Apie kvėpavimą

Posted: 2017-10-25 in Atletika, Kovos menai
Žymos:,

Ėjo ežiukas mišku, pamiršo kvėpuoti ir numirė.

Jei galite be maisto apsieiti iki pietų, o į tualetą jau norisi kažkiek laiko praėjus po jų, tai nekvėpavę pratempsite vos keletą minučių, net jei treniravotės nekvėpuoti – ne veltui nelabai humaniški žmogėnai prisigalvojo kankinimo ir nužudymo būdų, kurie paremti asfiksijos metodu (čia dabar ne apie kinky stuff, išdykėliai, bet ei – ir jums kvėpavimas gi tuomet svarbus, tiesa?).

Kvėpuoti mes išmokstame lyg ir savaime (jei vos gimęs kūdikis kvėpuoti dar nenori, tai gauna per užpakalį nuo akušerio – tiesiogine prasme). Nepaisant to natūralumo, dažnai vis tiek kažkaip ir padūstame intensyviau pajudėję, ir oro ima trūkti, o juk norėtųsi kažkaip išmokti tą kvėpavimą kontroliuoti naudingiau.

Maža to, kas jei aš pasakysiu, kad jūs galite ne tik kvėpavimą, bet ir “savaiminį“ širdies ritmą kontroliuoti sąmoningai ir gana nedidelėmis valios pastangomis?

Ne, tame nėra jokio stebuklo. Ir kaip visada – pamokanti istorija:

* * *

Man buvo taip per kardiogramos darymą (privati klinika prie Šarūno Marčiuliono viešbučio Vilniuje) medicininiam patikrinimui, kai dar tie vairuotojų sveikatos patikrinimai buvo ne tiek formalūs, nes turiu dar ir C kategoriją, o reikėjo pasikeisti seną vairuotojo pažymėjimą į naują, ir tuomet Regitra buvo dar kone kelių policijos komercinis padalinys.

Atsigulus man ant šalto gulto sukilo natūralus drebulys, tai kardiografas užfiksavo mano kone priešinfarktinę būseną.

Gydytojas patyręs, tad davė man sušilti (užklojo ir leido apšilti, o ne spirito įpylė, šmaikštuoliai!).

Tada vėl paleido savo aparatūrą ir jau antrąkart pažiūrėjo į brėžiamą kardiogramą. Tada dėbtelėjo į mane. Ir sako:

– Nieko nesuprantu, kodėl ritmas toks žemas.

Priėjo apžiūrėti ir manęs, ar visi daviklių siurbtukai tvarkoje.

– Ir į sportininką tu man nepanašus kažkaip… Jogas gal?

Nesiginčijau, kad esu jogą praktikavęs, nes, pasakius ką nors panašaus į taekwondo, dar pagalvos, kad tyčiojuosi.

Tada paleido aparatą trečiąkart, ir ritmas jau buvo jam “koks reikia“ (ramybės būsenoje sportininkų sukasi apie 60 ar mažiau, o normaliai žmonėms yra apie 75 kartai per minutę).

* * *

O dabar išduosiu didžiąją paslaptį, ir jūs galėsite būti “jogai“ – maždaug vienas kvėpavimo ciklas sutampa su 4 širdies dūžiais, tad jei negalite valios pastangomis tiesiogiai kontroliuoti savo širdies ritmo, tai juk galite kontroliuoti savo kvėpavimą, į kurį reaguodama širdis ir pradės plakti lėčiau (mano atveju šiame pavyzdyje) arba greičiau (tarkime, bėgate įkalnėn ir imate dusti arba tankiau kvėpuoti).

Aš pasakoju ne tam, kad pasigirčiau, bet kad ir jūs galite tai žinodami nuraminti savo per greitai ėmusią plakti širdį – ne veltui sakoma, kad kvėpuok giliai ir nusiramink, ar ne?

Kvėpuojant giliai sulėtėja ir kvėpavimo tempas, bet…

Bet yra dar vienas niuansas – negali kvėpuoti giliai tik plaučių viršutine dalimi! Turi stumti orą per visus plaučius iki diafragmos, kad pilvas atsikištų, o po to visą tą kelią iškvėpdamas varai jau orą atgal.

Taip vadinamas paviršinis arba panikos kvėpavimas nutinka, kada iš pradžių sulaikoma išvis kvėpavimas, o po to imama tankiai tankiai kvėpuoti per burną plaučių viršumi, paprastai pakėlus pečius, susmegus galvai į juos ir pečius padavus pirmyn, įdubus krūtinei.

Tai natūrali išgąsčio būsena, ir taip tokioje pozoje kvėpuojant žmogus išties yra panikoje – pabandykite taip dabar sąmoningai pakvėpuoti nors pusę minutės, ir patys pajusite, kad kažkoks neramumas skverbiasi į širdį.

* * *

Pasakojama, kad Oyama Masutatsu, karate Kyokushinkai įkūrėjas, savo laiku atliko eksperimentą.

Paėmė du panašius mokinius ir mokė tuo pat metu pagal tą pačią programą, tiesiog vienam duodamas papildomai didesnį fizinį krūvį (nes Kyokushin-karate yra sportinė jėgos karate), o kitam vietoje to zazen (sėdima meditacija). Po pusmečio abu išsilaikė pas jį egzaminus juodam diržui (Kyokushinkai juodo diržo pirmo atskyrio dan reikalavimas yra atlaikyti ir 30 kovų po 2 minutes pagal jų kontaktines kumite taisykles).

Pirmasis eksperimentinis triušis tapo raumeningas ir priaugo beveik 10 kg. Antrasis gi tapo labiau tarsi gyslotu, o ne raumeningu (angliškai pirmąjį dabar kultūristai vadintų bulked, o antrąjį – shredded). Kontroliniame sparinge antrasis išspardė pirmajam pasturgalį vienareikšmiškai ir užtikrintai.

Kodėl dabar prirašiau “užtikrintai“?

Nes galiu lažintis, kad perpasakoję šią istoriją nesuprato, ko antrasis išties mokėsi ir ką praktikavo!

Tai nebuvo šiaip sau vėpsantis kiurksojimas sėdimoje meditacinėje pozoje, kontempliuojant apie Visatos paslaptis ir gyvenimo prasmę (atsakymas yra ir taip aiškus: 42). Tuomet išties geriau būtų nuėjęs pastumdyti štangą, ką mėgo ir pats Oyama-sensei.

Išties antrasis užsiiminėjo tandeniniu kvėpavimu (kurį paaiškinsiu žemiau).

Todėl kumite, galiu lažintis, buvo lūžio momentas, kada stambusis tiesiog paduso, o šis kūdena va jį ir sumaitojo tuomet. Ir taip gavosi į vienus vartus, nes kai mažulis ima skriausti didžkį, tai pastarajam dažnai ir panikos priepuolis prasideda.

Kuris pasireiškia kokiu kvėpavimu?…

Taigi.

Ir nėra čia jokių ezoterinių paslapčių.

* * *

Kovos menuose kvėpavimas yra labai svarbus, bet aš pastebėjau, kad moko išties nuo to, kaip pradžioje reikia stovėti (nes negali vaikščioti neišmokęs stovėti tinkamai ir stabiliai, tad moko stovėsenų – karate tai vadinama tachi-waza, nors stovėsenos jos tik pradiniame etape, o išties tai yra pėdų ir kojų pozicijos).

Po to moko žengti žingsniais (kinų wushu ar kung-fu stovėsena todėl ir vadinasi žingsniu – bu). Dar vėliau judesių (smūgių, blokų, spyrių, metimų), ir tik paskiausiai prideda kvėpavimą, kad judesiai būtų su juo sinchronizuoti, ir taip palaipsniui dar atsirastų generuojama jėga (ki japoniškai yra ne šiaip “energija“, bet kinai kovos menuose tas qi energijas skirsto į penkias rūšis, pradedant išcentrine ir t.t.), įskaitant ir “kovinį riksmą“ kiai.

O juk derėtų pradėti mokytis pradžioje kvėpuoti!

Įtariu, kad tradicinėse mokyklose istoriškai kvėpavimas taip ir buvo mokomas nuo pačių pradžių, tiesiog po truputį pridedant fizinių veiklų ir judesių, kai vakariečiai kreipia dėmesį, deja, tik į formą ir išorę, o ne tai, kas yra svarbu viduje, kas nutiko dabar ir su visais šiuolaikiniais kovos menais (tai, kad stilius vadinasi “tradiciniu“, jo mažiau šiuolaikiniu dabar nepadaro).

O viduje visko išties ir yra kvėpavimas: ar stovi stovėsenoje išdirdamas struktūrą, ar atlieki kata, ar dirbi su pratimais ir pagalbiniais treniruočių įrankiais hojo-undo, ar sparinguoji kumite – netgi tas kung-fu praktikuojamas stovėjimas stulpu ir visos cigun (qi gong) praktikos yra apie kvėpavimą visų pirma.

Maža to, okinavietiška Goju-ryu geriausiai išsaugojusi būtent šią karate tradiciją, nes visą savo mokymą ir visą savo bazinę techniką stato ant energetinės kvėpavimui skirtos kata, vadinama sanchin – ir šios kata išties praktikuojama net du variantai (bazinis, kur prie kvėpavimo prisiuvi struktūrą su judesiais, ir antro jau lygmens dar ir su apsisukimais, kurioje yra, ar bent jau turėtų būti, truputį švelnesnis kvėpavimas) ir, maža to, tai dar tensho-gata kaip trečias iš Baltosios Gervės kung-fu atėjęs kompleksas, kas bendrai taip sudaro heishugata formalių kata kompleksų grupę. O kaishugata – tai yra natūraliu tempu atliekamos kitos Goju-ryu karate mokyklos kata, kurios moko jau kitų praktinių ir konkrečiai kovinių dalykų, kuomet jau įsisavintas tinkamas kvėpavimas per sanchin-gata praktiką.

Ir jei mano Goju-ryu anūkai Kyokushinkai per japoniškus tėvus Goju-kai gavo be šių kata dar ir du kvėpavimo būdus nogare (natūralusis, turintis du variantus pagal ciklą, bet būdas vienas) ir ibuki (šiurkštusis – švogždžiantis su įtampa kaip sanchin-gata), tai Goju-ryu aš randu jų kiek daugiau:

  1. Natūralusis nematomas, koks paprastai yra susikaupiant mokuso stovint musubi-dachi (apibūdintinas kaip nogare).
  2. Natūralusis “kovinis“, kuris nekrenta į akis ir yra atliekant kata arba judant kumite sparinge, apibūdintinas kaip ju (minkštas).
  3. Įtemptas lėtasis su tonusu lokaliai raumenyse per muchimi fazę kata arba bunkai (ar kumite), apibūdintinas kaip go (kietas).
  4. Šiurkštusis, kokį sutinkate kata pabaigoje, normalizuodami kvėpavimą (garsas tarsi “tsu-su-su-su“).
  5. Giluminis iš vidaus einantis įtampos kvėpavimas ibuki, kurių yra dvi rūšys: kaip tensho-gata (minkštesnis, artimesnis muchimi) ir kaip sanchin-gata (kietas, daug stipresnis už tą “tsu-su-su“, su visu kūno įtempimu).
  6. Šaižus sprogstamas iškvėpimas su riksmu (kiai – šis yra visuose smūginiuose kovos menų ir karate stiliuose, be abejo).

Visi šie būdai yra praktiškai pritaikomi ir gyvenime, ne tik karate, tik nebūtinai kas taip juos akcentuoja ar klasifikuoja, kaip aš čia surašiau aukščiau.

* * *

Jums gi praktiškai dera išmokti pastebėti, kada prasideda panikos kvėpavimas, o jis paprastai seka po kvėpavimo užlaikymo – nebūtinai tik dėl išgąsčio, kada puolama į paniką, bet dėl didesnių fizinių pastangų, kada pamirštama kvėpuoti (keliant per sunkų svorį, tarkime). Nueikite kad ir į bet kurią svarmenų sporto salę (gym), ir jūs apsčiai prisižiūrėsite steninčių, nuo įtampos iššokusiomis venomis ir kraujo pritvinkusių raudonsnukių perkreiptomis grimasomis stipruolių, spaudžiančių ar raunančių štangas iš paskutiniųjų savo kultūristiškų jėgų.

Jų visų kvėpavimas bus arba užlaikytas, arba sutrikęs nuo natūralaus tempo, arba dar ir pečiai užkelti viršun (dar ir mėgsta pakelti kumščius virš galvos į tą savo “nugalėtojo“ kultūristo pozą prieš veidrodžius, demonstruodami savo bickes su sparnais – jei ne atvira krūtinė, tai būtų visiškai panikos kvėpavimo poza).

Galop, pakėlę per sunkų daiktą ar spėriai užskuodę laiptais – jūs irgi patirsite dažnesnį kvėpavimą, ir pastebėkite, ar jis neprimena to panikos kvėpavimo, nes… o kuo ir kaip kvėpuojate tuomet?

O jei taip, tai metas mokytis kvėpuoti teisingai: įkvėpti tik (!) per nosį, iškvėpti galima jau ir per burną, atsipalaiduojant – galite ir su garsu “tsu-tsu-tsu-tsu“.

Aš jau rašiau apie tai temoje apie meditacinį bėgimą, ką siūlau darkart persiskaityti. Ir… pradėti praktikuoti, nes tas bėgimo būdas ir yra tokio kvėpavimo treniruočių metodas, padedantis apsisaugoti nuo panikos kvėpavimo, į kurį krentate prie per didelio krūvio, per didelių pastangų, per didelio įsitempimo ir ėmus trūkti oro! Nors, pasikartosiu, kaip man, tai daug efektyvesnis tokio tinkamo kvėpavimo mokymosi metodas yra taisyklingas plaukimas, panardinant veidą brasu (krūtine) arba krauliu (sieksniais).

O čia duosiu dar ir kitokį, nei įprastai, patarimą išties įkvėpti ne “pilnais plaučiais“ – nes taip tik išpūsite krūtinę, kas tinka hiperventiliacijai ir staigiam smegenų aprūpinimui deguonimi (pvz., prieš pasineriant), bet tokia būsena yra labai artima panikos kvėpavimui, kam jis evoliucijoje išties ir yra skirtas (pabėgti iškart nuo pavojaus, kada kūnui staigiai prireikia tam daugiau deguonies).

Ir netgi ne “kvėpuoti diafragma“ – tai irgi juk nieko nepasako, kada liepi sau sąmoningai ja kvėpuoti, o smegenys tavęs perklausia: “ – Kuo kuo tokiu???“ – nes jos įsivaizduoja kažkokią tarpinę plėvę tarp žarnyno ir plaučių kaip tik ten, kur baigiasi šonkauliai (kurie plaučius dengia), tad ir čia išties juk įkvepi tarsi spinduliniu rezginiu, t.y. vis dar per aukštai!

Iš esmės derėtų įkvėpti tanden (arba kin. dan t’ian 丹田).

Bet kai jūs ne Rytuose gimę ir užaugę (Rytų Europa nėra Azija, nors kitame gale Europos Sąjungos gal ir atrodo kitaip), o senelis nebuvo 28 eilės patriarchas kokio kung-fu stiliaus, tai tiesiog priverskite įkvėpdami “pripūsti pilvą“, mintyse per du (ar tris, jei pianistai) pirštus pūsdami ventilį žemiau (ir tiek pat gilyn) nuo bambos (arba išpūsti bambą iš vidaus – ten ir yra tas mistinis energijos centras tanden). Krūtinės ląstos dėl to išplėsti nebūtina – šonkauliai ir taip apsaugo plaučius be jūsų kvailystės, o jie prisipildydami ir stumia diafragmą žemyn, o ne spaudžia širdį, taip dar tik sukeldami panikos priepuolį, ko ir sakiau vengti.

Tokiu būdu nuo paviršinio panikos kvėpavimo plaučių viršumi jūs išsitreniruosite pereiti prie giluminio kvėpavimu tanden‘u. Būtent žemiau diafragmos tarsi užsipildanti pilvo ertmė (jap. hara) dar dėl to ir vadinama kaip energijos jūra (qi-hai) – jūs per tanden “ventilį“ ir pripumpuojate ją energija. Bet galite apsieiti ir be mistikos, tiesiog “kvėpuodami bamba“ – kaip sakiau, ezoterikos karate ir bendrai kovos menuose išties yra gerokai mažiau, nei kokie dvasinės masturbacijos guru ofisinį planktoną prikoučina.

Čia jau ypač energetiškai angažuotiems: įkvepiant energijos qi srautas važiuoja pro smegenis (viršutinis dan t’ian, anot kinų, yra sąmonės, išminties arba dvasios centras) stuburu (nes taip išsitiesina nugara ir pečiai eina žemyn, apsaugodami nuo panikos kvėpavimo!) link mums reikiamo tanden (kin. apatinio dan t’ian – energetinis arba fizinės galios centras), o iškvepiant – iš jo pro priekinį pilvo ir krūtinės meridianą, einantį per spindulinį rezginį (kin. vidurinį dan t’ian – emocinį centrą, kartais vadinamą ir minčių centru, kas visai supainiojama su viršutiniu; vis tik viršuje yra protas, nes smegenys, per vidurį – emocijos, nes širdis, o apačioje yra galia, nes bamba yra bamba, ar ne?) (iliustracija iš genryukan.co.uk)

Visiškai pilno giluminio kvėpavimo metode po užpildymo apatinės dalies dar ir plaučiai išsiplečia, bet toks būdas tinka tik ramybės būsenoje perpumpuojant didelį kiekį deguonies per plaučius, ir taip aprūpinant kūną per kraujotaką, kada buvo deguonies badas (pvz. jei praktikuojate free-diving – giluminį nardymą be akvalango).

Siūlau jums išbandyti patiems, kaip šiuo būdu kinta būtent jūsų širdies veikla – sulėtėja ar vis tiek plaka gana aktyviai ir dažniau palyginus, net nežiūrint to, kad kvėpavimo ciklas lyg ir ilgesnis, nes davėte didesnį kiekį deguonies išstumdyti (jei taip, vadinasi, kažkur kažkurį metodikos elementą praleidote arba sumovėte – ir aš matau, kad tai dar viena tema, kuri prašosi mano Youtube kanalo, o ne aprašymų tekstuose).

Tačiau judant ir atliekant fizinę veiklą (tame tarpe ir kovojant) jums reikia tik kontroliuojamo tanden kvėpavimo – net formaliai ne “diafragminio“ ir jokiu būdu tik ne plaučiais, kas prives prie panikos kvėpavimo (ir baimės kovoje)! Nors bet kuris nuobodyla fiziologas vis tiek pasakys, kad žmogus tik plaučiais ir kvėpuoja, o ne “bambomis“ ar kokiomis “čakromis“ – bet susikaupdami į kvėpavimą plaučiais išties labai greitai dėl to per aukšto kvėpavimo centro įsivaizdavimo ir nusimušite į panikos kvėpavimą: tiesiog imsite dusti, širdis plakti pašėlusiu tempu, būsite streso būsenoje.

O kam jums tas stresas ir tas kortizolis, kuris griauna organizmą?

Kvėpuokite tanden – ir bus jums endorfinai bei laimė.

Net štangą keldami kvėpuokite tanden ir likite veide neįsitempę bei atsipalaidavę, nors ir raumenų tonuse, lyg toji klykianti gervė iš jos vardo Minghe-quan kung-fu stiliaus, tyliai sau tarsi “pasispjaudydami oru“ (žodis “pasišvogždami“ netinka – pastarasis apie ibuki šiurkštų kvėpavimą!) panosėje: tsu-tsu-tsu-tsu… (japoniškai gervė, tarp kitko, tsuru – kaip tik šis va skleidžiamas garsas; sutapimas?…).

O jei išmoksite sulėtinti kvėpavimą, tai ir širdies ritmas, kaip rašiau pradžioje, irgi sulėtės. Atsipalaiduosite ir gyvensite ilgai ir laimingai, be streso ir panikos. Ko jums ir linkiu.

Praktikuokitės kvėpuoti!

Tik dar žemiau tanden to ventilio pripūtimo irgi gal nenustumkite, nes bus kaip ežiukui:

Išmoko ežiukas kvėpuoti per užpakalį, atsisėdo ant kelmelio ir užduso.

Reklama
Komentarai
  1. Augustas parašė:

    Geras straipsnis, paaiškinantis baimės mechanizmą ir baimės kontrolės būdus. Ačiū Tau.

    P.S. Bet man vis tiek įdomu, ar kokia nors bjauraus charakterio pana neparašys kažko panašaus į tai: “ Neskaitysiu. Nes parašei apie tai per daug … (sudėtingai, ezoteriškai, primityviai, klaidingai, nesuprantamai ir pan. – reikiamą pabraukti).“ 😀

  2. […] Ei’ichi), vis tiek jau gaunu ir klausimų anaiptol ne apie bėgimą (skaityti čia) ar kvėpavimą (skaityti čia), bet kaip tik apie […]

  3. […] kai rašau apie kvailystes bėgiojant, nes smagu pasišaipyti kartu, ir pastangų nereikalauja, kai kalbu apie kvėpavimą, nes taip ar kitaip, bet kvėpuojasi, tai nepadusi ant tos sofkutės, o jei dėl traškučių, tai […]

  4. […] Apie kvėpavimą – ir kaip neuždusti tarsi ežiukui ant kelmuko. […]

  5. […] Tuo pačiu primenu, kad jei per lengvai ir per greitai pratimas atliekamas, tai dera jį sulėtinti – čia va primenu temą apie TUT, ir kad sunkiausioje fazėje jį sulėtindami arba užlaikydami gausite didesnį apkrovimo efektą. Jūsų tikslas yra ne pakartojimų skaičius, o kokybiškas atlikimas ir geras apkrovimas, išlaikant įtampą kuo ilgesnį laiko tarpą judesio atlikimo metu – toks ne atpalaiduotas, bet izometrinis taichi-quan, kas išties yra artimiau Goju-ryu karate atliekamai sanchin-gata (sakiau, kad vilioju į sektą?) – ir nepamirškite kvėpuoti! […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s