Apie boksavimosi stilius per karate

Publikuota 2021-06-29 Patreon paskyroje čia


Aną antradienį ant Subačiaus kalvos Tomo iš lietuviško Šaolinio dėka turėjome pokalbį rusų kalba su Maksimu pastarojo Youtube kanalui Wude apie Okinavietišką kung-fu atmainą, dabar plačiai žinomą kaip karate – kai jis tą mūsų kelių valandų pliurpimą atokaitoje už kavinės prie sankryžos jau sumontuos (jau įdėta nuo 2021-07-04 čia) į tinkamą pažiūrėjimui vaizdą, tai galėsite irgi prisijungti prie suplūsiančių pasiplūsti užsitrolinusių heiterių draugiškų komentatorių.

O ta proga, kad jam, kaip ušuistui, dėsčiau savo, kaip karatekos, požiūrį ir per mums, kaip europiečiams, bendrai suvokiamą “tradicinį boksą“, tai pagalvojau, kad ir jums čia praplėsiu konteksto suvokimui, ką ten kalbėdamas tame viename epizode turėjau omenyje.

Nes, perfrazuojant Oyama Masutatsu (Kyokushinkai) mintį apie tai, kad Zen ir karate vieningi, tai ir bokso bei karate stiliai iš esmės yra apie tą patį.

Pokalbio vaizdelis iš už anapus kadro via © Tomas Lapinskas

* * *

Taip dabar galite mintyse (kas turi vaizduotės sutrikimų, nes jaunas neskaitė grožinės literatūros, todėl dabar sunku ir pasireikšti kūrybiškumui – ant popieriaus lapo) paišome tokią matricą, kur vienoje kraštinėje yra sąlyginai strategija, o kitoje – taktika.

Strategija šioje matricoje yra pasirinkimas kovoti laikantis atstumo (ma-ai) nuo priešininko arba glaudus suėjimas į artimesnę kovą, o taktika, kaip sakoma bokse, yra arba atakuojanti, primetant savo inciatyvą (先の先 sen-no sen), arba “darbas antru numeriu“, t.y. kontratakuojant, taip atsakant į priešininko veiksmus (後の先 go-no sen) – tame yra visokių tarpinių taktikų, į kurias dabar čia nesigilinsime.

Jei šiame tinklaraštyje užklydę ne nuo vakar popiet, tai jau suprantate, kad strategiškai toks stilius, kuris linijinis (nes tuk iesė – tai trumpiausias atstumas pasiekti nuo vieno taško kitą) ir laikosi atstumo nuo priešininko, yra Shorin-ryu (“šaoliniška“ – Lohan-quan pagrindu) karate mokyklų grupė (taip, tame tarpe ir japoniškas Shotokan), kai tos artimos kovos mokyklos priskirtinos yra fudzianiškai gervei (Baihe-quan), kur vyrauja apeinantys per arti taip esančias kliūtis judesiai, ir iš kurių didžiausia mokyklų grupė čia, be abejo, yra Goju-ryu (aš turiu priežasčių funakošišką skirstymą į shorin ir shorei atmesti, nes tas išsigalvotas “pietinis šaolinis“ yra tiek pat realus, kiek Vorutos pilis Anykščiuose).

Aštuoniolika lochų, archatais lakstančių per juodąją subatėlę (kinų graviūra)

Tokiu būdu iš esmės ir gauname keturis karate kovos (kumite) stilius.

Kur Shorin-ryu kovotojas naudos iniciatyvą ir spaudimą per atstumą (faktiškai tai nuo šių metų, perkėlus iš pandeminių pernai, olimpine tapusios WKF karate pagrindinis stilius), arba kovos kontratakuodamas “tradiciškai“ (nes taigi karate-ni sente nashi! – kaip prisakė senelis Leninas Funakoshi Gichin).

O ir Goju-ryu bei panašūs kovotojai iš Uechi-ryu, Ryuei-ryu ar Kojo-ryu taip pat kovos arba aktyviai spaudimu (čia akivaizdžiausia yra sportinė iš japoniško Goju-kai ir Shotokan kilusi Kyokushinkai “fuflokontaktiniams“ pižaminiams begemotams būdinga kova), arba irgi kontratakuodamas “tradiciškai“ (nes va toks jam bunkai, aha).

* * *

Bokse, jei taip atmetus ne tiek boksavimosi stilius, kiek manieras (southpaw – tai kairys “veidrodinėje“ stovėsenoje, switcher – nuolat keičiantis kairinę su dešinine stovėsenas, ir counterpuncher – pasyvus boksininkas, ieškantis kitame klaidų ir kontratakuojantis, tad besiboksuojantis tik “antru numeriu“ pagal principą “akis už akį, dantis už dantį, nosis už nosį, taškas už tašką“, kas juk iš esmės vis tiek susiveda į kitus keturis pagrindinius stilius), tai tuomet irgi galima taip išgauti keturis stilius.

Šiaip bokse irgi sąlyginai skirstoma pagal strateginį nusistatymą kovai į boxer, kovojantį per tolimesnį atstumą (dar vadinamas fighter), ir slugger – kovojantį artimoje kovoje (dar vadinamas in-fighter).

Vienas slunkius (slugger) žiebia (to slug) kitam (iš boxrec)

Jei pridėtume vyraujančią taktiką kovoti su iniciatyva ar spaudimu, tai iniciatyvusis boxer savo ruožtu patiksliniamas kaip out-boxer, kai antru numeriu kontratakomis dažniausiai pelnantis taškus ir pergalę ringe vadinamas puncher.

Artimos kovos mėgėjas slugger paprastai yra pasyvesnis, naudojasi savo brutalia jėga ir pavieniais ar tik vos kelių stiprių smūgių kombinacijomis, kai jau agresyvusis slugger tipas vadinamas swarmer – šis tiesiog spiečiumi smūgių iš arti atitalžo priešininką, taip arba jau užspaustą į akliną klinčą ringo kampe, arba besitraukiantį atatupstu ir nerandantį progos įsiterpti savo kontrataka.

Net mažai besidomintys boksu iš savo bendro išsilavinimo iškart taip čia atpažins ir Muhammad Ali kaip tikrą out-boxer, kurio posakis float like a butterfly (lengos kojos!) and sting like a bee (tiksli kontrataka!) taip aiškiausiai juk ir apibūdina šį kovos stilių, ir kuris yra toks visiškai tipinis karate Shorin-ryu kovos stilius.

Sklęsk kaip drugelis, gelk kaip bitelė – Muhammad Ali (iš make-a-gif)

Iš kitos pusės, to visiška priešingybė šiam kovos stiliui (t.y. jau artima kova ir spiečius smūgių), tai juk kas toks va pirmasis šiam Didžiajam Ali į kaulus taip pakrovė?

Be abejo, kad Joe Frazier, kuriam buvo būdingas visiškai priešingas swarmer stilius!

Ir, mano galva, jų 1971-ųjų kovo 8-osios kova Madison Square Garden, praminta Fight of the Century, yra legendinė bendrai kovos menuose, o ne tik bokse (čia dabar choru visi Kyokushinkai peštukai džiugiai šaukia osu!, o Goju-ryu mėgėjai atlaidžiai šypsosi – žr. žemiau apie “laužtuvėlį“).

Joe Frazier 15-tame raunde nokautuoja Muhammadą Alį (iš make-a-gif)

* * *

Kalbant apie kitus boksavimosi stilius, tai toks visiškai tipinis brutalusis slugger buvo išties George Foreman, “valgęs“ savo priešininkus artimoje kovoje.

Ir tame tarpe po dviejų metų 1973-aisiais jau “suvalgęs“ ir paminėtąjį Joe Frazier, panaudodamas gynyboje (abu gi – artimos kovos stilistai!) priešininko smūgių blokavimus dar pačioje jų užuomazgoje (jap. kakie), o ne galinėje fazėje, ir nuolat keisdamas savo pozicijos kampą priešininko atžvilgiu, kad panaudotų savo galimai stipriausią tam laikmečiui smūgį visu korpusu (labai pagal Goju-ryu).

Nors neteisinga šiai kategorijai dar priskirti yra ir Myke Tyson – pastarasis vis tik buvo puncher, pribaiginėjęs vienu smūgiu tikrai ne iš artimos distancijos, o kiek iš atokiau (tai yra veikiau juk tsuki), ir taip tarsi įkūnydamas tą japonišką karate (atėjusį iš kenjutsu) šūkį ikken hissatsu (“vienu smūgiu – ir kapiec!“).

Iš šiuolaikinių man, kaip Goju-ryu mėgėjui, kuriam boksas yra ganėtinai nuobodus reginys ir užsiėmimas (visus tuos smūgius turime Goju-ryu ir dar daugiau), tai patinka vis tik ukrainietis Vasylis Lomačenko, pravarde Loma (rus. “laužtuvėlis“, nes juk против Лома – нет приёма), ir kurio tas apėjimas slystančiu šuoliuku iš šono priešininkui su jo priekiniu kabliu – na, tiesiog yra Goju-ryu žanro klasika.

Pyst-pyst – ir Loma jau šone (iš giphy)

Iš jo išeitų puikus Goju-ryu kovotojas, tik va žmogus švaisto jaunystę tokiems ne tik kitų sveikatą žalojantiems merkantiliniams užsiėmimams ringe…

* * *

Ir tiek karate, tiek ir boksas – tai ne apie smūgių techniką (kata ar kova su šešėliu – tai tik treniruočių metodai, o ir kata yra gerokai daugiau, nei kova su menamais priešais ar savo demonais). Galima pabarškinti (no pun intended!) makivarą, galima pastuksenti maišą, bet ir šis kihon – tai irgi tik treniruočių metodas.

Gerokai svarbiau, ką tavo mokykla kompleksiškai pasiūlo kovai, ir kaip tai yra išpildoma.

Vis tiek kovoja ne mokykla ar stilius, o kovotojas – vieniems sekasi geriau, kitiems sekasi pralaimėti, ir tai ne stiliaus kaltė, nes gal priešininkas tiesiog buvo geresnis savame stiliuje. Juk ir Muhammad Ali iki Joe Frazier lupo visus savo priešininkus, kurie kovojo jam įprastame stiliuje, patapdamas Didžiuoju, kol nesusidūrė šis jo “nenugalimas“ ir neabejotinu talentu paremtas stilius su visu kitokio stiliaus gyvenimo realybės brutalumu.

Ir kas po to įveikė George Foreman, kuris įveikė Joe Frazier, kai tas įveikė Muhammad Ali? Taigi, 1974-aisiais 8-tame rounde tas pats Ali… Tarsi ratas apsisuko kaip pagal pirštų žaidimą akmuo-žirklės-popierius (angl. rock-scissors-paper).

Tai lygiai taip pat nereiškia, kad maniškis Goju-ryu visuomet įveiks Shorin-ryu ar Kyokushinkai visada atspardys pasturgalio ataugas visiems iš Shotokan.

Iš serijos, kai “godziūriū ememėjuje neveikia“ – Giga Čikadzė (Goju-ryu) vienu mavašiu į kepenis užbaigia UFC garde kovą (iš Sherdog)

Tarkime, pagal mano kūno sudėjimą išvis Goju-ryu yra man kone mažiausiai tinkamas karate stilius, o be prasitampymo ir dabar dar galiu įspirti bendraūgiui į nosį.

Tik kam man to reikėtų, jei už tai pinigų nemoka, ir aš neturiu todėl tikslo ieškoti, o kokį čia man stilių praktikuoti, kad laimėčiau virviniame aptvare ar vieliniame garde? Pasimatuoti, kas toliau nusičiurkš, tai galima tiesiog išsitraukus ir tą padarius – kam ieškoti sublimacinių imitacijų?

Batka su morka įveikia aikido didmeistrį Stepą (iš gifer) – čia toks “rude inside joke“ iš interviu su Maksu

* * *

Bet, apibendrinant, tik noriu pastebėti, kad tiek karate, tiek bokse, ir, be abejo, kung-fu (ar quanfa arba wushu bendrai) to bendrumo yra gerokai daugiau, nei mums atrodo, ir ne tik pačioje smūgio technikoje, nes, suprask, žmogus ir toliau turi dvi kojas, dvi rankas ir vieną galvą, pritvirtintus prie to paties liemens, ir sąnariai lankstosi mūsų visų į tas pačias puses.

Mes ir fiziniu būdu sprendžiame savo konfliktus pagal bet kuriam kovos menui ar kovos metodui bendrus strategijų bei taktikų stilius.

Osu!

2 mintys apie “Apie boksavimosi stilius per karate

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s