Laiko klausimas

Posted: 2013-09-03 in Karate, Kovos menai, Savigyna
Žymos:,

Ko gero, kad pats dažniausias klausimas, kurį tenka išgirsti, yra šis: o kiek laiko reikia, kad išmoktum karate?

Dar nespėjus man atsakyti, klausimas skubiai modifikuojamas, atsižvelgiant į mano veido išraišką: t.y., kiek riekia laiko, kad pramoktum karate?

Atsakymas paprastas: vienos dienos.

Jei jau esi labai gabus, aišku. Ir viso gyvenimo nepakaks, jei esi toks nevykėlis, kaip aš.

Tam, kad išmoktum ir atidirbtum bazinę (kiek ten konkreti mokykla konkrečius veiksmus laiko baziniais) karate techniką, Nishiyama Hironori, Shotokan 10 dan, savo knygoje kartu su Robert Brown, kurios klaikvertimį “Karate arba kovos menas tuščia ranka“ turiu ir aš, teigia, kad pakanka keletos mėnesių intensyvaus kasdienio darbo po vieną valandą (sekmadienį – švęsk!). Iš to, kiek pamena treniruotes ir mokymąsi pas Oyama Masutatsu, Kyokushinkai kūrėją, pats Jon Bluming, Kyokushinkai variacijos savos mokyklos 10 dan, tai mokymasis iš viso buvęs vos ne fakultatyviniu laisvalaikiu nuo dziudo treniruočių.

Bet tai Kyokushinkai dojo ir nebuvo mokykla savo esme – tai buvo klubas, kur rinkdavęsi chebra pasparinguoti ir pasitreniruoti tai, ko negaudavę “tradicinėse“ karate mokyklose (Oyama, tarkime, ištisai štangas kilodavęs).

Kuomet mano draugas, tuomet paaugliu buvęs sanatorijoje, kurį peštukai grasinosi gerai atlupti, o jis gudriai išsukęs variantą “mušam visi vieną, o po to kojomis spardom“ į “garbingą dvikovą vienas prieš vieną be spardymo ant žemės“, paprašė jį “pakonsultuoti“ šios dvikovos išvakarėse, tai mano jam perduota karate versija buvo itin paprasta (vienas žemas mae-geri kur paklius, į kelią ar tarpkojį arba pilvą, ir vienas aukštas oi-zuki į kur paklius – smakrą, gerklę, dantis, nosį, akį), o veiksmus čia pat praktikavom tol, kol jam jaudulys praėjo ir jis jau įtikėjo, kad tikrai pats nemažai duos grąžos ir menkai paisys to, kad jam irgi bus duodama tų peštynių eigoje (iš tiesų, prie adrenalino skausmą jis jaus tik po visko, o va man derėjo pasirūpinti, kad adrenalinas nesutrukdytų jam veikti).

Kiek vėliau radau straipsnį iš Egami Sigeru, Shotokan 10 dan, prisiminimų, kur jis pasakojęs, kaip karo metu buvo pakviestas apmokyti veiksmų be ginklų japonų armijos diversantų būrį. Maloniai nustebau radęs, kad mudu su Egami-sensei mintys sutapo. Dabar manau, kad maniškė išplaukė iš Shotokan kihon versijos, kaip ir Egami nelabai kur iš kitur irgi traukė), tiesiog jis siūlė iš tiesų pirmiau spyriu batu atakuoti kojas, o vėliau jau vožti į marmūzę laikinai stabtelėjusį priešą.

Pati gi pirmutinė man, kaip uchi-deshi, Goju-ryu versija pagal Bob Honibal, Jundokan 7 dan, atrodė irgi panašiai: kumščiu į galvą ir spyris į tarpkojį. Tiesą sakant, išplėtota vėliau treniruotėse jo kihon versija turėjo ne ką daugiau veiksmų, nei aprašiau Goju-ryu kihon: 3+1. O muaythai savigynai versija iš vieno ruso dėstymo atrodė dar paprasčiau: spyris keliu; jei nori, spyris pirmyn pėda; jei dar nori, alkūne į galvą lenktas; jei dar nori, tai lenktas spyris į kelio sąnarį arba galvą; jei dar nori, tai eik muaythai treniruotis.

yoda

Treniruotis daugiau reikia tau, Lukai – sako jedi meistras Yoda

Bet iš tiesų, tai klausimas yra ne apie techniką ar veiksmus, kuriuos dera atidirbti pirmiau, o kurie yra “bendram išsilavinimui“.

Pats klausimas yra keliamas neteisingai. Nes karate nėra savitikslė. Kitaip tariant, nors karate studijos ir duoda rezultatus, ir pasekoje treniruočių keli tikslus ir jų sieki, o pasiekęs – keli naujus (tam tikra prasme šitam progresui pažymėti ir yra skirta kyu/dan įvairių spalvų juostų prie treniruočių kostiumo sistema), tačiau karate iš esmės yra procesas, o ne tikslas.

Nes čia nuolat ir be perstojo randi ką tobulinti ir gerinti. Ir kuo toliau, tuo labiau esi savimi nepatenkintas, vis galvodamas, koks buvai kvailys, kada anksčiau manei, jog kažką moki. Ir tada supranti, kiek daug nežinai ir nemoki, ir kad geriau yra užčiaupti srėbtuvę ir eiti treniruotis, kad po to galėtum toliau mokytis ir treniruoti tai, ko nemoki ir išmoksi, kad vėl suprastum, kiek nemoki ir kaip dera tobulinti. Ir niekad nepasieksi tobulumu, nes ir laikas loš prieš tave – turi tam tik dalį gyvenimo, o paskui jis baigiasi, kaip ir tavo karate treniruotės.

Be abejo, gal kam užtenka pačiam atsigręžti atgal ir pasakyti sau: oho, koks šaunuolis esu, kaip daug aš čia visko pasiekiau ir kaip toli nuėjau. Tada prieš veidrodį pasitaisyti savo juodą diržą po per jį virstančia bamba ir riktelėti mokiniams: ichi, ni… dvidešimt atsispaudimų, slabaaaakai, ichi, ni, sanosu!

Nes juk esi meistras, ane?

O gal kai kas ir nesidairo, bet kitąkart išgirsta, kad antai, kiek daug mokąs ir žinąs, ir koks iš viso yra žudymo plikomis rankomis mašina – trū karate meistras ir pan. Ir jei nesusigūži nuo tokios “reputacijos“, tai būtinai išgirsi klausimą: o tai kiek čia man reikia, kad irgi va taip pavaryčiau, ką?…

Vienos dienos. Arba vieno gyvenimo. Tik tiek.

Komentarai
  1. Lapinas sako:

    🙂

    Klausimas,keliauja tandemu su “kas kam užkrautų: raudonoji nindzė ar auksinė? http://www.youtube.com/watch?v=8X9MZIcalrs

    • seiikan sako:

      Dieve, kokias čia baisybes siunti!😀

      Manau, kad ant tų dviejų reikia kamufliažinio nindzės su granatsvaidžiu. Kaip ir ant filmo kūrėjų.

  2. Lapinas sako:

    Puikiai iliustruoja klausimo “atlepausiškumą”:) Ir kartu duoda atsakymą. Nuo turimo “pasaulio vaizdo” priklauso suvokimas. Deja, reiškinys dažnas:)

  3. […] Mokysimės karatė. Šį kovos meną galima išmokti per vieną dieną, jei esi labai gabus. Arba tenka mokytis visą gyvenimą, kaip man. O mes turime savaitę, kuri yra […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s