Smūgiuoti ar ne?

Posted: 2011-10-29 in Karate
Žymos:, ,

Daugelis girdėjote banalybę, kad “karate – tai smūginė sistema“. Nemažai tuo yra netgi šventai įsitikinusių (o va įsitikinimus keisti pačiam – sunku, o kitam juos pakeisti – tai itin dar ir nedėkingas darbas). Tūlas netgi šią banalybę pakartos. Na, juk karate – tai “če kaj koje y galva, ane?“ arba “smūgiai-blokai-spyriai-oss!“…

Tada aš klausiu: o tai kam jums tuomet kata?

* * *

Iš tikro: nori smūgiuoti – smūgiuok, o kam dėl to kata studijuoti? Ar koks Mike Tyson kokią nors kata iš viso studijavo, kad įgautų tą vos ne ikken-hissatsu (jap. “vienas smūgis – ir kirdyk“) įgūdį, baigdamas kovas kitąkart ir pirmame raunde, ir tuo žiūrovus bei visokius promouterius bei impresarijus varydamas tiesiog į neviltį? Na, pagalvok: tik atsisėdai su dietinio popkorno XXL paku (taigi 11 ar kiek ten raundų?) – bet jau, žiū, tojo oponentas tyso paslikas…

Tai bala nematė to popkorno – bet tai bilietai kiek kainavo už kelių minučių malonumą, kuomet nespėjai net įkaisti! O jei dar ir mergikę atsivedei, kuriai patinka raumeningi prakaituoti bičai, nuoširdžiai talžantys vienas kitam marmūzes? Moterims, žinote, vien “apšilimas“ užtrunka keliskart daugiau, kol užsiveda, nors per tą laiką dažnas vyriokas jau parpia nusibaigęs laimingas, kažką nerišliai per miglas murmantis po prašymų pakalbėti (suprask: aš kalbėsiu, o tu – klausyk) į klausimą “ar tu mane myli?“.

A, bet jei taip atmetus blevyzgas, pasakysite, kad boksas – tai ne karate, todėl jam kata ir nereikia.

O tai kam kata karate reikia? Ką, smūgiuojama kažkaip kitaip nei bokse?

Na, gal struktūra kitąkart skiriasi (dėl objektyvių priežasčių), bet dinamika panaši (geras boksininkas muša “pėdomis“, o karate jėga generuojama irgi jomis, perduodant į dubenį, kurį boksininkas irgi gerai užsuka, suteikdamas pagreičio, ir pan. – nesigilinsiu dabar į niuansus).

Galop, jei nori mokintis smūgiuoti, tai tiesiog ir reikia smūgiuoti: į orą formai įgauti (prieš veidrodį smūgius atidirbinėja ne narcizai, beje, šiandien, kai rašau, yra jų vardadienis…, o žmonės be fantazijos – tiksliau, tie, kurie turi problemų jausti savo kūną, jei jo negali iš šalies vizualizuoti, nes… mūsų mokyklose, ir kalbu čia apie švietimą ir bendrąjį lavinimą, o ne kovos meno klubus taip besivadinančius, įprastos fizinio lavinimo pamokos iš tikro menkai kūną telavina ir jo “pajausti“ neišmoko); smūgio jėgai ar stiprumui – į smūginius prietaisus (makivara, maišas ir t.p.).

Na, kata tai kam čia reikalinga? Kaip ji padeda, ką?

Juolab, kad pradėjęs studijuoti kata, staiga suvoki, kiek tie judesiai iš tikro kontrproduktyvūs tam, ką iš tikro mokiniesi per kihon – tuos smūgius atidirbinėdamas. Tai arba kihon neturi nieko bendro su kata (todėl arba keiskite kihon, arba meskite lauk kata), arba ta kata – gal ne visai čia ir smūgiai, sakau?…

* * *

Dauguma karateka, bestudijuodami, nežinau, gal iš įpročio ar tingulio mąstyti, tokią “ne į temą“ kata, sau randa paprastą, nors ir primityvų bei sunkiai man įtikinamą, paaiškinimą: kata moko judesio kultūros (hm, dalinai sutikčiau, bet aš šitą suprantu kiek kitaip, nei šitą sakantis tuo metu), moko tradicinio ir stilingo (“mianyško“?) judėjimo (lyg yra skirtumas, estetiškai ar grubiai išmalti kam snukį…), praplečia suvokimo ribas (su tokiais paaiškinimais – veikiau susiaurina…), ir t.t.

Kvailystė, ir tiek. Ir dar laiko švaistymas.

Tipiškas karate vaizdelis…

Gal todėl šiuolaikinės karate sistemos (pvz. Kyokushinkai) kata teikia labai simbolinę reikšmę? O gal kaip tik aišku: kaip gali naudotis tuo, ko nesupranti? Laukiniam žmogui davus išmanųjį telefoną, jis, matyt, irgi rastų jo pritaikymą pagal savo supratimą – gal pabandytų kalti  ką nors, o kai sudužtų, tai sakytų:

– Ai, mėšlas čia, o va titnagas arba ana va tas granito gabalas, tai…

Šiuolaikinės sistemos tikrai primena kikboksą, vilkint pižamas. Kata joms tiek reikalinga – kiek šuniui penkta koja.

Tiesą sakant, tai, ką mes dabar vadiname kikboksu ar konkrečiai fūlkontaktu (full-contact kick-boxing), pradžioje netgi vadinosi full-contact karate, nors dabartinė full-contact karate (rašyčiau veikiau ne full, o fool – skamba tai vienodai…) vizualiai skiriasi dekoracijomis: minėtu kostiumu, tatamiu vietoje ringo, kartais ir be bokso pirštinių… Bet tik iš esmės dekoracijomis.

Po to jau radosi low-kick (kuomet prie full-contact taisyklių leista spirti į kojas – “lou mavašį“) bei neužilgo išpopuliarėjo ir tailandietiškas kikboksingas (thai-boxing), vadinamas jau originaliu pavadinimu (išmokom ištarti?) muaythai, nors Vakaruose, uždraudus smūgius alkūnėmis (nors leidus spyrius keliais kaip muaythai), radosi toks veikiau euro-thai variantas (iš esmės, tai tas pats full-contact karate kickboxing low-kick, tik pridėta spyriai keliais – tiek čia ir tėra muaythai, kuomet duoklė tradicijai atiduodama varančia iš proto birbynių muzika, o ne tradicinių kompleksu mae-mai ar pan. studijavimu).

Tokiai “karate“ kata iš tikro nereikalinga – sparinge, ar sportinėje kovoje, jos niekaip nepanaudosi. Galop, man visada kriterijumi, ar žmogus iš tikro yra geras karateka, yra atsakymas į klausimą: ar su savo kata ką nors primušti gali?

Yra galinčių. Nors yra galinčių primušti be kata, tačiau aš tokios “karate“ nesuprantu – kam žaisti japonus ar okinaviečius su tuo karnavaliniu (ar – svetimu tautiniu) kostiumu?

Semiatės įkvėpimo iš karate veiksmų? Sutinku – UFC žvaigždės bei čempionai, kaip Bas Rutten ar Chuck Liddell, iš karate irgi sėmėsi įkvėpimo, bet ar jie iš tikro yra karate meistrai? MMA meistrai – šimtapūdiškai svariai užtikrinsiu, bet… karate?!…

* * *

Visiškai ne mitas ir  ne pasakaitė, kadangi yra išlikęs padėkos laiškas, kad dziudo sukūrėjas Kano Jigoro važiavo į Okinavą pasistažuoti pas Miyagi Chojun, Goju-ryu karate kūrėją. Manote, kad jis studijavo atemi (t.y. smūginę techniką)? Anaiptol! Šitai jis galėjo puikiausiai pasimokyti iš savo draugo, kurį pats priglaudė dojo ir suteikė treniruočių erdvę karate platinimui Tokijoje, Funakoshi Gichin (Shotokan).

Ir jei pikti liežuviai plaka, kad Funakoshi nebuvo pakankamai aukštos kvalifikacijos (dažniausiai autorystė priskiriama peštukui Motobu Choki, žinomam Beždžionės pravarde, bet pakiščiau nuotrauką, kurioje tiedu sėdi vienas šalia kito karate meistrų susitikime ir abu visai ne priešiškai žiūri į objektyvą), tai Kano galėjo pavažiuoti iki Osakos, kur dėstė Mabuni Kenwa (Shito-ryu karate kūrėjas)

O va pastarasis tai jau tikrai pripažintas ir gabus karate meistras, studijavęs iki menkyo kaiden (t.y. iki meistriškumo lygio pagal senąją sistemą, rodančio mokyklos mokymo programos įsisavinimą) lygio netgi pas dvejus karate meistrus iš visiškai priešingų mokyklų (stilių): Shorin-ryu (ar veikiau – Shurite) mokėsi iš Itosu Anko, o Goju-ryu (ar veikiau Nahate) – iš Higashionna Kanryu (iš tikro, tai Goju-ryu sukūrė jo mokinys Miyagi Chojun, todėl Goju-ryu čia keiskite į Shorei-ryu, jei norite).

Tačiau jis vyko iki pačios tolimiausios ir šviežiausiai prijungtos prie Japonijos provincijos – Okinavos (buvusios vasalinės kinų ir japonų Ryukyu karalystės), kur vyriausiuoju instruktoriumi policijos akademijoje dirbo Miyagi Chojun.

Manote, kad Miyagi mokino vietinius “mentus“ muštis ir snukius daužyti? Policija – tai sulaikymai, įtariamojo kontrolė ir pan., todėl ten tikrai ne smogti į nosį kumščiu mokinama, o užlaužimų technika, parvertimai ir pargriovimai bei panaši technika, kuri… taip būdinga japonų jujutsu!

* * *

Štai čia ir priėjome prie klausimo – o kam dziudo kūrėjui reikalinga ta technika, kurią jis ir taip mokėsi jujutsu mokyklose?

Juk kurdamas savo Kodokan ju-jutsu, vėliau pervadintą į Kodokan ju-do, o dar vėliau žinomą jau kaip tik judo, jis naudojosi patirtimi, įgyta studijuojant jujutsu mokyklas (stilius): Tenjin-Shinyo-ryu ir Kito-ryu. Kano genialumas ne tame, kad jis buvo įtakingas visuomenėje asmuo ar apsukrus verslininkas, sugebėjęs prastumti savo meną. Jo genialumas tame, kad jis jujutsu techniką padarė lengvai prieinamą ir lengvai “įskaitomą“.

Dziudo iš esmės tapo atviro kodo sistema, o veiksmai, kurie buvo specifiniai ir kėlė traumas, buvo paprasčiausiai palikti numirti. Iš tiesų, negali gi nulaužti rankos metimo metu – reikia modifikuoti, kad arba metimas būtų sąlyginai saugus, arba užlaužimas (ar smaugimas) atliekamas pakankamai kontroliuojamoje situcijoje. Parteryje, kaip suprantate, judėjimo laisvė yra ribota, todėl veiksmai yra sąlyginai saugesni, nei jų atlikimas stovint, kuomet partneris gali susitraumuoti bandydamas išsilaisvinti – jujutsu koviniame variante tam yra įdedamas apribojimas per skausmą, o judo pasirinktas variantas apriboti laisvą judėjimą “plokštuma“.

Karate tiesiog buvo išsaugojusi daugiau to, kas yra “kovinis jujutsu“ Kano supratimu. Jam knietėjo atnaujinti žinias (jam iš viso patiko studijuoti kovos menus – turėjo platų akiratį), kaip jujutsu (imtynių) veiksmai atliekami dinamiškoje sferoje, kuomet smūgiuojama ar kovojama “nešvariai“ (dziudo požiūriu) – atgarsius tradicinį dziudo bestudijuojantys rastų… dziudo kata, vadinamoje Goshin-jutsu!

Tas jujutsu variantas, kurį parodė karate meistras Miyagi, Kano patiko – iš čia ir padėkos raštas ne formaliai mandagiu stiliumi parašytas.

* * *

O kad mes karate matome visų pirma smūgius, tai ne vien japonų ar savo bukumą ar trumparegiškumą dera kaltinti.

Patiems okinaviečiams, laikytiems antrarūšiais ir atsilikusiais Japonijos imperijos piliečiais, knietėjo kuo geriau integruotis, o karate meistrams – būtina buvo Butokukai organizacijoje įgyti pripažinimą, kaip ir visuomenės akyse rasti pritarimą ir susidomėjimą savo karate. Japonai buvo jau vos ne pusę amžiaus po Meiji revoliucijos abejingi jujutsu sistemai – Kano ją modifikavo ir, prikeldamas naujam gyvenimui, pateikė priimtiną studijoms ir suprantamą variantą, kuris greitai tapo vidurinių mokyklų mokymo programų sudėtine dalimi (greta kendo – dar vienos ken-jutsu modifikacijos sportui arba fiziniam lavinimui).

Karate jau buvo adaptuojama Okinavos mokyklose (procesą 20a. pradžioje pradėjo Itosu, pasinaudodamas savo, kaip Ryukyu karaliaus sekretoriaus, padėtimi). Ir tada jau Okinavoje meistrai susidūrė su dilema: ką gali rodyti savo mokiniams tet-a-tet, to negali net ir fiziškai mokyti didelės grupės.

Be to, jei judesys gimnastikos požiūriu yra vienodas, tai paprastesnis paaiškinimas yra “blokas“ arba “smūgis“, nei “kontrolė ir užlaužimas“. Buvo įdomu man pamatyti Mabuni svarstymus, kai, ruošdamas karate knygą spaudai, jis dėstė, kaip vienam ar kitam kata judesiui parinko publikai suprantamą pavadinimą: “štai tą“ – jis rašo, – “aš pavadinau ude-uke, o va tą – gedan-barai, kai tiesius dūrius ranka (kumščiu) derėtų vadinti tsuki, o lenktus mostus (kirčius) – uchi“ – ir t.t., aš cituoju vertimą iš atminties (gerai pasiknisus, rastumėte ir internete).

Turėdami senąją jujutsu ir naująją dziudo, japonai suko nosį nuo dar vienos, ir, jų arogantišku supratimu – prastesnės okinavietiškos jujutsu (įdomu, kad pirmieji karate vadovėliai tarpukariu vadinosi kaip kempo-karate arba karate-jutsu, o ne karate-do, kas radosi vėliau, nors pačioje gimtinėje vadinta tuiti, ti arba uchinadi).

Tiesą sakant, ir pirmas viešas pasirodymas Japonijoje iš viso buvo fiasko karate istorijoje – manyta, kad čia demonstruojami kažkokie okinaviečių tautiniai šokiai!…

Bendromis meistrų pastangomis parengta nauja “šou programa“ ir nubrėžtos naujos karate vystymosi gairės – ir va tada smūgiai, kurie savo žaibiškumu ir dvasia priminė ken-jutsu be kardų bei techniškai diametrialiai skyrėsi nuo dziudo (nors karate pirmiausiai irgi pateikta ne kaip licencijuota, kur “mokykis tik pas mane – gausi sertifikatą“, o kaip atviro kodo sistema), rado pripažinimą.

Juk sąlyginai smūgius mokytis yra greičiau ir sparčiau, o užvožti į nosį gali ir… dziudokai. Ironiška: karate paplito Japonijoje ne tarp vidurinės mokyklos mokinukų, o universitetų studentų, tai kaip ir buvo “aukštesnio lygio“, tačiau ironija ir yra tame, kad ta karate, kuri plito Japonijoje, iš esmės buvo… atvežtinis okinaviečių mokinukų mokomas variantas!

Po to viską lėmė jau masiškumas ir konjuktūra, ir šitas japoniškas požiūris įsivyravo pilnai. Po karo trumpai užsibūdavo iš pradžių JAV okupacinės kariuomenės kareiviai laisvalaikiu ar vėliau atvažiuodami “karate maldininkai“ iš Europos bei JAV – gi irgi mokėsi (ir vėliau mokė savo mokinius Vakaruose!) paprastai ir paviršutiniškai. Tarkime, pasaulio karate čempionas Joe Lewis pasimalė dojo, o paskui tiesiai pasakė Isshin-ryu karate sensėjui karočie, Sklifasofskij!, kad nori laimėti turnyruose – ir jie ėmė atidirbinėti atgalinį suktuką kumščiu bei šoninį spyrį kombinacijoje, ir to visiškai pakako jam vėliau tėvynėje įveikti visus varžovus!

Karate tapo savo populiarumo įkaite.

Liūdna pripažinti, kad dėl ekonominių priežasčių okinaviečiai “emigruodavo“ į Japoniją, kur patys neretai jei ne pradėdavo, tai tęsdavo karate studijas, dabar jau suformuodami sau ir “japoniškąjį“ karate požiūrį, kad grįžę į namus dėstė ir mokė karate taip, kaip suprato… Taip ir okinavietiška karate, neturėkite jūs tų iliuzijų, pamažu tampa japoniška (jei dar ja netapo).

Na, pažiūrėkite kad ir Higaonna Morio karate variantą – kai matau jo bunkai (kata praktinę interpretaciją), aš verkiu iš apmaudo… Kuo ji skiriasi nuo kokio Yahara Mikio? O juk Morio – tikrai ne prasčiausias karate (Goju-ryu! – sic!!!) variantas, o Mikio – tikrai aukšto lygio tradicinės karate meistras.

Dieve dieve, koks tu kūdas!…

* * *

Mano draugas Čikagoje studijuoja brazilų džiudžitsu (BJJ – Brazilian Jiu-jitsu, nors derėtų rašyti jujutsu), o prieš tai studijavo Shorinji-kempo bei hapkido, nors Lietuvoje yra bandęs ir Kyokushinkai (Shotokan jam grupė nepatiko – kontakto trūko). Tai va jis juokiasi, kad karate kata aš vis matau jujutsu, o ne karate (tuo supratimu, kaip ir kas vadinama “karate“ – žr. aukščiau).

Ir galėčiau toje pačioje Lietuvoje bakstelėti pirštu į aukštą hierarchinę (veikiau ne laipsniu – dan, o pareigomis ir įtaka) padėtį užimantį (ar užėmusį jau?) japoniškos karate (nors velniažin kaip ten su ta Japonija, jei pas mus ji iš rusų SSRS laikais atėjo…) meistrą ir mokytoją, kuris persimetė į BJJ, nes šito karate pasigedo. O ir šiaip, jo nuomone, karate realiose kovose menkavertė – “juk visos (sic!) kovos baigiasi parteryje“, ar kaip ten?…

Galėčiau sakyti: na, nesuprato žmogus karate…

Bet negaliu.

Nes tiesa akis bado – tai karate dabar yra tokia, kad tikrai ten jujutsu (angl. grappling, kas tiktų lietuviškai imtynės arba ristynės netgi, nors čia derėtų man vartoti ne plačiąja prasme jujutsu, bet tikslesnę – tegumi sąvoką) nei su žiburiu nerasi, o be žiburio, tai visos kata – šokiai be kardų.

Todėl nei aš jo smerkiu (lyg jis mano kokią karatistų sektą ar klaną būtų išdavęs), nei užjaučiu (jis rado ten laimę bei pasitenkinimą – o ar ne dėl malonumo treniruojamės neverčiami?).

Prarado ne tik jį dėl to tik karate, nes jis tai atrado sau džiaugsmą ir prasmę BJJ – tai jo kelias, ir jis gyvena savo gyvenimą, todėl ne vien man būtų kvaila dabar eiti ir jam aiškinti: “a gyrdž, bachūras, ką yr?“. Rado pilnavertį ir turintį prasmę, pastebėsiu (o ne kamuojasi su ta pačia “invalidine“ karate, kaip toks durnius kaip aš).

Čia ne aikido. Paprasčiausias oyo iš kata shisochin…

Tokių yra ne vienas ir ne du, ir ne vien Lietuvoje – jų apsčiai. Tiesiog aš pavyzdį pateikiu iš to, ką pažįstu ir su kuo teko susidurti. Juk ir mano draugui trūko to, ką dabar gauna BJJ, ir kad pamatytumėte jo šypseną nuo ausies iki ausies, kai treniruojasi arba dalyvauja kokiose varžybose (mano metuose – ten ten jau kažkoks graplingo vicečempionas). Net kai jis rašo laišką, aš skaitydamas matau jo degančias iš susižavėjimo akis… Karate jis irgi labai nepeikė, Oyama Masutatsu jam buvo ir liko autoritetas, tiesiog norėjosi kitko, nei kad ką karate realiai siūlo.

Nors aš iki pamėlynavimo kartoju, kad visa tai jau yra karate… Bet mėlynuoti nereikia priduriant: yra pamiršta.

Iš tikro, vos pakeisite karate dojo grindis vietoje čiužinių ar tatami į medines lentas – toji karate, kurios kata yra jujutsu veiksmų kombinacijos, miršta jau sekančią akimirką, kai oponentą reikia blokšti žemyn. Nes kažkaip gaila, ir belieka jam tik vožti. Na, jei gerai užvoši, tai jis gal pats apsivoš.

Tiek ir teliko iš tos karate…

* * *

Tai, aišku, paklausite dabar, ką daryti?

Ogi nieko iš esmės nepakeisite. Galite pakeisti tik savo treniruotes ir pakoreguoti savo tikslus. Kas neras to, ko jam reikia karate dojo – gali pabandyti to paieškoti kitame dojo ar net pasidomėti kitame kovos mene.

Aš pats taip dariau, nors mano tikslų nežinantys ir nesuprantantys turi pilną teisę galvoti, kad aš pats nežinau ko noriu ir ko ieškau. Aš tai žinau, tik jei negaunu vienur, tai esu laisvas ieškoti kitur. Gal ir juokinga, bet MMA fanai (ne ventiliatoriai, o nuo angliško fun…), kurie šaiposi iš karate, čia šaiposi patys iš savęs, kadangi karate iš esmės ir yra MMA sistema. Ji tokia nuo pačių pradžių buvo, tiesą sakant, ir dar gana nedidelis tarpas karate istorijoje, kai ji tapo specializuota (“smūgine sistema“ – hm…).

Bet pasaulyje viskas kinta, ir karate pasaulyje irgi randasi meistrų (džiaugiuosi, kad jau ima trūksti pirštų juos suskaičiuoti!), kurių idėjos įtakoja jau ir “tradicinės karate“ (pagal pavadinimą ir pagal supratimą) praktikuojančiųjų mąstymą ir keičia jų požiūrį. Nieko naujo, iš tikro, neatrandama – o tik grįžtama prie karate šaknų…

Jei karate atsinaujinimui reikia pagalbos – jūs ją tikrai rasite kituose kovos menuose. Nepameskite kelio vardan takelio – atminkite, kokia yra karate paskirtis, kam jūs ją studijuojate. Ir eikite tuo keliu drąsiai. Aš tai va, užsispyręs kvailys, visada buvau įsitikinęs, kad jei jau kata kaip metodas yra karate, ir dar toji kata yra karate esmė, tai gal kokią nors naudą tai ji turėjo kažkada, kad mūsų dienų sulaukė? Ir ta nauda ne kata varžybose (čia primena man dailyraštį šlapimu ant sniego) ar egzaminų programose vardan tradicijos (kieno?) išsaugojimo.

Ir jei jūsų požiūris nesutampa su sensėjo – ne bėda irgi! Gal jo kelias kitas? Gal netgi sensėjus pametė kelią? Na ir kas! Sendami mes, deja, vis labiau linkstame į marazmus, ir aš taip pat nesu nuo to apdraustas. Nešvaistykite gyvenimo niekams – gyvenimas yra jūsų, ir turite jį nugyventi taip, kad negėda būtų po to atsigręžti ir pasakyti:

– Na, čia aš gerai pavariau, sakyčiau… (ar kaip ten tas Pavka Korčiaginas sako Gaidaro knygoje “Kaip grūdinosi plienas“?).

Analizuokite kata – šitai ir yra tikrasis bunkai (jap. “skaidyti, analizuoti“). O pritaikymą (jap. oyo) po kiek laiko gal ir patys surasite. Na, blogiausiu atveju, jei neturite ko kito paklausti, tai nors ir manęs paklauskite – šį bei tą gal jau esu ir aš atsirinkęs… Tik nereiškia, kad žinau geriau. Kas geriau jums – žinote patys.

Ir dabar, su tokiu šviežesniu nauju požiūriu, siūlau grįžti prie kata… Užtikrinu, rasite ten daug didesnį pasaulį, nei turėjote iki šiol su tuo “blokas-smūgis“!

Ko jums ir linkiu!

Pagarbiai,

Jūsų Sei-i,
netikras karateka iš ne tokios karate, kuri gal net ir nėra karate per se…

Reklama
Komentarai
  1. Brizas parašė:

    Ušu patarlės sako: “Nėra taisyklingų formų – negalima pasiekti laimėjimų nei vidinėse, nei išorinėse aštuoniuose formose“ bei dar tokie, tik jau rusiškai: “Баши, баши – полностью опирается на цзяши. Нету цзяши – не рассчитывай на баши“. Kitas posakis: “Новички гонятся за шоу и янь (т.е. руки, глаза), профессионалы работают над шэньфа и бу (методы действий корпусом, шаги)“. Jei kam rūpi paaiškinimai jiems – internete 😉
    Užkabino ta mintis: “ …ir va tada smūgiai, kurie savo žaibiškumu ir dvasia priminė ken-jutsu be kardų…“ o kodėl karate nėra ginklų, gal jie kažkada senai senai buvo kartu? Kažkur kažkas girdėta apie koryu kobudo, bet kad tai kita opera pagal karate, kuri dabar žinoma kaip “tuščia ranka“.

    • seiikan parašė:

      Pirmąją patarlę perfrazuočiau į: “be bunkai nebus oyo, o be šių – negali būti omote ir ura“. 🙂

      Antrąjai norėčiau paaiškinimo.

      Trečiąją – kalbama apie principus. Bobas juos puikiai dėsto, skųstis nėra kuo, o atvirkščiai – tik pasiūlyti kitiems, nepriklausomai nuo stiliaus, ateiti ir pasimokyti.

      Dėl antros dalies ir ginklų atsakysiu atskiru įrašu (berašant komentaras gavosi bemaž straipsnio ilgio). 😀

  2. Brizas parašė:

    Paaiškinimas antrajai toks ilgokas, cituoju:
    “Раньше люди тренировку ушу называли тренировкой баши, или да баши. Баши стало синонимом к ушу. Причем слово баши (иероглифы “захват“ и “прием“) на самом деле было омонимом слова баши (иероглифы “восемь“ и “форма“). Посторонние знали лишь первое написание. “Восемь форм“ – это восемь базовых принципов наработки. Конкретные списки восьми форм сегодня разные школы приводят разные. Стандартная поговорка говорит о внешних восьми формах и внутренних восьми формах. Внешние восемь форм – это заполнение, преграждение, уворачивание, подсад бедром, крюк, сдергивание, отбив и удар. Заполнение – это заполнение брешей у противника. Преграждение – это защита себя. Уворачивания – это избегание наполненного и следование пустому. Подсад бедром – это удар тазом. Крюк – это трансформация силы противника. Сдергивание – это использование силы противника. Отбив – сдвигание в сторону приходящей атаки. Удар – это выброс силы в ударе. (Некоторые говорят, что внешние восемь форм – это заграбастывание, удар, сопротивление, заполнение, хлесткий удар ногой, пинок, сметание и подвешивание). Внутренние восемь форм – это ужасающий, пугающий, яростный, героический, резкий, ядовитый, святой, быстрый. “Ужасающий“ и “пугающий“ означают напугать противника. “Яростный“ и “героический“ означает что удары быстрые и яростные, приемы геройские. “Резкий“ и “ядовитый“ означает, что вкладываемый смысл должен быть жестоким. “Святой“ и “быстрый“ означает, что приемы должны быть поразительными, сердце и руки ловкими.

    Данная поговорка говорит не о натренировывании восьми форм, а о том, что источник натренировывания ушу кроется в правильных формах. Потому если формы неправильные, то закалки не будет, движения не будут красивыми, применение не будет ловким. Формы называли цзяши, что означает “каркас“. При тренировке комплексов нужно следить за цзяши, при тренировке базовых движений – также надо обращать внимание на цзяши. Каждая форма имеет свои требования, соответствуешь требованиям – и форма правильна. Мабу – это позиция сидящего на лошади, если просто присесть – это еще не мабу. При махе ногой требуется распрямить грудь и подать живот, расставить руки в стороны, задрать на себя стопу, если просто махнуть – это не то, что называют махом. То есть речь идет не о приемах из комплекса, а натренировывании каркаса начинающим – методах статической тренировки, методах переещений, методах действий кулаками и т.п. Иначе все будет неоднородно, ни рыба ни мясо. Нет правильности форм – нельзя достичь успеха ни во внутренних, ни во внешних восьми формах“.

    • seiikan parašė:

      Ačiū, supratau. Ten apie 8 – tai daugiau kalbama per trigramų vaizdinį – čia ir Lapinas iš Šaolinio jau kažkur komentaruose rašė. Bendra mintis čia citatoje irgi aiški: tiksli forma, kurią vėliau užpildai turiniu… Nežinau, yra ir kitokių pasakymų, pvz., apie taiči, kad be turinio tik forma – tai kaip batų dėžė be batų. 🙂

      Nepamenu, aerodinamikoje ar hidrodinamikoje yra posakis, kad gražių formų daiktas iš tikro yra racionalus, bet ne viskas, kas gražu ne pagal dinamikos dėsnius, yra racionalu. Ar kažkaip panašiai. Pylosopija, žodžiu. D

  3. […] ta kryptimi jau iš esmės judėjo dziudo, ir štai ką aš vėl esu rašęs 2011 metais įraše “Smūgiuoti ar ne?“ (cituoju vėl save, ką […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s