Karate? Kuri karate?…

Posted: 2013-07-02 in Karate
Žymos:,

“Jei tai yra komunizmas, tai aš – ne komunistas!“ – Karl Marx, “Komunistų manifesto“ bendraautorius

* * *

Beskaitydami šį tinklaraštį jau seniai pastebėjot, kad aš ne šiaip rašau apie karate kitaip. Aš iš viso rašau apie kažkokią “kitokią“ karate, kurios akyse nematę, arba “maniškę“ dar paprasčiau yra atmesti kaip “netikrą“, nes juk sensėjus sakė: nu ten stoikė, blokas, cukis ir dar kokistais mavašis – čia yra karatė, osss!

Sensei žodis, aišku, šventas. Ypač tavo dojo. Pasakė – ir gipsas. Tiksliau, nepaklausei (ar nepaklusai) – ir gipsas tau bus traumatologiniam uždėtas. Ir kaip sensei pats išmoko – tokią karate jis ir moko. Nepatinka – nevalgyk.

Gal todėl karate “karjeras“ ir padaro tie, kuriems tai patinka, ko ir kaip juos moko?… Ir su kiekviena nauja karta mokinių šis metodas vis labiau išgryninamas. Turiu omeny, kad jei jūsų mokytoją kokios kvailystės išmokė per žioplumą, tai jūsų mokiniai jau dogmatiškai mokysis kaip kanono, arba – tradicijos.

Nuo to kvailystė mažesne netampa. Veikiau, deja, atvirkščiai – ji ima pūstis.

* * *

Man patiko viename susirašinėjime, kaip kažkas iš autorių karate suskirstė į tris grupes, ir šias sąvokas, apibūdinančias skirtingas (kitokias!) karate, aš irgi naudoju:

  • Klasikinė. Taip vadinama okinavietiška tradicinė karate: Shorin-ryu, Goju-ryu, Uechi-ryu, Shorei-ryu, To’on-ryu, Ryuei-ryu, Motobu-ryu ir pan. Okinavoje užgimusius ir tradiciškai jų vystomos sistemos. Iš esmės, jų gimimo metai yra tarpukaris, pirmoji pusė. Okinaviečiai sako “tradicinė karate“, ir dėl to kyla painiava, nes savo karate tradicine vadina ir japonai:
  • Tradicinė. Taip vadinama japoniška karate: visų pirma, tai, aišku, Shotokan (japoniška Shorin-ryu interpretacija pagal Funakoshi Gichin, perdaryta jo per anksti mirusio sūnaus Funakoshi Gigo arba, japoniškai – Yoshitaka), po to iš Okinavos įdiegtas (Mabuni Kenwa pastangomis) “dvigubo stiliaus“ Shito-ryu bei japoniškas Goju-ryu variantas, dabar vadinamas Goju-kai (per Yamaguchi Gogen, pravarde Neko – katukas), ir jau Wado-ryu, kuri yra grynai japoniška karate, sukurta iš Shotokan, Motobu-ryu ir jujutsu (Otsuka Hiranori buvo jujutsu meistras, karate mokęsis pas Funakoshi Gichin, o kumite – pas Motobu Choki). Šios visos karate mokyklos turėjo okinavietiškas šaknis, o sukurtos buvo tarpukaryje antroje pusėje, kuomet Okinavos karate buvo pripažinta metropolijoje. Būtent šiuo metu tuiti (jap. to-de) iš “kinų rankų“ tapo karate – “tuščia ranka“.
  • Šiuolaikinė. Kilmės metai – pokaris, o tiksliau – post-makarturiniai metai, nuėmus karate draudimą, iššaukusį naujų “naujoviškos“ karate bumą (Vakaruose žinomi iš esmės kaip baby-boom laikas, bytnikai bei hipiai – tad 1950-ųjų galas ir visi 1960-ieji). Ko gero, Lietuvoje labiausiai žinomas ir labiausiai išvystytas yra vienas stilius, nuo kurios visa tradicinė (japoniška) karate tapo sumoderninta – Kyokushinkai (sulipdytas iš Shotokan ir Goju-kai, kiek vėliau prilipdžius taekwondo ir muaythai “kojas“ ir bokso “rankas“; išvestinis Shidokan prisilipdė dar ir metimus iš dziudo). Tačiau Kyokushinkai anaiptol nėra vienintelis, ir Japonija – irgi ne vienintelė vieta (jau rašiau apie Isshin-ryu), kur tradiciniai metodai ir mokyklos buvo labiau pritaikytos pagal šiuolaikinius poreikius (visų pirma jų direktorių – Kyokushinkai mokyklos vadovas Oyama Masutatsu ilgą laiką būtent ir buvo žinomas kaip “direktorius“ kancho, o tik vėliau, išsimėtęs kritikus ir opoziciją, įsliuogė į pjedestalą kaip “kūrėjas“ – soke).

Gyvenimas, aišku, vietoje nestovi, tad dabar Kyokushinkai tarp šiuolaikinių mokyklų yra savotiškai “motininė“. Net va lietuviai, žiūriu, niekaip nuo savo karategi nenusilupa jų praktikuojamam stiliui Shin-kyokushin-kaikan (“tikrasis kiokušinas“, aha) svetimo “senojo“ logotipo – o ką, man irgi graži emblema… na ir kas, kad Tokijo teismas IKO-2 uždraudė ją naudoti, ar ne? Kyokushinkai netgi gali būti vadinama “tradicine“: pirma, tai yra šiuolaikiškesnių (Shidokan, Seido, Ashihara, Koshiki, Daido-juku, ir t.t.), antra – dauguma mokyklų iš Kyokushin-kai ir kilo, arba jų vadovai studijavo dojo pas Oyamą.

Oyama_1

Oyama Masutatsu (1923-1994) – kontaktinės šiuolaikinės karate, kuri prasidėjo nuo Kyokushinkai, dievas (iš kyokushin-sipr.webnode.es)

Savo ruožtu, Okinavoje be jau minėtojo Isshin-ryu (sulipdyto formaliai iš Shorin-ryu ir Goju-ryu, nors iš tiesų šis teiginys teisingas tik Shito-ryu atveju), didžiosios mokyklos (kaip stiliai) pabiro į smulkesnes. Irgi jau rašiau apie Goju-ryu, kuri dabar turi net nebe mokyklas, o irgi atsišakojusius stilius: Jundokan, Meibukan, Shoreikan ir pan. O Shorin-ryu pradėjo segmentuotis dar anksčiau.

* * *

Bet skirstyti į šias tris aukščiau minėtas grupes iš tiesų parankiausia, nes būtent šis grupavimas leidžia atrinkti pagal bendrus jiems bruožus. Aišku, kryptį ir “stilių“ (ar srovę – kaip verčiamas Ryu) atspindi kata – ne vien pavadinimuose, bet ir atlikimo manieroje. Kaip ir treniruočių metodai skirtingiems dalykams skiria skirtingą dėmesį.

Tarkime, klasikinėje karate yra visi pilni parengimo aspektai:

  • Hojo-undo – fizinis parengimas, kuris skirstomas į jumbi-undo (pratimus tik su savo kūno svoriu: apšilimo, kuo jumbi-undo ir klaidingai vadinamas, taip pat tempimo, jėgos ir pan. gimnastikos) ir į kigu-undo (su svarsčiais ir įrankiais, vadinamas paprastai tiesiog hojo-undo).
  • Kihon – bazinės technikos kombinacijos
  • Kata – formalūs kompleksai
  • Bunkai/Oyo – kata praktinis pritaikymas, “iššifravimas“ (jap. kaiso-genri)
  • Tsuzuki-te – porinis kata atlikimas, paprastai sujungtas į vientisą seką, kuomet uke atlieka kata veiksmus, o tori atlieka atakos technikas, kurioms ir taikomi kata judesiai gynybai ir kontratakai.
  • Kumite – sparingai, tame tarpe ir pagal kata bunkai programą.

miyagi

Miyagi Chojun (1888-1953) sėdi centre su mokiniais iš Naha prekybos mokyklos – priešais klasikinėje (okinavietiškoje) karate naudojamų hojo-undo treniruočių įrankių tipiškas rinkinukas, kuriame vietos rado ir vakarietiški hanteliai (iš ymaa.com)

Tradicinė karate gi iš esmės yra 3K (apie šį principą irgi rašiau – žr. paieškoje archyvuose):

  • Kihon
  • Kata
  • Kumite – tame tarpe ne tik sportinio tipo laisvi sparingai (jiyu-kumite), bet ir varžybos (kumite-shiai)

Kartais prie 3K pridedama ir mokuso – meditacijos forma. Na, jei karate ši japoniška, tai kaip čia be Zen apsieisi, ar ne?…

Beje, ir tie trys K – tai savaime menas mene, nes tarpusavyje be technikos (o tradicinėje karate technika yra atšlifuota kaip samurajiška katana!) jų nesieja niekas: kata yra be bunkai (pastaruoju metu kai kas jau susigriebė šifruoti, bet ten tokių cirkų prisigalvoja…), kihon – savaime yra technikos atkalinėjimas iki beprotiško tobulumo (gaila, kad tik stovėsenų, smūgių, kirčių, spyrių ir blokų), bet kombinacijoms nesisemiama idėjų iš kata, o kumite – sąlyginė kova, kur dabar daug straksima, rėkiama kiai ir… va smūgių greičiai tai iš tiesų yra beprotiški.

Šiuolaikinė karate galėtų būti apibūdinama šitaip:

  • “Kačialkė“ – būtent fiziniam pasirengimui skiriamas didžiulis dėmesys, tačiau, skirtingai nuo hojo-undo, dirbama pagal šiuolaikinius metodus (iš esmės, tai nebe fitnesas, o bodybuildingas), treniruojant pagrindines raumenų grupes, turinčias didžiausią masę (hojo-undo treniruojami labiau smulkieji raumenys, turintys įtakos struktūrai ir dinamikai, o ne raumenų masei).
  • Kihon – vis tik be technikos neapsieisi; čia kihon kaip ir tradicinėje – nieko bendro su kata neturi.
  • Kata – atgyvena, kurios reikia tik varžyboms (jie kartais irgi rengia juokingas kata varžybas – primena paspirtukus bolidų trasoje) ir egzaminams, bet išmetus kata iš programos – jokios žalos stiliui nebūtų (kai kurios iš Kyokushinkai išvestinės mokyklos susikūrė savo kata, tarnaujančias veikiau kombinacinės technikos, naudojamos sporto varžybose, atidirbimui).
  • Tameshiwari – statybinių medžiagų laužymas, ir tiek to belikę iš hojo-undo.
  • Kumite – sportinio tipo pagal savo taisykles (jie tai vadina pilnakontaktinėmis, bet labai apriboję vietas, kurias galima tuo kontaktu veikti, kaip ir techniką, kad toji, neduoktudiev, nesutraumuotų – tiesa, neparengtą oponentą sutraumuoti ir pagal taisykles galima, bet teoriškai gi silpnesnių nemušama?), kur ir treniruočių sparingai (yakusoku-kumite) yra atliekami pagal tas pačias sportinės kumite taisykles (netgi turima sparingų testas – kas daugiau sparingų atstovės trankomas; aha, galima priešintis, galima).

Skiriasi, kaip matote, ne tik požiūris į kata, bet ir į karate techniką, kur klasikai mokinasi visų pirma struktūros (taip, Bobas čiupinėjo Miyazato pasturgalį, o mums teko garbė čiupinėti jo, nes ten yra visai ne tokie niuansai, apie kuriuos pagalvojote, balandėliai homofobai!) ir dinamikos, t.y. kaip generuoti jėgą, kur svarbu neįsitempti (relax! – mėgstamiausias Bobo nurodymas treniruočių metu), ir jei įtempti, tai reikiamu momentu ir tik reikiamus raumenis.

Tradicinėje karate gi daug tokio tamprumo ir straksėjimo, bet greičiai, kaip sakiau, lemia viską – tam ir atidirbama. Šiuolaikinėje gi svarbu jėga (ir kūno masė). Okinaviečių požiūriu, tai tradicionalistams užkietėję viduriai, o modernistams – dar ir pilvą pučia…

* * *

Skiriasi ir požiūris į kumite, ir kaip ta kova “pagal karate“ turi atrodyti.

Klasikui svarbu, kaip kuo efektyviai sumaitoti (suvalgyti) priešininką, o tam tinka ne tik smūgiai, bet ir metimai ir panaši laužymo technika – įkvėpimo savo bunkai jis semiasi iš kata, nes kam išradinėti ratą, jei kata duoda ne tik galimybę savarankiškai atkalti veiksmo judesius pilna jėga ir nieko netraumavus, bet ir yra efektyviausių kovinių (ne sportinių) veiksmų duomenų bazė ir saugykla (kai žinai, ką kas kur reiškia).

Tradicionalistui, kaip minėjau, svarbu akcentuoti “mirtiną smūgį“ (ir pelnyti taškus). Nes va, suprask, jei ne sąlyginai, tai juk aišku, kad iškirstų!… Modernistai už tai ne sąlyginai, o praktiškai tranko vienas kitą ilgai ir nuobodžiai, tačiau kažkaip vis neiškirsdami (jei susitinka lygiaverčiai). Bet už tai – pilnu kontaktu! Kieti jie. Osss!…

KANAZAWA_Hirokazu_yoko-tobi-geri

“Shotokan genijus“ Kanazawa Hirokazu (1931-): spyris į galvą, o dar geriau, be abejo, šuolyje – čia yra “tipiškai išskirtinis“ dabartinės tradicinės karate bruožas (iš webs.ono.com, bet turiu ir aš savo tokių ne prastesnių foto iš jaunų dienų)

Iš esmės, nemanykite, kad taip jau viskas idealiai gerai pas okinaviečius – prisibuvę Japonijoje (uždarbiai arba mokslai), savo gimtinėje jie dabar diegia ne mažiau chaltūros, nei japonai tą išmokę (nes kitaip ir nemokėję) daryti nuo pokario metų.

Kaip ir nedera šaipytis iš tradicionalistų – koks dr. Ilja Jorga (Fudokan kūrėjas iš Shotokan), tai ne tik Kyokushinkai atstovus iškirdinėjęs. Atjungtų – mirktelėti nespėtumėt. Be bajerio. Jo karate – aukščiausios prabos japoniška tradicinė karate! Būtent jis sugrąžino man tikėjimą, kad ne viskas su japoniška tradicine karate yra prarasta (tiesa, net ir jis, alų ir midų gėrus ir apie mergų apatinius kalbėjus, nesugebėjo sugrąžinti į tradicinės karate glėbį – man Bob Honiball yra Goju-ryu dievas, nužengęs iš Olimpo ir gyvenęs Jėzumi Kristumi tarp mūsų, osu!).

Pasišaipau aš ir iš Kyokushinkai, tačiau nemanykite, kad jiems pritruks jėgų ir gebėjimų jus primityviai fiziškai sumaitoti – va šitam jie kaip tik ir pasiruošę (Oyama ne veltui labai nesiafišuodamas ruošė yakuza smogikus – ironiška, kad Kyokushinkai teisėjų uniforma primena yakuza “dress code“). Jų šūkis “jėga ir išmintis“ gal ne kiekvieno iš praktikuotojo žinomas, bet bent jau pirmą pusę šio priesako tai įgyvendina nuoširdžiai. Kontakto jie nebijo – jie gyvena kontaktinėje kovoje!

Kitaip tariant, iš tiesų nėra nei blogos, nei per geros karate. Yra karate tokia, kokią jūs pats praktikuojate, ir kokios jums reikia.

Nėra kažkokios ypatingos ar išskirtinės karate ar kokių nors stebuklingų piliulių, padedančių pasiekti nerealius rezultatus. Karate, visų pirma, yra praktinis fizinės veiklos būdas, kur svarbu trys dalykai (3D): darbas, darbas ir darbas. Kartais nykiai nuobodus, kartais nepakeliamai sunkus, kartais ne vien prakaitas, bet ir kraujas bei traumos, bet – darbas.

Kiek įdėjot – tokią karate ir turit.

* * *

Šie trys skirstymai, be abejo, apima gana ribotą laikotarpį pagal savo kilmę: klasika gimė Okinavoje po Pirmojo Pasaulinio karo, tradicinė – Japonijoje prieš Antrąjį Pasaulinį karą, o modernioji – Japonijoje iš tradicinės pokaryje, kuomet šalis atsigavo ir leista vėl atvirai praktikuoti kovos menus.

Juk pokarį turėjo ir Okinava, o aš jau rašiau apie dvi “sesutes“ – Uechi-ryu ir Isshin-ryu. Kur jas pagal tą skirstymą dėti?…

Ir dar juk buvo tai, kas išvirto į klasikinę karate – tas laikotarpis, kuomet tuidi (arba tuiti, tode) išviešinta mokyme ir Itosu Anko, tarnavusio sekretoriate pas Ryukyu karalių, dėka tapo fizkultūra (gimnastika, dėstyta bendrojo lavinimo ir profesinėse amatų bei technikos mokyklose). Kaip šią įvardinti – pre-klasikine?

Tuomet šioji buvo skirstoma stilistiškai pagal kilmės regioną: Shurite (čia lyderiu buvo Itosu Anko), Tomarite (Matsumora Kosaku ir Oyadomari Kokan), Nahate (Higashionna Kanryo) – kaip tik po minėtų meistrų mirties ir užgimė dabar pavadinta “klasikinė“ karate (pirmos dvi davė pradžią Shorin-ryu, kai trečioji – Goju-ryu ir To’on-ryu), tuomet buvusi, aišku, gana šiuolaikiniu požiūriu į senąją karate-jutsu (jei taip japoniškai įvardinti), kurią jau dar vėliau japonai pavertė karate-do.

Bet iki šių – tuiti jau irgi buvo! Ko gero, nėra kito karate meistro iš to laikotarpio (ir bendrai per karate istoriją, manau), kuris neapipintas tiek legendų ir anekdotų, kiek Matsumura Sokon, pravarde Bushi (karys arba kitaip jap. samurai). Būtent pas jį mokėsi ir Itosu Anko. Iš pasakojimų aišku, kad karate treniruočių principus dar Matsumura Sokon sudėliojo, ir po jo visi metodai – tai savotiška imitacija arba dviračio išradinėjimas.

Tai kaip šią karate pavadinti – priešistorine?… Bet gi karate būta dar ir iki Matsumura laikų!

O kaip dėl post-modernios karate, kuri mums iš tiesų yra net ne kikboksas su pižamomis, o realiai naudojami veiksmai ir MMA garduose? Ir visokių variantų, kuomet iš naujo atrandami seniai pamiršti metodai?

jean-claude-van-damme

Jean-Claude van Damme (Shotokan pagal balerūną) ir Dolph Lundgren (Kyokushinkai pagal Europos čempioną 1980-1981) – du šiuolaikinės karate simboliai viename filme “Universalus karys“ (iš fanpop.com)

Karate yra ne šiaip istorija ar sustingusi tradicija. Tikra karate tradicija yra būtent pokytis.

Karate kito ir vystėsi – būta nuopolių ir pakilimų, būta bumų, kurie turėjo pasekoje ir neigiamas pasekmes (pvz., japonų susižavėjimas karate paliko dabartinius mokinius ne tik be visos jujutsu stiliaus technikos, bet ir be bunkai), kurias, kaip bebūtų ironiška, dabar bando kompensuoti jau vakariečiai, imdamiesi atkurti karate tai, kas, atrodo, prarasta jau seniai, ir ne vakar (cinikas manyje sako, kad kata judesių prasmę pametusi bus dar “klasikų“ karta…).

* * *

Kokią aš matyčiau ateities karate?

Norėčiau ne tokios, kokia prašosi į olimpiadas, ir ne tokios, kokios čempionatuose aštradančiai tautiečiai skina laurus – vis tik tai yra 20-tojo amžiaus antros pusės karate, o mes gyvename jau 21-ame amžiuje.

Ir, gal skambės paradoksaliai, bet karate atgimimu Vakaruose aš tikiu, ir iš vakariečių ne tik japonai, bet ir okinaviečiai mokysis (tiesą sakant, jau dabar tas vyksta, tik nacionalistinis pasipūtimas dar to atvirai pripažinti neleidžia, bet pasiklauskite jūs Kodokan’e, kiek ten dabar dziudo likę “pagal Kano“, o kiek yra vakariečių metodikos).

Manau, kad jau gana netolimos ateities (aš gal dar sulauksiu) karate bus panašiausia į klasiką – apie tą karate kitaip juk aš ir rašau. Visos sudedamosios karate dalys ne tik veiksmuose (juk ne veltui sakau, kad karate yra kompleksinė kovinė sistema!), bet ir treniruočių metoduose sugrįš. Tiesa, gal hojo-undo bus labiau modernesnis, ir apjungs vakarietiškus ir okinavietiškus kūno rengybos principus (tad čia visų pirma randa jau dabar bendrą kalbą klasikai su modernistais, ir tradicionalistams teks prisijungti, nors ir dabar šie patyliukais tuo užsima “fakultatyviai“).

Tikiu, kad kata taps aiškūs ir suprantami… savigynos veiksmų kompleksai (kai juos pagaliau ir okinaviečių hombu-dojo išsišifruos…), kuriuos studijuos žmonės dėl praktiškų sumetimų, ir apie kurios iš tiesų suksis visa karate “stilistika“. Bet liks ir sportinės kovos, o klasikai į varžybas nustos žiūrėti kaip į grėsmę savo tradicijoms (veikiau – dogmoms, ypač mąstyme ir nusistatymuose). Ir MMA kovų taisyklės atsigręš nuo imtynių protegavimo prie didesnės veikimo laisvės pagal karate veiksmus – tad galimas savotiškas antikinio pankrationo atgimimas.

bas

Bas Rutten (taekwondo, Kyokushin karate ir muay-thai) – UFC sunkaus svorio čempionas, Pancrase (šiuolaikinė pankrationo interpretacija) triskart karalius (čempionas), daugkartinis mišrių kovų (MMA) nugalėtojas ir buvęs mėgėjas pasimušti baruose (iš t-nation.com)

Makdonaldsinės karate perspektyva irgi aiški – toliau degraduos iki kardio treniruočių, kaip visokios kalanetikos, karatebikos ir panašūs kardio-aerobikos pratimai, naudojantys karate (veikiau – kikbokso) judesius. Bet tokia “karate“ taps prieinama ne tik mokinukams (apie ką svajojo ir gyvenimo pabaigoje dar pamatė Itosu), tačiau ir darželinukams, supermamūlkoms bei feminizuotoms (ar muskulinizuotoms?) būtybėms, nepriklausomai nuo įgimtos lyties ir lytinės orientacijos.

Jūs jau matote, kad ateities karate ateina šiandien.

Nebijokite pokyčių, neužsidarykite tik savo dojo ir Ryu ribose. Kad žinotumėt, kiek koks Miyagi Chojun, sukūręs klasikinę karate Goju-ryu, studijavo ne tik okinavietiškus, bet ir kitų Azijos tautų kovinius veiksmus ir diegė vakariečių treniruočių metodus, ir kiek ta jo deklaruojama “tradicija“ skyrėsi jau nuo jo paties mokytojo stiliaus!… O gal manote, kad Miyagi buvo išimtis, ir kad kitose mokyklose nebuvo to paties?

Nors gal kada nors, kaip nugrimzdo į užmarštį Shurite, Tomarite ir Nahate, išnyks klasikinė (Shorin-ryu su Goju-ryu ir visomis savo giminingomis mokyklomis), tradicinė (jau dabar Shotokan vadinamas tiesiog JKA karate arba tiesiog tradicine) ir netgi modernioji (Kyokushinkai – osssss!), kuri jau dabar turi tradicinės karate bruožų ne mažiau, už tradicine vadinamą.

Ir kažkas, kai mano pelenus seniai išpustys Egėjo vėjas prie Nisyro, numos ranka apie mūsų laikų karate:

– Ai, ten priešistoriniai karate laikai, kai dar dinozaurai tarp kata vaikščiojo.

Visai kaip mes dabar apie laikus, kuomet dar mūsų dabar praktikuojamų stilių patriarchų mokytojai patys karate mokiniais vaikščioję.

Komentarai
  1. Lapinas sako:

    Tfu, netycia imeciau ta kur “Nokauto” bambaliais:)

  2. Lapinas sako:

    Jei rimtai tai interva daug kam is karateku reiktu paziuret.

  3. […] juk ir yra fizinė veikla, tad kaip gali būti kitaip?), darbas ir dar kartą darbas. Tiesiog yra įvairios karate, apie tai irgi rašiau, ir ten rasite minint, kur fiziniams pratimams ir kokiu požiūriu skiriamas […]

  4. Saulius sako:

    Sveiki,

    Gal galėtumėt padaryti įrašą apie daido-juku ir Azuma Takashi? Dusidarė įspudis, kad labai populiari atšaka buvusiam sovietiniam bloke, bet kokios padoresnės info kaip mažokao. Šiaip labai panašu į K1 ar Muay Thai ir kožkodėl didžioji dalis Lietuvos klubų yra Kaune😀

    • seiikan sako:

      Šiaip čia rašymą sustabdžiau ir dabar visi įrašai perkopijuoti į skipperltu.wordpress.com (žr. skiltį Seiikan prie meniu tinklaraščio viršuje iškart po foto), kur po truputį ką nors apie karate rašysiu ir toliau.

      Kas konkrečiau domintų apie Daido-juku?

  5. Saulius sako:

    Supratau, nes paprastai kažkaip bangom šitam bloge rašai🙂 Kadangi esat labai mielas pozityvus žmogus, o ne koks tai cinikas pastoviai stumiantis ant kovos menų😀 tai būtų įdomu pačio nuomonė? Kiek Daido-Juku (Kudo) yra artimas klasikiniam Karate, kokios Jūsų nuomonė geriausios mokyklos Lietuvoje? Kodėl būtent rasassijoj jis toks populiarus? Apie patį Azuma Takashi.
    Nes mano surpatimu, šitas Karate savotiška evoliucijos viršūnė. Gal diletantiškai, bet mano pamąstymai tokie, kad visi stiliai vienodėja, norint išlikt konkurencingi (Muay Thai, Daido-Juku, Kung Fu Sanda išesmės labai jau panašūs.)

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s