Karate: problema pačioje pradžioje, arba – kodėl kultūrizmas geriau?

Posted: 2005-12-05 in Karate, Savigyna
Žymos:, , , , , , ,

Autoriaus pastaba: Pirmą kartą šis straipsnis pasirodė 2002m. rugsėjo 17d. Sukėlė viename iš visai net nespecializuotų ir neskirtų kovos menams forumų ganėtinai nemenkas diskusijas. Šiandien (2005-12-05) jį peržiūrėdamas dar kartą, matau, kad situacija vargiai bepasikeitė… Tad, paredaguodamas, iškeliu problemą dar kartą. Nes suvokta problema – jau beveik išspręsta problema!

Kitur šio straipsnio versijos yra paskelbtos ir naudojamos be autoriaus sutikimo ir neteisėtai, pažeidžiant autorines teises.

Ne paslaptis, kad Lietuvoje pačios populiariausios karate mokyklos yra Shotokan, visų sutartinai vadinama “bekontaktinė“, ir Kyokushinkai, save besireklamuojanti ne tik kaip “aukščiausia tiesa“ (toks šio stiliaus pavadinimas japoniškai, beje), bet ir “pilnakontaktine“ ir “geriausia“ (suprask, “kiečiausia“) mokykla…

Yra dar ir kitos karate mokyklos, kurios bendro vaizdo negadina ir oro čia nedaro… Tai – Fudokan ir visokie “tradicionalistai karate-do“, kurie iš esmės tas pats Shotokan. Taip pat Shidokan, kilęs iš to paties Kyokushinkai, turintis praktiškai tas pačias taisykles ir bandantis atimti duonos kąsnį iš savo “vyresniojo brolio“ jo ankstesniu būdu ir šiek tiek jau primirštais (iš sotumo?) principais, taikydami ant visokių “bušido-rings“ populiarumo bangų…

Yra ir “egzotikos“. Tai Kaune “Titane“ prisiglaudusi Uechi-ryu (okinavietiška ganėtinai šeimyninė jų patriarcho Uechi Kambun stiliaus karate), kuri, beje, turi realią vertę ne vien tik “etnografiniu“ požiūriu, bet ir praktiniu bei koviniu (o manote, kodėl “Titanas“?…). Bet tai – atskira tema.

Kažkas dar Vilniuje bandė įdiegti japonišką Rembukan, bet šiai mokyklai ne itin sekasi ir pačioje Japonijoje, plius, vis tik tai, galima sakyti, UAB iš kelių meistrų, o karate struktūroms labiau būdinga “karaliukiška-autoritarinė“ valdymo struktūra. Na, nesvarbu, jos nebesigirdi jau…

Yra dar Klaipėdoje ir Jundokan Goju-ryu Karate, dabar jau a.a. Miyazato-sensei propaguojamo Goju-ryu stiliaus filialas. Tačiau kas ta Klaipėda lietuviui? Uostas prie vasaros kurorto “Palangos-močiučių“, ir kurį reikia pervažiuoti nebent pakeliui į vokiškos kokybės Nidą? Be to, palinkę ryškiai į budizmą, jie neturi reikalingo agresyvumo tam marketingui, kuris juos padarytų rimtais konkurentais Lietuvos karate padangėje.

Ir tai, ponai, viskas, ką mes čia turime! Pataisykit, jei kas ne taip ar ką pamiršau. Ir ar tikrai tik pamiršau?…

Ši įžanga tiesiog buvo reikalinga nupiešti bendrai karate situacijai Lietuvoje, nes toliau jau keliu klausimus:

Kodėl esant karate, kaip kompleksinei KOVINEI sistemai, daugiau naudos iš Muay Thai ir bet kokio kito SPORTO, kaip kad ir bokso ar kikbokso ar pan.?

Kodėl karatistai “gauna į galvas“ (na, kartais visiems pasitaiko, būna, kad ir kare žūna, tačiau tai juk tampa visuotine TENDENCIJA, o ne išimtimi!). Ir dėl to niekas jau net nebesiginčija, kartais lyg “pasiteisindami“, kad karate studijuojama dėl kitų (aukštesnių?) tikslų!

Ar ne savigynos ir realaus kovinio naudingumo ILIUZIJĄ pardavinėja karate sensėjai Lietuvoje (beje, ne tik čia!)? Nes šiaip jau, išėjęs naktį į gatvę, vis tiek toks “karatistas“ būna sėkmingai prilupamas ir apiplėšiamas su kovos menais nieko bendro neturinčių chuliganų…

Ar ne todėl lietuviai, kurie daug didesni ir istoriškai gyvenimo užgrūdinti realistai, pajutę tą apgaulę, palieka karate sales (gal kas atsimena, koks karate bumas anksčiau buvo?) ir verčiau eina į treniruoklių salę? Juk pasipumpavai raumenis, ir rezultatas iš karto ir greičiau aiškus, ir nauda akivaizdžiai matosi!

O jėgos yra – proto lyg ir nereikia?..

Neva, kam tie sugebėjimai kautis “pagal stilių“, jei ir tie “karatistai“ į galvą gauna? Na, dar geriausiu atveju kas kokį boksą ar kikboksą “bendram išsilavinimui“ (sic!) palanko, bet tai juk – tik priedas prie raumenų!

Galop, net ir karatistai jau nebesislapstydami lenda pumpuoti raumenis, net neneigdami, kad karate kovai maža!

O tai, atsiprašau, kodėl ta karate jūsų tokia nevykusi, ką?…

Ir diskutuoja, kultūristų pavyzdžiu, apie “svorius“, “priedus“, “anabolikus“, štangas ir kt. įrangą, kuri jau ne tik su karate, bet ir su hojo-undo (fizinis pasirengimas/pratimai karate treniruotėse) nelabai ką bendro turi!… Antraip, iš kur tokios “aktualios temos“ jų tinklapių ir kituose sporto forumuose, kaip kad “Karate + kačalka“ ir pan.?

Tai ar sistema neveikia (“silpnesnis įveikia stipresnį!“, “vienas prieš keturis!“; aha, kurgi ne!?), ar nepakankamai tvirtai jaučiatės savo “hobyje, profesijoje, amate“, kad taip jau atsitinka, ką? Kodėl karate treniruotės ir laikas aukojamas vardan didesnių bicepsų? Argi bicepsais mušama (na, nebent tokį nepilną haito-uchi į gerklę, apglėbus priešininką iš nugaros)? Kame reikalas, “karatiūgos“?…

Dar žibaliuko į ugnį?…

* * *

Vieša paslaptis, kad Shotokan (ar tiksliau, tai – kas iki jo) buvo sukurtas vidurinių mokyklų moksleiviams kaip fizinio parengimo gimnastika, išmetus Itosu-sensėjui iš ten viską, kas galėtų sužaloti, ir padarius karate veiksmus elementariais fiziniais pratimais. Ar tai kažkam yra naujiena?… Na, tai pastudijuokite savo Shotokan patriarcho veikalus, kolegos, kodėl gi jūs jo atminimą taip negerbiat?…

Ir ne veltui mano draugas Andrius, stropiai lankęs Shotokan treniruotes pas “Lietuvos Shotokan tėvą“ K. Bartkevičių, pastebėjo, kad nors ir kaip ilgai “mankštinami“ tie keturi klasikiniai karate blokai (age-uke, soto-uke, uchi-uke ir gedan-barai) NĖ VELNIO netinka kovoje ar bent jau kiek laisvesniame sparinge!!! Beje, aš kiek užbėgsiu už akių ir pastebėsiu, kad jis kiek nustebo, manau, kai aš kartą ant marių ledo parodžiau KUO IŠ TIKRO šie blokai buvo iki karate tapimo fizkultūra…

O va Kyokushinkai iš pat pradžių buvo kuriamas pagal vakarietiško sporto modelį: dėmesys maksimaliam pikiniam rezultatui, varžybos, pilnas (ne vaidyba ar imitacija) kontaktas, nors ir ribotame kūno plote, kad net ir kvailys iš šalies suprastų, kad čia tai – smūgis, fizinis parengimas, ir net – rekordai (kuo manote yra tas hakuin-kumite, ir jo mažesnės versijos net egzaminuose?)!…

Bet ir čia: “ribokime pažeidimo zonas ir smūgio poveikį“, antraip, tikrai, bus kaip “senais laikais“ – 90 proc. traumingumas… Kas, beje, buvo nuolat pastebima ir net normalu jaunojo Oyamos dojo laikais, kuris garsėjo kaip vieta, kur rinkdavosi norintys elementariai pasimušti už savo “tradicionalistinio“ dojo ribų… Toks “priešistorinis japoniškas UFC“ variantas, žinote…

Tačiau kur čia karate esmė? Kur čia “silpnesnis prieš stipresnį“, “vienu smūgiu priešą į dausas“, “karate – VISO gyvenimo būdas ir kelias“ (kiek pragyvensi su tokiu intensyvumu, kiek traumų, kiek operacijų…)?

Kur čia visa tai? Antrame ar trečiame plane?… O tai ar boksas – ne humaniškiau (bent jau kojomis “nedžentelmeniškai“ nespardo)?

Tai dabar darau išvadą, kad karate Lietuvoje iš karto buvo pasmerkta, nes parduodami KOVOS meno ir savigynos ILIUZIJĄ, pardavinėja sensėjai iš tikro… arba gimnastiką, arba traumingą, bet vis tiek sporto, rūšį (ir priklausomai nuo skonio ar marketinginio poreikio – bekontaktinis/kontaktinis), nieko bendro neturinčią su karate esme ir paskirtimi?

Tai ar nekasa sensėjai sau patys duobės?

Na, taip: vaikų, norinčių sustiprėti ir lankyti (atkreipkite dėmesį – “sportuoti“!!!) kasmet naujų užauga… O kurgi tie trisdešimtmečiai, solidūs dėdės ir vyresni? Kurgi tas “karate stuburas“, “karate žiedas“ ir “karate atstovavimas“ BRANDŽIAME amžiuje?… A-ūūū?!

Ach, taip: KAI KURIE jų sugebėjo tapti instruktoriais-sensėjais… Aleliuja!

Tik, atsiprašant, instruktoriais – KO???…

O juk taip noriu klysti!… Bent jau šiuo atveju… Nes karate – dar mano paauglystės meilė, pirmesnė dar iki žmonos, o tokios meilės, kaip žinote, nerūdija…

Taigi, kokie gi šitos įsisenėjusios ligos simptomai?

Pirma, akivaizdu, kad segama ta pačia liga, apie kurią žino visi, nors kiek susidūrę su kovinio meno treniruotėmis: noriu visko čia pat ir kuo greičiau!…

Vis tik karate (K) – tai ne vienas K (kova), o net 3 K (kaip koks KKK: kihon + kata + kumite!) Čia net nedetalizuosiu, kiek yra sparingo kumite rūšių (tiek yakusoku, tiek jiyu, tiek ir shiai, ir kiekviena dar turi porūšius!!!), ar kokios kata paskirtys bei tipai (haishu, kaishu, bunkai etc.), ar kad renraku/renzoku vis tik nėra atskiras treniruočių metodas, o priskiriama taip pat prie kihon, kartu su tameshiwari…

Taigi, sąmoningai ar iš nemokšiškumo sugriovę šią mokymosi tradiciją, gaunate karate parodiją arba tiesiog, atsiprašant, fizinę-dvasinę masturbaciją… Na, maksimum, tik grubų sportą baltomis pižamomis, kuo, beje, jau ir pavirto “senstelėjęs“ Kyokushinkai (antraip, iš kur tiek būtų jo susirūpinusių vyresniųjų mokinių patobulintų versijų – mokyklų-federacijų?). Ir su visais nemenkais trūkumais ir menkais privalumais ilgalaikėje perspektyvoje…

Tiesiog sugriauta pati JUDESIO KULTŪRA, tai po to nėra ko ir stebėtis, kad kata – sau, technika (kihon) – sau, o sparingai (shiai-kumite juk iš esmės) – “kaip išeis, ai, gal porą “fintų“ ir “koronkių“ atkalti ir bus – OK, aš – nenugalimas!“…

Pora savaičių ir JAU laisva kumite?

Tai kas čia per tokia KUMITE?

Tai kokia gi NAUDA iš to, jei baksnoji (ar “grūdi“ po 4-5 metų, koks skirtumas?) savo vieną priešininką minimum 2 minutes, o tas po to dar ir ramus vaikšto (“ramumo lygis“ apsprendžiamas atbukimu smūgiams treniruočių pasekoje…)?

Myr, drūžba, balalaika…

Kur man lavonai? Kur traumos?? Kur ikken hissatsu – vienu smūgiu į dausas???

Ar tik ir visa nauda, kad gatvėje kur iš pasalų arba kokį tik silpnesnį už save pritvosi? Ir tai – laikinai? A, tipo, “nychaj nyliezy!!!“ Geras pasiteisinimas…

“Geras“ treniruočių TIKSLAS!…

Na, tai gal karate kur sėkmingai naudojama teisėsaugos ar saugos darbe, tarkime? Juolab, kad Goju-ryu sukūrėjas Miyagi Chojun buvo Okinavoje policijos “kovinės savigynos“ vyr. instruktorius?…

Tik kad va praktinis pastebėjimas: apsaugos darbe vis tik imtynės geriau, nei smūginės sistemos. Skirtumas tarp “primušti“ ir “išmesti iš baro“ tikrai yra! Ypač – įstatymo požiūriu. Nors nemažai jų ir treniravosi karate, vis tik labai abejoju, kad kokį pakaušusį triukšmadarį (irgi man – “priešininkas“!) tiesiog nokautuoja kokiu mawashi-geri į galvą… Jau greičiau stveria už pakarpos ir meta lauk. O spyris į sėdimąją pavymiui – ne karate…

Tam tiktų ne karatistai labiau, o tie patys sunkumų kilnotojai, irkluotojai ar net krepšininkai… Profesionalaus tinklininko smūgis iš viršaus iš viso užmuštų vietoje – kartu su priešpastatomu jam jodan-age-uke bloku… Tiesiog, stereotipai ir reklama veikia. O jei dar vyrai raumenų prilaiko…

Taigi, prisimenant visą reklamą apie “kovinę karate“, belieka tik susimąstyti, ar tik ne iliuziją jie parduoda?

Gal gi tik klystama, įsivaizduojant, kad vis tik prisiliečiama salėje treniruočių metu prie kažko grėsmingo, pavojingo, kad mokomi štai mirtini smūgiai? Gerai apsidairius – ir visiems tiems vaikams, nepilnamečiams, neturintiems atsakomybės prieš įstatymą, duodamas toks pats mirtinas ir pavojingas ginklas?…

Klysti – žmogiška, čia ne yda… O gal ir visuotinė žmonijos “yda“… Anot budizmo doktrinų: visas gyvenimo atspindys tavyje – tėra viena didelė trapi iliuzija…

Beje, čia visai neblogai į diskusiją įsijungtų visi full-contact karate ir kikbokso, perėmusio karate “kojas“, fanatai, bandantys užginčinti mano teiginius.

Ponai, mano giliu įsitikinimu, karate – KOMPLEKSINĖ sistema, o boksas, kokiame pavidale jis bebūtų – tik mažiukas to gabaliukas, pavirtęs sportu. Tai kas tada geriau?… Juk ir klasikinis dabar boksas kažkada buvo “London rules“ (t.y. “no rules“ – jokių taisyklių, angl.): smūgiai PLIKAIS kumščiais, galva, spyriai keliais, sučiupimai ir sugriebimai, smaugimai… Senieji ir jau pamiršti karate patriarchai, manau, rastų bendrą kalbą su ano meto boksininkais!

Na, nesitiki juk, taip? Ir ne mano ar jūsų tame “kaltė“. Nes nekalbėčiau aš apie karate problemas šioje temoje, jei jų nebūtų…

* * *

Kažkaip kalba su mano kolega, buvusiu Europos kikbokso čempionu, beje, pakrypo apie sanchin-dachi – tokią “kreivą“ nei šiokią, nei tokią karate stovėseną, kurią jau dabartiniai sportininkai seniai, kaip taisyklė, pamiršo ir gali parodyti nebent vardant egzotikos… Taigi, jis man ir sako:

– Įspirsiu į kiaušus, sulaužysiu kelį su tokia tavo “durna“ stovėsena!

– O tai kaip TAVO, boksinko stovėsena, apsaugo nuo šių smūgių? – atsikertu, gindamas karate, kaip kompleksinės ir kovinės sistemos, garbę.

– Na, aš judėsiu!

– Tai gal ir aš judėsiu, ką?…

Jis nepatikliai:

– Šitoj stovėsenoj???

– Šitoj – ne! Bet ji skirta juk artimai kovai ribotoje erdvėje, kur tu su savo siauresne boksininko stovėsena dar tilpsi, bet juk irgi jau nepajudėsi. Tačiau TAVO stovėsena man bus puikus taikinys šiuo atveju!… Karate juk – kompleksinė sistema!.. – argumentuoju.

Neapsikentęs jis:

– Na, gerai, stok, o aš spirsiu!

Tokį požiūrį ir savo argumentų praktinį pagrindimą aš visada vertinu! Tad, nepaisant tvarkingo kostiumo čia pat, kabinete, atsistoju. Mano sanchin-dachi yra ne visai tokia, kaip jis yra matęs vienoje mano nuotraukų, kur aš demonstruoju basas kata ant ledo (beje, o ant ledo ji šiek tiek platesnė gaunasi, bet ir kiek aukštesnė, nes tuo atveju sanchin atliekama kaip energetinė kata, ir kaip – haishu-gata, o ir ledas, žinote, slidoka…). O va “šiam konkrečiam spardymo atvejui“ ji šiek tiek kitokia…

Taigi, pabandė koja priekinį kelį spausti, kaip spyris atliekamas tokiu vektoriumi – žmogus jis garbingas, mano kostiumą saugo, solidesnį už jo amžių gerbia… Į priekį, iš viršaus…

Ir va, žiūri, kad mano galinio kelio – “neberasta“, nepasiekiamas! Tarpkojis iš viso “dingęs“ (nes nėra jo pėdai lyg ir buvusio reikalingo tam tarpo). Priekinė koja linksta (amortizuoja per čiurnos, o ne kelio sąnarį!), bet sulaikoma galinio kelio, kai galinis blauzdikaulis atkartoja smūgio projekciją į gruntą… (na, taip – trumpiau parodyti, nei aprašyti).

Pasikankino kiek ir susierzinęs sako:

– Tai kad tavo sanchin kažkokia kreiva, neteisinga!!!

Tai gal aš geriau žinau, kaip ta sanchin turi atrodyti?… Kuris gi iš mūsų boksininkas (“ringo kileris“), o kuris – tik “kompleksinės sistemos“ adeptas?…

* * *

…Šiaip jau, Japonijoje kartais pasakoma, kad dziudo – visiems, karate – išskirtiniams, o aikido – pati kvintisencija kovos menų, tam tikra doktorantūra po visų kitų studijų… Realybė, deja, dažnai pakoreguoja visas taisykles.

Ir vėl pradėjo trinti iš pasitenkinimo rankas Kyokushinkai gerbėjai:

“Aha!“ – mano jie, – “taigi MES kaip tik tokie ir esame, koviniai visokie, kompleksiniai ir pan. Jei atmestume varžybas, tai mūsų stilius – ohoho!“

O kas nesiruošia dalyvauti varžybose, tas nesilaiko Kyokushinkai principų, kolegos!..

Ir kas čia ir liūdniausia, kad pas juos minėtas 3K principas iš tikro tik paviršutiniškai prisilaikomas! Jei būtų kitaip, tai “kyokushinkaicų“ lygiai taip pat “nenurašytų“ į nevykėlius kartu su likusiais karatistais…

Beje, bokse galioja tos pačios taisyklės 3K (tik vadinasi kitaip), kaip ir… aikido (tik čia jos yra waza – suburi/kata – randori)… Manyčiau, kad metodika tikrai panaši, jei norima pasiekti “efektyvumo realybėje“ rezultatą. Kitaip tariant, 3K – ganėtinai universalus principas, mano galva…

Todėl boksas ir toks netikėtai efektyvesnis už karate dabar gaunasi, juolab, kad ši metodika toje sistemoje reikalauja net ir trumpesnio laiko. Jei efektyvumą matuosime bent kokia nors laisvesne ir mažiau ribota kova, aišku, o ne priskaldytų lentų kiekiu ar dailiaisiais šokiais be kardų, vilkint pižamą…

Bet ir ten ne iš karto juk lipama į ringą: pirma mokinasi smūgiuojant koordinuoti judesius, po to padaužo letenas, kriaušes, maišus, po to dirba kombinacijas “su šešėliu“ ir vėl su įtaisais, o tik vėliau jau lenda į sparingą. Čia jau bet kuris boksininkas neleis sumeluoti, kad taip ir jis dirbo, ir taip ir tik taip jo kolegos ar vėliau auklėtiniai pasiekė neblogų rezultatų!… Juk METODIKĄ mažesnėje skalėje (!!!) lengviau išlaikyti, net jei ir orientuojamasi į sportą.

O, beje, koks gi bokso tikslas? Ar ne pridaužyti oponentą? Kai kokioje nors karate iškelia kažkokius “padebesų“ tikslus?…

Ir dėl to liūdna taip pat. Juk ir “išėjusieji“ ne visi ėjo tik sportuoti: t.y. “sustiprėti fiziškai“, “realizuoti save varžybose“ ir pan. Yra ir gana praktiškų motyvų, dėl kurių žmonės būtent ateina į karate, o ne varžosi bėgime. Tai – savigynos poreikis. Juk net ir karate iškart su tuo asocijuojasi!

Liūdna dėl to, kad visa karate sistema palikta tokia, kaip čia pasakius, “standartiškai-vienpusiška“. Kad 90 proc. savigynos įgūdžių būtent gaunama ne iš karate treniruočių!

Sakote, kad karate yra orientuota į ilgalaikius ir aukštesnius tikslus?

Bet paklauskime: tikslus – KOKIUS ir KIENO??? Trenerio, federacijos, mokyklos mokyklos ar vis tik jūsų, kaip kliento, mokančio pinigus už konkrečią paslaugą ir norinčio gauti kokybišką prekę per maksimaliai trumpą laiką?…

O tai, kaip aš ir minėjau aukščiau, pjauna tą šaką, ant kurios sėdima. Nes pasitreniravus nesimato didesnio skirtumo, ar vargsi ilgiau, ar pakaks ir to, ką nugriebei. Na, taip – dar daugiau kata, dar daugiau technikos, dar daugiau varžybų, “dar daugiau pomidorų“ – kaip toje kečupo reklamoje… O kam, jei ir taip gerai, dažniausiai?…

Tad ir belieka finale – truputis karate, truputis kultūrizmo… Ne, gal kultūrizmo daugiau, kad matytųsi daugiau! O koją pakelti virš galvos ir pasipuikuoti prieš kitus – ir taip pakaks tų turimų pamokų…

* * *

Taigi, kodėl gi nepabandžius PATIEMS rasti atsakymą? Nes mano atsakymas – tik MANO nuomonė. O pavienė nuomonė – nėra absoliuti tiesa (jap. Kyoku-shin…)…

Dažnai ginčuose gimsta tiesa. Aišku, kai jie vyksta ĮSIKLAUSANT į kito argumentus, net ir absurdiškus (toks “brainstorming“ metodas) iš pirmo žvilgsnio… Aš galiu būti toks nepatogus, nes kiekvienas mano teiginys gali būti ir neigimas kažko, arba provokuojantis mąstymui (gal čia aš per daug į Zen polinkį turiu?… Ar mano charakteris tik šiaip “užknisantis“?).

Visada manau, kad atsakymą smagiau rasti pačiam, nei gauti kažkieno gatavą. Taip pat ir smagu pačiam kelti klausimus…

Taigi, dar kartą sugrąžinsiu prie pačios pradžios:

1. Aš teigiu, kad vyraujančios karate mokyklos su savo pateikiamais stiliais iškreipia pačią karate idėją, kokia ji buvo iš pradžių ir kaip jos paskirtį aš įsivaizduoju.

2. Žmonės iš karate, daugumoje atvejų, tikisi 3-čiojo dalyko pagal A. Maslaw poreikių piramidę – t.y. SAUGUMO jausmo!

3. Tačiau, nepaisant visuotinai deklaruojamos šios idėjos, kad mokėdami pinigus už treniruotes, jie galės “APSIGINTI, jei ką“, greitai įsitikina, kad kelias ilgas, vingiuotas, duobėtas ir ne ten iš tikro veda iš viso!!! Galop, net pakankamai ilgai “palankęs“, esi vis dar neapsaugotas (aišku, 100 procentinę garantiją gali duoti tik Dievas).

Ir kas toliau?

Jei Shotokan pagal paskirtį kilo iš mokyklinės gimnastikos, o Kyokushin treneriai visą dėmesį skiria sportiniams lengvai išmatuojamiems REZULTATAMS, tai greitai suvoki, kad treniruotės, kad ir kokios jos sunkios bebūtų, nepatenkina to POREIKIO, dėl kurio čia atėjai!…

Aišku, kai kam prioritetai pasikeičia, kai kuriuos tenkina tai, ką jie gauna. Bet visumoje tada iš kur toks visuotinas potraukis lėkti į “džymus“ ir “kačalkes“?

Taip, minėtas mano draugas Andrius labai teisingai sako, kad kultūrizmas ištaiso tai, ką kitos šakos sugadina. Jam – taip. Tačiau atkreipkit dėmesį į VYRAUJANČIUS motyvus: “užsikačialinsiu – tai niekas nelįs, bijos, o karate aš jau esu pasimokęs šiek tiek, jei ką…“

Iš kur tada atsiranda tokios nesąmonės, kaip “sportinė“ arba “kovinė“ karate? Kodėl boksininkai su “ribotu trijų smūgių kumščiu arsenalu“ dažniau įveikia “kompleksinę sistemą“???

Tad argi ne saugumo iliuziją parduoda karate sensėjai?…

O gal jų niekas kitaip nemokė? Gal ta kompetencijos stoka tik mano požiūriu ir yra “meistriškumas jų mokyklose“?…

Tai ar verta tada stebėtis, kad masę besitreniruojančių sudaro vaikai (kaip minėjau, “gimnastika“ ir “sportas“)? Ar rimtas ir save gerbiantis žmogus vilksis tą “pižamą“, atsiprašant, ir eis prakaituoti į salę/dojo su visais tais vaikais ir jiems skirtais nepavojingais gimnastikos pratimais?

Įdomiausia, kad yra grupės tokių žmonių, kurie niekad neis į sales, kur parduodama “karate“ ar pan. Jie – MĄSTO! Ir tokios grupės dažniausiai yra uždaros, nepriimančios smalsuolių ir prašalaičių. Gerai, jei jos vadovas ar lyderis yra kompetetingas, ir gerai, jei ten pakliūsi (vis tik turėjau garbės, ir įvairiose, ir ne vieną kartą). Ir čia visiškai kitas įspūdis: kaip diena ir naktis!… Bet ten – lyg ir “ta pati karate“, “tas pats WingTsun“, “tas pats aikido“, “tas pats taekwondo“…

Bet ar TAS PATS?…

Neraginu mesti viską ir eiti ieškoti tokių “grupių“ ar kurti kokius nors “slaptus klanus“, “sektas“ (šios iš viso piktina!!!) ar “triadas“… Noriu tiesiog atkreipti dėmesį į tai, kuo užsiimam. Todėl ir iškėliau klausimą apie “ištakas“.

O gal… tiesiog patys “karate tėvai“ siekė tokio apverktino rezultato, kurį mes čia turim? O gal tai buvo tik būdas plėsti karate, išsaugant esmės paslaptį viešai?… Yra “šyrpotriebas“, masinė produkcija, o yra ir kokybiškos prekės… Bet ar ne “second-hand“ iš esmės užplūdęs Lietuvos dojo?…

Tiek Oyama Masutatsu, tiek jo artimiausi mokiniai, tiek ir kitų mokyklų “didieji“, kaip čia mažai težinomas Motobu Choku (o, kaip jo nekenčia visi funakošininkai!), tiek ir Otsuka Hironori (pirmos tikrai japoniškos karate Wado-ryu sukūrėjas, ilgai net ne karate, o jujutsu ją vadinęs) – jie, aišku, kiekvienam – savo, kovojo LABAI sėkmingai! Ir dar tiksliau “ne visi prieš visus anuos“, kaip anksčiau eskaluotame marketingo tikslais Kyokushinkai ir Shotokan adeptų konflikte, bet visiems jiems teko su kuo nors kovoti, tame tarpe ir prieš boksininkus, ir prieš imtynininkus, kurių dabar visi prisibijo “tikrose ringo kovose“, ir net prieš aršiuosius thai-boksininkus, kur jau ir pas mus laikoma “viršūne“!…

Taip kad, ne tokia jau ta “pasenusi“ karate, jei šiems karatekoms sekėsi… Gal tiesiog, kaip sakiau aukščiau, mokymo metodika netinkama dabar?…

Ir mintys ateina dažnai netikėtai! Sakoma, kad genialu – kas paprasta!

Idėja, kuri tikrai turėtų būti netgi ir komerciškai įgyvendinama, o kartu ir sprendžianti problemas, iškeltas aukščiau!

Žmonės ateina mokytis savigynos? Karate jiems reikalinga tam, kad išmoktų apsiginti?

Tai ir reikia duoti jiems tai, ko jie nori!

Be jokių “10 metų kiba-dachi stovėsi, tsuki atlikinėsi…“ ir t.t. smegenų pudrinimo, dėl kurio jie arba tiesiog meta, nieko doro neišmokę, arba pasitenkina pora veiksmų “a-la kikboksas“ ir eina pumpuoti raumenis, kadangi, kaip sako rusai, viską sprendę jėga ir skaičiumi: “syla jiest – ūma nie nado!“… Kam protas prie raumenų?…

Taigi, tiesiog porą bazinių veiksmų, kurie tinka savigynai bet kuriam “išsižiojėliui ir civiliokui“, elementarūs ir atidirbami čia pat pagal scenarijų tipinėse situacijose, taip pat ir visa tam reikalinga metodologija, susijusi su išvengimo ir prevencijos strategijomis, agresijos ir smurto psichologija, ir t.p.

Tai yra pirmas etapas, visas mokymas trunka nuo poros dienų iki kelių savaičių (čia – realūs terminai!). O ką – seniau visi turėjo tokią prabangą, kaip skirti begales laisvo laiko, kurio iš esmės niekad laisvo kaip ir nebuvo?…

Kai jau žmogus supranta, kad apsiginti reikalui esant iš principo galės, o kitais atvejais tiesiog nepaklius į situacijas, jis pasakys jums diplomatine prancūzų kalba “Tschuss, darling!…“

Bet taip ir yra sumanyta!

Kam reikia sau kažką įrodyti ar save įtvirtinti, gali pereiti į antrą etapą, kurį sąlyginai galima pavadinti “sportu“. Tai visa eilė varžymųsi ir sparingų, pradedant “a-la kikboksas“ ir baigiant “a-la muay-thai ir BJJ“.

Šis etapas, priklausomai nuo kiekvieno individo “vaikystės laipsnio užpakalyje“ užsitęs nuo 2-3 iki gal 5-6 metų. Kol pasisotinama varžybomis, trofėjais ir traumomis… O po to jau norisi kažko daugiau.

Va, čia jau prieisime prie trečio etapo. Tai, kas yra “menas“, ir kam galima skirti visą likusį gyvenimą. Bet menas ne vardan meno, nemėgdžiojant išorinės formos (kaip su katomis ir visais kovos “menais“ kad dabar gaunasi), o sąmoningos studijos, kur karate – tikrai kompleksinė sistema, ir abejonių dėl to niekam nekyla.

Ir ne visiems to reikia juk! Kaip yra amatininkai, taip yra ir menininkai. Amatininkai, net ir rankomis, gamina patikimus ir reikalingus kasdienius nepretenzingus daiktus. Tačiau juk tik menininkai suteikia jiems vertę ir “skonį“…

Kažkas paprieštaraus, kad ir dabar, neva, taip JAU yra…

Bet ar tikrai taip?

Ar vis tik REALIAI koks “sportas“ imituoja tiek “savigyną“, tiek ir “meną“?Man tai atrodo, kad akcentai dažnai ne ten sudėlioti, dėl ko ir gaunasi, kad vienu atveju gali nusipirkti iliuziją, kitu – tikrai, kad kultūrizmas – geriau…

O kas dar nesuprato skirtumo, tai pastudijuokite įdėmiau mano straipsnį KOVOS MENAI = CHOREOGRAFIJA?…, nes gali būti, kad sąvokų košę jums galvoje tiesiog privirė tie patys instruktoriai.

Sąmoningai arba ir nesąmoningai…

Komentarai
  1. […] Tarkime, paskirtos fitnesui (kaip ten kalbainiškai: kūno grožyba ar riebalų drožyba – nepamenu). Nors kažkada gi rašiau, kodėl kultūrizmas geriau už karate. […]

  2. […] ne temos, kodėl kultūrizmas geriau už karate, atkartojimas po aštuonerių metų. Tema veikiau apie tai, kodėl kultūrizmas (arba bendrai […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s