Grindys

Posted: 2010-04-26 in Kovos menai
Žymos:, , , , , , , , , ,

O kokios jūsų salėje grindys?

Klausimas apie grindų dangą liečia ne šiaip smalsumą, ar ten galima basais padais prisirankioti daug rakščių. Mat atsakymas leistų daryti kai kurias išvadas, kaip ir kiek vertinama tam tikra technika, koks požiūris į taktiką. Ir iš viso – koks bendrai požiūris į tai, kam ir kodėl treniruojamasi.

Be abejo, BJJ (Brazilian jiu-jitsu, nors tiksliau turėtų būti jujutsu) šiuo metu vis dar madoje. Tiesą sakant, kalbant apie MMA (mixed martial arts – “mišrainė“) dažnai net sunku atskirti, kuo ji daugeliu atvejų ir skiriasi nuo BJJ. Nenuostabu: būtent BJJ populiarumą lėmę Gracie kovotojai iš Brazilijos, atvykę į JAV, ir jų nenuilstama propanda, nevengiant ir atviro melo (angl. total bullshit) ar demagogijos (“geriausias kovos menas“ ar “visos kovos baigiasi parteryje“), ir sukūrė iš pradžių UFC (Ultimate Fighting Championship) bei panašių sportinių (nors ir nelabai sportiškai pagal tradicinį iki tol vyravusį supratimą) varžybų fenomeną.

Staiga visi pastebėjo, kad “karatistai“ neišstovi ant kojų, juos nesunku parsigriauti, griūti jie seniai nebemoka (nes ir nesimokino), o parteryje jie tampa lengvu grobiu, nors kitąkart net nebūtina žinoti ir mokėti įmantrių laužimų ar smaugimų, o pakanka tiesiog tvatyti kumščiais makaulę, sėdint nelaimingąjam ant krūtinės (angl. ground-and-pound).

Imtynininkai, lig tol buvę žiniasklaidos dėmesio šešėlyje ir nesulaukdavę paauglių, godžiai rijančių “blackbeltinį fastfoodą“, žavėjimosi, netikėtai atkuto. Visi bandymai smūguotojų “permušti“ (ir tiesiogine prasme) imtynininkus baigdavosi tik dar didesniu šių technikų apribojimu, apeliuojant į jų traumatiškumą ir sportininkų (vis tik tai sportininkai!) saugumą garde, tuo pačiu atveriant imtynių technikai kuo laisvesnį taikymą.

Galop, susidarė toks įspūdis, kad ne tik karate, bet ir bet koks kumščiavimasis neturi didesnės prasmės, nes ne tik ringe “valdo“ geras imtynių veiksmų žinojimas. Nors, pastebėsiu, ir čia gavosi savotiškas šūvis sau į koją: pasirodo, labai daug imtyniauti stovint irgi neverta (ir ne vien todėl, kad koks peštukas atkus ir gerai vožtelės į ausį), nes pakanka tiesiog parsiversti oponentą ant žemės, pačiam kartu griūnant, kad ir ant “pralaiminčios“ padėties – nugaros. Nuvirtus abiems vėlgi – jei pasiseks, tai pakanka elementariai tvatinti, o ne bandyti sumegzti mazgą iš galūnių, kaip tik ką minėjau.

Ironiška, kad pagal šitą primityvę strategiją vėlgi laimi formaliai tai “smūgiuotojas“, o ne “grabinėtojas“…

Aišku, ne viskas taip primityvu ir paprasta. Juolab, kad kai pradedi gilintis, tai tų pačių MMA technikų šaltiniai yra jų taip kritikuoti ir pašiepti tradiciniai kovos menai, o ir apie BJJ dažnai sakoma, kad tai tiesiog “prastos dziudo“ variantas, papildytas primityviu kumščiavimu. Mat dziudo yra patarlė, kad geram meistrui reikia 1 metų ne-waza (parterio technika) ir 10 metų tachi-waza (stovima technika). Tad ir vertinimo kriterijai yra ne aukščiau minėtos primityvios strategijos pusėje, iškeltoje pagrindine, o ne pagalbine, kaip yra dziudo.

Iškart sakau: BJJ yra kiek sudėtingesnė, nei šis primityvus įsivaizdavimas apie ją, tačiau ir karate yra ne vien “kai spiria į galvą“, todėl nederėtų tokiu būdu lyginti savos praktikuojamos sistemos su konkuruojančiąja.

Tačiau aš čia ne apie BJJ, MMA ar jų kritiką noriu – apie grindis gi pradėjau, tai prie jų ir grįšiu. Kaip bebūtų keista, bet nemažai karate atstovų, jei ne dauguma, iki šiol atvirai ignoruoja poreikį mokėti griūti bei nors kaip nors išsikapanoti iš parterio į sau priimtiną poziciją. Kas tai – naivumas ar įsitikinimas savo nepajudinamu stovumu, ar dar kas?… Nežinau.

Bet įdomu tai, kad spartiečiai olimpinėse pankrationo varžybose, kurios dažnai baigdavosi taip, kaip dabar MMA kovos (t.y. ant žemės) nedalyvavo. Tą motyvuodavo tuo, kad karys ant žemės nesivolioja. Bailumu spartiečių neapkaltinsi. Kaip ir neišmanymu gebėjimo beatodairiškai (braz. vale tudo) kautis vyras prieš vyrą (braz. mano-y-mano). Jei Lakonijos (Spartos) karaliaus Leonido hoplitai būtų ridinėjęsi su persais Termopilų perėjoje, tai mūšio baigtis būtų nuspręsta dar saulei ne tik kad nenusileidus jau pirmąją dieną, bet ir į zenitą neiškopus. Atėnų hoplitai gi irgi ristynėmis Maratono mūšio lauke neužsiiminėjo, o makedoniečiai pasiridinėdavo vienas su kitu ar vietiniais gražuoliukais tik gerai pribembę po mūšių, lakdami vyną su Aleksandru.

O tais laikais tikrai ne automatais šaudėsi priešininkų pusės, kovodavo labai jau artimu kontaktu. Ir juolab dabartinės spec.pajėgos BJJ mokinasi ne dėl to, kad mūšyje kibtų į atlapus priešui.

Gi ir Rytuose panaši nuostata vyravo: tarkime, Oyama į savo mokinių klausimus apie parterio techniką irgi atrėžė, kad geras kovotojas nesivolioja. Tiesa, Jon Bluming šį kancho skeptišką požiūrį bendrai į dziudo pakeitė… nors Kyokushinkai nuo to labiau panaši į MMA netapo. Atvirkščiai, kuo toliau, tuo labiau panašėjo į kikboksingą su pižamomis, o apie voliojimąsi ir kalbos nekyla…

Vis tik atėjęs į treniruočių salę ar dojo aš pirmiausia pažiūriu į grindis. Ir ne tam, kad įsitikinti, ar jos išplautos, ir ar čia galėsiu basas treniruotis, ar trauktis kokias nors “kung-fu tapkes“.

Jei grindys yra kietos ir paprastos medinės (lentos, parketas), tai jos tinka gerai šokius mokytis. Tad visada apsidairau, gal vis tik kažkur sukrauta į rietuvę imtynių čiužiniai?… Ir labai nuliūstu, jei jų nepamatau.

Nes akivaizdu: šioje salėje ne tik kad imtynių (angl. grappling) ar ristynių (angl. wrestling, nors šiedu žodžiai dabar prasmine prasme sukeisti vietomis) nemoko ir nepraktikuoja. Tai taip pat rodo, kad čia nesimokoma ir saugiai griūti. Ką aš laikau itin svarbiu įgūdžiu – ir deramu mokytis dar iki visų stovėsenų, smūgių ir blokų!

Nepaisant to, kad esu “karatistas“ iki kaulų smegenų, ir geresnės civilių savigynos sistemos už karate nežinau. Ir drįstu teigti – jos ir nėra grynoje formoje, nes kiekvienas kovos menas ar stilius buvo kuriamas tam tikroms sąlygoms. Arba vėliau adaptuojamos tam tikroms jau pasikeitusioms, kitąkart įtakotomis komercinių ar marketinginių reikalavimų. Todėl nederėtų sistemos, sukurtos ne civiliams ir ne savigynai, laikyti pranašesne ir tinkamesne savigynai civiliams vien dėl to, kad, neva, “o ta yra dar kietesnė už aną“.

Gal mano nuostata dėl būtino gebėjimo griūti ir subjektyvi, nes esu sugadintas sambo studijų. Kažkada paauglystėje mokiausi griūti iš pradžių ant žolės, o vėliau išmokau atlikti persivertimą per petį pirmyn (jap. mae-ukemi) ir ant asfalto. Gal kartais dabar ir susidaro įspūdis, kad keldamasis nuo žemės ar, atliekant kokią sąlyginę kombinaciją, griūdamas ant grindų, aš panašus į kriošeną, bet galim lažintis dėl mano ukemi (dėl šito lažinuosi su malonumu) – ir nustebsite nemaloniai dėl tokių savo išankstinių klaidingų išvadų. Tiesiog aš linkęs daryti kai kuriuos dalykus “povaliuku“ (iš suvalk. “lėtai, atsargiai, neskubant“), kad nereikšminguose dalykuose nesitraumuoti ir nepersitempti be reikalo. Na, laikykite tai “a-la taiči“ metodu ukemi srityje, jei norisi.

Gebėjimas griūti padeda ir išvengti traumų ne tik treniruotėse, bet ir buityje ir kitąkart nieko blogo iš pradžių nežadančiose gyvenimiškose situacijose. Kaip antai ryte minant pedalus į darbą kartą teko dėka vienos apsimiegojusios vištos eismo dalyvės smagiai skristi ne tik per dviračio vairą, bet ir automobilio kapotą, darant kūlvirstį asfaltu – po Policijos departamento langais… Tad, ironiška, turint galvoje aplinkybes, užduoti sau klausimą, kas geriau: mokėti ukemi ar tikėtis, kad jus kažkas apsaugos kitas?

Todėl netgi atėjusiems pas mane mokytis savigynos į ne vieną kelių akademinių valandų seminarą, aš būtinai duodu pasivolioti ir pasimokyti saugiai kristi bei ristis. Tam tikrai pradžioje reikalinga minkšta danga, o ne plikos lentinės grindys. O ir vėliau ji padeda išvengti nepageidautinų traumų, leidžia sparčiau judėti nuo žemės ir link jos ne vien “kriošenoms taiči stiliumi“. Kam save be reikalo traumuoti treniruotėse? Jei taip, tai ir sparinguoti, matyt, derėtų kaustytais batais, užsidėjus ant kumščių metalinius kastetus – realistiškiau gi, ar ne?…

Na, o dar vieną smagų pratimą pasiūlysiu ir patiems išbandyti, kurį galima praktikuoti ir nepradėjus netgi mokytis ukemi. Jis saugus, tik psichologiškai reikia pradžioje pramušti savisaugos instinkto įdedamus stabdžius. Beje, šis pratimas savaime yra, matyt, nutikęs ne vienam mėgėjui suptis ant kėdės – tad nebijokite, raminu iškart. Tiesa, kai nutinka netyčia, tai nutinka, o va pačiam taip padaryti gali pradžioje būti ne itin jauku… Bet kritimo smūgį priima kėdė, ne jūsų kūnas – išduosiu paslaptį.

Paėmiau šį pratimą iš V.Suvorovo “Akvariumo“ romano: sėdate ant kėdės (geriausia paprasta medinė su atkalte), nugarą priglaudžiate prie atkaltės, smakrą stengiatės lenkti prie krūtinės, rankomis laikotės už sėdynės (ne savo – kėdės!), atsispiriate kojomis ir – griūnate aukštielnyki!

Smagaus griuvinėjimo!

Reklama
Komentarai
  1. Anonimas parašė:

    Periodiškai pabumpsėt į čiužinius visu savo užgyventu svoriu manyčiau yra privalu visiems, kurie nuolat rizikuoja tokį bumptelėjimą atlikti netyčia, su kieno nors pagalba ir be čiužinio. O taip pat ir tiems, kurie manosi esą per daug vyriški ir kieti, kad tokiais niekais užsiiminėtų. Iš daugkartinės asmeninės patirties galiu pasakyt, kad bumptelt į asfaltą (ypač tuomet, kai nesi iš anksto tokio triuko suplanavęs) arba juo nusirist nėr taip malonu, kaip kad pasiklojus čiužinį ar tatamį, tačiau nubrozdinimai ir suplyšę drabužiai nepalyginamai geriau, nei tarkim kaulų galai, išlindę lauk pro plyšusį alkūnės sąnario maišelį (taip pvz. nutinka, kai kietas ir sunkus, tačiau niekad į čiužinį dorai nebumpsėjęs pilietis neplanuotai krisdamas instinktyviai ginasi nuo artėjančios žemės ištiesta ranka).

  2. […] turėtų irgi imtynių pagrindus žinoti, bet liūdna tiesa, kad jie net griūti nemoka. Saugiai, turiu omeny, nes imtynininkai juos taip ir varto, ir Gracie organizuoto UFC dėka netgi iki šiol […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s