Apie valstybės vadovų apsaugą Lietuvoje

Ir sutapk gi man taip, kad kaip tik buvau asmens apsaugos kursuose SIA licencijai pasigerinti Ispanijoje, tai pas jus Lietuvoje Seimo Pirmininko limuziną taranavo kažkoks taksistas nuokrušėlė! Dėl ko šitame tinklaraštyje antras iš eilės įrašas yra skirtas asmens apsaugai, tik šįkart ne privačiai, o valstybės galvų.

Aišku, trijų milijonų krepšinio trenerių šalyje yra ne mažiau ir asmens apsaugos ekspertų, todėl vargu bau aš čia ką savo kuklia nuomone ir patirtimi nuo devyniasdešimtųjų, tarnyba dvejose kariuomenėse su akcentu į saugojimą (kaip SKAT operatyvinio būrio, kurio anūkai dabar aitvarais laksto, narys saugojau Parlamentą – Dalai Lamos paklauskite, susimosavome foje, jam su profesoriumi V. Landsbergiu pro šalį einant, o aš dėl pirmos JAV Kongreso delegacijos vizito ir palydėjimo saugiau po Gedimino prospektą juodos kaip pantera kongresmenės dar ir Yankee pravardę, tapusią kartais radijo šaukiniu, gavau) ar darbą DSS kontorai (kai Bilas Huseiną bombino, tai saugojau ambasadorienę Niną kelionėje po Lietuvą, kol mano šefas ambasadorių Keith Smith) bei su USSS (turiu foto su POTUS George W. Bush Jr.) – čia taip užbėgant už akių klausimams, kas tu toks.

Ir taip, esu šališkas, nes pažįstu truputį AOTD ir VSD reikiamų (apsaugos prasme) skyrių buvusius vadus (įskaitant KAM a.a. majorą Leibą Ritvą – geresnio protokolo specialisto nesu matęs!) ir, aišku, VAD vadovybę su skyrių vadais dar nuo Raimundo Kairio laikų, o su dabartiniu VAD direktoriumi Rymantu Mockevičiumi esame dirbę prie ne vieno bendro JAV ir Lietuvos vizito (ir turiu jo asmeninį VAD pareigūno ženkliuką, kurio paprastai niekam jie nedalina).

Tai ar dabar galiu savo trigrašį ta tema pasakyti, ar vis tiek mažos agrarinės šalies kiekis visų tų jau pasisakiusių viešumoje “ekspertų“ vis tiek sukuria nenuginčijamą kokybę, iki kurios man dar taip pusės amžiaus patirties trūksta?

Aš panagrinėsiu tik penketą su tuo incidentų iškilusių temų, argumentų ir pareiškimų, nes vienos rankos pirštų pradžiai pakaks – antraip čia romanas gausis, o po to koks Liudvė čia man verks, kad ne jam prirakintas rūsyje prie radijatoriaus “slapto“ darbo paslaptis išduodu (prieš mirtį, aišku):

* *  *

1. Nafig juos išvis saugoti? Kai kas nors bus, tai tada ir reikės, o ne dabar – privilegijos, supranti!

Be abejo, jei žvygaičiai referendumu prabalsuos arba kaimietiškas Seimas nuspręs, tai galima ir VAD visiškai panaikinti, nes saugoti nebereiks pagal naują įstatymą. Dar smagiausia, kad kai nušaus kurį vieną iš trijų™, tada galvosim, aha.

O gal tuomet bus kaip JAV – kiekviena ministerija turės savo pareigūnus, kurie galės atlikti asmens apsaugos funkcijas savo vadovų arba aukštų iš užsienio atvykusių ministerijos svečių atvejais?

Taip, vienas pirmųjų mano, kada sparčiai mokiausi jau asmens apsaugos amato, buvo JAV Gynybos Sekretoriaus Pavaduotojo su kariškių rezervistų, kurie dirba undercover police, komanda, o jau paskutinis vizitas, kuriame buvo tokio tipo “ministerska“ apsauga, buvo JAV Energetijos Sekretoriaus, ir su jo pareigūnais smagiai irgi leidom laiką – tik va ir šių netgi apsaugos komandos vadas ne šiaip Homerį Simpsoną pažįsta, nes jų skyrius lydi atominius krovinius po JAV, bet ir Fort Knox dirbęs, ir DEA Misisipės deltoje, ir yra vienas iš personažų knygoje Mississippi Muds (knygoje kaip ir gyvenime jo tiesioginį viršininką nušauna narkotikų kontrabandininkai – tai jis pats dar dirbo licencijų skyriuje, išduodamas leidimus ir prostitutėms, dėl ko jo žmona purkštavo, bet čia kita istorija), tai nežinau, kaip ten visokios atvėsaitės būtų tinkamų pareigūnų į savo energoūkio ministeriją pririnkę tokiems darbams. Greičiausiai, tai partiečių ir pagal pažintis, kaip Lietuvoje valstybės tarnyboje įprasta.

Na, dar policiją galima būtų reikalui esant tam pajungti, jei jau VAD nebeliktų – gi ir dabar pareigūnai išsilaiko konvojavimo egzaminus ir pavaduoja goblinus iš VST. Tik va kad vokiečių policija gerokai pasifeilino per Miunheno olimpiadą, dėl ko šitas mėgėjiškas voluntarizmas visose ne tik Vakarų (demokratiškose!) šalyse buvo užrauktas, ir dabar yra specializuoti padaliniai pagal funkcijas.

Bet kaip ir esminė funkcija, taip ir esmė ta pati juk išlieka – saugoti, bent jau retkarčiais, vis tik reikia (žemiau pratęsiu). Ir tuomet klausimas, kas racionaliau ir efektyviau Lietuvai: kaip JAV po tokį nedidelį VAD kiekvienoje ministerijoje (URMui vis tiek reikėtų DSS analogo, tad būtų VAD pavaldus ne VRM, o URM, kuriai pavaldi būtų ir policijos rinktinė Vytis?), ar vis tik atskiras VAD? Netgi po 9/11, priminsiu, iždo ginkluotus pareigūnus (USSS) atėmė ir perdavė vienam tokiam reikalui sukurtam homių departamentui (Homeland Security).

Šiaip išties juk saugo ne poną valstietį Pranckietį, kad ir ką jis nusipeza meilės dvasingai Raškai klausimais, ir ne nuo įtūžusių megztų berečių. Ir saugo valstybės vieną iš trijų vadovų. Tai yra ne tik šalies ir valstybės simbolis, kurį netgi pragmatiškai (nes pigiau, nei nuolat kitu keisti) saugoti dera, kad jokios priešiškos Lietuvos valstybingumui jėgos neturėtų galimybių įtakoti teisėtą konstitucinę šalies sąrangą ir tvarką tokių valstybei einančių asmenų manipuliavimais (Pakso nušalinimo pradžia buvo šis pagrindas), bauginimais, žalojimais bei fiziniu pašalinimu.

Net jei jums norėtųsi patiems priešišką Nepriklausomybei reiškiamą tokių išrinktų vadovų poziciją nutildyti fizinėmis poveikio priemonėmis – tam vis tik yra demokratiškas būdas, ir būtent VAD čia saugo jūsų (!) demokratiškas teises ir visas demokratijos žaidimo taisykles.

Nepagalvojot?

Beje, Lietuva saugo tik tris valstybės einančius pareigas aukštus asmenis ir buvusius prezidentus (labai simboliškai pastaruosius). Mano galva, asmenų skaičius turėtų būti didesnis, įskaitant ir šeimos narius (prisimenant praeitos kadencijos nesusipratimus su dingstančiu Seimo Pirmininkės sūnumi). Ir ne dėl jūsų pavydo įsivaizduojamų “privilegijų“ – tiesiog labai paliekama savieigai valstybei svarbių asmenų sveikatos ir gyvybės reikalai.

O gal valstybei (jums!) tai išties ir nėra svarbu?

Dar ir išskirtinius numerius turi, rupūžės! (foto iš delfi)

* * *

2. Juos reikia saugoti paprasčiau – tegul būna kaip visi mirtingieji, nėra čia ko privilegijomis naudotis!

Dar variacijos buvo su pavyzdžiais į du Antanus – Smetoną bei Sniečkų, kurie, suprask, tokios VAD išvis neturėjo, ir savo mirtimi abu numirė, ir niekas ten į juos pareigose esant nesikėsino.

Na, Pirmasis husarų pulkas kaip pono prezidento leibgvardijos (apsaugos) pulkas čia kažkaip tokiems nesiskaito – kai nežinai istorijos, tai atrodo kitaip. Be to, tas pastatas priešais prezidentūrą buvo apgyvendintas VSD pareigūnais bei kontržvalgybos karininkais.

Ir poną Tautos Vadą išties saugojo pajėgos pagal to meto supratimą dar netgi didesnės, nei dabar būtų, lyginant santykinai. Dar nepamirškite, kad visuomenė buvo gerokai militarizuota, o režimas autoritarinis – tas bendrai yra viena iš priemonių apsaugoti valstybės vadovus nuo norų kėsintis į jų saugumą (bandymų pučą surengti buvo kasmet, tarp kitko).

Lygiai tas pats ir Lietuvos kompartijos pirmojo sekretoriaus atveju – na ir kas, kad jis pas mano prosenelį atvykdavęs tik su vairuotoju? Kad jam nieko nenutiktų, užtikrino visas KGB aparatas su VRM, milicija ir kitomis represinėmis struktūromis, ir tą jis sau leido tik tuomet, kad bet koks pasipriešinimas sovietų valdžiai buvo užgniaužtas.

Taip nuoširdžiai, norite šito “paprastumo“ dabar? Su visu totalitarizmu, visuotiniu sekimu ir areštais dėl politinių motyvų be teismo sankcijos?

Kada Jos Puikybė Trepsė paisterikavo, kad ją, suprask, ne taip ryškiai saugotų VAD, tai VAD išlaidos, pareigūnų skaičius ir pastangos daugiau nei padvigubėjo, kad galėtų užtikrinti tą patį saugumo lygį poniai Širdžių Prezidentei.

Nes galima saugoti paprastai, o galima ir brangiai, bet kad į akis nekristų. Taip, esu jau spėjęs sudalyvauti apsaugoje ir Londone, lankantis mūsų objekte vienai karališkai personai – britai išties saugo low profile, bet jūs gal taip pasigūglinkite pradžiai, kiek jie turi kontorų tam reikalui, net su amerikiečiais lyginant?

Antra, tai visos apsaugos priemonės, ar privačiame sektoriuje, ar valstybiniame, yra taikomos (o jei ne, tai yra tik politinis sprendimas arba kliento nenoras mokėti) adekvačiai grėsmių ir rizikų lygiui. Pats paprasčiausias yra skirstymas į tris lygius (edukuoju, prašom, nėr už ką): aukšta grėsmė, vidutinė grėsmė, žema grėsmė.

Tai kuo remiantis, gerbiamieji ekspertai, jūs nusprendėte, kad Lietuvos valstybės vadovams turėtų būti taikomas žemiausias apsaugos lygis, nes ir grėsmė žemiausia? Nes jums taip norisi?

Patikslinsiu tuomet, kad aukšta yra, kai grėsmė yra patvirtinta. Vidutinė – kada grėsmė yra, ir pasikėsinimas galimas, bet dar nepatvirtintas. Žema – kai grėsmė nežinoma (tricky one).

Tai, kad VAD neafišuoja ir nekomentuoja savo žvalgybinės informacijos (linkėjimai Pandai!), tai dar nereiškia, kad grėsmė jiems nežinoma. Netgi glušiui aišku, kad NATO valstybės ir ES valstybės vadovai, kada yra naujasis Šaltasis Karas su Rusija, tikrai nėra žemos grėsmės lygyje, ar ne?

Plius, nepamirškite, kad pati jau dabar taikoma apsauga labai mažina rizikas ir potencialią grėsmę, tad saugojimas jau atsipirko, nes antraip ne kažkokius tiltus per Bražuolę būtų žali varliukai sprogdinę, kad AMBą paveiktų (vienas šio kailio sprendimų buvo įsileisti atgal į šalį rusų žvalgybininkus, nes prie Tatos gėbėšnykus išniogė, o mainais cėžėvešnykų priviso – šalia jo rezidencijos Turniškėse tie net namą turėjo).

Tarkime, ir pasikėsinimas į Adolfo Hitlerio gyvybę išlindo viešumoje tik vienas ir jau į karo galą (propagandos ministeris dr Goebbels manė, kad bus puiki proga PR padaryti, o SS vadas Himler – kad išlies pyktį ant Wehrmacht, nes jo Waffen-SS vieni čia frontą laiko – tad politiniai sprendimai viešinti buvo), o juk SS fiurerio apsaugos skyrius dirbo išsijuosęs, kaip ir britų MI-6 bei amerikiečių OSS ne vieną agentą paaukojo šiam reikalui, bet nesėkmingai.

Tad grėsmės lygis yra šiuo metu mažiausiai tik vidutinis, sprendžiant iš dabar taikomų priemonių, ir VAD limo plius vienas lydintis automobilis, kartais įjungiantys pirmumo švyturėlius, yra vos per vieną (ar du, jei skirstote smulkmeniškai) laiptelį aukščiau bet kurios privačios (!) apsaugos (kuri prie tokios grėsmės greičiausiai naudos tris automobilius – vieną dar priešakyje).

Todėl pažiūrėkite, kaip atsirado kvaišų, kurios sako, kad Japonijos premjeras yra svarbesnis už lietuvišką (nes jie, matai, imperatorių turi!), bet va kaip mažiau jį saugo, anot jų, palyginus su lietuvių (spaudžiam nuorodą, nes neleido embed).

O dabar:

1. suskaičiuokite automobilius, kuriuos naudoja japonai, palyginus su VAD 2-3 (japonų penki su limo, jei esate stalius);
2. švyturėliai – tik raudoni, reikalaujantys sustoti, jokių mėlynų, kurie reikalauja tik duoti kelią (VAD dabar irgi naudoja ir raudonus šalia mėlynų kaip policija, bet paprastai nespėji sustoti, kai kortežas būna jau pravažiavęs);
3. garsinė signalizacija (VAD naudoja retai,  nebent kai koks žlibas vairuotojas nemato, kas aplink jį kelyje dedasi – dažniausiai rėkauja į matiugalnyką tik eskortavimo rinktinė, kada pasitelkiama, bet ne kasdien juos ir paima, nes jie dažniausiai budi magistraliniuose keliuose kaip paprasti kelių policininkai);
4. pareigūnai aktyviai naudoja eismo reguliavimą eigoje (pas juos vietoje krivūlių yra baltos pirštinės – tradicija tokia), ko nepamatysite darant VAD, kad jums dar išlindę per langus eismą reguliuotų arba stovėdami sankryžose kaip kelių policininkai, ir nematote, tarkime, prancūzų labai mėgstamų motociklininkų, kurie blokuoja sankryžas ir būtų padėję išvengti tarano į Seimo Pirmininko limuziną.
5. eismas išvis pilnai sustabdomas kortežui pravažiuoti (VAD tik ypatingomis progomis pasitelkia policiją nukreipti eismą, ir dažniausiai tik užsienio svečių atvejais, o ne dėl vietinių VIPų).

Tai dabar papasakokite man, prašau, apie privilegijas darkart.

* * *

3. Kodėl juos veža 160 km/h magistralėje – nesaugu, tegul laikosi KET!

Kai va, lietuviai, nustosite lakstyti po 130 km/h greičiu magistralėse, kur leidžiama 110 km/h, tai užteks vežti tik 130 km/h čia ir gal apie minimus 150-160 km/h autostradose, kur greitis 130 km/h, nes irgi važiuosite lėčiau 130 km/h greičiu.

VAD pareigūnai apmokyti vairuoti (jų transporto skyriaus vadas Mindaugas yra buvęs lenktynininkas, savo pavaldinius auklėjęs dėl neužsegtų saugos diržų pavėžinimu keleivio vietoje trasoje – ilgam prie vairo bijodavę po to sėsti), ir jų prioritetas yra ne kuo greičiau VIP subinę pervežti (tuo AMBas piktnaudžiavo – varydavo iš Kaišiadorių į Vilnių sekmadieniniams šeimos pietus laiko negaišdamas, ir VAD pareigūnai viršydavo greitį dar labiau; išduodu paslaptis), o pervežti saugiai.

Kaip matote, limuziną kelyje dengia VAD paprastai tik vienas sekantis iš paskos automobilis (priešakinis turi kiek kitas funkcijas, kur dengimas iš priekio vienpusiame eisme yra tik antraeilis), ir šonuose limuzinas yra atviras. Bet koks kortežo lenkimas – grėsmė saugomam asmeniui (net jei iš džiaugsmo pamatęs vežamą VIP to gerbėjas nesuvaldys ir trenksis netyčia į šoną), todėl kiek didesnis greitis (kaip ir blokavimas neleidžiant aplenkti – bet tai vėl rėksite apie privilegijas) yra viena iš natūralių ir pasyvių saugumo priemonių.

Taip, nėra formaliai gerai viršyti KET nustatytą greitį 20 km/h, bet net policija už greitį bausti pradeda nuo tokio dydžio, tiesa? Realiai juk visi, pripažinkite, dažniausiai važiuojate greičiu “leistinas plius 10“. Tai ką saugantis nuo tokio jūsų azarto daryti VAD, kad nelenktyniautumėte su jais ir nekeltumėte grėsmės ne tik saugomam asmeniui, bet ir pačiam sau?

Dar dėl to jie dažnai važiuoja viduriu kelio – jūs privalote pagal KET duoti kelią kortežui, ir tuo būdu jie pasilieka erdvės manevrui, nei kad prisispaustų patys prie vieno ar kito kelkraščio. Europoje automagistralės paprastai yra bent 3 juostų, o ne dviejų – ten išties važiuojama vidurine (ką ir mes privačioje apsaugoje darėme Ispanijoje – ir ten greitis tik 120 km/h). Lietuvoje tenka važiuoti kaip valstiečiui su arklio bilietu apžergus ratais vidurinę juostą.

Ar dabar VAD elgesys kiek suprantamesnis tapo?

Beje, išduosiu, kad rekordininkas lakstymo yra mano užfiksuotas – tai profesorius Vytautas Landsbergis (vairavo ne jis, aišku). Per JAV Kongreso delegacijos vizitą jį užlaikė Seime, o mes pasirinkome lėtai važiuoti antraeiliu maršrutu pro Rasų kapines link oro uosto. Kada mūsų kortežas atvyko, čia pat atvyko ir Seimo Pirmininko limuzinas. Pirmininkas Landsbergis paspaudė atsisveikindamas ranką Spykeriui Hasterdui pagal protokolą prie trapo. Viskas praėjo sklandžiai.

Stoviu aš prie VAD volvo ir jaučiu svylančios gumos kvapą. Pažiūriu į padangas – nuo jų kyla dūmas.

– Per kiek? – klausiu į kapotą atsirėmusio šaltu veidu VAD pareigūno.

– Keturios minutės iš Žvėryno.

Aš suprantu, kad valstybės tarnyboje kartais reikia daryti neįmanomus dalykus.

Priekaištausite VAD? Seimo Pirmininkui, kad Seimas nesusiprato ir jo nepaleido protokoliškai išlydėti aukšto svečio iškart? O gal pono Spykerio (kuris net į limuziną atsisakė lipti ir visur važinėjo autobusu kartu su kolegomis), kad skubėjo namo, nesulaukęs priimančios šalies pusės susiruošti greičiau protokolinėms palydėtuvėms? O gal kaip kaimiečiams – svečias iš kiemo, tai ir nebe svečias, tegul kelią nuo vartų pats susiranda?

Nepatariu tik jums patiems per 4 minutes Vilniuje bandyti iki oro uosto nuo Žvėryno per spūstis atlėkti.

* * *

4. VAD pareigūnas gi pats prisiėmė kaltę – taksistas teisus, niekšai vadukai, piktnaudžiauja pareigomis ir sukelia avarijas!

Taip parašė alfa.lt portalas (spausti nuorodą čia), ir kai skaičiau, tai neapleido jausmas, kad žurnalistas arba durnas, arba piktybinis (jo teisė rinktis, aišku).

Duosiu savo gyvenimišką pavyzdį, kada baigęs darbą su DSS aš laikinai parsidaviau tokiai viešai Lietuvos eksporto skatinimo kontorai – back stabbing ir panašios ofisinės nesimetrinio smurto grožybės ten pramušė skalę, tad nenuostabu, kad mano vietoje žmonės keitėsi taip dažnai, kad niekas net nesivargino pakeisti įsiloginimo paskyros.

Kaip bebūtų, aš ten padariau vieną rekordą, dėl ko mergos iki dabar nervinio tiko traukomos, kada per keturias dienas suorganizavau 21 įvažiuojamąjį verslo vizitą Lietuvos įmonėse (padėkos raštą iš svečio kontoros duot?). Neįmanoma, man sakė. Padariau – ir vizitus tame tarpe.

Vieną rytą Klaipėdoje vairuojant Lietuvos komercijos atašė Olandijoje automobilį (jūs ją vėliau žinojote kaip pagarsėjusią Turizmo departamento direktorę) su svečiu gale, kuris tuo metu savo blackberry rašė ataskaitą savo metalurgų organizacijai (jis – vykdomasis tos asociacijos sekretorius), važiavau spūstyje ir reikėjo pasukti į kairę, kada atlėkė prieš eismą iš galo (prieš sukant veidrodėlyje buvo tuščia, kaip ir tarpas prieš mane iš priekio eisme) glušius ir, nespėjus man galutinai išsisukti nuo jo, žiebė į kairį priekinį sparną.

Atašė į isteriją, aišku (naujas jos passatas gi!), svečias pasimetęs, ką tie aborigenai rėkauja (kai yra draudimas civilizuotose šalyse), jaunikaitis iš anos mašinos jau irgi nežino, kas jam dabar bus.

Klausiu, kur skubi? Sako, vežu l.e.p. diretorę į darbą, vėluojam…

Pažiūriu į direktorę – tokia jauna šio vadybininko amžiaus, verta grieko (suknelė plazda rytiniame vėjyje taip gundančiai…bet aš dar vedęs, ir pirkau tradiciškai žiedą vestuvių 10-to jubiliejaus proga vėliau Kaune), ir važiuoja jie, balandėliai, iš jo (!) namų.

Sakau, tai ranka ne ant pavarų svirties, o ant panelės laikinai einančios direktorės pareigas šlaunies buvo? Nuraudo.

Gerai, sakau, rašykis čia deklaracijoje, kad aš kaltas, draudimas tau ir man apmokės, mašina gi išvis ne mano (šito komercijos atašė negirdėjo, nes telefonu isterikavo su olandų draudimo kompanija, kur passatas buvo pirktas, apdraustas ir prie ambasados jos vardu prirašytas). Tam žandikaulis nuo stebuklo net atvipo (reikalavimą būtinai kviesti policiją buvo labai neseniai panaikinę – dar ne visi ir žinojo). O autoritarinį susiraukimą demonstravusi jo lepė atsileido (bičas turėjo šansų pakartojimui, manau).

Už dešimties minučių olandą su atašė jau pristačiau laiku (!) į įmonę, o pats tuo metu važiavau ta pačia gatve link VW serviso pažiūrėti ratų suvedimo, nes reikėjo lėkti po to iki Kauno.

Beje, iki Kauno nuvažiavom, ten padangą tik įvažiavus degalinėje teko dar pripūsti, užpildžiau ją ir specialiais klijais, o kitą dieną Vilniuje jau paėmiau iš kontoros tarnybinį subaru (ir palikau atašė nuo savo galvos – ji pasirinko SPA vietoje streso ir tempo su mumis), ką išties derėjo imti iškart kelionei.

Kaltas aš? Taip, pagal deklaraciją.

Bet kam mums policija, kad kuris nors vienas baudą mokėtume? Ar kad jauno įsimylėjusio vadybininko (primenu: don’t have honey where you make money!) karjera įmonėje dėl avarijos baigtųsi? Kad mes ten užgaištume patys ir kitus gaišintume eismo įvykio vietoje? Kad mano organizuotas vizitas žlugtų?

Amerikiečiai mane išmokė business first!, ir man tai būtų didžiausia nesėkmė, nei kaltės prisiėmimas, kuris neturi absoliučiai jokių teisinių ir finansinių pasekmių man.

Dabar darkart perskaitykite tekstą apie VAD pareigūną. Ir pagalvokite:

1. ar jam reikia drausminės nuobaudos (Rymantas, manau, supratingas), ar vis tik jam jo darbas ir pareiga buvo svarbiau (kaip man olando atveju), juolab, kad automobilis turi nuolat būti judesyje, nes sustingęs yra geresnis taikinys?
2. ar turėjo taksistas įsitikinti prieš įvažiuodamas į sankryžą jau prie žalios šviesos, ar nėra joje kliūties (kažkodėl tai taikyta tekste tik VAD)?
3. taksi T-boned vožiasi į šoną limuzinui, bet kaltas ne tas, kuris vožiasi, o tas, į kurį, nors jis tuo metu naudojo pirmumo švyturėlius ir jau pravažiuoja prieš tai jo kolega (mane nustebino, kad buvo priešakinis automobilis), ir jei tai buvo dar ir policijos automobilis, tai juolab kokiam reikia žiopliui būti, kad nematytum, kad važiuoja, ir dar paskui jį važiuoja kortežas?

Apie kelių policijos pareigūnų kompetenciją ir T-boned situacijas aš turiu dar vieną istoriją (neatsibodo dar?).

Važiuojant per tą ilgą sankryžą prie Operhauzo užsidegė jau geltona, kada CŽA pareigūną (šiaip jų jokioje šalyje “nėra“, jie vadinasi kitaip) nukirto staigiai startavęs automobilis, įvažiavęs į dešinį galinį (!) sparną. Šalia šio įvažiavusio automobilio vairuotojo sėdėjo jo draugas iš policijos.

Tie aiškino, kad draudimo jie savo poliso nerodys (nes ir neturėjo), o amerikietis privalo sumokėti už jų sugadintą automobilį, nes tai jis į juos “atsitrenkė“. Aišku, ginčas peraugo į atsisakymą susimokėti, tad iškvietė tie policiją. O amerikietis per savo ambasadą mane (čia kas žiūrėjo Pulp Fiction, tai Harvey Keitel vaidmuo).

Liūdniausia finale po kelių savaičių buvo ne tai, kad jis turėjo diplomatinį imunitetą, todėl norėdamas apskųsti kelių policijos sprendimą turėtų jo atsisakyti ir bylinėtis (baudos jis nemokėjo dėl turimo imuniteto, o man užėmė truputį laiko jo moralinį pasipiktinimą ir įsitikinimą teisumu pakeisti į atsipūtimą). Buvo man pačiam klaikiai už valstybę gėda, kuomet pareigūnas sprendime parašė, kaip diplomato visureigis trenkėsi galiniu dešiniu sparnu į nukentėjusio automobilio priekį.

Jau įsivaizdavote uodegą vizginantį džipą?

Sunkiai?

Ir aš. Bet ne Giraitės 3 uniformuotas glušpetris. Kaip ir dvi juostos susidūrimo leido išvengti (pirmoje troleibusas, kuris net nepradėjęs buvo važiuoti, tad gali išsukti, jei jau kliūtis pasipainioja, nekalbant apie stabdžius ir neaišku kaip išvystytą greitį, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, užuot automatiškai kirtus per stabdžius).

Tai tiek apie kaltumus avarijose iš mano patirties. Bet jūs gal turite kitokios, be abejo, kur maniškė nublanks.

* * *

5. Visa apsauga yra necivilizuotos ir nevakarietiškos šalies bruožas!

Jei išties perskaitėte aukščiau, ką rašiau, tai supratote, kad ir ta apsauga yra ne šiaip būtinybė, o jūsų pačių valstybinis ir pilietinis interesas. Ir kad ta apsauga išties nėra piktnaudžiaujama, net lyginant su Vakarų demokratiškomis valstybėmis, nes ir saugoma Lietuvoje tik minimaliai pagal esamą grėsmės lygį, ir tų priemonių galėtų netgi būti daugiau. Antraip visokie žlibi taksistai nesitrankytų į valstybės vadovų automobilius, likdami didvyriais, išsaugodami licencijas ir vairuotojo pažymėjimus.

Ar apsauga išties yra privilegija?

Anaiptol jokia – tai tarnybinė būtinybė. Gali būti, kad kada nors bus valstybės vadovais žmonės, kurie išties bus kompetetingi, ir negailės savo laiko pareigoms atlikti. Ir jūs tikrai norite jų laiką marinuoti spūstyse? Jums tikrai nesvarbu, ar jie saugiai pasieks savo būstus bei darbo vietas? Nes vat jūs kiurksote, tai jūsų laikas ne mažiau svarbus feisbukintis (ir mano blėnis darbe čia dar paskaityti), nei kad jų, kurie atsakingi už valstybės likimą?

Kaip man pasakė USSS specialusis agentas John Koleno, kuriam aš padėjau organizuoti POTUS vizitą Vilniuje, apsauga – tai ne šaudymo, o transporto skyrius (man nepatiko jo suvenyras su mašinyte – duokš, sakau, kur tik su USSS žvaigžde!). VAD kasdienės funkcijos išties yra logistika, nei kad atsišaudymas – antraip ir tas žvairys taksi automobilyje būtų kulkų suvarpytas (kaip nutinka Afrikos šalyse, bet ten TIA – this is Africa).

Aš manau, kad esmė yra ne tame, kad jums atrodo, jog jūsų pačių rinkti šalies vadovai turi privilegiją (išties – tai įstatymo numatytą pareigą) būti gabenamais VAD pareigūnų, kurie išties dėka savo profesionalumo ir patirties neišvengiamą blogybę stengiasi savo saugomiems asmenims paversti nejuntamu nepatogumu, ir dėl savo profesionalaus bei rūpestingo pareigų atlikimo – gal netgi visai maloniu ir patogiu tarnybiniu potyriu, netrukdančiu einamoms pareigoms.

Esmė tame, kad jūs išties negerbiate savo rinktų valstybės vadovų – ne asmenybių, bet konstitucinių valstybės simbolių. Jums gi nusišvilpti, koks pašlemėkas eina tas svarbias pareigas – jus erzina tų pareigų buvimas per se.

O tai yra visai kitos ir giluminės priežastys, kur VAD jums tėra tik proga priekabiauti, nors nusipelno bent jau padėkos, kad jums nereikia dažnai vaikščioti į rinkimus, nes ir vėl eilinį kartą kokį nesaugomą prezidentą nušovė.

Ir jei važiuoja kortežas – būkite malonūs duoti jiems kelią. Tai toks pats mandagumas, kaip sveikintis, kreiptis į vyresnius jūs ir pan. Kaip nepilti šiukšlių kaimynui ant slenksčio, jei jo snukis nepatinka. Nebūkite tais iš TIA aborigenais, kuriuos kolonistai mažai dar krušo, kad į civilizuotus piliečius panašūs būtų.

Net dėl absoliučių laisvių šobles lupti iš makštų pasirengę ATR šlėktos bendro sambūvio taisyklių laikėsi ir damoms rankutes pabučiuoti nusižeminimu nelaikė.

Bet ką aš toje savo karalystėje suprantu apie jūsų respublikos etiketą, aišku.