Atletika ir karate

Posted: 2013-08-13 in Atletika, Karate, Kovos menai
Žymos:, , ,

Tai ne temos, kodėl kultūrizmas geriau už karate, atkartojimas po aštuonerių metų. Tema veikiau apie tai, kodėl kultūrizmas (arba bendrai atletika) yra gerai ir karate sistemai, tad ne supriešinsiu, o gal šias dvi fizines veiklas sudrauginsiu.

Kuomet klausaisi kokių pasakaičių apie kovos meno meistrus (ir ypač – karate ar kung-fu), tai būtinai rasis toks leitmotyvas: jis buvo silpnas, jį visi skriaudė, paskui pasimokė karate ir visiems pasturgalius išspardė. Happy end.

Deja, gyvenime taip retai būna. Paprastai tokiems pasturgalius spardo ir dojo, ir spardo tie, kuriems jis turėtų pagal pasakas spardyti. Tad tie ir neina, kad jiems spardytų. Geriausiu atveju priryja anabolikų ir pakiloja geležis, kas nėra blogai, išskyrus tą dalį, kur priryja, bet blogai, kad karate praranda tuos, kuriems galėtų tikti, patikti ir padėti.

Dar blogiau, kad pati karate yra savotiškai nususinama, kuomet pataikaujama fiziškai dirbti nenorintiems klientams (mokiniams – kažkaip sunkiai komercinėse mokyklose dėl to liežuvis apsiverčia juos taip vadinti), pateikiant karate tik kaip lengvo fitneso (sparingas ir technika iš esmės kardio stiliaus) arba gimnastikos formą (kata be bunkai, o tik “vardan meno“). Ir įtvirtinant klaidingą nuostatą, kad tam, kad apsigintum, pakanka vien “karate“.

Kiek geresnė padėtis sportinėje karate, kur fizinė būklė yra svarbi varžybose, tad ten nori ar nenori, bet “karatistus-sportinykus“ o vis tik nuvaiko treneris atsispaudimais, atsilenkimais ir pan. Gal netgi svarsčius duoda pakiloti.

* * *

Karate ne tik ne visada tokia baleriniška buvusi. Ji ir dabar yra visų pirma fizinis darbas (o karate juk ir yra fizinė veikla, tad kaip gali būti kitaip?), darbas ir dar kartą darbas. Tiesiog yra įvairios karate, apie tai irgi rašiau, ir ten rasite minint, kur fiziniams pratimams ir kokiu požiūriu skiriamas dėmesys.

Pasiieškokite čia ar per naršyklę karate meistrų nuotraukų. Aš duosiu keletą pavyzdžių, kurie šauna pirmiausia į galvą.

Goju-ryu kūrėjas Miyagi Chojun ne tik jaunystėje treniravosi tiek, kad užmigdavęs nuo nuovargio prie dojo laiptų, bet ir buvęs tokio sudėjimo, kad smulkučiams iš prigimties okinaviečiams geriau jį derėdavę apeiti. Tiesa, po karo metė aktyviai sportuoti, ėmė kamuoti dusulys (sako, kad jis ir taip astmą turėjęs), tad net kelią nuo policijos akademijos salės, kur turėjo vyr. instruktoriaus pareigas, iki savo namų, kurį sudarę tik keletas kilometrų, nueidavęs tik su keletu pasiilsėjimų – padusdavęs. Apie tai Goju-ryu dojo nešnekama, nes labai nekomilfo, žinote, su bendru jėgos karate įvaizdžiu nedera.

O Beždžione (jap. Saru) pramintasis Motobu Choki? Tas, kad sustiprėtų fiziškai, kilodavęs akmenis. O ir paskui gyvenime dirbęs fizinius darbus, ir kai kankindavusi nemiga, tai keldavęsis pasportuoti – bent jau makiwara padaužyti. Kurią, yra prisiminimai iš Japonijos, yra ir kituose dojo sulaužęs. Smūgiu. Ant kokio stogo greitai užsikabaroti ir čerpes plikomis rankomis nuo stogo lupti ir į užpuolikus mėtyti (dėl ko beždžionės pravardę ir gavo) – irgi fizinio pasirengimo reikia.

Apie Isshin-ryu kūrėją Shimabukuro Tatsuo pamenate, kaip tas laipiodavęs žemyn galva telegrafo stulpais? Nors jo Shorin-ryu karate mokytojas Kyan Chotoku ir buvęs tikrai ne atletiško sudėjimo, bet irgi yra nuo tilto oponentą numetęs. Tiesiog pačiupo ir perkėlęs per turėklus švystelėjo į upę. Tad jėgos, matyt, irgi prilaikė. Apie Bruce Lee net kalbėti papildomai nereikia – visas raumenyno grožis ekrane matosi, o pats jo savininkas buvęs tiesiog maniakas fitnese, daręs atsispaudimus viena ranka, besiremdamas tik dviem pirštais.

Na, o karate kaip fizinio lavinimo formą mokyklose diegti įsiūlęs (kas labai pasiteisino per Rusų-japonų 1905 metų karą) Itosu Anko? Buvęs plačios krūtinės, vaikščiodavęs “raitelio poza“ (išsiskėtęs – dėl stabilumo). Kaip treniravo savo smūgį? Susirado mūrinę sieną ir prisitaisė šiaudinę šlepetę. Tol kasdien ją bambinęs, kol siena ėmusi trupėti ir nugriuvusi. Tada susiradęs kitą sieną.

Oyama Masutatsu, Kyokushinkai kūrėjas, taip, besislapstydamas nuo JAV karo policijos kalnuose, tai irgi daužęs akmenis ir ne vieną medelį taip numarinęs, šio kamieną trankydamas. Akmenis irgi vartydavęs – toks va karate mėgstamas raumenų treniravimo instrumentas, sakyčiau. Šiuos treniruotės metodus įdiegė ir savo dojo, kur iš esmės pradžioje vyravo tik kontaktiniai sparingai ir “kačialkė“.

oyamahistoria11

Fotoreportažas apie Oyama Masutatsu, Kyokushinkai kūrėję – štanga, štanga… (iš foto bullshido.net)

Kitas instrumentas, išpopuliarėjęs pokario suirutėje, yra drezinos ašis arba drezinos ratai, pritaisyti prie medinio koto – ir dabar naudojamas kaip štanga Goju-ryu karate, vadinant tan, o ir Iwama-ryu aikido prigijo – nepriklausomai ir visiškai kitame Japonijos gale, visiškai priešingame pagal pobūdį kovos mene!..

Tad gal gana kalbėti apie tai, kad karate yra savaime fiziniai pratimai, tai kam čia ta dar “fizūcha“ reikalinga?

* * *

Dar viena problema gali būti įvardinama kaip “savaime suprantama“.

Jau tik ką aukščiau parašiau, kad “savaime suprantama“, kad karate reikalinga gera fizinė būklė, nėra savaime suprantama, net ir neimant domėn, kad karate, kaip fizinė veikla, irgi gerina tą būklę. Tas pats kartojasi kokioje aikido, kuomet ateina žmonės mokytis metimų, neva, “savaime suprantama“ jau turintys imtynių patirtį (skirtingai nuo Japonijos, mūsų vidurinio mokslo mokyklose dziudo nemokoma per fizinio lavinimo pamokas).

Apie karateka jau net nekalbu – tie lyg ir “savaime suprantama“ turėtų irgi imtynių pagrindus žinoti, bet liūdna tiesa, kad jie net griūti nemoka. Saugiai, turiu omeny, nes imtynininkai juos taip ir varto, ir Gracie organizuoto UFC dėka netgi iki šiol įsitvirtino klaidinga nuostata, kad ne tik BJJ geriau už visokius “spirdukus“, bet ir aplamai imtynės geriau (net nekalbant, kad nenususintoje okinavietiškoje karate yra daugiau imtynių, nei kikbokso – sic!).

Taip ir su atletiniu parengimu karate – tarsi “savaime suprantama“, kad žmogus į dojo ateina tik mokytis specifinių karate žinių ir treniruoti specifinių karate įgūdžių, kai visa kita, savaime suprantama, jis treniruoja už dojo ribų, nes juk savaime suprantama, kad tai yra savaime suprantamas dalykas, aha.

Vienu metu reikalai buvo pasitaisę, kuomet “Briuselio raumenynas“ Jean Cloud Van Damme išpopuliarėjo – tada visi karate lemingai metėsi kiloti geležis ir sėstis ant špagatų, nes karate, kaip bebūtų juokinga, tai tik pagerino.

interview-dolph-lundgren_g

Dolph Lundgren, Kyokushinkai karate, su štanga – ši poza su “tan“, labai pažįstama ir Goju-ryu karate praktikuojantiems (foto iš bodybuilding.com)

“Ačiūdiev, balerūnas perėjo prie kikbokso, neteršdamas karate vardo!“ – lengviau vėliau atsiduso tradicinės karate užsispyrėliai, kurie nusprendė likti tradicijoje ir su dar didesniu užsispyrimu ėmė… ignoruoti šiuolaikinius atletinio parengimo metodus.

Rusai netgi patarlę turi: priversk kvailį melstis, tai tas ir kaktą į grindis prasiskels – tinka abiem, manau, grupėms.

* * *

Tai paimsiu frazę iš Dolph Lundgren aukščiau minėto, kur su štanga interviu (mano vertimas):

“Kaip ir sakiau, aš visada geroje būklėje, bet keletą mėnesių [iki filmavimo] pradėjau treniruoti truputį didesnę svorių kėlimo galią ir gerinti raumenų išvaizdą. Tačiau kai kovoji (realioje situacijoje), visai nesvarbu, kokia išvaizda, bet svarbu yra fizinė būklė ir kaip gerai judi – techniniai dalykai. Tuo tarpu filmai yra vaizduojamojo meno rūšis, ir juose svarbu atrodyti gerai, ypač, jei vilki berankoviais drabužiais ir pan.“

Man labai patinka, kad Dolfas čia taip trumpai ir aiškiai įvardina pačią atletinio parengimo karate esmę – svarbu ne įvaizdis, o tai, ką gali tavo kūnas nuveikti. Būtent tokia linkme ir nukreiptos karate fizinio parengimo (hojo-undo) treniruotės.

Gražūs reljefiniai raumenys veikiau bus tik šalutinis fizinių pastangų rezultatas, ir tai – su sąlyga, jei bus teisinga mityba, nes mano pradžioje minėti Miyagi ir Motobu toli gražu į graikų dievus nepanašėjo (veikiau buvo geri pilvūzai su nemenku riebaliniu sluoksniu, bet juk rutulys – irgi foma, ar ne?).

Bet tam, kad kažką galėtum treniruoti, dar pradžioje reikia tą kažką turėti – kalbant apie raumenis.

Todėl “savaime suprantama“ (sic!), kad įprastinė atletinė treniruotė (rusic. iš pranc. kultūrizmas, angl. bodybuilding), manau, yra savaime suprantama? Maža to, jei jūsų karate mokykloje yra ilgi sparingai, tai ištvermė čia bus ne paskutinėje vietoje, todėl kardio pratimai (pvz. bėgimas) užims ne mažiau laiko (o gal ir daugiau), nei kata. Jei pas jus laimima taškais ir “užskaitiniais smūgiais“ – greičio ir reakcijos ugdymui bus skiriamas prioritetas.

Tad kaip bevartytum, o be fizinio parengimo, pritaikyto jūsų karate stiliui, neapsieisi. Neapsieisi be jo, jei kažkokios asmeninės fizinės būklės savybės atsilieka, ir jas dera pagerinti: raumenų masę, jėgą, greitį, ištvermę.

Štai todėl ir noriu pridėti, kad savaime suprantama – jums tikrai atletinė treniruotė, vystanti raumenyną ir pagrindines raumenų grupes, būtina.

Dziudo Kodokane ir Kyokushinkai karate pas Oyamą šio Hombu studijavęs Jon Bluming pamena, kad į Japoniją atvykęs (po karo Korėjoje ir treniruočių JAV) sverdamas mažiau 80 kg – prie savo kone dvimetrinio ūgio! Jau turėjęs aukščiau nei pirmo atskyrio juodą diržą ir Kodokane švaistęs japonus ne prastai, kaip ir pas Oyamą nuėjęs švystelėjęs to karateką taip, kad Oyama išsigandęs, kad šio “nesulaužytų“.

Bet tokia kūno masė ir raumenų stoka jo netenkino, tad mielai priėmė draugo Donn F. Draegger, buvusio JAV jūrų pėstininkų kapitonu ir sužeisto Okinavos mūšių metu per Antrąjį Pasaulinį karą, pasiūlymą pagal šiojo metodiką užsipumpuoti didesnius raumenis ir priaugti raumenų masėje.

draeger3

Donn F. Draegger – dziudo ir keletos kitų japoniškų kovos menų meistras, “sudėtas kaip Apolonas“, anot Jon Bluming, karate ir dziudo didmeistrio (foto iš realfighting.com)

Kuo visa tai baigėsi?

Tikrai didesniu ir solidesniu KMI ir faktu, kad per treniruotes Kodokan nuo jo vietiniai dziudokos ėmė slapstytis, nenorėdami sparinguoti (randori), dėl ko treneriams tekdavo šiuos krapštyti iš pakampių ir tempti už dziudogi pakarpos link šito “baisiojo olando“, spardant pakeliui pasturgalius ir raginant “būti vyrais“!…

* * *

Bet klasikinėje karate anaiptol ne svorių kilojimas, siekiant raumenų masės, yra svarbiausias. Grožis, kaip minėjo ir Dolfas, yra gerai filmams (ir kai kurias jaunikles žavi, kol jos nesuvokia, kad erotiškiausia vyro kūno vieta yra jo piniginė), bet daug svarbiau, ką tu su tais raumenimis nuveikti gali – ir tai ne vien technika ar gebėjimas pergudrauti kovoje.

Toks pagalbinis fizinis parengimas karate vadinamas hojo-undo (補 助 運 動 – jap. parengiamieji pratimai). Būtent šių pratimų tikslas yra pagerinti fizines savybes (ne išvaizdą!), kas turėtų teigiamos įtakos ir pačiai technikai, pvz., smūgio greičiui, stiprumui ar kovotojo ištvermei ir pan.

Hojo-undo skirstomas į dvi rūšis:

  1. jumbi-undo ( 準 備 運 動 – jap. apšilimo pratimai, mankšta) – t.y. parengiamieji pratimai, kurie atliekami naudojant tik savo kūno svorį;
  2. kigu-undo (器 具 運 動  – jap. pratimai su įranga) – t.y. parengiamieji pratimai, kurie atliekami naudojant įvarius svarsčius ir specialius įrankius ar įrangą.

Jumbi-undo kartais suprantama klaidingai pažodžiui kaip mankšta, ir ši naudojama apšilimui treniruotės pradžioje. Bet bet kuris fizioterapeutas, žvilgterėjęs į kompleksą, jums pasakys, kad kai kurie pratimai ne tik nenaudingi apšilimui, bet ir gali iš tiesų pakenkti. Turėkite omeny, kad kompleksas buvo sukurtas tarpukariu, įtakojant tuo metu populiarių fizinės kultūros idėjų ir pagal… gamybinės mankštos pavyzdį.

Nei tai gerai, nei tai ypač blogai, bet apšilimui geriau tinka lengvas bėgimas. Arba tiesiog darykite kata – kuo jums prasta gimnastika? Galop, dar bus į temą ir karate techniką tobulinsite. Ir apšildysite būtent taip ir būtent tas raumenų grupes, kurios ir reikalingos karate – gi kata yra sudaryta iš karate technikos!

Iš tiesų, tai jumbiundo buvo naudojamas kaip parengiamasis kompleksas tolimesnėms karate studijoms. Treniruotes, tarkime, Goju-ryu pas Miyagį, tuomet sudarė sanchin-gata (heishu-gata stiliaus – lėta, su fiziniu įtempimu ir derinant giluminį kvėpavimą) ir jumbiundo, vėliau po truputį pridedant kihon (bazinės technikos, kuri bus reikalinga kata).

hojo-undo

Okinaviečių karate “kačiokai“ tarpukariu (foto iš okinawakaratedo.ic.cz)

Tik po mokytoją tenkinančio rezultato, kuomet jis manė, kad mokinys jau pajėgus (ir fizine prasme!) toliau studijuoti karate, eidavo kita kata (kaishu-gata tipo – greita, atliekama realiu tempu ir apjungianti kovinę karate techniką). Tuomet jau derėdavo stiprinti techniką (kihon) jau hojo-undo pratimais – kigu-undo. Beje, paprastai kigu-undo vadinamas kigu-hojo-undo arba tiesiog hojo-undo, ir suprantama kaip fiziniai pagalbiniai (nebe parengiamieji, kaip jumbi-undo!) pratimai su specialia įranga ir svarsčiais, tad sąvokos susiplakė kaip bunkai ir oyo atveju.

Štai šitaip nuosekliai dera ir išdėstyti karate treniruočių praktiką nuo paprasto ir parengiamojo link sudėtingo ir stiprinančio.

Ir tai yra karate tradicija, o ne tai, kad mėgdžiojate šimto metų senumo mankštos pratimus, nelabai jų paskirtį suvokdami, ar pakilojate kokią akmeninę kuvaldą, nepamiršdami pabambinti krumpliais spyruokliuojančią lentą ir pasakydami – osu!

Dar blogiau, kai visa karate apsiriboja pabirusiais ir niekaip nesusijusiais kihon, kata ir kumite, visą šitą nususintą fitneso formą vadinant “tradicine karate“.

Tad šiuo įrašu atidarau ne šiaip atskirą atletikos skyrių šiame tinklaraštyje, bet, manau, pratęsiu ir pasakodamas daugiau apie hojo-undo (taip, jumbi-undo įskaitant!) bei įprastinius atletikos pratimus.

Komentarai
  1. Šiaip į kačialkę irgi chebra eina ne dėl vienodų tikslų :
    a) Svorį didint b) mažint c)gražus raumenynas d) smogiamoji jėga e) jėga f) ištvermė g) sveikata/gera savijauta. Geras treneris (nors specializuojasi gal tik vienoje-dviejose sritys) gali nukreipti reikiama linkme ir visose.
    Šiaip nežinau, ar maksimaliems rezultatams (tarkim klasikinio kultūrizmo ar panašiai) reikalingos treniruotės nebūtų labiau žalingos nei naudingos karatistui.

    • seiikan sako:

      Jei kalbam iš tiesų apie kultūrizmą, tai a ir b yra labai sąlyginai, iš esmės yra tik c, o e, f ir g ten į tikslus neįeina. Nes ne visas atletinis parengimas yra atletinė gimnastika, kuri dabar vadinama kultūrizmu.

      Bet kultūrizmas saikingomis dozėmis (kas vadinama fitnesu) dar niekam nepakenkė.🙂

      • Na, kačialkės nebūtinai tradiciniame bodybuildinge specializuojasi. Pvz Savickas. O pirmuose etapuose daug kas susiveda į a) arba b) ir kultūrizme.

        • seiikan sako:

          Savickas iš esmės užsiiminėja popsiniu komerciniu powerlifting’u, ne kultūrizmu (bodybuilding). O pastarąjame a ir b yra kelias į c (ten iškart derėjo sąvokas patikslinti), nes todėl ir vadinasi body building.

          Šviečiasi man, kad reiks apie sąvokas atskirą įrašą daryti…😀

  2. aBrisas Formanas sako:

    Skaitant apie jumbi undo ir prisiminant mintis apie gimnastiką pasigedau dėmesio dar vienam svarbiam momentui – lankstumui, ar tai irgi “savaime suprantama“?🙂
    Po paskutinio apsilankymo Dojo ir pasiritinėjimo ten, šonai braškėjo ilgėliau nei savaitę, tad trumpam mečiau “kačialkę” ir teko vėl daugiau dėmesio skirti jumbi undo, ten labiau kreipiant dėmesį lankstumui. Tad tai dar vienas iš sudedamųjų dalių kartu su greičiu, ištverme ir jėga.
    Galiausiai skaitant apie hojo undo, susidaro įspūdis jog tai kažkokie okinavos klasikiniai karate atletikos būdas (-ai), anaiptol tai nevisai taip! Nors ir minima jog technikos stiprinimui, bet matomai norint išryškinti atletikos svarbą, ta mintis nublanksta. Man jau žegnotis ar autorius pasilikot daugiau minčių ta tema kitam rašiniui?

    • seiikan sako:

      Tam tikra prasme dėl lankstumo – tikrai, “savaime suprantama“. Iš tiesų į jumbi-undo įeina tempimo ir lankstumo pratimai, ir kadangi jie naudojami nelabai vietoje ir laiku, todėl sakau, kad jumbi-undo nėra apšilimas – tai tikrai yra PARENGIAMIEJI pratimai, bet parengti kūną treniruotei (apšilimas) ir parengti kūną karate studijoms (atletika) yra skirtingi dalykai, jei sąvokų nepatikslinsim.

      Antra, Goju-ryu iš tiesų nėra didesnio poreikio lankstumui. Taip, aš įspirti į galvą galiu be apšilimo. Bet tai ne Goju-ryu treniruočių rezultatas (juolab, kad aš esu studijavęs taekwondo), nes Goju-ryu aukštai nespardoma, tad užtenka natūralaus lankstumo ir prasitampymo.

      Kas dėl hojo-undo, tai dažnai pateikiama kaip tradicija, bet kad toji tradicija siekia ne taip ir toli – iš esmės tuos pačius Eugen Sandow ir Georg Hackenschmidt laikus, o sistemą Goju-ryu sustygavo Miyagi tik tarpukariu, ir pradžioje ten buvo dar… įprastiniai hanteliai, kas jau visiškai atletizmas Vakarų stiliumi.

      Žiū, pusę įrašo komentare ir padariau…😀

  3. aBrisas sako:

    Lankstumas juk reikalingas ne tik kad koja i galva, man jo prireike grumtynese ant zemes.
    Hojo undo gi kiek labiau i SFP panasiau, nors tai irgi kogero atletika.

  4. aBrisas sako:

    Ja ja det stemmer🙂 – ofkoz

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s