp kitko, jau sekančiais metais pravedė egzaminus ir išsidalino dan laipsnius pagal “pasiekimo lygius“, kuomet atitinkamai atestuoti buvo ir Miyagi An’ichi (negiminė anam Miyagi), Higaonna Morio (šitas dievagojasi, kad Miyazato jam ne mokytojas, o tik Miyagi An’ichi – o dabar net jau turi sertifikatą, patvirtinantį, kad jis mokėsi tiesiogiai pas Miyagi Chojun, va…) bei Chinen Teruo (vysto Goju-ryu Jundokan JAV, bet kaip savarankišką organizaciją, nepriklausančią dabar nei Kyokai, nei So Honbu).

Nors tarp Higa_os Shodokan ir Shoreikan, ir taip pastarąjį pavadino 1954m. Toguchi, atidarydamas savo jau nuosavą ir nepriklausomą Goju-ryu dojo, visada buvo draugiški ir labai kolegiški mokytojo ir mokinio (ar tiksliau – jau akademine prasme: profesoriaus ir studento, tapusio docentu) santykiai.

Štai net pažiūrėkite į abiejų mokyklų emblemas:

Shodokan (kairėje) ir Shoreikan emblemos

Dideliu kūrybiniu originalumu mokinys, matomai, nepasižymėjo arba… manau, kad tokia mintis jas padaryti panašiomis vis tik ir buvo. Shodokan emblemoje kanji – Go (“kietas“), kai Shoreikan – kumštis, kuris irgi simbolizuoja kietumą, kas kiek ironiška, žinant Higa ganėtinai “minkštą“ Goju-ryu stilių. Ir net pavadinimuose pirmasis kanji vienodas – Sho (“mandagumas“), tad ir pavadinimai panašūs: “mandagus kelias“ vs “mandagumas ir pagarba“.

Prieš kelias dienas žiūrėdamas Onishi Zenei (prakeikta prancūzų kalba!) pirmąjį DVD (ne, neturiu antro) “Goju-ryu Karate“, net pagalvojau iš pradžių, kad čia – Shoreikan. O šis gal net labiau žinomas (mat turiu ir Toguchi knygą “Okinawa Goju-ryu Karatedo“ pdf formatu, kuri savo laiku iš tikro buvo Goju-ryu karate best-seller). Bet emblema ant Onishi karategi šiek tiek skyrėsi nuo Shoreikan, tad pasitikslinau ir… va todėl dabar skaitote šį pasakojimą apie tai, kas likę už kadro anai nuotraukai. Negi blogai gavosi?…

Higa mirė 1966 metais nuo pneumonijos, nesulaukęs 68-erių metų. Jo dojo perėmė vadovauti sūnus, vardu, neatspėsit – Seikichi. Sutapimas?…

Taip. Nes Higa Seikichi gimė 1927.02.10, kai, priminsiu, Toguchi Seikichi atėjo į Higa dojo 1930 (kitur nurodo net – 1931)m. Bet vis tiek įdomus sutapimas, nors intrigos ir neliko.

Higa Seko mokinių apsuptyje

Shodokan visada buvo atviras dojo – čia dažnai pats Higa kviesdavo ir įvairius kobudo meistrus dėstyti, tarp kurių buvo ir Matayoshi Shinpo, be kurio visas šiuolaikinis okinavietiškas kobudo neįsivaizduojamas.

1956m. gegužę 19 meistrų, tarp kurių buvo ir Higa, Matsubayashi-ryu (Shorin-ryu) meistro Nagamine Soshin (primenu, jam priklauso nuopelnai, kuriant Fukyu-gata pagal aukščiau minėtojo 1940m. specialaus komiteto pavedimą) dojo įsteigė Okinavos karatedo federaciją: Nagamine tapo pirmininku, kai Higa – vicepirmininku, o po ketverių metų – jau ir pirmininku. 1960 metais Higa jau įsteigė ir mano minėtąją Tarptautinę karate ir kobudo federaciją, kurios hombu dojo ir buvo Shodokan.

Be jo sūnaus Higa Seikichi, tapusio vyriausiuoju Shodokan instruktoriumi, dar aukščiausio lygio jo mokiniai yra Izumikawa Kanki (Sengukan – platino Goju-ryu Japonijoje) bei Hayashi Teruo. Kiti netgi įsteigė savo mokyklas ir atskiras organizacijas: be jau minėtojo Toguchi Seikichi (Shoreikan), dar dera paminėti Fukuchi Seiko (Senbukan), Hokama Tetsuhiro (Kenshinkai – populiarus Lotynų Amerikoje), Takamine Choboku (pastarasis tapo Tarptautinės Karate Kobudo federacijos prezidentu po Higa Seko mirties).

O kas nesiteikė Higa minėti kaip savo mokytoją, tai va ir aš tiems čia garbės nesuteiksiu. Nebent primintumėte, kad per neapsižiūrėjimą kurį nepelnytai praleidau.

Tad, kaip matote, kalbant apie anąją svarbiąją ketveriukę, Higa palikti šešėlyje niekaip neišeina. Veikiau, jei jau jo būta kur šalia, tai jis va kaip tik ir galėjo stovėti kitoje fotoaparato pusėje tuomet darydamas tą kadrą!…

Žinau, kad tai sunkiai tikėtina, bet aš irgi mėgstu kitąkart romantiškas istorijas (nepaisant mano cinizmo ir dvasingumo stokos).

O be paties Higa požiūrio į Goju-ryu kaip stilių ir tos “minkštosios“ jo pusės akcentavimo, man dar patinka ir šiojo mintis, kuriuos juos dažnai kartodavo savo mokiniams:

“Kad ir koks būtų stilius, požiūris ar karate praktikavimas, karate vis tiek yra karate. Mes nesitreniruojam karate smurtavimui, bet vardan paties praktikavimosi [malonumo] ir troškimo kuo geriau ją atlikti.“

* * *

Pastaba: berašydamas šį tekstą ir atiduodamas duoklę Higa, Yamaguchi ir Shinzato atminimui bei jų nuopelnams Goju-ryu, turėjau nekart nukrypti į šalį ir paaiškinti kontekstą dėl įvykių ar sprendimų. Ir kontekstui aiškinti, matyt, tektų nukrypti dar toliau, ir beaiškinant – dar daugiau aiškinti ir nušviesti. Jau ir dabar gavosi 3-4 straipsniai viename. Todėl ateityje, matyt, šitiek nebesiplėsiu – galėsite nuspirkti knygą “Trumpa karate istorija“ (kai bus tokia parašyta, aišku…) ir skaitinėti ją kiek širdis geidžia. Tuomkart gi – ačiū, kad skaitote, ir it is time to move on.

Komentarai
  1. Brizas sako:

    Sveiki,
    tai kad daug netilpo į tą nuotrauką, kad jau toks straipsnis gavosi🙂 Išties buvo įdomu susipažinti su taip visapusiškai apimtomis goju ryu organizacinėmis struktūromis ir istorija. Tiek meistrų ir organizacijų privardinot, nors imk ir kokią schemą ar genealoginį medi sudarinėk (prabėgom kažkaip neradau googleje tokio kuris atitiktų pilnai jūsų straipsnio) ! Buvo nelengva nepasimesti tarp japoniškų vardų, pavadinimų ir terminų kaip antai: kyoshi, renshi, hanshi. Teko naujai skaityti ankstesnę temą ir ne vien dėl to🙂 beja vis tik dėl tų lygių kažkaip neradau ir juokais sukurptoje temoje apie antpečius po bamba. Štai ir šioje temoje skeptiškai pabrėžėt tuos lygius, tai gal būtų galima prigretinti tuos kyoshi, hanshi prie dan sistemos. O gal toks analogas ir taip jau kažkur egzistuoja?
    Gaila, kad nebesiplėsit su aiškinimais, tik viliuos jog gal teks nusipirkt tą knygą. Sėkmės berašant, nors jau ir taip nemažai parašyta, ar ne😉

    • seiikan sako:

      Apie knygą buvo saviironija.🙂 Draugas paskaičiavo, kiek užima tekstas spaudos ženklų, primetė, kiek tai spaudos lankais skaičiojant, ir pastebėjo, kad, pagal tai, kiek dar ir anksčiau ta tema parašyta, knyga gautųsi. Bet negaliu sau leisti spausdinti keliais egzemplioriais…😉

      Goju-ryu irgi dar ne visos organizacijos išvardintos. Aš pagrindines kryptis ir atsišakojimus nuo Miyagi tiesiog pavardinau. Galima dar atskirai parašyti, kas ir kaip įtakojo patį Miyagi. Po to – šiek tiek ir apie jo mokytojus… Vien apie Goju-ryu sistemos istoriją knyga gautųsi.

      Apie titulus ir dan reiks atskirai parašyti, nes kaip ir vieno apibendrinto įrašo, matau, kad neturiu. Progą tik ištaikysiu…😉

  2. Brizas sako:

    O gaila dėl knygos😦 tiek karate klubų, dar daugiau užsiiminėjančių, o knygų gimtąja kalba, juo labiau tokiom temom kaip Jūs rašot – visai nėr. Kad kas finansuotų – galima ir į vieną didesnę knygą daugelį dalykų sutalpint😉
    O štai čia perskaičius temą, paskubom daug maž padėliojau ir štai kas gavosi: https://picasaweb.google.com/laimonasc/GojuRyuOrganizacijos?authuser=0&authkey=Gv1sRgCJ7bl6_0z7GYVg&feat=directlink

    • seiikan sako:

      O tai kodėl gaila dėl knygos? Kai netingiu, informaciją ir taip čia sumetu. Nemokamai. Knygą išleisti – yra įsipareigojimas ir darbas. Ir jis turi atsipirkti. Vardan garbės ir ego masažo – tai ir šito tinklaraščio pakanka…🙂

      Schemos įdomios (ir pagal mano tekstus, ne iš kitų šaltinių, akivaizdžiai dėliotos, bet “nuopelnai“ neįvardinami…), tačiau kai ką ir koreguočiau: Shodokan ir Shoreikan tikrai turėtų būti arčiau – Higa buvo ir Toguchio mokytojas. Kaip ir kiti meistrai turėjo ne po vieną kitą mokytoją (Miyagi, beje, nors pagrindiniu mokytoju laikė Higaonną, bet Goju-ryu – tik Miyagi požiūris į stilių, ir… ne mažiau pusės įtakos iš ne Higaonnos; tiesiog geneologijoje prestižas laikyti buvo šį “brand“).

      Morio, antai, treniravosi Jundokan dojo, tačiau savo mokytoju Miyazato nelaiko. Formaliai reiktų gerbti šį jo pareiškimą – bent jau punktyru…🙂 Oyama mokėsi ir Shotokan (Jorga aršiai tą neigia…), o mokytoju visur įvardina Yamaguchi, kai tautietis korėjietis, matyt, jam būtų veikiau sempai, o ne sensei. Aš iš viso manau, kad Katuko dojo jis ten pats buvo dievas – kitų sensėjų ten būti iš žanro reikalavimų negalėjo…😀

      Dar ir Jundokan bei Kyokai nelabai taip skirčiau: stilius (o schemoje visi stiliai įvardinti) yra vienas ir tas pats Jundokan (a-la Miyazato). Tiesiog organizacijos yra dvi dabar: Kyokai ir So Honbu.😉 Jei jau kitur įvardinami meistrai ir jų dojo, davę pradžią stilistiniams interpretavimams, tai nederėtų išskirti Miyazato organizacijos, kitas nutylint. Juolab, kad kai kurios ir iš okinaviečių priklauso JKF, ir WKF, o kitos – net neketina.

      Ten galima ir dar padirbėti, manau – čia iš akademinių standartų pusės priekabiauju. Aš sąmoningai schemukių nedėlioju čia – veikiau aprašau. Nors schemos galvoje seniai yra.

  3. Brizas sako:

    Ačiū už pataisymus, tiesa ne viskas ten jau taip gerai dėliojasi vien dėl techninių ribotumų, pvz. Shoreikan ir Shodokan išsiskyrė dėl to jog Seiko Higa buvo jauniausias iš tos šutvės, tad jį programa automatiškai nugrūdo kairėn, o Toguchi Seikichi į kitą galą, na ir tų punktyrų nėra kaip ten padėlioti.
    Pati schema labiau reikalinga buvo man pačiam sau geriau įsisavinti medžiagą. Kai pats prie to pasikrapštai tai ir geriau įsimeni🙂 Na į nuopelnus nepretenduoju, tad ir tą schemutę būten šiuose komentaruose pateikiau, o ir pataisiau jau ten kaiką dėl tų nuopelnų🙂

  4. Lapinas sako:

    Na nebutina gi uz savo litus spausdint, galima gi ir uz svetimus:)

    Tikrai vertetu. Pirkciau:)

    Ideja gut, galima pabandyt prastumt. Raik pagalbos?

  5. Lapinas sako:

    Ponai visi Paryziuj:) “Ponas” gali su kolege knygininke pasitarti, kokios salygos butu, norit isleisti ne uz savo litus.

    • seiikan sako:

      Pasitarimo rezultatai beigi išdavos būtų įdomios ir ne baltosios emigracijos atstovams, nes ne visi bolševikus palaiko ir Sovdepijoje.🙂

  6. Labą dieną. Įdomios info čia prisirenku. O kas svarbiausia gimtaja kalba! Pritariu Brizui dėl kovos menams skirtos literatūros stokos:( Vyresniosios kartos meistrai vis dar semiasi žinias iš rusiškų šaltinių, o jaunesnioji ko gero angliškų… Bet lietuviškai perteikti žinias tikrai mažaikas nepritingi.

    Beje ar turite savo anketą veidaknygėje (facebook)? Priimčiau jus į draugus.

    Su pagarba Bacys Perkūnas

    • seiikan sako:

      Ačiū už komplimentus. Semtis iš rusų – tai džiaugtis sugedusiu telefonu. Semtis iš anglų kalbos – tai raustis šiukšlėse. Nekritikuoju, tiesiog konstatuoju. Semtis iš lietuvių – nieko nerasti…🙂

      Yra ir FB, ir G+ – derėtų žiūrėti čia per nuorodas į buriavimą.

  7. […] Tiesiog Goju-ryu stiliui pasisekė gyvenime labiau (ir toliau patys suprasite kodėl, jau nekalbant apie stiliaus sukūrėjo Miyagi Chojun autoritetą Okinavoje), o jei žiūrėtumėt pagal karate kartas, tai Miyagi-sensei, sukūręs Goju-ryu, buvo jaunesnioji karate karta, nes Uechi Kambun, kurio garbei Uechi-ryu ir gavo pavadinimą, buvo kiek vyresnis ir iš tos pačios karate meistrų kartos, kaip ir Higashionna Kanryo, Miyagi’o mokytojas, tad Goju-ryu iš tiesų gali būti jaunesnis giminaitis, tik gerokai pasiturintis ir gausesnio palikuonių rato. […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s