Sanseiryu iš Uechi-ryu (2/8): kai nėra skirtumo tarp savigynos ir “meno“

(pradžią skaityti nuo čia)

* * *

5. sugriebimas už atlapų ir žingsnelis atgal:

Kata žingsnis pirmyn dažnai interpretuojamas kaip “atakuojantis“, o žingsnis atgal – kaip “gynybinis“ veiksmas.

Bet aš galiu taip kiekvienoje Goju-ryu mokyklos kata parodyti, kur yra atvirkščiai, o ir kas tuomet yra kontrataka – tai dar gynyba ar jau puolimas?

Ir dar – ne joks čia, suprask, kryžminis blokas juji-uke – čia yra užsmaugimas stovėsenoje kimono (švarko) atlapais arba savo kryžmais dilbiais, įsikibus į priešininko atlapus arba pečius juji-jime.

Po ankstesnės šokiruojančios atemi atakos tuo shoken-zuki, tai dabar juk galima ir prismaugti nedorėlį, kad tas toliau nebespurdėtų, prisitraukus arčiau savęs ne bučkiui, bet grąsinimui “nosį nukąsiu!“, nors aš, kaip narzano iškankintas žmogus iš Goju-ryu, tai iškart čia (ne)siūlau palenkti galvą pirmyn ir vožtelėti prisitraukiant savo kieta kakta tam į putnią marmūzę.

O ką liudininkai?

Sakys, kad ana va kiek tas “nukentėjęs“ į galvą dėdulei prieš tai smūgiavo, o po to dėdulė tam išsigandęs įsikibo į atlapus, kad jo daugiau nemuštų, bet anas kažkodėl ėmė ir netikėtai nualpo…

* * *

Kaip pamatysite šioje kata ir toliau, tai studijuojantys Uechi-ryu nuoširdžiai nesupranta skirtumo tarp to “tradicinio“ kovos meno (jap. budo) ir savigynos metodų (jap. goshin-jutsu), kaip yra dabar formaliai skirstoma kitose tradicinėse kovos meno sistemose.

Deja, bet taip va nutiko, kadangi Goju-ryu, kaip ir visų kitų Shorin-ryu karate variacijų, tarpukariu masiškai buvo mokyklose mokomi gimnazistai ir “profkiniai“ (t.y. paaugę nepilnamečiai!) tiesiog kaip formalaus fizinio lavinimo (vardan imperatoriaus ir imperijos, ką dar prie vietinio karaliaus tam jo raštininkas Itosu Anko siūlė savo “dekaloge“ apie “šiuolaikinės“ karate ateitį).

Todėl pirmoje praeito amžiaus pusėje tiek daug dėmesio buvo skiriama būtent parengiamiesiems fiziniams pratimams hojo-undo (tame tarpe – su svarsčiais) ir, bendros koordinacijos ugdymui, perdaromai į gimnastiką kata, o ne kata porinėms kombinacijoms bunkai arba laisviems įvairiems sparingams kumite.

Tarpkuario tipinė karate treniruotė primena veikiau “torpedų“ treniruotes iš mūsiškių Linksmųjų 90-ųjų laikų

Todėl iki dabar šitas skirtumas tarp “pritaikymo“ ir “sportavimo“ yra akivaizdžiai išlikęs ir netgi taip užsilikęs – juolab, kad vakariečiams karate tėra viena iš aktyvaus laisvalaikio praleidimo formų vardan sveikatos.

Ir niekas čia nekaltas, kad ir šiais laikais atvykę į Okinavą karate studijuoti net ne sportui visi vakariečiai, nepriklausomai nuo tų biologinio amžiaus, vietinių karate sensei yra laikomi tik “vaikais“, kuriems dar būtina subręsti psichologiškai (sic!), kol jau pagaliau tie pajėgs suprasti, kam ir kodėl kas čia yra padėta arba paslėpta ne tik kata.

Kurios netgi, atrodytų, gi taip viešai demonstruojamos ir plačiai praktikuojamos, kad galima jau ir olimpiniu kata čempionu patapti, o UNESCO siekiama jau oficialiai įtraukti Okinavos karate į pasaulinio kultūros paveldo sąrašus (kai ilgaamžiams pripažintiems vietiniams meistrams pats Okinavos prefektūros gubernatorius ir taip suteikia “nematerialios kultūrinės vertybės“ titulą).

O išties net ir nebėra didesnio skirtumo tame sąlyginiame kumite, pavirtusiame į kvykaujantį straksėjimą, tarp WKF “karate“, WTF “taekwondo“ ar kitokių “fūflo-kontaktinių kikboksingų“, nepriklausomai nuo pižamų fasono ar siamiškų triusikų seksualumo (kaip muay-thai), įskaitant tuo keliu seniai jau paskui pinigus ir žiūrovus einančiai Kyokushinkai, ir kuo tikrai taps visa wushu su savo taolu.

Kažkuris iš jų čia “laimėjo“ – abu kartu po to galės vienas kito medaliukus apsilaistyti šampės pursliukais (iš tenor)

Bet Uechi-ryu, kai vyko visas vietinių mušeikų adaptuotų kinų metodų virsmas į masinę vaikų ir jaunimo gimnastiką, tai tuo metu išvis Okinavoje nebuvo žinoma ir nebuvo niekur dar mokoma – taip šiuolaikinės karate traukinys šiems jau kone puse amžiaus nudundėjęs seniai “prie Vievio“ (anot dr Aušros Maldeikienės išsireiškimo).

O juk dar labai kinietišką šios mokyklos pirmtakės Pangai-no’on 半硬軟 variantą vos su trimis kata (t.y. sanchin, seisan ir sanseiryu) pats jau 47-metis Uechi Kambun pradėjo tik privačiai iki pat 1932-ųjų mokyti tėvynainius nuo 1924-ųjų net ne gimtoje Okinavoje, bet Vakajamoje – atvykusius, dėl kone dešimtmečiu anksčiau gimtinėje prasidėjusios ekonominės krizės, kaip ir jis pats uždarbiauti visokiais juodadarbiais fabrikuose Japonijoje (“į Rygą, į Rygą, į kaliošų fabriką…“).

Ir kur juos kaip imigrantus gastarbaiterius vietiniai japonai smurtaudami terorizavo ir netgi reketavo, laikydami tik netašytais “kaimiečiais“ (iki šiol gajus karate sukūrimo mitas apie basakojus valstiečius, kurie sukūrė sau karate tam, kad metriniais skustuvais ginkluotus profesionalius žudikus samurajus atspardytų, aha…).

Nes uchina tauta iš buvusios “kinų“ Ryukyu karalystės (tapusios po pirmojo kinų-japono karo 1895 metais jau Okinavos prefektūra) laikyta etniškai nepilnaverte nacionalistinėje japonų visuomenėje, kuriuos reikia dar sujaponinti, kaip tą pavyko padaryti ir su ainu tauta Hokaido saloje šiaurėje (bet čia jau ne karate, o aikido istorija apie Ueshiba Morihei ir bulvių auginimą).

Kaip kendo yra kihon-kata-kumite, taip ir karate yra 3K: Kinder, Küche, Kirche (iš k/f Yojimbo)

Šis nukrypimas vėl reikalingas ne tam, kad parodyčiau, kaip visi Goju-ryu ir Shorin-ryu meistrai yra tiek “kvaili“ ar priešiškai nusiteikę svetimšalių gaijin mokymui, kaip kažkada ir japonai jų atžvilgiu, kad karate tokio sprendimo dėka taip suskilo į praktinę (savigynos) ir gimnastinę (tradicinę).

Bet kad Uechi-ryu visiškai tik atsitiktinai išvengė šio “kinų rankų“ virsmo masine “tuščios rankos“ sistema etapo, nes tokio etapo šios mokyklos istorijoje išvis net ir nebuvo.

Tai maža to, dar kai po Antrojo Pasaulinio karo okupavę Okinavos salas amerikiečių kariškiai susidomėjo laisvalaikiu karate (nes su žeme sulygintoje “karalystėje“ barų ir kekšių pasilinksminimui pradžioje nelabai gi jiems buvo), tai jūros pėstininkams ne “gimnastikos“ ar “linijinių šokių“ iš tos karate reikėjo (nes jų fiziniu pasirengimu viršilos puikiai ir taip užsiėmė) – bet tokių muštynių metodų, kur tas čiabuvis sūtraukėlė palaikiu chalatėliu už jautienos konservą “stebuklingai“ sugeba be jokio ginklo tą karą prieš juos gi laimėjusį ir gerai žudyti ištreniruotą (jujutsu ir judo jau buvo amerikiečiams žinomi ir praktikuoti dar iki Pirmojo Pasaulinio karo!) bei raumeningą jūrų pėstininką įveikti (ir dažnai – net keletą tokių vienu metu).

Ne vieną tradicinio kovos meno instruktoriaus sertifikatą turėjęs ir japonų kovos menus po Antrojo Pasaulinio karo vakariečiams išpopuliarinęs, bei Sean Connery vaidinto Agento 007 triukų dubleriu filmavęsis, mūšio dėl Iwo Jima veteranas JAV jūrų pėstininkų kapitonas Donn Draeger (1922-1982) – foto © International Hoplology Society

Nėra to blogo, kas neišeitų čia į gerą – taip va šitą importuotą kinišką “banditišką“ kung-fu, Uechi-ryu pirmieji praktikuotojai pradžioje tarpukaryje prisitaikė kaip “gatvinės savigynos“ medodą prieš japonų “samurajus“ bei smulkiuosius yakuza pačioje metropolijoje, o po karo jau ir tėvynėje praėjo tą grūdinimąsi dar ir amerikiečių jūrų pėstininkų kumščiais.

Tai gal va dar todėl pats Uechi Kambun ir išmetė savo versijos suparimpei – nes iki tos jo sūnaus Uechi Kanei sistemizuotos ir išplėtotos mokyklos visiems tikrai pakako tradiciškai tik tų trijų kata), kurių sudėtingiausią pasilikusią sanseiryu čia ir nagrinėjamės.


(kitą dalį bus galima perskaityti čia)

* * *

Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas pasirodė iškart visa apimtimi dar 2022-03-04, o taip pat dėkoju atskirai balsuojantiems per PayPal!

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s