Hojo-undo: nes karate – ne “kačialkė“!

Vakar prasidėjo kalendorinė vasara, karantinas iš esmės ta proga irgi jau pasibaigė, ir jums čia liko dar mažiau kokio reikalo kiurksoti, nes juk norisi traukti prie vandens telkinių savo bicukus prieš panikes demonstruoti, tiesa?

Tai tiesa dar ir tai, kad senokai tinklaraščio tema buvo skirta karate (kaip čia taip “apie karate kitaip“?), ir šįkart – netgi įrašas skirtas konkrečiai Goju-ryu karate bei vienam iš treniruočių metodui, vadinamam hojo-undo.

Šiaip, primenu, hojo-undo 補助運動 yra parengiamieji ir pagalbiniai fiziniai pratimai, kurie skirstomi į jumbi-undo 準備運動, t.y. pratimus su savo kūnu, ir į kigu-undo 器具運動, t.y. pratimus su įrankiais, nors pastarasis dažniausiai ir vadinamas neformaliai tuo pačiu hojo-undo vardu.

Išties fiziniam parengimui turėtų būti skiriamas atskiras treniruočių laikas, bet taip jau susiklostė, kad treniruojant viską po truputį, tai jumbi-undo pratimais prasideda kaip apšilimu pati treniruotė, o hojo-undo (pratimais su specialiais “svarmenimis“ – t.y. kigu-undo) ta treniruotė užbaigiama tarsi jėgos treniruotės dalis.

Antraip klientams dojo (treniruočių salėje) būtų išties nuobodoka, kai naujoką keletą pirmų mėnesių tik jumbi-undo kankintų, o po to hojo-undo būtų naudojamas dar trejus metus greta sanchin-gata, ir nieko daugiau. Toks senoviškas treniruočių metodas turi savų privalumų, bet gerokai daugiau trūkumų, ypač šiais laikais, kai jau norisi kone per pirmąją treniruotę išmokti “kaip ten ta koja į galvą mavašius, nu?!“.

Bet aš ne apie tai.

* * *

Jei paimtume iš hojo-undo tris, mano galva, pagrindinius (smūgiams skirta lenta makiwara čia – atskira tema išvis) įnagius, tai jie būtų:

  1. chiishi (槌石 akmeniniai kūjai),
  2. ishi sashi arba tiesiog sashi (石錠 akmeninės spynos, nors veikiau mums senoviški “prosai“) ir
  3. nigiri game (握り瓶 čiumpami ąsočiai).

Hojo-undo pagrindiniai įrankiai: ąsočiai, kūjai ir prosai (iliustracija iš ryukyu-bujutsu.de)

Tą havajietišką rėmą arba tas japoniškos Eglės, žalčių karalienės, šlepetes bei siauruko drezinos ašį vietoje štangos aš laikyčiau labiau antraeiliais įrankiais, kuriuos dabar papildę ir visokie vištos svorio hanteliukai, pririšami svarmenys ant kojų bei espanderiai ir visokios gumos.

Nes šiuos tris pagrindinius paprastai mes, pripratinti prie atletizmo ir kūno rengybos (bodybuilding bei fitness), suvokiame irgi tik kaip tuos vėlesnius papildinius – t.y. tik kaip svarmenis raumenų treniruotei.

Ir iš čia visa bėda gaunasi, nes su jais dirbame ne pagal tai, kam jie buvo dar kinų (su ta jų pempės kanfū™) sugalvoti, o stengdamiesi “užkočioti raumenį, bo tame yr jėga, brolau, nu“!

Tik va visi Fudzianio ar Okinavos atletai iš Naha apylinkių tą ippon-nukite prie savo smilkinio sukioja, nes jiems jėga, ką žinojo dar prieš šimtmetį iki brolių Veiderių kultūrizmo, yra labiau ne raumens, o sausgyslių nulemta.

Tai tame problemos, sakykime, nedaug: iš pradžių kėlę per jėgą ir pumpavę raumenis, po kiek laiko įprantame prie svorio ir pakeliui tiesiog sausgysles sustipriname, ir būna mums iš to hojo-undo laimė bei gėris.

Ne.

* * *

Šie trys minėtieji prietaisai turi visiškai skirtingą paskirtį – jie ne apie fizinę jėgą ir ne apie sausgyslių stiprinimą, nors šis gaunasi kaip bonus, aišku.

Čia panašiai kaip trankyti savo dilbius per tą skausmingą ude-uke porinę praktiką, tačiau ir šioji yra tiesiog variantas ir tąsa kakie pratimo (šis juk neskausmingas) – tiesiog vienu atveju kovojama dėl centrinės linijos išilgai jos (kakie), o kitu atveju rotaciniu būdu užeinant iš šalies per ude-uke blokus jodan, chudan ir gedan lygiuose.

Japoniškuose menuose tai vadinama irimi (įėjimo metodas) ir tenkan (užėjimo arba apėjimo).

Po to abu šie metodai apjungiami į vieną per kakie (nes tokia yra Goju-ryu artimos kovos strategija), atidirbama ma-ai (distancijos) pojūtis per paprastąjį sandan-uke (irgi naujokams dilbiukus paskausta…) bei kombinacinį tsuzuki-te (tai nebūtinai tik gekisai-gata porinės tęstinės variacijos).

* * *

Bet grįžkime, prie mūsų svarmenų ir jų paskirčių – jie visi iš esmės padeda suvokti dinaminį įtempimą, vadinamą muchimi, kas yra Goju-ryu ypatumas – Shorin-ryu karate kata tokių įtampų nelabai aptiksite, nes ten juk ir stiliaus strategija kita.

Nors šiaip muchimi 鞭身 išties reiškia rimbą (ir čia jau apie saifa-gata), o išties turėtų būti mochimi – t.y. kūnas kaip ryžių spurga mochi arba gniūžtė. Ir tuomet čia būtų jau visai kitas jėgos sukaupimo būdas, bet čia jau nuklysime į semantikos peripetijas ir kontekstines hermeneutikos egzegezes, nes dabar nesiaiškinsime chinkuchi, gamaku ir muchimi kūno įtampų skirtumų.

Chiishi treniruojame savotiškai ne tik tsuki galūnės bei kūno sąveikos (tarpusavio įtampų) bendrą sudarančią struktūrą, bet ir pajaučiame kime (fokusavimo) momentą – būtent to šis įnagis ir moko.

Ir čia ne apie kiai – rėkti nereikia (mochi yra gana tęži spurga, o ne akmuo, kaip būna kime atveju), užtenka tad tik staigaus iškvėpimo ir trumpalaikio įtempimo bei greito įtampos numetimo. Tiesiog dirbant reikia prisitaikyti prie įrankio inercijos ir ją išmokti stabdyti reikiamose fazėse – ir labai greitai pajusime, kaip greitai įtempti galime galūnę smūgio ar bloko metu bei tuoj pat vėl atpalaiduoti (mus veda įrankis, o ne mes jį per jėgą – davėte impulsą, ir tegul sau skrieja).

Kinai tokį jėgos generavimo būdą vadina fājìn 發勁 (va čia labiau panašu į sprogstamą jėgos išmetimą tarsi rimbu), bet kad jie ir šiaip savo kungfu arba wushu skirsto į 5 arba net 8 jėgos sugeneravimo būdus (kur tas Šaolinio Lapinas, kai jo dabar reikia???), kuriuos mes, vakariečiai, galime pavadinti ne kokia nors qi, o ta pačia fizine jėga raumenų dėka (“kūjo“), inercijos išnaudojimu (išcentrine jėga), gravitacijos panaudojimu, įtampos-atleidimo (“sprigtas“ arba “spyruoklė“) arba atpalaidavimo-įtempimo (“rimbo“ arba “šmaikščio“), sprogstamos jėgos (kin. bàofālì 爆發力) ir panašiai.

Jei gerai įsižiūrėsite, tai chiishi pagrindiniai pratimai savo fazėse yra pagrindinio smūgio (tsuki), bloko (ude-uke) arba kirčio (uchi) struktūrų imitacija – kaip tik tam momentui ir sukuriant minėtąjį lengvą kime “fokusą“ arba kinietiškąjį fajin “numetimą“.

* * *

Jei ne sashi, tai įrašo nebūtų – skirtingai nuo bazinius jėgos generavimo principus treniruojačio pusinio hantelio chiishi, tai šios kampuotos gyrios (rus.) dar labiau painiojamos su hanteliais ir svarmenų kilojimu.

Tačiau atkreipkite dėmesį, kad jų pratimai iš esmės yra parengiamieji trims Goju-ryu mokyklos kata-chin serijos: sanchin, seiyunchin ir shisochin.

Kaip tos kata turi tiek bendrus principus (ne veltui apjungtos po -chin), tiek tik joms būdingus “pojūčius“, kurie kyla iš bendru principu skirtingai panaudojimo jėgos generavimo.

Štai sanchin-gata yra bendrai struktūrinė ir bazinė, mokanti tinkamai sutraukti kojų įtampas, sungiant su dubeniu ir per nugarą į įprastinę frontalinę strukūrą (gamaku), iš kurios mokaisi tsuki ir uke bazinių technikų (t.y. – tų trijų įtampų apjungimo, kas ir yra sanchin).

Todėl čia sashi tik iš pažiūros atlieka svarmens vaidmenį, nes išties moko ne per raumenis atlaikyti įtempimą (o juk pradžioje išvis mokotės pakelti ištiesta ranka staigiai sashi virš galvos tik pėdų ir kojų pagalba – va čia ir padeda sashi pajusti, kaip sanchin kojas derės sutraukti į tą gamaku).

Seiyunchin-gata pagalbiniai pratimai su sashi – ir jau mokotės laisvo kritimo (ką aukščiau apie gravitacijos išnaudojimą) bei shiho-dachi esamo ištiesimo į šalis įtampų (lengviau parodyti, sutinku…).

O shisochin-gata – tą patį jau mokotės per zenkutsu-dachi į išilginį palei centrinę liniją atlikti. Bet juk tas pratimas su sashi sutampa ir su kata esančiomis keturiomis atakomis shotei (delno pagrindu) į keturias skirtingas šalis (iš čia ir kata pavadinimas), tiesa?

Man pasirodė įdomu, kad ishi sashi pratimai susiję savo judesiais būtent su -chin serijos kata. Bet gal dar ir todėl, kad hojo-undo šie trys įrankiai, ir ypač sashi, būtent ir moko kontroliuoti reikiamas šioms kata įtampas, o -chin iš esmės tik dabar rašytinėje (ne žodinėje, kaip būta dar 20a. pradžioje) tradicijoje nusistovėjo kaip 戦 “kova, mūšis“, o ne aukščiau minėtasis 勁 “įtampa, pastangos, jėga“.

Tad jei sān zhàn (arba sanchin japoniškai) laikytume vienu iš zhan zhuang (stovėjimo stulpu) pratimų variacijų, tada teisingos trys įtampos ir jų treniruotė turės daugiau suprantamos logikos, nei kažkokie “trys mūšiai“ astrale.

* * *

Na, o su ąsočiais – dar paprasčiau. Jie nors ir vadinasi sučiupimo nigiri 握り, bet išties pirštų sučiupimo jėga čia yra veikiau tik dar vienas treniruočių pasekoje gaunamas bonusas (ir makiwara gi skirta ne krumpliams grūdinti daužymo būdu).

Nigiri game išties treniruoja teisingą kūno struktūrą ir tinkamas liemens bei kojų įtampas (gamaku, muchimi ir chinkuchi viename!) – tiesią laikyseną su tonusine (o ne jėgos pertempta!) įtampa, ir gebėjimą tokioje kūno padėtyje judėti sanchin-gata bei seiyunchin-gata esminėse kata stovėsenose (t.y. atitinkamai sanchin-dachi ir shiho-dachi 45 laipsnių kampu prie frontalios kūno padėties).

Paklausite, o tai kaip tuomet dėl shisochin-gata?

Tai pati ši kata prasideda gi sanchin prisiminimu. Ir sučiupimų jėga (ko reikia torite bei hikite) tais va ąsočiais sustiprinama, bet pati kata turi, kaip minėjau, kitokį – tą išsiskleidimo išilgai centrinės ir atakos linijos pobūdį, todėl nigiri game – ne jos treniruočių tema.

Nors tas ąsočio mostelėjimas ištiesta ranka iki peties lygio – būtent ta tema, ar ne?

* * *

Gerai, gana čia jums kvaršinti galvas aprašymais – tą reikia rodyti ir bandyti patiems. Ir pradžioje gerai su instruktoriaus priežiūra. Nors, kai žinai, ko sieki ir kaip turėtų būti, tai palaipsniui kūnas pats prisitaiko ir ima dirbti teisingai.

Nes tokia hojo-undo paskirtis juk ir yra – priversti kūną teisingai per reikiamas raumenų ir sausgyslių įtampas ir kaulų taisyklingą struktūrizavimą generuoti jėgą (arba energiją, jei be qi negalite apsieiti).

Svarbu atsiminti – go with a flow, t.y. prisitaikyti prie įnagio inercijos ir ją valdyti.

Geros treniruotės požymis čia nėra tas kultūristų mėgstamas raumenų nuovargis ar suprakaitavimas, nes va kiek pastangų padėjai. Veikiau atvirkščiai – jei jauti, kad padirbėjai, o jautiesi tik dar po pratimo labiau atsiplaidavęs ir nesuprakaitavęs, tai šis požymis svarbesnis už nuovargį ir žliaugiantį prakaitą.

Kai prakaitas žliaugia, tai reiškia, kad kažkur įtampų buvo per daug, ir kūnui teko pačiam su savimi kariauti, kad jas įveiktų – čia kaip spausti gazą iki dugno, tuo pačiu metu užtraukus rankinį stabdį. Smagu, aišku: padangos svyla ir garsiai žviegia, benzas dega litrais, o automobilis nelabai pirmyn ir rieda – paspirtukas iš inercijos (sic!) nesunkiai aplenkia.

Relax, relax, relax – kaip sako mano mokytojas Bob Honiball.

Netgi per hojo-undo – o vis tiek relaxVasara gi!

Osu!


Savo indėliu į tinklaraščio vystymą galite prisidėti balsuodami piniginiais vienetais čia – ačiū!

3 mintys apie “Hojo-undo: nes karate – ne “kačialkė“!

  1. Labas,
    Daug terminų, reikės dar kartą paskaityti 🙂 O siaip geri prisiminimai atliekant pratimus su “nestandartiniais“ lietuvio akims irankiais 🙂

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s