Kata: pervertinama ar nuvertinama?

Posted: 2013-06-25 in Karate
Žymos:,

Jei tik kurį karate didmeistrį bepaimtum, nekalbant apie visą armiją paskui juos krykštaujančių pasekėjų, taip tas ir spangsta: kata yra karate visa esmė; kata yra karate širdis; kata sudaro daugiau nei pusę karate treniruočių, o visa kita yra tik visa kita; nebus jokios karate be kata – na, ir taip panašiai tuo pačiu keliuku Do link nirvanos aukštumų.

Aš gi sakau, kad jei karate yra kompleksinė sistema, tai kata yra tiesiog karate treniruočių metodas. Svarbus ir netgi esminis, bet va čia prasideda nesusišnekėjimas – o kokią prasmę įdedam į tas sąvokas?

* * *

Labai daug rastum pro (lot. už) kata gerbėjų ir aršių gynėjų, kurie paprastai ir priklauso didmeistrius šlovinančių “tradicionalistų“ armijai. Žodžiais kata jie sudievina. Veiksmais? Paprastai savo kata atšlifuoja iki tokio akinančio tobulumo, kad jau nei velnio nesuprasi, kur ten koks veiksmas kažkada buvo vaizduojamas.

Bet už tai kaip visuma žiūrisi! Kvapą gniaužia. Jei dar ir karategi (čia ta treniruočių pižama) yra krakmolyta, tai nuo kiekvieno judesio tiesiog pliaukši rankogaliai ir klešnės.

Svarbu, nepamiršti snukutyje dar susukti labai rimtos fizionomijos – tarsi gyvenimas prabėga prieš akis mirtinoje žūtbūtinėje dvikovoje. Na ir kas, kad su dvasiomis. Bet mes – nugalėsim! Tiesa ir šviesa mūs žingsnius (o taip pat stovėsenas, smūgius, blokus, kirčius ir spyrius su kiai!) telydi. Amen. Tfu, t.y. osu!

joe-lewis1

Joe Lewis, Shorin-ryu karate – kata ir kumite (kikbokso) čempionas

Ne mažesnė, ko gero, bet dar ir didesnė, kariauna išsirikiuoja con (lot. prieš) kata negerbėjų. Šie nieko kata nesupranta, bet už tai turi begalines žodines atsargas, galėdami iki putų dribimo iš nasrų tau įrodinėti, kad kata tėra seniai numirusi ir nereikalinga gimnastikos forma, šokiai be kardų, nieko doro nemokanti (nebent, kai argumentai nepasiekia adresato, pripažįstant, kad bent jau yra gerinanti koordinaciją, bet smūgiavimas į maišą tą koordinaciją gerina dar ir praktiškai smūgį pagerindamas!). Ir kad visa kata praktika, tai kvaila duoklė tradicijai, idant sakoma, kad papratimas – antra yda.

Tiesą sakant, šiuolaikinės karate mokyklos iš tiesų kata įvedę tik kaip būtiną įsiminti judesių formalų kompleksą prieš egzaminus, kad gautum eilinį sportinį atskyrį, pažymimą spalvotų raišteliu prie pižamos, arba prisisiuvus dar vieną jefreitorišką juostelę prie juodo šniūreko galo, parodančią, kiek patobulėjai, ir kuri lakta mokyklos vištidėje dabar tau pagal hierarchiją priklauso.

Beje, dan juostelių paprastai nesiuva okinaviečiai, o tradicinės japoniškos karate meistrai savo vietą rikiuotėje nustato pagal tai, kieno diržas labiau nubrūžintas ir nuskuręs – okinaviečiai paprastai pasikeičia imantį drygsti juostą į naują, ir nesuka sau galvos apie “hierarchiją“, tad 8 dan ten gali dojo (treniruočių salėje) ryšėti naujutėlaitį, kai prieš metus keptas 1 dan atvažiuos į dojo su nudėvėtu, suprask, ilgai treniravosi, tai va, nudilo, o apie tai, ar tarp plytgalių jį trynė, tai niekas jo pašaipiai gal nepaklaus.

Gi net IOC (Tarptautinis Olimpinis Komitetas), ketinantis įtraukti sportinę (WKF) karate į olimpinę programą, kata rungtį išmetė, palikdamas tik kumite (sąlygines dvikovas pagal mimoziškai traumatizmą ribojančias taisykles). Aš jau nekalbu apie tameshiwari (nereikalingų statybinių medžiagų laužymas – paprastai pušinių lentučių, kartais plytų arba čerpių), kurios rungtį turi kai kurios “pilnakontaktės“ karate mokyklos – ten, jei neįveikei priešininko kovoje ir po pratęsimo, tai gali “laimėti“ tuo, kad priskaldei daugiau malkų. Jei ir tų tavo oponentas, koks sutapimas, prilaužęs tiek pat, tada laimi tas, kuris ne tiek prisiėdęs ir mažiau sveria.

Ne, aš suprantu, čia tikrai yra svarbūs “pergalės“ nustatymo kriterijai, urmu nunešantys teisėjų balsavimą “viens-du-oplia, keliam vėliavėles!“ toje “bekontaktinėje“ (JKA ir WKF) karate.

O tai ar ne paprasčiau iškart išsitraukti ir pasimatuoti, kieno ilgesnis, ne?…

* * *

Bet grįžkime prie kata.

Pro gauja, mano galva, akivaizdžiai kata pervertina. Con govėda – visiškai nuvertina, bet teatleidžia jiems Visagalis Aukštybėse (arba pilvotas, nors nepanašus į asketą, prakiurksojusį po baobabu meditacijose ne vienus metelius, besišypsantis plikis nukarusiais ausų speneliais), nes jie nežino, ką daro.

meditation

Ommmmm….

Nes jei žinotų, tai netgi sąvokų nepainiotų. Nes kata nėra kata. Bunkai nėra oyo, kaip ir oyo nėra henkawaza. Tokios abrakadabros kaip kihon-bunkai ir oyo-bunkai maždaug reiškia būtinumą spręsti lygtis tik skaičiuojant ant pirštų arba tik su skaičiuotuvu, ir visiškai nereiškia to, kokias sąvokas ir, liūdniausia, prasmę joms suteikia jas vartojantys.

Jei karatekos, praktikuojančio kata, galvoje makalynė, tai manote, kad jis neprimakaluos paaiškindamas, ką reiškia koks “dvigubas blokas“, arba kodėl atakos serija baigiasi “bloku“, o ne smūgiu? Nes taip Funakoshi pasakė, ar ne?…

Bet tai jis sakė panašiai ir apie nusilenkimą – tai bent logikos paaiškinime būtų, nes tai reiškia, kad gavote gerą blizgę į paslėpsnis, todėl ir sulinkote, tuo jūsų visai “karate“ ir pasibaigiant.

* * *

O dabar persikelkime į pradžių pradžią, kada, kam ir kieno tos kata iš viso buvo sukurtos.

Esu pasakojęs, kad kinų sappushi reikėjo vietinių kolaborantų vasalinėje Ryukyu karalystėje Japonijos papilvėje, galinčių jų interesų labui palaikyti viešąją tvarką ir rimtį (o kartais nuveikti ir ką nors naudingesnio). Kadencija ir rotacija – ne šiandien sugalvoti žodžiai, ir sappushi laikais jie irgi veikė (tik gal vadinosi kaip nors kitaip pagal Padangių imperijos biurokratiją).

Kitaip tariant, laikas, kurį galėjo sappushi skirti atrinktus vietinius mokydami kovos veiksmų, buvo ganėtinai ribotas (ir atvyko jie su svarbesne misija, nei vietinius aborigenus karate mokinti).

Todėl ką darytumėt jų vietoje?

Teisingai: apmokintumėt bazinių veiksmų (ne šiaip technikos, tinkamos kikbokso sparingui, o kombinacijų prieš konkrečią tipinę ataką su konkrečia seka ir konkrečia baigtimi) tiek, kiek manysite pajėgūs pagal laiką (ir mokinių gabumą) apmokyti arba kiek manote esant reikalinga tam tikram paruošimo lygiui.

Tiesą sakant, taip mokinama ir dabar visose policijos akademijose – niekas ten nestudijuoja penkiolikos metų Šaolinio kung-fu kurso, kuris baigiamas egzaminu prieš 82 archatus, o paleidžia iš tos “zonos“ tik nukėlus iki raudonumo įkaitintą špižinį kubilą, po ko ant dilbių lieka net ne tatuiruotės, o išdeginti tigro ir drakono įdagai (cinikas manyje sako, kad paprasčiau koja dubenį nuspirti, bet, kaip sakoma, čia tokia sado-mazo tradicija, o iki juodų šniūrėkų pasimaivymui kažkaip šaoliniečiai neprisigalvojo).

Kad mokinys nepamirštų tos praktinės, iš esmės, per seminarus gautos kovinių veiksmų medžiagos, o ir paskui dar galėtų savarankiškai atidirbinėti iki automatizmo, jūs sudėsite veiksmus į… teisingai – judesių kompleksą, kuris vadinasi kata, o paprasčiau – špargalke (liet. šnibžde).

Tai va man kažkaip nuojauta irgi šnibžda, kad varžytis šnibždžių dailyraščiais ar gebėjimais į kuo mažesnę skiautę prikišti kuo daugiau kringelių, padedančių egzamine, yra ganėtinai kvailas užsiėmimas. Bet jei kas nors nori dalyvauti dailiojo sunkumų kilnojimo varžybose, tai negi uždrausi? Kuo vaikiui besimėgauti, svarbu – ne rankomis.

Tad mokytojo vietoje jūs savo mokiniams duosite kata ir ką pats darysite, ją mokydamas? Bunkai – tai, ką ir reiškia: skaldymas, analizė. Kadangi žinote, ką tos judesių sekos kata komplekse reiškia, tai kata ir skaldysite (bunkai!), duodami atidirbti tuos gabaliukus, kurie yra veiksmai konkrečioje situacijoje prieš konkrečias atakas.

Prieš konkrečias, tai nereiškia, kad “jei jis smogia kaire ranka… kaire pasakiau, ne dešine! Ne, na tu visai neteisingai puoli čia, negaliu kata pritaikyti“. Tai reiškia, kad jei atliekamas sučiupimas vienos ar kitos rankos, jei atliekamas smaugimas, jei atliekamas apglėbimas ir pan., štai čia yra būdas išsivaduoti (tinkamas, paprastai, prie kelių variantų, nes principas tas pats), o po to kiekvienu judesiu ir veiksmu kombinacijoje toliau tu tik gerini savo situaciją ir blogini priešininko (apie kaiso-genri, arba kata šifravimo principus, gal kitomis progomis).

bubishi

Iliustracija iš senojo karate vadovėlio “Bubishi“ – veiksmas, kurį rastumėte ir seiyunchin-gata

O ką darys mokinys, gaudamas tokią kata? Mokinys darys oyo – praktinį pritaikymą konkrečių kata veiksmų. Jei kata numato variantus, tai jei vadinasi ne oyo, o vadinasi henka-waza – variacine technika. Na, gal kombinaciją parankiau užbaigti ne rankos užlaužimu, o spyriu keliu į galvą. Arba spyrį į galvą keliu pridėti prie oyo atlikimo.

Nepamirškite, kad kata – tik šnibždė. Kata – ne šiaip forma (čia japonai nieko neraukia, lyginant su okinaviečiais, nors ir šie ganėtinai dabar jau sujaponėję – vos neparašiau sukvailėję). Kata yra šablonas, bet ne kaip kanonas ar dogma, kurios privalu nenuklystamai laikytis, o yra patarimų schema. Patarimai, kurie yra atidirbti ir išbandyti praktikoje, ir kuriuos kaip “tradiciją“ (tiksliau – patirtį) perdavė nuo sappushi per kata mums.

* * *

Kol pakeliui gavosi kaip sugedęs telefonas: vieni nemokšos kata judesius išmoko, bet jiems niekas nepaaiškino, ką tie judesiai reiškia. Suprask, gal neverti to buvo, gal patys tesusipranta… Gal mokytojas pasimirė anksčiau laiko, o gal nematė reikalo kvailiams aiškinti, kad vienas kito nesutraumuotų.

Juolab, jei nuo 1903 metų karate pradėta stumti į viešumą kaip gimnastikos forma į pradinio ir bendrojo lavinimo mokyklas Okinavoje, tai negi manote, kad vaikučiams “gimnastikos“ mokytojas (kuris savo dojo yra karate sensei) aiškins, kad, žinote, va čia galite rankutę nulaužti, o čia va čiumpat už giesmės arba kukulakes išlupinėjat, prieš tai vožtelėję galva jam į nosį.

Cool! – būčiau mokinukas, aš irgi norėčiau (su sąlyga, kad to nemokys vyresnių klasių gimnazistų, nes paskui vis tiek mane muš kapeikaudami, niekšeliai… – ir va jums dar vienas iš motyvų, kodėl kata iššifravimo ne visiems dera duoti).

Nemanykite, kad jums, kurių protėviai nesikapstė nuo seno Okinavoje ryžius ravėdami, koks vietinis čiabuvis rodys didelį entuziazmą, aiškindamas kata judesių prasmę. Galop, gal ir jo mokytojas savo mokytojui nebuvo mylimiausiu mokiniu, kuriam šis aiškintų, kas ir prie ko. Bet prie tokio “mokymo“ ir iki 8 dan galima išsitarnauti. 8 tai juk ne 10, o jei ir 10, tai gal aplink dar didesni mokykloje goželiai buvo?…

Išsitarnauji, o paskui, kai ego viršija savikritiką, imi ir atidarai savo dojo. O gal net ir apie atskiros Ryu-ha (mokyklos) atidarymą paskelbi. Okinavoje, kur 4-6 dan darželinukus karate mokina, gal to nepadarysi, bet emigracijoje – viskas sueis (kaip juokaujama, plaukiant iš Japonijos į JAV dan lygis paprastai dvigubinasi).

O man dabar sėdėk va, žinant kata judesius, ir mąstyk, ką čia jais norėta sappushi pasakyti. Maža to, tas sugedęs telefonas, kuomet ir judesiai nevalingai arba sąmoningai iškraipyti perduodant iš vienos mokinių kartos kitai, kata suvokimui labai irgi nepadeda. Kitas galvos nekvaršintų. Tad mestų lauk kata arba studijuotų taip, kaip jį išmokė ir kolekcionuotų atskyrius.

Gražu gi. Kaaaa-taaaa… O, va kaip.

* * *

Goju-ryu moku atlikti kata tiek, kiek reikia juodam diržui. Ir nei vienos (!) nemoku tiek, kad pasakyčiau: nuo pradžios iki galo man aiškios čia užšifruotos kombinacijos. Kažkiek daugiau moku iš šitų kata, kurias mokino Bobas, kažkiek stebėjau “aukštesnes“ kata ir ilgainiui supratau jose vieną ar kitą užšifruotą kombinaciją. Nei daugiau, nei mažiau.

Tad ir aš nieko nesuprantu karate, ir nelabai ką suprantu kata. Džiaugiuosi, kad yra juodais diržais susijuosusių entuziastų, kuriems viskas kata aišku. Džiaugčiausi, jei ir man paaiškintų. Bet pradžiai nudžiugčiau, jei išeitų iš nususintos karate suvokimo ribų, kurioje karate – tai tik smūgiai-spyriai-blokai. Ir kuriems bunkai nėra tas “čia aš darau pagal kata, o tu atakuok prisitaikydamas prie mano darymo“…

Todėl ploju per petį šaunuoliams, kuriems kata yra visa ko esmė karate – tęskite. Ir atlaidžiai numoju ranka į tuos, kuriems kata tėra formalus kompleksas (taip formaliai kaip ne sau ir atliekamas). Kata gi lieka ir pervertinta vienų, ir nuvertinta kitų – abiejų, aišku, nepelnytai.

Ar vis tik kata yra esminis ir svarbus karate treniruočių metodas?

Taip, be abejo. Bet tik kai žinai, ką ir kam darai. Jei tik “koordinacijai gerinti“ ar “to reikalauja mokyklos egzaminuose“ – baikite linksmakočiu kriaušę vanoti. Antai, kiek dar yra karate treniruočių metodų be kata: ir kihon, ir kumite, ir hojo-undo su tameshiwari, ir mokuso, ir…

Galop, kiekvienas įsisavina ir susikuria sau karate tokią, kokios jam reikia. Ir kas pasakė, kad to ar ano karate yra prastesnė už maniškę?

david-carradine-kung-fu

David “Slo-Mo” Carradine kultiniame serijale “Kung-fu“

Gal gi maniškė – tėra mitas, atėjęs iš ūkanotų Ryukyu karalystės laikų, kuomet čia tarp vietinių įvairaus socialinio sluoksnio uchina ir atvykėlių Satsuma klano samurai tarsi dinozaurai valkatavo kinų sappushi: kariniai, kultūriniai ir diplomatiniai atašė, rezidentai, žvalgai ir šnipai, specialūs agentai ir imperiniai įgaliotiniai, kariniai ir teisėsaugos instruktoriai, komersantai ir įvairūs svieto perėjūnai bei avantiūristai.

Ne vienam jų reikėjo gebėjimo iškaršti kam nors kailį. Ir kata jie ne dėl grožio praktikavo, nes neturėjo jie visokiems niekams laisvo laiko.

Bet matydami šiandien, kuo pavirto kata, iškarštų gerai už tai kailį mums…

Komentarai
  1. Augustas sako:

    Na, gražus tekstas. Kai lankiau karatė treniruotes, tai mums viso šito niekas neaiškino. O aš dar galvojau, kokio velnio reikia išdarinėti šituos visus dalykus, užuot atidirbinėjus kovos veiksmus porose. Nusivylęs (ir nusvilęs “gatvėje”, o tiksliau, mokyklos koridoriuje) buvau žiauriai. O pasirodo, viskas labai racionalu ir paprasta. Ačiū, Sei-I.

    • seiikan sako:

      Prašom, nėra už ką.

      Racionalu ir paprasta, kai žinai, ką darai. Paprastai nelabai žinoma, todėl racionaliausia iškart užsiimti kikboksu. Arba kultūrizmu.😀

  2. […] okinaviškos karate mokyklų kūrėjai – sėmėsi idėjų bunkai, nes kata žinojo, o suprasti dar jas reikėjo, kai mokytojai nepaaiškino, nes arba jiems neaiškino, arba seniai pamiršę buvo, arba nematė […]

  3. […] Tik po mokytoją tenkinančio rezultato, kuomet jis manė, kad mokinys jau pajėgus (ir fizine prasme!) toliau studijuoti karate, eidavo kita kata (kaishu-gata tipo – greita, atliekama realiu tempu ir apjungianti kovinę karate techniką). Tuomet jau derėdavo stiprinti techniką (kihon) jau hojo-undo pratimais – kigu-undo. Beje, paprastai kigu-undo vadinamas kigu-hojo-undo arba tiesiog hojo-undo, ir suprantama kaip fiziniai pagalbiniai (nebe parengiamieji, kaip jumbi-undo!) pratimai su specialia įranga ir svarsčiais, tad sąvokos susiplakė kaip bunkai ir oyo atveju. […]

  4. […] rašęs apie nesusipratimą dėl kata prasmės, kuomet kata nebūtinai yra kata. Praeitame įraše apie mano dašuto satori, taip pat sakiau, kad kungfu mes ne visai vadinam tai, […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s