Bunkai ar nebunkai, arba Kam beždžionei pistoletas?

Posted: 2011-03-27 in Karate
Žymos:, ,

Jau ir girdžiu taip vėl dūsaujant: “tai šitas ir vėl bambės senomis temomis, kurias nekart jau čia ir ne čia mums ir ne vien mums dėstė ir išdėstė“…

Tai padūsaukim kartu!

Padėjo?

Kažkuo artima kvėpavimo ir meditacinei praktikai, tiesa? Nervus irgi ramina. Įkvepi-iškvepi… Vėl įkvepi – vėl giliai iškvepi… Pageidautina iškvėpimą padaryti triskart ilgesniu. Ar jau galiu tęsti? Jūs skaitydami nepamirškite giliai kvėpuoti – nereikia nervintis, erzintis ar… springti juoku besikvatojant, nuo ko irgi kvapą užima.

* * *

Aš iš tikro noriu šįkart vėl akreipti dėmesį į bunkai (veiksmų šablonų, arba kata, interpretavimą) ir jo mokymą.

Ar tiksliau – jo nemokymą. Esu jau klausęs, kad kaip galima mokyti to, ko iš tikro nesupranti – ganėtinai kategoriškas pareiškimas, bet ne čigonginius gyvulėnus taiči stiliumi čia žaidžiame.

Netgi esu rašęs ganėtinai aptakiai ir politkorektiškai: vaje vaje, bunkai gali būti įvairios interpretacijos, todėl kiekvienas pasirenka pagal save, savo sudėjimą ir… caca de toro visas šis vyniojimas į tualetinį popierių! Sakykime tiesiai – pagal savo suvokimo arba nesupratingumo laipsnį.

Yra geresnių ir blogesnių bunkai, bet daugiausiai aš mačiau tik “bulšitinių“ bunkai, kurių demonstruoti nevengia ir pripažinti karate korifėjai bei didmeistriai, kartais susižavėjusių mokinių įvardinami kaip “pavojingiausiais kovotojais visoje Okinavoje (o gal ir pasaulyje?)“ arba save tituluojantys “gyva vaikščiojančia tradicija, sujungiančia mitinių patriarchų sudūlėjusius palaikus su modernia nūdiena“ (ir net turinčių atitinkamus tą patvirtinančius sertifikatus!).

Judesius kata iš tikro galima (ir reikia!) interpretuoti ne vienu būdu. Bet visi “atrasti“ bunkai turi veikti. Iškart. Čia ir dabar. Nebojant, ar čia atakavo kaire iš dešinės ar dešine iš viršaus. Ir veikiamam adrenalino.

Ir kai puolantis yra jo veikiamas bei viską daro pilna jėga bei ne visai pagal taisykles ar mūsų norus, telpančius į schemutę: “jei jis žengia kaire pėda tiesiai pusę žingsnio ir atakuoja dešiniu kumščiu į galvą, mes pereiname į pasistojusio katino stovėseną 45 laipsnių kampu atgal ir į dešinę nuo jo, tuo pačiu metu kairės rankos riešą keldami aukštyn, nepamiršdami pirštais suformuluoti špygos akį, nukreiptą į mieląjį save, o dešinį kumštį atitraukiame atgal prie šonkaulių (kol jų dar mums nesulaužė)“.

Pradėdamas treniruotis karate, bunkai iš trenerio negausi.

Atrodytų, logiška – pirma malonėk atidirbti techniką, todėl pirmiausia, kas laukia, tai ilgos ir nuobodžios kihon kombinacijos: žingsnis pirmyn su smūgiu kumščiu, žingsnis atgal į šoną su bloku, žingsnis į šoną pasisukant su spyriu, žingsnis į kitą šoną su bloku, žingsnis atgal su smūgiu arba bloku. Arba ne, kažkaip kitaip.

Pala.. ai, aš jau susimaišiau, todėl kartojam iš naujo: atgaliu kumščiu pirmyn, žingsneliu į šoną ir atgaliu kumščiu į šoną, apsisukime valso tempu ir atgaliu kumščiu mostas atgalia ranka į menamus kepenis, apsisukimas į priešingą pusę su kitu atgalios rankos mostu kumščiu – kiai!

Kažką praleidau?…

Sakysite, o tai kada čia kovoti galėsime?

Oi, nepergyvenkite! Nors ir tą pačią treniruotę! Pastatys treneris jus į porą ir lieps sparinguoti pilnu ar menamu kontaktu, priklausomai nuo stilistinių ypatumų.

Tik šiukštu – nosių vienas kitam nesukruvinkite!

Tikras kovotojo idealas…

O pasitikėjimo savimi niekaip neįgyjantys užsirašo į “džymą“ prasibezdėti svarsčių pakiloti, į mergas aptemptais triko ant bėgimo takelio, metančias per žiemą susikaupiančius šokoladinius lašinukus, pavėpsoti, arba užsiregistruoja kokiame nors specializuotame kovotojų forume, gvildendami temas, koks kovinis menas yra geriausias sportuoti, jei nori ką nors pridaužyti apsiginti gatvėje.

* * *

Aš nesuprantu, kodėl kihon negali būti bunkai pagrindu. Tuomet ne tik kata lengviau bus išmokti (juk sujungti pavienes kombinacijas nėra sunku!), bet ir kata įgis prasmę, kurios šiuolaikinėje (ir visose šiandien mokomose “tradicinėse“) karate stokojama.

Jei kata – karate šerdis, tai ko stebėtis, kuomet sakoma, kad karate tampa tuščiavidure be kata, o ir pati kata – yra tuščia (angl. bunk – plg. su jap. bunkai) be bunkai?

Sutinku su šiuo teiginiu, kai bunkai yra ne kata judesiui paaiškinti, bet oponentą pritvoti. Pritvoti, o ne šiaip į nosį užtvoti – šitą galima padaryti ir be bunkai ar netgi karate (kas čia man iš bendraklubių, girdžiu, kalba, kad moteriai kočėlo valdymas yra įgimtas?).

Tačiau bunkai negausi pradėjęs studijuoti, ir ne vien dėl etinių sumetimų, kad, neva, mokytojas yra atsakingas už mokinį ir jo elgesį (ir nesuprantu mokytojų, kurie mokydami apie pasekmes ir atsakomybę negalvoja).

Pradžioje daugeliui to ir nereikia, nors tūlas sau įteigęs, kad atėjo mokytis karate vien tam, kad “galėtų apsiginti“. Kam ir kodėl lieka treniruotis toliau, net kai šito tikslo nepatenkina ar patenkina tik iš dalies (ar patenkina tik savo iliuzijose) – būtų atskira tema.

Ir pirmą egzaminą dažnai laiko be bunkai.

Ir antrą.

Ir trečią kitąkart.

Arba jo paprašo ką nors pavaizduoti. Tipinio. Kas įeina į mokyklos standartinę programą. Tokio, kuo gali geriausiu atveju oponentui nosį sugurinti – jei tas tikrai įdės nemažai pastangų savo “šniobeliu“ jūsų “puntuką“ blokuoti.

Retas kuris susimąsto, o  kada jau čia dabar tas bus “žiaurusis, nenugalimas ir neatremiamasis“ bunkai? Kada čia tas Ryu (mokyklos arba stiliaus) paslaptis padės mokytojas ant porcelianinės lėkštutės sidabriniais krašteliais, prieš tai pasikvietęs paslaptingai į šalį ir smilkalais padūmavusioje, kad net alebardą gali kabinti, meditacinėje koplyčioje, įkyriai zirziant cimbolų ir panašių rytietiškų barškučių muzikai, iškilmingai įšventins į vertus paslapčių adeptus, atliks pirminį kaktos srities patepimą baobabo medžio sakais, sumaišytais su šventos karvės šlapimu, skiestu Gango ar Jangdze vandeniu, ir paskelbs – va dabar jau esi vertas mokytis bunkai!…

Vauuu!… – kaip gegužės mėnesį sako katinai Siame už bambukinių štakietų.

Jei nesate to (ko?…) verti, tai bunkai realiai nesimokysite ir iki juodo diržo gavimo.

Gal nebūsite to verti ir iki ketvirto ar šešto dano.

O gal ir septinto.

O gal – tik kai gausite aštuntą, ir dar praeis po to koks dešimtmetis.

O gal…

* * *

Tai pala-pala? Velniam tada aš tą karate studijuoju??? – pelnytai sušuksite!

Nu tai karate gi techniką mokiniesi ir katas šlifuoji, a-nea?

Esu matęs gerai gamas pianinu grojančių. Bet taip iš tikro gerai – abiem rankom, į abi oktavos puses, užmerktomis akimis, rankas kryžiuojant ir pan. Bet groti jie taip ir nemoka daugiau “Kačių maršo“ ar “McDonald had a little farm“, ija-ija-ho.

Galima pasakyti – per anksti savo studijas metė. Gal ir galima. Gal ir iš tikro: be vargo – ir žuvies iš tvenkinio neištrauksi, o kai nekimba, tai ir kumštis – blondinė.

Daugeliui pakanka per akis ir to, ką gauna – veikti treniruotėse visada juk bus ką, techniką ir “gamas“ šlifuoti galima iki nuprotėjimo, o ir laipsnius (dan, kyu ir visokius diržus po bamba viršum pižamos susijuosti) dalina gi ne už tai, kad galvoji ir, ergo – abejoji. Primenu užsimiršusiems entuziastams: liepęs bendrapiliečiams atėniečiams viskuo abejoti, Socrates baigė savo dienas anksčiau dievų skirto laiko, tąsomas skausminguose mirtinos agonijos traukuliuose, vemdamas ir triesdamas nuo jam už bausmę paskirtų nuodų.

Karate mokytoja, kuriai atsiduotum nedraugavęs…

Mokykla atestuoja mokinio gebėjimą atkartoti privalomą techniką bei standartizuotas privalomas kombinacijas, o sportinės pakraipos – kiek esu gabus maklinėtis sportiniame sparinge ar jų sekoje pagal nustatytas stiliaus ar organizacijos varžybų taisykles.

Na, ir dar šį bei tą pakeliui, mąstant apie tai, kad atestuojamasis vis tiek kurią nors dieną turės savo “žinias“ perteikti naujiems stiliaus pasekėjams ir mokiniams: mankštelę, taisyklingą elgesį su inventoriumi, kartais – pasitikrina fizinę būklę (kiek pajėgus atsispausti nuo žemės arba stuksenti kaip dalbajobas genys į amortizuojančią lentą, skambiai vadinamą makiwara).

Tad jei mokina beždžioniauti, tai iš tikro – ir kam šitai beždžionei pistoletas bunkai?

* * *

Aš jo irgi neduočiau. Bet gal dėl kitų priežasčių.

Aš nemanau, kad taip jau ir dauguma besitreniruojančių neverti būti mokomi bunkai, nors ir negavo įšventinimo į mokyklos paslaptis ar neužsitarnavo šitos teisės (kur čia ta lova, per kurią į darbą priima?), lojalumo pademonstravimui neravėdami piktžolių sensėjaus bonsai šiltnamiuose, neplaudami mokytojo automobilio ar nemiegodami ant kilimėlio prie dojo durų, kad ryte patiems pirmiems, vos tik prašvitus atrakins duris į kūno ir sielos šventyklą (jap. dojo – vieta, kur ieškoma kelio [į nušvitimą]), iškart pulti prie makivaros bambinimo.

Aš tiesiog laikausi nuomonės, kad nedera kiaulių mokinti dainuoti – ne tik laiką gaišti veltui, bet dar ir kriuksės labai nervinasi.

Tą suprato, manau, ir a.a. “senieji“ meistrai, kurie turėdavo uchi-deshi (vidinius mokinius arba artimuosius) ir soto-deshi (išorinio rato arba visus norinčius). Tai pastaruosius ir mokindavo to, ko tiems reikėdavo. Ir tokia karate dabar iš esmės ir  yra – soto-deshi, tapusių sensei, dėka… Tai ko norėti?

Bet man norisi ne tokios karate. Ir neįsižeisiu, jei padarys ne vienas išvadą, kad į viską aš žiūriu labai jau primityviai, atmesdamas “visą karate, kurioje yra daug visko ir daug daugiau“ ir norėdamas tik “bunkai-jutsu“.

Kiekvienam – savo. Kažkam gražu yra lapeliai-šakelės, kai kas tenkinasi rievėmis ant kelmo, kai kas sugeba prisikapstyti iki žiemės aplink kotą kamieną, o man va norisi vis tik visos medienos iki pat šerdies. Nes visa kita – tinka tik prakuroms.

Ir jei aš to negaunu, tai nedomina manęs titulai, šniūrėkai ar skambūs pavadinimai bei galimybė “prisiliesti prie tradicijos“.

Ir man nuoširdžiai gaila tų mokinių, kurie “nenusipelnė“, ar kurie priversti tenkintis abėcėlės zubrinimu, paslapčiomis vildamiesi ir tikėdamiesi, kad gal kada nors, ar kokiame nors seminare, koks nors sensei susimils ir parodys kažką tai jau tokio tokio, kas iškart atpirks visą tą sugaištą laiką treniruotėms (ir laukimui!) bei išpiltą prakaitą nuobodžių ir bereikalingų gamų kartojime.

Ir kuo ilgiau laukiama – tuo lūkesčius sunkiau po to patenkinti, net jei kas nors, “net nevertas suodino šniūrėko po bamba“, eidamas pro šalį mestels:

– Pala-pala, kam čia taip su ta jėga dviem rankom blokuoji? Verčiau imi šita už plaukų, o ana kali jam į nosį arba smakrą – ir parsiverti. Kapiš?

Nekanoniška?

O kas yra kanonas?

Jei sutarsime, kad kata – tuomet ginčytis nėra prasmės.

Nėra prasmės ginčytis dėl bunkai ir tuomet, jei nesutarsime, kas ir kodėl yra kanonas, ir kas ta kata yra iš viso.

* * *

Jei mano klube karate mokiniai nestudijuos bunkai, net jei jo negalės “priduoti“ per jokį kvalifikacinį egzaminą, turėsiu jiems primokėti, kad iš viso gaišta laiką, skirdami jį man.

Nes manysiu, kad klubas reikalingas tik savipatenkinimui savojo ego.

Komentarai
  1. Storas sako:

    Mano požiūris europietiškas. Ne, iškrypėlių paradų netoleruoju, tačiau europiečių kovinės sporto šakos man atrodo pažangesnės. Tarkime, boksas. Arba imtynės. Treniruojamasi tik to, kas tikrai veikia. Tiesus, kablys, iš apačios, išsisukimas, pasitraukimas. Arba griebimas, laužimas, griovimas, smaugimas. Katos įdomu ir iš šono gražu pažiūrėt, bet bėda tame, kad ne su visais priešininkais išeina susitarti, kad jie naudotų būtent tą veiksmų seką, kuriai skirta konkreti kata. Gal skamba ir neišmanėliškai, tačiau tikrai ne kartą teko įsitikinti, kad vos pusmetį pasiboksavęs kovotojas yra aiškiai pranešesnis už eilę metų “plasnojantį” katas pižaminį. Kita vertus, katos naudingos kaip mankšta tiek kūnui, tiek smegenims – juk ne tik beprasmiškai plasnot į orą reikia, bet ir atsiminti nemažai judesių bei pavadinimų. Bokse gi smegenims mankštos mažai. Tačiau tam tikslui galima sudoku paspręsti, arba eiles mintinai pasimokyti🙂.
    Kas dėl “džymo”, tai manyčiau, kad tas yr geriau už visus kovos menus kartu paėmus – pasimankštini, traumų galimybė minimali ir akis į mergikes paganai🙂.

    • seiikan sako:

      Jei lyginti sporto šakas europietiškas (vakarietiškas) ir rytietiškas – sutinku, kad vakarietiškos yra labiau išsivystę. Bet taip ir istoriškai nulemta buvo mūsų civilizacijos, kuri šią sportinę ir varžybinę bei konkurencinę dvasią skatino, kol azijiečiai taupė kalarijas, gaunamas iš ryžių saujos ar bambukų ūglių, ir siekė harmonijos su aplinka, visata bei vienas su kitu. Tiesa, kai kam aerobika yra “per greitai“, tai jie taiči renkasi, bet man pastarasis per sunku…🙂

      Sakoma, kad kovoji taip, kaip treniruojiesi. Jei taisyklės nulemia kovos “piešinį“, tai tikrai nevargsi treniruodamasis tai, kas ne tik neveiktų, bet iš esmės ir diskvalifikuotų nelaimėjus. Tiesa, yra istorijoje pankrationo čempionas, kuris juo tapo po mirties, kai jo oponentą diskvalifikavo už neleistiną veiksmą, bet nežinau, ar nuo to čempionui buvo geriau…😉

      Tad čia kalbam apie sportą, kad ir koks jis būtų “realus“ ar “be taisyklių“ – jis vis tiek lieka sportu su visomis varžybomis ir jų taisyklėmis, nepriklausomai nuo laikmečio ir geografijos. Todėl nereikėtų lyginti tarpusavyje meno, sporto ir savigynos, kaip yra žmonių, kuriems skaniau yra obuolys, o kai kam saldesnė kriaušė, nors abu pripažintų, kad apelsinai irgi yra gerai, kai jų nėra aluje (J. Erlickas).

      Kata, kaip dabar ji dėstoma ir suprantama, nėra tai, kuo ji buvo tuomet, kai ją, kaip treniruočių metodą, sukūrė. Todėl visas šiuolaikinis bunkai yra dažniausiai gryniausias šou. Ir su tokiu bunkai gali prieš mergas ir aikčiojančius paauglius demonstruotis, kuomet priešininkas iš tikro sutinka “pulti teisingai“. Pritarsiu todėl ir dėl tokio iškreipto (iškrypėliško?) kata mokymosi, kuomet reikia įsiminti, kurioje čia vietoje kaip ką pavaizduoti, kur pasisukti ir būtinai pirstelėti sušukti kiai.🙂

      Bet kata iš tikro sukurta buvo tam, kad galvojimo procesą kaip tik išjungti – judesiai, kurie yra ne technikos standartizuota seka, o veiksmų principai, turi būti atliekami automatiškai. Kuomet žinai, ką jie reiškia, svarbu tampa ne forma, o turinys. Kuomet manaisi žinąs, ką jie reiškia, nes šito “bunkai“ reiks per egzaminą, tuomet atidirbinėji formą, nes norėsis gražesnio šniūrėko ar sertifikato su aukštesniu laipsniu. Tokia kata yra beprasmiška – ir daužymas į bokso maišą yra prasmingesnis, nors iš šalies ir bukiau atrodo.

      Kas dėl “džymų“, tai manau, kad niekas į juos nevaikščiotų, jei apie mergas negalvotų…😀 Nes tą patį kalorijų kiekį galima sudeginti vagonus kraunant, vandenį nešiojant, malkas kapojant ar dirbant kitus ūkio darbus. O kas teisinasi, kad darbe užsisėdi, nes šiais laikais yra centrinis šildymas ir vanduo iš čiaupo, tai galėtų į darbą pradėti pėsčiomis vaikščioti ir dar kokią pakeliui bobutę per gatvę ne pervesti, o pernešti – veiklos laukas naudingiems darbams tikrai nėra susiaurėjęs.😉

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s