Higaonna Morio: “pradėkim iš naujo – 9 kartus iš eilės“?

Kai tau greitai turėtų sukakti 84-eri per Kalėdas gruodžio 25-tąją (čia ne apie mane, jei ką!), o tu dar nepilnai esi atsistatęs po labai rimtos traumos (kompresinis stuburo lūžis!), po kurios teko mokytis iš naujo vaikščioti, tai mintis apie sportinės veiklos tarptautinės federacijos įsteigimą gal neturėtų taip įkyriai tiek kamuoti, kad imtum ir tą urbi et orbi paskelbtum?

Aš suprantu, kad Okinavoje apstu ilgaamžių, ir ten į vyrus įšventinama sulaukus 60-ies (tai aš vis dar esu pacanėkas…), ir kad yra dojo, skirtų tik tiems, kuriems jau virš 80 (va, nuo šiemet jau mano tėvą irgi priimtų, nors jis sode jau daugiau net vejos nebepjauna), bet…

Net jei esi ne tik Goju-ryu pasaulyje žinomas karate meistras Higaonna Morio (čia, kaip jau įprastai, aš japoniškas pavardes užrašau tradiciškai jiems pirmiau vardo).

Ir toks jo sprendimas dar keistas todėl, kad jis š.m. rugsėjo 15-tąją paskelbė išeinantissavo nuosavos įsteigtos IOGKF (International Okinawa Goju-ryu Karate-do Federation), kad sukurtų naują Okinavos Goju-ryu karate organizaciją vietoje tarptautinės – dabar jau tradicinę, taip ir pasiimdamas bendrinį pavadinimą už tikrinį:

Traditional Okinawa Goju-ryu Karate-do Federation arba 伝統 沖縄 剛柔流 空手道 連盟 Dentō Okinawa Goju-ryu Karate-do Renmei

– su būstine (t.y. hombu dojo) jo paties asmeniniame dojo gimtame uostamiestyje Naha, Okinavoje.

* * *

Ir ne, jei jau taip iškart ir paklausite, tai šitos ankstesnės ir, juolab, naujesnės Goju-ryu organizacijos, nors ir “maniškės“ Jundokan krypties iš trijų esminių Goju-ryu stilių (neskaitant japoniškos Goju-kai bei šios apsišotokaninusios mutantės su tailandietiškomis kojomis Kyokushinkai), oficialių atstovų Lietuvoje nežinau, nes jų, ko gero, ir nėra bei niekuomet nebuvę.

Kai Morio po SSRS griūties Linksmaisiais 90-aisiais atvyko su seminarais į postsovietines šalis, tai Lietuva nei buvo jam įdomi (čia atvykęs su seminarais į Kauną tais laikais nuo Goju-ryu buvo tuomet Bob Honiball), nei mūsų karate “tautiniai patriarchai“ domėjosi šia Morio “firmele“, taip sąjūdiškai nepriklausomybiškai atsidalinę iš apsimestinės ušu, kai karate mokymas pagal baudžiamąjį kodeksą sovietmečiu buvo uždraustas, į “tradicinio“ Shotokan ir “pilnakontakčio“ sportinio Kyokushinkai “uždaras akcines bendroves“ (kaip ir lagūnavičiukai nustraksėjo, atsiprašant už kalambūrą, į taekwondo, bet apie tėviškės ąžuolus ar ikišaolininius lotosus – jau kita istorija, o mes čia kalbame tik apie karate).

Ir kai dar dr Ilja Jorga su savo Fudokan čia buvo prisikviestas “jaunimėlio“, kurie norėjo toje karate viename kaip Head and Shoulders šampūne su kondicionieriumi ir sporto, ir “tradicijos“, bet jie jau “daryti kū!“ bartukininkams bei vitkauskininkams nenorėjo, taip įsteigdami savo atskirą “tradicinio karate“ federaciją, kur dar ir aš, kaip vertėjas pirmaisiais metais jų seminaruose, tada su jais ir LR Sporto departamento direktoriumi Vytu Nėniumi bendrą fondue čirškinau bei asmeniškai su Ilja apie kroatų teisėjos raudonas kelnaites, Okinavos homeopatus bei Japonijos fašistus su moshi-moshi ir piči-piči prie to paties stalo čiauškėjau, kol tie vaikinai tarpusavyje su sporto funkcionieriumi savo šviesius ateities planus dylino.

Taip pas mus visi Goju-ryu esami ar buvę “sensėjai“ yra nuo to paties mielojo ir mano mokytojo Bob Honiball, kuris taip pat jaunystės laikais studijavęs ir pas Morio, tarp kitko, kol jau neperėjo prie tiesioginio šaltinio į Jundokan, kai jam atsibodo toji IOGKF didmeistrio “tradicija“, kuri kasmet vis pasikeisdavo į naują “taip tradiciškai“ (kadangi jis užsirašinėdavęs, kaip būta iki tol ir netgi pernai – tai kas gali būti akiplėšiškiau tikro sensei atžvilgiu!).

* * *

Juk taip bemaž “ką matau – tą dainuoju“ tas visas “kihon-bunkai“ išties pareina Lietuvoje per Bobą iš IOGKF (todėl klaipėdiška Aivaro Engelaičio Goju-ryu dojo per Kenkyukai gilinasi į, kaip jiems atrodo, tikresnį ir praktiškesnį “vaičičeku-bunkai“ pagal Taira Masaji renzoku etiudus beigi kata interpretacijas).

Nors ir į tą patį IOGKF šis bunkai juk atėjo neatmenamais laikais iš to paties Jundokan.

Tik vėliau pats pastarojo stiliaus hombu dojo bei Okinavos Goju-ryu karate-do organizacijos OGKK Kyokai (bet pats motininis Jundokan So Honbu ir Goju-ryu Jundokan kitų dojo OGKK asociacija Kyokai nuo 2004-06-23 yra dvi skirtingos kontorganizacijos!) įkūrėjas ir sukūrėjas Miyazato Ei’ichi (1922-1999) tokiomis kvailystėmis į savo senatvę jau nustojo užsiiminėti (matyt, reguliariai vartojamas salyklinis viskis išties padeda nesumarazmėti), iš esmės palikęs savo mokiniams tas bunkai ir oyo paieškas jau tik jų pačių kūrybinėms kančioms, kuo ne vien tas Jundokan aukščiau minėtasis Taira-sensei pasinaudojęs.

Kol, matomai, jau ir šitas giluminių kombinacijų archeologas bei inovatorius pradėjo savo kolegas shihan tame dojo erzinti tais “nukrypimais nuo tradicijos“, kas tiesiogiai prieštarauja pačiam Jundokan pavadinimui “Protėvių Kelias“ (suprask, kaip patriarchas Miyagi Chojun prisakęs ir ant Miyazato Ei’ichi prirodęs, o tas tai jau tikrai žinojęs, kaip jo Goju-ryu turi būti!), nors Taira-sensei ten ir galėjo jiems dievagotis ant Bubishi ritinėlio bei žegnotis prieš Busaganashi ikoną, kad čia viskas vis dar pagal Fujian kvykaujančią gervę Minghe-quan nuo Ryū Ryūko (1793-1882), kaip prisakęs šio mokinys ir mūsų Goju-ryu kūrėjo mokytojas iš vakarinių Naha apylinkių Higashionna Kanryo (1853-1915), osu!

Nors tas “bazinis“ bunkai (t.y. veiksmų išskaidymas į elementus) ir padeda išties geriau įsisavinti kata (t.y. veiksmų ir jų kombinacijų šabloną kaip formą), tačiau manyti, kad tai ir yra oyo (t.y. pritaikymas laisvoje kovoje), yra taip pat kvaila, kaip galvoti, kad qi energijos įvaldymas padės užmušinėti nedorėlius per atstumą laike ir ervėje.

* * *

Bet tokie kata interpretacijų bei nukrypimų nuo “tradicijos“ akibrokštai ne tik Jundokan taip gerai nepraeina – ir tame nemaža dalis kaltės tenka ir čia dabar aptariamam Higaonna Morio, kuris pradėjo Shorin-ryu karate treniruotes nuo 14-os metų savo tėvo ir jo draugo Shimabukuro Tsunetaka dėka.

O pastarasis ir parekomendavo treniruotis Goju-ryu jam pas Miyazato Ei’ichi, kuris buvo tos Goju-ryu grupės sensei po Miyagi Chojun mirties prieš metus ir šiame taip vadinamame velionio sodo dojo (ir iš kur dabar Higaonna dojo yra vienas hojo-undo inventoriaus egzempliorius nušvilpintas…), ir kur Morio iš esmės treniravo, kaip jis pats teigęs, jo sempai ten buvęs Miyagi An’ichi, kurį pasekoje šis ir laikęs savo tikruoju Goju-ryu karate mokytoju net jau Miyazato-sensei sukūrus 1957-aisiais Jundokan ir tais pačiais metais Morio iš šio gavus Jundokan juodąjį diržą ir 1-mą dan atskyrį (ir Miyagi An’ichi nėra jokiam dan Morio išvis atestavęs, o kas ten kieno mokytojas ir kas kam sertifikatus davęs, tai gana pašaipiai atsiliepęs pats Miyazato-sensei, pasiūlydamas savo paskutiniame interviu taip šiam IOGKF didmeistriui pas jį į dojo ateiti ir tą viešai prie jo visiems pasakyti).

1960-aisiais Morio išvyko studijuoti į Tokijo Takushoku universitetą (net yra po to banke buhalteriu mėnesį padirbėjęs, tad pinigus susiskaičiuoti ir kitų perskaičiuoti kvalifikaciją tikrai turi!), ir tais metais savo jau 3-čią dan gavo pirmuose kvalifikaciniuose visų karate stilių egzaminuose net ne per Jundokan, bet jau per Okinawa Karate-do Renmei, po ko ir gavo kvietimą dirbti karate instruktoriumi Tokijo Yoyogi dojo.

Ir, matyt, per šitą okinavietišką organizaciją jis toliau tęsė savo karate instruktoriaus karjerą, kai 1966-aisiais gavo jau 5 dan bei dar kitais metais ir tradicinį japonams (sic!) kovos menų mokytojo sertifikatą menkyo kaiden 免許皆伝 , kurio dėka tais metais užsitikrino shihan (sąlyginai – vyr. instruktoriaus) vietą Nihon universiteto humanitarinių ir tiksliųjų mokslų koledže.

Tad šiuo požiūriu jis nebuvo joks formalus Jundokan “misionierius“, pasiųstas didmeistrio Miyazato-senseihombu dojo užkariauti pasaulį savo sensei ir jo mokyklos labui, nes tą savo Goju-ryu mokytojo karjerą dėliojosi iš esmės jau savarankiškai (tą būtina turėti omeny šiandienos įvykių geresniam konteksto supratimui!), taip nemažai gyvenime keliaudamas po įvairias šalis su pasirodymais ir oficialiais kvietimais netgi ir tos pačios WUKO, kuri dabar yra WKF – t.y. pasaulinė olimpine sporto šaka jau pripažintos karate federacija.

Tik nereikia manyti, kad jis ryšius su Jundokan taip iškart ir nutraukė.

Nes turėjo jau 7 dan (tokį patį, kaip ir Bobas, kai aš pas jį ir jo tuometinę žmoną Simoną šios dėka, tad ji yra mano sempai, atėjau mokytis Goju-ryu iš pradžių jų buto “dojo“ Karoliniškėse, o po to atidarytame Kokoro-no Kai dojo Šiaurės miestelyje) per Miyazato Ei’ichi, kai 1979-ųjų liepą ir įsteigė savo tą vėliau pasaulinio lygio IOGKF Anglijoje, Pūlo (Poole) mieste.

O kai jau turėjo savo uabčiką, tai ir vedė būdamas, mūsų supratimu, jau senberniu 42-iejų metų – t.y. kitais metais, 1980-aisiais, JAV studentę (oi, išdykėlis!… ir ką man tai primena?) Alanna Stevens, po ko jų sūnus Erikas gimė tų metų lapkritį (šis jaunesnis už mane lygiai 10 metų). Nuo kitų metų iki 1985-ųjų šeima gyveno Okinavoje, kur 1982-aisiais jis atidaręs savo vardo dojo, o po to dar dvejus metus jau Tokijuje, kur jo instruktoriavimo gerokai didesnis įdirbis yra visiškai suprantamas.

Tad Morio ir toliau ne tuo Goju-ryu “pranašu“, pagal patarlę, savame Naha “kaime“ bandęs būti, kur ir be jo dar puikiausiai treniravo paties Miyagi Chojun tiesioginiai “paveldėtojai“ bei šių gerokai artimesni mokiniai. Ir jei taip Morio, kam jis net susiorganizavęs kažkokį “sertifikatą“, ir buvo tą “gyvą leniną matęs“ (t.y. Miyagi Chojun), tai raktinis žodis čia ir yra tik “matęs“, o ne treniravęsis, nes atėjo treniruotis juk tik kitais metais po šio mirties.

1983-čiaisiais pasirodęs BBC dokumentinis filmas su Morio Way of the Warrior, kas taip ne vieną ir mūsų šalyje (sovietmečiu buvo esminės su juo ištraukos parodytos per TV) dar be manęs įtraukęs į va tokios neįprastos (iš Shotokan pozicijų žiūrint) karate “liūną“ – taip BBC padarė Morio jau iš esmės pasaulinio lygio pačiu žinomiausiu Goju-ryu meistru, savotiškai tame karate olimpe pastūmus japoniškos karate JKA (Shotokan) ir IKO (Kyokushinkai) didmeistrius.

Bet dar kitais metais po tokios atėjusios per BBC pasaulinės šlovės, 1984-05-29, Morio gavo 8 dan, o vėliau ir 9 dan – tik jau nebe iš Goju-ryu Jundokan, bet iš Higa Yuchoku, Shorin-ryu (sic!) meistro, kuris tuomet buvęs vienos iš Okinavos karate ir kobudo asociacijos 沖縄空手・古武道連盟 prezidentu.

Šios organizacijos nariu tapusi pati IOGKF, kuri taip pat priklauso ir 2008-aisiais šiai ir kitoms panašioms “visos Okinavos“ asociacijoms susijungus į vieną bendrą Okinavos tradicinės karate-do populiarinimo asocijaciją Okinawa Dentō Karate-dō Shinkōkai 沖縄伝統空手道振興会 , kuriai dabar pirmininkauja Okinavos prefektūros gubernatorius (todėl Goju-ryu, Shorin-ryu ir Uechi-ryu didmeistriams nereikia vienas prieš kitą mavašiais matuotis, kieno okinavietiškos karate stilius yra “viršesnis“).

* * *

Matyt, kad tais 1984-aisiais metais jau ir įvykęs IOGKF galutinis atskilimas nuo Jundokan hombu dojo, o 1987-aisiais Morio savo IOGKF hombu dojo perkelia į San Marcos, JAV Kalifornijos valstiją – rimtesni pinigai iš karate tuomet buvo ten, o ne jo gimtinėje Naha ar bendrai tėvynėje Tokijuje.

Man panašu, kad taip pridėjus čia ir Morio bendražygį Chinen Teruo (1941-2015) dar iš Yoyogi dojo laikų, kuris tapęs 1979-aisiais ir IOGKF techniniu patarėju iki pat 1986-ųjų, kol jau pats JAV Vašingtono valstijos Spokane mieste įsteigė savo Jundokan International organizaciją, kai po Ameriką bendrai nuo 1969-ųjų Goju-ryu “misionieriumi“ prasinešė taip nuo jam ta proga suteikto pradžiai 4-to dan ir ten užsiliko kaip 7-tas dan (šį dar apie 1988-uosius šiam suteikęs Miyazato-sensei), tai nuo to laiko pats Miyazato Ei’ichi jau ir 7 dan sertifikatų gal net nebepasirašinėjęs (taip ir Bobo Jundokan 7-to dan sertifikatas yra prasirašytas vėlesnio OGKK prezidento Iha Koshin, nors treniravęsis ir egzaminuotas juk pačiame Jundokan hombu dojo).

2012-aisiais visus IOGKF vadovavimo ir administracinius reikalus Higaonna Morio jau oficialiai perdavęs savo artimiausiam mokiniui Nakamura Tetsuji, kurio dojo yra Kanadoje Ontario valstijos Burlingtono mieste, ir kur iki šio momento vis dar buvusi ir pasaulinė IOGKF būstinė hombu dojo, kai pats Morio moko Goju-ryu karate savo namų Higaonna dojo Okinavos Naha uostamiesčio Tsuboya rajone.

* * *

Bet dabar, matyt, Morio ta sava IOGKF tapo jau nebe sava, o dar tiksliau – ir nebe nuosava.

Pirma mano mintis tą jo viešą kreipimąsi Instagram pamačius visai atsitiktinai (gal jau minėjau, kad jo uchi-deshi mokinys Maskvoje Bogdan Kurilko taip mane nei iš šio, nei iš to po komentaro apie saifa ir gervę ėmė ir užblokavo – nėra jautresnio sutvėrimo pasaulyje už karatistus, sakoma), tai buvo tame, kad Morio dar prieš 10 metų liepą perduota IOGKF administruoti artimiausiam mokiniui Nakamura Tetsuji, taip pastarojo per pandemiją ir nusavinta, net nebelaukiant, kol “nukaršęs“ steigėjas iškeliaus į nirvanos pievas po rojaus sakuromis medituoti, o ir mano anksčiau čia paminėtas iš Bogdano paskyros jo mokytojo Morio prisitvojimas kiek per anksti šio organizacijos, kurios netgi pati būstinė yra ne Okinavoje, kaip manytumėte, bet už vandenyno Ontario valstijoje Kanadoje, einamojo IOGKF vadovo įsivertintas kaip ilgiau neatidėliotinas reiderystei veiksmas.

Kas labai nestebintų, apie ką ir tūlas Kyokushinkai bei Shotokan karate praktikuotojas Lietuvoje galėtų homeriškus epus bei vikingiškas sagas pranokstančius apimtimis romanus pripasakoti (jei moka ne tik kryžiuku ant elektroninių dokumentų pasirašyti, bet ir sakinį geriau už energetikos nukreivinimo ministerį suregzti) – o ir aš čia gi va tik ką jau aukščiau paminėjau Jundokan skilimą į So Honbu ir Kyokai, kaip ir atskilimą nuo šių Kenkyukai.

Ir tokios “valakų reformos“ vardan Goju-ryu karate “tradicijos išsaugojimo“ yra irgi tradicinė, atsiprašant už tautologiją, karate tradicija (aha, “pokyčiai po pokyčių“, anot sintetinių garbanų lėlės nuo vestuvinio merso kapoto).

Tačiau man panašu, kad šįkart paskatos tai IOGKF reiderystei atėjo iš Kanados pietinių kaimynų naglosaksų, kuriems per pandemiją ir karantinus truputį pagriuvo įprastinis versliukas su įplaukomis per seminarus bei testavimus (mokiniams kyu atskyriai ir spalvoti diržai prie pižamų ten jau dalinti per zoom… gyventi taigi iš kažko reikia!), ir esamasis IOGKF direktorius Nakamura-sensei, jei neklystu, taip toliau deklaruoja lojalumą savo mokytojui Higaonna-sensei:

Paskutinio (?) IOGKF žurnalo 2022 metų liepos numerio viršelis su Higaonna Morio ir Nakamura Tetsuji

Arba gal ir apsimeta tokiu, nes ir toliau eina IOGKF vadovo pareigas.

Sakoma, kad formaliai jis bandė atsistatydinti iš IOGKF vadovo po to, kai Morio sugalvojo IOGKF būstinę persikelti arčiau namų į savo dojo ir vėl viskam tiesiogiai vadovauti, tačiau demokratijos ir egalitarizmo sugadinti vakariečiai nelabai suprato tų rytietiškų autokratinių tradicijų ir elitizmo papročių, todėl visa valdyba prabalsavo už Nakamura Tetsuji palikimą šios IOGKF organizacijos vadovu, ir šis madagiai padeklaravęs, kad vis dar laiko Higaonna Morio jų (sic!) IOGKF saiko shihan (bet su savo dojo prie savo mokytojo hombu kažkaip neprisijungia):

Po ko Higaonna Morio ir nusispjovęs nusprendė išeiti iš tos “savo“ IOGKF bei įsteigti iš naujo sau kitą organizaciją, leidęs visiems tiesioginiams ir netiesioginiams savo mokiniams pasirinkti, su kuria chebra tiems toliau būti, turint omeny, kad karate visada buvo, yra ir bus apie žmones, o ne logotipus ir pavadinimus.

Nors cinikai pridurtų – ir apie pinigus iš tos karate mokymo, kuriuos buhalteriai moka susiskaičiuoti.

* * *

Aš, tiesą sakant, net pradėjau, bet po to ir mečiau gilintis, kurie ten IOGKF jie yra teisūs ir kame tokio steigėjo išėjimo iš savo kone legendinės ir labai sėkmingos pasaulinės organizacijos esminė priežastis.

Net abejočiau, kad tokiame Morio amžiuje būtų, anot patvirkusiųjų prancūzų, tas banalusis cherchez la femme, nes romėnai tokiais atvejais klausdavę gerokai pragmatiškiau cui bono.

Ir visur, kur įsipainioję jankių biznieriai, tai be piniginio klausimo niekada neapsieinama, kuriems money makes the world turn round, net jei minėtam Morio, įtarčiau, ir finansinis klausimas neišvengiamai artėjančio kremavimo perspektyvoje yra gal nebe prioritetinis (arba aš apie žmones, kaip man įprasta, per gerai galvoju).

Bet kad net ir jis, kaip suprantu, pats numojo ranka į būtinybę galutinai išsiaiškinti tarp šitų vaikaičių, kurie seneliuką mausto dėl jo palikimo dalybų, todėl nusprendė viską tiesiog pradėti kaip ir iš naujo, dabar įsteigdamas vietoje šitos akcininkų ir koncesininkų bendrovės IOGKF naują nuosavą “uabčiką“ TOGKF.

* * *

Kas mums iš to?

Tiesiog dar viena pamoka apie šį karate pasaulį ir labai jau tradicinę karate verslo politiką.

Na, ir jums dar taip bendram išsilavinimui, kad nuo šiol IOGKF daugiau nebėra lygu Higaonna Morio, o aplink jo dojo formuojasi jam ištikimų dojo ir nacionalinių organizacijų asociacija.

Aš net nenustebčiau, jei po kiek laiko aistros atlėgtų ir paaiškėtų, kad pareiškimą apie “tradicinės karate“ organizacijos steigimą visi ne taip supratę, ar net vietoje IOGKF dabar kokiu naujos organizacijos vykdančiuoju sekretoriumi vėl būtų paskirtas netgi tas pats Nakamura Tetsuji, nors šiuo metu tas ir yra labai abejotina.

Nors panašių kvailysčių jau būta ir su paties Higaonna Morio deklaruotu “tikruoju“ mokytoju Miyagi An’ichi (1931-2009), kuris į gyvenimo galą pradėjo krėsti, švelniai tariant, irgi kažkokias marazmatines kvailystes, oficialiai taip savo Goju-ryu karate perėmėju paskyręs ne okinavietį Morio, bet… rusą (!) Aleksandrą Filimonovą, prieš kameras (tad tai – ne jokie gandai!) įteikdamas tam visus kredencialus kaip tiesioginiam Miyagi Chojun (1888-1953) Goju-ryu tradicijos tęsėjui ir paveldėtojui per jį, Miyagi An’ichi, amen, t.y. osu!

Tada visi taip tuomet irgi tik pagūžčiojo pečiais (kiek dar pamenu tą paiką skandalą, tai Morio patį Aleksandrą “atskyrė nuo savo bažnyčios“, t.y. jo dojo ir IOGKF šis tapo persona non grata), bet kai dabar turime prieš save einantį JAV Prezidento iškamšos pareigas Joe “Alzhaimerovičių“ Biden, bendraujantį prieš kameras su savo nematomais draugais, tai gal labai tokiais senatviniais marazmais ir liūdnomis tokio ilgo gyvenimo pasekmėmis mūsų smegenims stebėtis jau nebereikia.

Visi mirsime (džiugina, kad ne aš vienas!), bet gal ne visiems pasiseks sulaukti tokio visiškai nedžiuginančio protelio aptemimo… arba savo bendražygių ar mokinių išdavysčių.

Osu!


Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2022-10-02, ir dėkoju dar atskirai balsuojantiems savo pinigais per PayPalどうもありがとうございます!

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s