Meditacinis bėgimas?

Kai jau trys kassavaitiniai įrašai tinklapyje yra iš eilės apie savigyną, tai pagalvojau, kad ketvirtuoju jau dera pabėgti nuo temos į kitas, ir pabėgti šiuo atveju tiesiogine prasme – aš šįkart išplėsiu temą apie bėgimą ir kvėpavimą, ir gal bus įdomu tiems, kurie laksto savo malonumui (bent jau taip dievagojasi, nes svoris niekaip nekrenta), bet kuriems bėgioti prastokai sekasi.

Nes, prisipažinsiu, aš ir pats nesu geras bėgikas ir daug nelakstau – ne kaip mano draugas Paulius, kuris išvis ultramaratonų maniakas (dėve dėve, buvo žmOgus kap žmOgus: Kyokushinkai, hapkido, Shorinji-kempo, powerlifting – tai ne, su nuo vaikystės turima astma sugalvojo per klimaksą, matai, poroje abu palakstyti!).

Ir ačiū, bet mano kūno masės indeksas yra puikus ir maždaug per vidurį (22 tarpe tarp 18.5 ir 25), tad ir sveiku apibūdinamo (pagal britų NHS sistemą – spausti čia) indekso atkarpos. Kad daug nelakstau, tai ačiū man dar sako mano keliai ir nugara, bet sako man nuoširdžiai, nes per glušumą galiu ir nepaisyti to, ką jie ten tyliai man sako (tai dėl nugaros, kada smegenys išjungė mano valingą iki durnumo sąmonę dėl ignoruojamo skausmo, esu greitūške iki ligoninės pasivažinėjęs).

Bet tai nereiškia, kad gal kai kurie patarimai dėl kvėpavimo nebus dabar naudingi ir jums? Gal padės nubėgti daugiau, gal padės mažiau pavargti bėgant, gal padės geriau pravėdinti makaulę ir pajausti bėgiojimo malonumą, kurio iki šiol nejaučiate – šis įrašas yra apie tai.

Pirma, kai rašiau apie bėgimą ir klausiau, o kodėl jūs bėgiojate, nes jei dėl svorio metimo, tai yra kiti efektyvesni būdai, o jei pasididinti plaučius, tai čia irgi ne geriausias būdas, ir ką geriausia duoda bėgimas (kaip ir bendrai kardio) – tai širdies padidėjimą ir širdies raumens sustiprinimą, nuo ko padidėja ištvermė ir kūnas geriau aprūpinamas deguonimi prie streso, kurį patiria fizinio krūvio metu (plaučių padidėjimas ten yra pakeliui, bet dviratininkai turės didesnę širdį ir ne tokius taip jau įspūdingus plaučius, kaip kad slidininkai ir plaukikai).

Aha! – va šita pastraipa apie stresą ir deguonį, tai bus dar kito įrašo, skirto kvėpavimui, įžanga, bet šįkart apie bėgimą, ir čia klausia 2017-09-13 Augustas:

Aš tai dažniausiai vaikštau, o ne bėgioju. O bėgu dažniausiai tik tada, kai reikia spėti į autobusą.

P.S. Beje, sako, kad yra toksai lėtas meditacinis bėgimas. Tai kažkas panašaus į Taidzi, tik ne kovos judesiai atliekami, o bėgimo. Ką apie tai galvoji?

Mano trumpas atsakymas buvo toks:

Esu praktikavęs – ten daugiau harmonizuoji savo kvėpavimą su ritmu, todėl smegenys niekuo kitkuo neužimtos tuo metu, tik šiuo veiksmu, ir po truputį atsijungi nuo pašalinių minčių, nes esi “čia ir dabar“ momente. Bet tą, bent jau man, daug lengviau ir smagiau daryti būtent plaukime ilgą distanciją (per ežertą skersai). Bėgi čia irgi ne sulėtintai, kaip taiči, bet tiesiog atsipalaidavęs. O atsipalaiduoti save priverčiu kaskart, tai tik imu jausti, kad imu dusti ar kokią įtampą – ypač aktualu dėl mano patemptos nugaros.

Pabandyk.

O dabar išplėsiu savo atsakymą, nes nebūčiau aš, kad jau artimiausią šeštadienį (lakstau aš šeštadieniais – kitomis dienomis užsiimu “mankšta“) po šio klausimo tiesiog pažiūrėčiau, o kaip gi aš išties bėgdamas kvėpuoju?

Nes kai lakstau, tai tiesiog stengiuosi atsipalaiduoti ir leisti galvai prasivėdinti nuo visokių minčių. Bet išties mažąjam eskapizmui vietoje bėgiojimo tai aš dar ir gitarą (dvi tiksliau) turiu, kurdamas dainas, o didžiąjam – man geriausias poilsis yra buriavimas (labai gaila, kad šiemet jau bus tik vieną dieną Kauno mariose vasaros pradžioje).

Tada pridėkite, kad jei jau taip žmogus yra siela kūne (todėl sveikame kūne – ir siela sveika, tiesa?), tai kūno mankštai skiriu fizinius pratimus (ne visai hojo-undo) ir kata, o dvasios mankštai – bažnyčią su jos ritualais ir malda (esu praktikavęs Zen, bet per jį ir atradau, kad ir katalikybėje yra savi metodai, ir galėsiu kada pasidalinti, jei taip domins, kuo vieni praktiškai geriau už kitus, jei taip nekalbėjus apie juos per religijos prizmę, o grynai per praktinę ir kartais pragmatinę iki laisvamaniško cinizmo), ir tokiu būdu turėsite jau bendrą vaizdą, kuo visapusiškai save derėtų užimti (iki numirsi, nes vis tiek visi mirsim).

Tai, apie ką klausė Augustas ir aš atsakiau, tas vadinamas lėtas bėgimas, išties geriau tiktų pavadinti meditaciniu vaikščiojimu, japoniškai vadinamu kinhin (iš čia lietuviškas žodis kinkuoti, neturintis nieko bendro su anglišku kinky, oi jūs, išdykėliai!). Ten tipeni ratu tarsi mokykloje koridoriais per pertrauką (dar tą praktikuoja šiais laikais?) arba kalėjime per pasivaikščiojimą, darydamas keletą žingsnių įkvėpimui, o po to iškvėpimui. Arba dar geriau, jei jau visiškai lėtai – vienas žingsnis įkvepiant, o kitas – iškvepiant.

Greitai ir toli taip nenukulniuosi (vis tiek gi ratu eini!), bet padeda aktyviau išlaikyti susikaupimą mokuso, nei kad pasyviai ir nejudant sėdint meditacinėje pozoje ir medituojant zazen, kreipiant dėmesį tik į kvėpavimą (paprastai tam reikia mokytojo su lazda, kuris vožtų per makaulę ar petį iš už nugaros, nes būtinai užsnūsi ir pradėsi knapsėti – einant tą padaryti sunkiau, ir todėl nereikia meditacinio feldfebelio).

Bet, mano nuomone, tą patį yra dar smagiau daryti bėgant!

Aš taip užsimiršęs ir tik retkarčiais susikaupiu į tai, ką darau, kada jaučiu, kad imu jau dusti – tada paprastai reikia atpalaiduoti pečius ir išlaisvinti viršutinę krūtinės dalį, pradedant vėl kvėpuoti diafragma ir įkvepiant per nosį – ir kvėpavimas iš esmės normalizuojasi (apie panikos kvėpavimą – tame kitame įraše!). Aš tą dabar jau darau nesąmoningai, iš įpročio, ir iš Zen pozicijų žiūrint, tai yra didžiulė mano “nuodėmė“ šitas negyvenimas momente – ir ačiū Augustui, kad mane pažadino. Osu!

Aišku, aš savo visą trasą, tuos du su viršum km, taip ir nubėgau susikaupęs tik į kvėpavimą, kažkur gal tik keliskart mintis trumpam perjungęs į pečius, ar nesu vėl įsitempęs, ir kvėpavimo tempas mano atveju yra toks: trys žingsniai įkvėpime, trys – iškvėpime. Ir kada dėmesys į kvėpavimą, o stengiesi nebėgti įsitempęs, tai, manau, išmoksti save labai greitai ir nesąmoningai atstatyti vėl bebėgdamas, jei jauti, kad nors kiek tik įsitempei – praktikos reikalas. O su dėmesiu į kvėpavimą tas turėtų eitis dar lengviau.

Ir man jau iki tol, kad aš nei į kvėpavimą dėmesį kreipiau, nei per daug į įtampas kūne – bėgi sau mintims taip apie mergas ir seksą pašalinius reikalus klajojant ir stebi pasyviai sau aplinką (aš nebėgioju su ausinėmis – ir taip niekas nelenda pliurpti ir kelio klausti, kam aš jas naudoju eidamas, tai man niekas ir netrukdo, bet man bėgant ausinės trukdytų išlikti budriam aplinkos grėsmei, kas yra truputį jau įaugę kraujyje iki profesinės ligos).

Dabar nuo to karto aš jau vėl bėgioju susikaupdamas kvėpavimui (tik ne bėgti čia sunkiausia man, o mintimis likti prie kvėpavimo!) – išties reikia gyventi momente pagal Zen, o ne mintimis klejoti po pačią Visatą, kada kūnas viename erdvės ir laiko išmatavime, o dvasia (mintimis!) – kažkur nuo kūno sau (va kaip gerai, kada komentarus gaunu – padeda ištaisyti mano klaidas!).

Kaip tik mintys apie feisbUką – taip ir gaus į makaulę nuo plikio pagaliuką! (ommmm… iš nzm.jp)

O dabar apie patį kvėpavimą bėgant, ir čia vėl pagalvojau, kad gerai būtų turėti Youtube kanalą, kuriame galėčiau parodyti ir papasakoti, o ne tik pasakoti ir aprašinėti (viena bėda – kanalas būtų angliškai, čia vienareikšmiškai).

Bet pabandysiu paaiškinti tokio mano meditacinio (išties – kontroliuojamo kvėpavimo) bėgimo principus:

1. Suraskite savo tempą. Mano, kaip sakiau, trys žingsniai įkvėpime ir trys iškvėpime (valso tempu), bet jūsų gal bus kitoks, nors kas du, manau, yra per greitas kvėpavimo tempas, kas keturi pradžioje gali jus versti sulaikyti kvėpavimą, kas negerai, nes kvėpavimas turi tekėti natūraliai – pradžioje bėgimo išties gali būti keturi taktai, bet po to pereisite prie trijų, ir jei jau matote, kad du, tai geriau sulėtinkite tempą.
2. Įkvėpkite per nosį, o iškvėpkite per burną. Pradžioje kol apšilsite, ypač kai lauke išties šalta, iškvėpinėkite ir per nosį, arba tą darykite trasos viduryje karts nuo karto – dėl banalios priežasties, kad nosis vėl apšiltų, nes iškvėpdami šiltą orą ją sušildote, kadangi vien prie įkvėpimo ji vėsinasi vien tik šaltu aplinkos oru. Aš žinau, kad daug kas išvis kvėpuoja per burną, nes oro ima bėgant trūkti, ir taip pripranta ilgainiui bėgioti, ir gana daug išsižiojėliai netgi nubėga – mažinkite, po velnių, tuomet tempą, bet įkvėpkite visada tik per nosį (ir užuoskite visus aplinkos kvapus, kurie yra mieste: išmetamų dujų, šiukšlių konteinerių, praeivių cigarečių… va todėl geriau rinktis bėgiojimą anksčiau ryte arba vėliau vakarop, ir dar geriau parke)!
3. Atloškite pečius atgal (nes prie kompiuterių kiurksant jie sudrimba į priekį) ir atpalaiduokite, ir plaštakų į kumščius nesuspauskite, sugniaužkite lengvai (šąla rankos – mūvėkite pirštines, bet neįsitempkite, nes nuo kumščių prasideda įtampa pečiuose, kuri užmuša kvėpavimą). Nugara taip išsitiesia natūraliai, ir jau bėgi be įtampos. Tai, kad nejaučiate įtampos, anaiptol nereiškia, kad jūs nepatiriate fizinio krūvio! Bet nubėgsite lengviau ir toliau. Ir per karate treniruotes mano Goju-ryu sensei Bob Honiball visada kartoja: relax, relax, relax!
4. Kvėpuokite diafragma, ne plaučiais! Jei pilvas išsipūtinėja kaip nėščiosios, o nesikiloja krūtinė – tai yra puiku, taip ir turi būti, nevaizduokite didvyrio iš rusų pasakų! Jūs ne paplūdimyje savo presą mergoms rodote ar bernus čia kabinate, apsimesdami lieknesniais, nei išties esate. Jei padarysite taip, kaip sakiau 3-ame punkte, ir kvėpuosite taip, kaip sakiau 2-ame, tai gausis ir šis 4-tas, ir jį išlaikysite, jei laikysitės 1-mo punkto, sutariam?
5. Per nosį įkvėpsite natūraliai ir savaime, o va iškvepiant dera sutelkti dėmesį į iškvėpimą, ir čia ne “fū-ū-ū“ garsas gaunasi, bet toks daugiau lyg tyliai pasišvilpaujantis sau “fiu-fiu-fiu“ – ir būtent taip “fiu“ kas žingsnį. Jei taktas yra 2 ir 2 (arba 4 ir 4), tai japonai skaičiuoja “ei-sho, ten-sho“, nors galite skaičiuoti sau militaristiškai “1-2, 3-4“ mintyse, bet mano tempas 3 ir 3, ir todėl aš kaip “gervės kanfū“ vieno iš išvestinių stilių Goju-ryu adeptas esu linkęs skleisti garsus (tyliai, aišku – kam praeivius gąsdinti?).

Čia penktam punktui yra dar toks niuansas dėl įtampų ir kvėpavimų: jei bėgsite į kalniuką ir prireiks vis tik kiek daugiau pastangų ir įtampos (mano trečdalis trasos eina lengva nuokalne, po to trečdalis eina lygiai, ir dar trečdalis kyla atgal į įkalnę), kurios ir man prireikia vis tik trasos gale, nes reikia įbėgti į kalvą per arkinį tiltą virš geležinkelio, tai “fiu-fiu-fiu“ garsą pakeisti reikėtų, kaip ir aš darau, į “tsu-tsu-tsu“ – jis toks tarsi skardesnis ir užspaustas, bet būtent taip Baihe-quan (“baltosios gervės kumštis“) variantas Mínghè-quán (“klykiančios gervės kumštis“) akcentuoja savo kvėpavimą smūgiuose, kada nereikia dar gerklinio kiai (maksimalios sprogstamos jėgos, paprastai palydimos riksmu).

Tai nereiškia, kad dėl pastangų jūs turite, kaip įpratę (atkreipkite dėmesį!), užspausti krūtinę, pečius pakelti ir įsitempti – taip nesąmoningai dažnai nutinka, tad kontroliuokite save ir pratinkitės visada atsipalaiduoti, išlaikydami gerą formą ir struktūrą (geriau mažinkite tempą tuomet). Tiesiog jei jau prireiks daugiau energijos, ir tas iškvėpimas turi būti irgi energingesnis, ir todėl garsas gausis ne toks tylus negirdimas, bet truputį toks, lyg oras išeidinėtų iš kokio baliono ar padangos.

Ir vis dar visas dėmesys ne į pastangas, o į kvėpavimą, vis dar neprarandate atsipalaidavimo – čia kiek aukštesnis etapas, nes pirmiau išbėkite savo trasą nepametę kvėpavimo, dėmesio ir šio tonuse esančio atsipalaidavimo nors vieną kilomentrą, ir tai jau bus jums šventė (taip, visus savo dvejus km su trupučiu atbėgu – teks, manau, jau ilginti trasą vien eksperimento labui ir ilginant trukmę virš 20 minučių nuo savo 12, nors bėgimas man tėra tik pagalbinis pratimas, o ne pagrindinė fizinė veikla).

Tai smagaus dabar jums meditacinio lakstymo, ir pasidalinkite įspūdžiais, kaip (ne)sekėsi pradžioje, ir kaip sekasi jau po trečio ar vėlesnių kartų, ir, svarbiausia, o koks poveikis ne trasos ilgumui, nuovargiui ar euforijai po bėgimo, kuriuos ir taip patirdavote (arba ne, bet dabar jau atsirado?), bet, labai smalsu – o koks pokytis įvyko galvoje?

Nes jei šiaip lakstant tiesiog galva nuo minčių prasivėdina, tai va čia prie tokio sutelktinio dėmesio į kvėpavimą (meditacinio bėgimo) jau prasideda įdomesni dalykai su pasąmone (nes sąmonė įkinkoma į kinhin sekimą).

Ir, kaip minėjau Augustui komentare aukščiau, jei jums sunkiai sekasi sinchronizuoti kvėpavimą ir dėmesį su bėgimu, tai plaukime tas gaunasi išties labai lengvai ir puikiai, nes veidas tiesiog paneria po vandeniu, ir kvėpavimas sinchronizuojasi tada automatiškai, ką bėgant turi padaryti tik sąmoningomis pastangomis, kreipdamas dėmesį į tempą ir kvėpavimą, o ir atsipalaiduoti vandeniu slystant yra daug lengviau, nei bėgant.

O va apie kvėpavimą, tame tarpe ir panikos – kitame įraše plačiau.

Prenumeruokitės ir prisijunkite prie kitų 1241 (šiuo metu) pasekėjo!

Osu!