Apokalipsės Godzila

Posted: 2013-09-10 in Savigyna
Žymos:, ,

Kaip jūs vertinate tokią situaciją, kuomet tėvas įsodina sūnų į greitą automobilį, paaiškina šiam, kur spausti gazą, bet nepaaiškina apie stabdžius (nes gi “stabdžius sugalvojo bailiai, ir jie – ne tau, mano sūnau!“) ar KET (“tik varyk pirmyn ir niekam nenusileisk!“, aha)?

Ir va tokį vairuotoją, atsiprašant, paleidžia į gatvę.

Paprastai kiti eismo dalyviai nuo tokio nevispročio stengiasi pasitraukti (na, bet gal lietus lijo, vėjas pūtė, džipas nutrenkė bobutę, kadangi pėstieji yra kaip kėgliai, ir tik dviejų kategorijų: greiti arba negyvi). O toks nuokrušėlė lekia patenkintas gatve, vos spėdamas įsipiešti į posūkius, kai ne taip myga greičio pedalą, ir galvoja, koks jis yra kelių erelis. Aplinkiniai gi galvoja, kad šis yra paukštis, kuris gieda rytais vietoje žadintuvo kaime, ir duoda durniui kelią.

Bet kartais taip nutinka, kad šitas automobilis tėškiasi į daug didesnį ir stipresnį už save – sunkvežimį. Dar geriau (ar blogiau pagal pasekmes nuokrušėlei) – susikerta jo ir krovininio traukinio keliai. Jam gi niekas nepasakė, kad yra KET, ir yra stabdžiai. Nebent šiuos netyčia būtų atradęs, kai pamatė, važiuodamas priešpriešine eismo juosta, atvažiuojantį kaktomuša sunkvežimį.

Bambt! – ir pažiro ne tik šukės, bet ir kauleliai. Arba dantys, jei taip gyvenime.

Šitą alegoriją su automobilio vairavimu sugalvojau ne aš, o Marc MacYoung, pravarde “dėdulė gyvulys“ (Uncle Animal), ir visai kitame kontekste, nei aš dabar panaudojau, tačiau pats palyginimas man patiko.

Taip gyvenime esate, matyt, sutikę ne vieną tokį “erelį“, kuris lyg ir pramoko vairuoti automobilį, bet į šią sąvoką visai neįdeda tos prasmės, kurią įdedam mes: ne tik vairas ir greičio pedalas, bet ir stabdžiai, pavaros, posūkio svirtis bei kelių eismo taisyklių žinojimas ir laikymasis. Tada esi saugus ne tik aplinkiniams, bet visų pirma sau.

O priežastis, paskatinusi priminti apie tai, buvo labai banali – šie “ereliai“ nenukrenta kaip puponautai priede su prekėmis kokiame prekybcentryje. Jie yra išdava proceso – tai visai sąmoningas ir kryptingai išugdomas visuomenės produktas. Ir nemanykite, kad šie randasi tik kokiose asocialiose šeimose ar tarp visuomenės padugnių – netgi šiame socialiniame sluoksnyje yra tam tikros KET, kartais vadinamos “paniatkėmis“.

Liūdniau, kai vaikai dar šeimoje yra ugdomi pagal “paniatkes“, nes savaime vaikai asocialaus arba antisocialaus elgesio negimsta. Paskui jie šitą bagažą atsineša į darželius ir mokyklas. Užauga. Ir sėkmingai šią modus operandi taikę visą savo sąmoningą gyvenimą kitaip ir nemoka, ir lieka tokie socialiai defektuoti. Arba juos uždaro nuo visuomenės, kur languose saulutė kvadratėliuose, arba juos sutraiško pakeliui kokia nors sutikta Apokalipsės Godzila.

Godzilla_8b8f1e_509655

O užauga jie tokiais todėl, kad mes šioje visuomenėje per daug toleruojam smurtą.

Skamba paradoksaliai, žinau, juk niekas smurto nemėgsta. Bet toleruoja. Vieni iš baimės ir bejėgiškumo, kiti iš abejingumo ir visuomeniškumo stokos, nes gi ne juos liečia, dar treti racionalizuoja savo tokius poelgius, arba jiems, matai, gėda – pastarieji tų “paniatkių“ patys nemažą dozę gavę vaikystėje, bet tai visko vien ant šeimos ar sovietmečio, kur gaji zekų kultūra, nesuversi.

Ką daryti? Bent jau nedarykite meškos paslaugos tokiam puponautui be stabdžių, užsimerkdami ir apsimesdami, kad nieko nematot ir kad nieko nevyksta. Jei reikia, būkite jam ir Apokalipsės Godzila – bet tokia su krikščioniška meile širdyje, o ne keršto angelo apsėsti, nes tai irgi savotiškos KET.

Nes kai šis nuokrušėlė vošis į traukinį, tai pasekmės bus jam liūdnesnės. Nebent, racionalizuosite tai karmos dėsniu – kryptingomis pasekmėmis ir logiška baigtimi, kaip atpildu už visus pakeliui numuštus ne tokius greitus kėglius. Žiauru, aišku, bet jei patinka smurtauti pasyviai agresyviu stiliumi, tai ką dabar?…

Nors toks karmiškumas – irgi iš “paniatkių“ srities, tik gal kitokios alegorijos reiktų.

Komentarai
  1. Esu prieš porą metų susidūręs su traukiniu. C5 patikimas dalykas.
    Šiaip teisingai, bet manau, kad pirmoje eilėje turi būti ne tik netoleravimas, bet ir suvokimas grandinės, kuri turėtų užsiimti tokių asmenų korekcija. Nes užsiemant teisingumu ir korekcija pačiam, greitai galima nusivažiuoti.
    Pavyzdys. Žinau kur tėvelis, už tai, kad darželyje vienas vaikas netyčia sulaužė ranką jo dukrai (žaisdami, greičiausiai), vos nenuplėšė ausies tam vaikui. Taip, muštukui. Bet kur riba? Jei auklėtojos atliktų savo darbą (ką ir reikia versti), to neturėtų atsitikti. Tas pats, turbūt, ir suaugus. Labiau reikia netoleruoti atmestino požiūrio į darbą.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s