Apie bėgimą

Posted: 2017-09-13 in Atletika
Žymos:, , ,

Eilinį kartą savaitgalį Vilniuje pasibaigė, kaip matau, “bankininkų bėgimas“ ©, o Facebook užplūdo selfiukų banga su timpomis ir atminimo medaliais, tai ta proga, manau, laikas jau man paklausti:

O kodėl jūs bėgiojate?

Aš žinau, kad šis klausimas labiau užtrolina fanatiškus bėgikus, nei kad klausimai MacOS gerbėjams apie jų lytinę orientaciją (dabar jau ir tėvų išlaikomi peraugę barzdoti vaikigaliai vaizduoja nebe dizainerius, o startuperius) ar iPhone turėtojams apie įkrovėjų kištukus, kurie keičiasi su kiekvienu nauju pervertintu (kažkodėl norisi skaityti – perversiniu) aparatu.

Taip ir bėgimas yra gerokai pervertintas, kuomet dauguma atsakymų (lietuvių neklausinėjau, bet mačiau vakariečių apklausą, iš kurių mada pasiekė ir gintarinius Baltijos krantus – 79%) apklausoje teigia, kad tam, jog numestų svorio. Likę arba tos kūno masės jau nebeturi, arba ilgai lakstė savo džyme ant konvejerio, bet taukai vis dar saugo poodinį sluoksnį ateinančio badmečio atvejui, tad dievagojasi, kad dėl geros savijautos.

Šiaip žmonės, pagal interneto teminę paskirtį, kaip rodo kiti tyrimai, tai dėl tos geros savijautos žiūri porno, aišku, bet čia kaip kam tą malonumą suprasti. Tiesiog bėgimas malonumui nėra pati racionaliausia veikla – endorfinai kūne ima rastis maždaug po 20 minučių tikslinio judėjimo, tad lakstytojai dėl kūno riebalų mažinimo iki to laiko intensyviai tegamina ne kaifo hormonus, kuriais ir yra endorfinai, bet streso – kortizolį.

Modelis Nell McAndrew išlėkė su chebryte palakstyti vardan vėžio tyrimų vien pieštu ant kūno kostiumėliu po Regento parką Londone (ten yra zoologijos sodas, tarp kitko) – iš Metro.co.uk

Lyg darbe ir šiuolaikiniame gyvenime to streso būtų mažai – iš esmės visos sveikatos problemos, sako, yra nuo nervų, ir net LPL prie jų, kai pagalvoji, bet kortizolis išties yra organizmo griovėjas ir, sakoma, vienas iš vėžio sukėlimo veiksnių. Tad lakstyti nuo infarkto link vėžio – sakyčiau, nelabai laiminti strategija būtų.

Nors aš gal kiek perdedu čia, bet patarimas, sakoma, irgi toks: nelakstyk, jei tame nėra jokio džiaugsmo.

Maža to, nelakstyk ilgiau 15-20 minučių per vieną kartą, ir tikrai nelakstyk kasdien. Kodėl?

Nes kūno masę metantys nelabai pastebi, kad ilgiau bėgiodami pameta dar ir raumenų masę – ir kuo organizmas ilgiau gyveno planetai sukantis apie savo šviesulį, tuo praradimai bus didesni ir ženklesni, nors į brandų amžių įkopę vyrai ir moterys kaip tik nusprendžia jau pradėti lakstyti, nes pilvukai atsiranda (čia testosterono trūkumo požymis, bet jei Vakaruose jau šis žodis nustojo būti keiksmažodžiu, tai laimėjusio feminizmo ir cepelinų šalyse kol kas požiūris yra priešingas, nors dabartinės merginos mane vis tik žavi savo mažu pilvo taukuotumu ir ryškiu pilvo presu, kuris man kelia ne tik pagarbą, nes moterims dėl savo hormono estrogeno vyravimo tą pasiekti yra teoriškai sunkiau už vyrus, bet dar pavydą, nes jos gali, o aš – ne?!).

Tad išvada paprasta: palakstyti ramiai nebespėji iki endorfinų, nes nebesveika, ir jų geriausiu atveju gauni jau parbėgęs tik duše. Deginti gi riebalus bėgimu išvis neracionali veikla. Irgi klausiate kodėl?

Bėgimas sudegina maždaug 600-800 kcal per valandą (nelygu distancija per laiką, t.y. intensyvumas, ir kūno masė bei aplinkos temperatūra, bet 80 kg masės kūnas per 15 minučių bėgdamas 3 km sudegina iki 249 kcal – čia skaičiuotuvas pažaidimui).

Per valandą, pabrėžiu. Tai vienas Snickers batonėlis turi 488 kcal.

Galite pažiūrėti į tą maistą, kurį pratę paprastai vartoti tik “užkandžiaudami“, ir pamatysite, kad mažiau jo ėsti yra protingesnis sprendimas, nei ėsti ir bandyti po to išbėgioti – peržiūrėję racioną galite išvis apsieiti be lakstymo. Juolab, kad retas kuris tuo pačiu tempu gali nubėgti tą visą valandą (aš negaliu, bet nedaug mačiau tą galinčių – paprastai ir 10 km bėgantys treniruoti bėgikai užtrunka gerokai trumpiau).

Beje, būtent dieta (ta prasme, kad teisingai subalansuota mityba) yra efektyviausias kūno masės reguliavimo būdas, o ne bandymai lakstyti. Tiesa, bėgiojimu gali pasigirti, o tuo, ko nesuvalgei, kada šalia selfiukų dar ir maistuko foto Instagram ar Facebook yra svarbiausia naujiena pasauliui apie savo asmenybės svarbumą ir gyvenimo harmoniją, tai yra sunkesnis uždavinys girtis nesigiriant, net jei valios turi atsisakyti saldumynų ir desertų.

Aišku, bėgimui dar pripaišo kitas blogybes, kurias priminsiu – sąnarių susidėvėjimas ir iš to sekantys jų ir nugaros skausmai ir pan., nes žmogus sutvertas pabėgti, o ne bėgioti. Bet viršsvoris tuos sąnarius ir nugarą apkrauna ne mažiau, mano galva.

Ir jei negali bėgioti, tai gali dviratį minti – aš magistratūroje studentaudamas per dvejus mėnesius numečiau 8 kg vien iš Lazdynų į Saulėtekį į paskaitas mindamas (apie 18 km į vieną pusę), kada brangioji pasakė, kad aš jai esu brangus ne vien kaip atminimas, bet ir kažkiek fizine forma, kuri ėmė ženkliai mažėti, tai dviratį palikau tik pasivažinėjimams.

Tad ir bėgant išties galima tą svorį numesti, be abejo, tik va cinikas manyje sako, kad tas svorio numetimas yra greičiau pašalinis efektas, o ne tiesioginė bėgimo išdava. Mat nuo bėgiojimo išties pagreitėja medžiagų apykaita, o žmonės dar ir dieta tuo pačiu pasirūpina, todėl dietai padeda kalorijų deginimas, ir tiek.

Ir tai paaiškinimas, kodėl dažna storuliukė taip nuoširdžiai vis prakaituoja ant dviračių ar takelių sporto salėje, bet jos svoris niekaip nenukrenta – apetitas taigi tik padidėja, o insuliną bėgimu iššaukusi desperatiškai bando kompensuoti po to šios energijos rezervo (kitaip tariant, riebalų) praradimus.

Ir neaišku, ar tai yra taip jau blogai, kai galop meta šitą nedėkingą užsiėmimą nieko esminio nepasiekusi – vis tik sumažina kortizolio kiekį organizme, tai kaip ir sveikiau mesti, nei tęsti, nežinant, kam ir kodėl tą darai, ir ką darai išties negerai. Gana dažna pradedančiųjų ir nepasigilinusiųjų į organizmo energijos mechanizmus klaida, kada “visi bėgioja, tai ir aš pabėgiosiu – svorį numesiu“, aha.

Bet, žinote, kalorijas ne prasčiau degina gi svorių kilojimas (nebuvo, sako, storulių katorgoje ir akmenų skaldyklose) ir, jei jau be bėgimo nenurimstate, tai tuomet sprintas, kuriam žmogus gamtoje geriau sutvertas (vėlgi – sąnariams neapšilus jis traumomis gresia). O juk svorius tinkamai kilojant dar ir raumenų masę galima padidinti, kas yra papildomas privalumas, lyginant su bėgimu, kuris fiziškai iš esmės nieko neduoda (ša – yra žemiau, kam išties naudingas!).

Tai va pagal efektyvumą riebalų deginimui taip ir yra: pirmoje vietoje – dieta, antroje – svorių kilojimas, ir tik trečioje – bėgimas. Bet jei pastaruoju sudegini tiek kalorijų, kiek jų atsisakai pirmuoju metodu, tai kam tuomet išvis bėgioti vardan svorio metimo, nesuprantu?

Tačiau turiu likti objektyvus ir pasakyti, kad bėgimas turi ir teigiamų dalykų.

Va mano bendraamžis draugas Paulius, sako, mokykloje nuo bėgiojimo būdavo dėl įgimtos astmos atleidžiamas – dabar jis vien apšilimui nubėga po 20 mylių, o savo malonumui laksto ultramaratonus. Dėl to turi pilną teisę gerti alų ir ryti daug kaloringo maisto – jam tai tik į gerą (nors kaip skeptikas aš nemanau, kad jo organizmas tokius ekstremumus ilgai toleruos, bet sako, kad ir šuo kariamas pripranta, tai stebiu, kuo čia baigsis, nors, kita vertus, visi mes vieną dieną ir taip mirsime, o aš nelakstydamas gal gražus ir taip, nei kad jis, kai dar ir susidėvės greičiau, po ko merginoms nebeatrodys svajonių jaunikiu?).

O koks jam išties malonumas?

Nes laksto jis ne ratais stadione ir net ne kokio miesto gatvėmis (čia per daug madinga, tai pas mane į Londono maratoną jau keturiskart registravosi, ir kol kas nesėkmingai), bet bėgioja gamtoje, kur paprastai  ir su dviračiu nelabai pravažiuosi – praeisi tik pėsčiomis, jei apie 45-60 km (bėgęs ir 100 km) nueiti visų pirma dar ir nepatingėsi.

O jis nubėga ir laiko sutaupo.

Šiaip ir pinigų, jei sportbačių neskaitytume, nes tokiu būdu yra gana pigu apžiūrėti vietoves. Ir dar randa tokių vietų, kur paprastai taip irgi nevažiuosi apžiūrėti ir gal net neprivažiuosi (aną kartą Velse bėgdamas rado mūšio vietą, kur gimė Tudorų dinastija – buvau gi šalia ir nenuvažiavau). O pabandykite apžiūrėti kad ir prieinamą, bet visą imperatoriaus Hadriano sieną – čia tokia kaip Didžioji Kinų siena, tik Anglijoje, kurią pastatė romėnai nuo plikašiknių keltų, dabar žinomų kaip britų čiukčios arba sijonuoti škotai.

Jei rimtai, ką duoda organizmui bėgimas – tai išties ne tik spartina medžiagų apykaitą (tik perspėjau – per daug bėgimo ims deginti jau raumenis, nebe riebalus), bet ir didina širdį, kuri gali daugiau išstumti kraujo (su juo – deguonies, reikalingo kardio veiklai) vienu susitraukimu (todėl ramybės būsenoje plaks rečiau). Tai bėgioti vardan širdies apimties didinimo – toks tikslas jūsų, lakstantieji?

Jei dar ir dėl plaučių tūrio (deguoniui įkvėpti, kurį po to krauju širdis pumpuos, nes vienas kvėpavimo ciklas yra lygus maždaug keturiems širdies plakimo ciklams – tad plaučių turis irgi veiksnys, veikiantis ištvermę), tai daug efektyvesni tuomet yra slidinėjimas (cross country) ir plaukimas – pirmasis naudingas dar ir grūdinantis (mažina peršalimo ligų pavojų), o antrasis efektyviau didina ištvermę.

Nes plaukimo ciklas vandenyje priverčia ritmiškai tinkamai kvėpuoti, kada bėgant išties tą išmokti užtrunka (banaliai dauguma padūsta), o ir plaukiant visas kūnas racionaliau įjungiamas į darbą (atsipalaidavimą ir įtempimą), kada apsčiai matau šlepsinčių ar persikreipusių bėginėtojų, kurie dėl tos susidarančios įtampos tik greičiau padūsta ir nubėga netgi mažiau, nei galėtų (jei bėgate, stebėkite, ar tikrai esate atsipalaidavę – ne maskatuodami, vis dar tonuse, bet be persitempimų, pakeltų pečių, ribotų žingsnio, prastos laikysenos ir pan.).

Žodžiu, ir čia bėgimas pralaimi kaip fizinės veiklos priemonė.

Bet ar derėtų mesti bėgimą dabar, suprask?

Ne. Tiesiog siūlau nuoširdžiai atsakyti sau, kam ir kodėl lakstote, ir tada suplanuoti, kiek ir kodėl lakstysite.

Aš suprakaituoju ne mažiau jau pirmą pritūpimų seriją su svoriais darydamas (ir kas paruošia mano sąnarius, nuvargintus neteisingos karate ir taekwondo jaunystėje), ką ir jums siūlau daryti – į rankas po 10 kg hantelį ir tūpt neskubant bei sąnarių neplėšant!

Pritūpimais greičiau gali padusti apkrovos prasme, nei kad bėgdamas pirmas 5-8 minutes. O ir bėgioju aš dabar nedaug – vos kartą per savaitę (laksčiau keliskart) po 12-15 minučių. Mano tipinė distancija dabar yra vos 2.5 km, kartais pridedu papildomą kvartalą puskilometriui, bet daugiau bėgti nebeplanuoju, stengdamasis laikytis tame nurodytame laiko intervale, ir kai nubėgu mažiau nei per 10 minučių, tuomet tik trasą pailginu – dabar ji yra tiek, specialiai dėl jūsų pažiūrėjau Google Maps, nes bėgu aš pagal laiką, o ne atstumą.

Man užtenka. Vardan malonumo, kaip jūs sakote. Kaip aš jau sakiau, mano metuose net nieko neveikiant derėtų jau gerti proteiną, vengiant raumenų praradimo (geriau nuo to saugo vis tik svorių kilojimas ir atletinė gimnastika, kaip anksčiau mėgėjiškas besteroidinis kultūrizmas vadinosi), o čia dar ir bėgiojimu kodėl turėčiau raumenis tuomet deginti?

Aš suprantu, kad su manimi dėl aukščiau išdėstytų teiginių galima (ir būtina argumentuotai!) nesutikti – jūsų valia. Ypač galima nesutikti, jei esi jaunas, ir tada organizmas visokias fizinio aktyvumo kvailystes paveža geriau ir regeneruojasi po jų sparčiau (išbandyta praktiškai). Antra, yra žmonių, kurie išties atrado save būtent bėgime (kaip minėtasis mano draugas, metęs visokius Kyokushinkai karate, Shorinji-kempo ir hapkido su powerlifting), tai kas aš toks, kad iš jų sportbačius atimčiau ir vietoje to prie kultūrizmo staklių statyčiau?

O trečia, tai kardio privalomumo (?) nueinanti mada yra kiek perdėta, bet ir kilusi dabar mada crossfit‘ui yra tendencija, kuri juda link funkcinio aktyvumo, o ne fizinės veiklos vardan pačios veiklos. O tam šio tinklaraščio autorius ir skaitytojai turi savo kardio ir savo crossfit variantą, kuris yra itin funkcinis bei kintamo intensyvumo variatyvumo – karate.

Ir jei reikia dėl riboto laiko rinktis tarp bėgimo ir karate, tai mano pasirinkimas kaip ir aiškus, nors čia, pagalvojau, jau yra pasirinkimas tarp gyvo organizmo tipinės reakcijos į pavojų fight or flight, ir tai – gi jau kita tema.

Reklama
Komentarai
  1. Augustas parašė:

    Aš tai dažniausiai vaikštau, o ne bėgioju. O bėgu dažniausiai tik tada, kai reikia spėti į autobusą. 🙂

    P.S. Beje, sako, kad yra toksai lėtas meditacinis bėgimas. Tai kažkas panašaus į Taidzi, tik ne kovos judesiai atliekami, o bėgimo. Ką apie tai galvoji? 🙂

    • Augustas parašė:

      P.S.2. O nuo gatvinių chuliganų ir plėšikų bėgti kažkaip neteko. Arba jie užpuldavo pernelyg netikėtai, kad spėčiau susigaudyti, kas nutiko, (tokių atvejų buvo keturi ar penki), arba aš juos pamatydavau iš tolo ir padarydavau didelį lankstą, kad juos apeičiau (tokių atvejų buvo dauguma).

      • seiikan parašė:

        Va kuo sprintas išties naudingas – Nike Defense™ vadinasi. 😀

        • Augustas parašė:

          Cit.: “Va kuo sprintas išties naudingas – Nike Defense™ vadinasi. 😀 “

          Tarp kitko, rusų kalbos dar nepamiršai? Ką apie tą įvykį (žiūr. nuorodą žemiau) galvoji?

          http://mediarnbo.org/2017/08/25/samozashhita-s-oruzhiem-delo-antona-farba/?lang=ru

          Kokias klaidas tas Antonas Farbas padarė, kad jį šitaip Ukrainos prokurorai prispaudė? 😦

          • seiikan parašė:

            Tai čia tektų tuomet atskiro įrašo visam nagrinėjimui. Plius, nepamiršk, kad net jei ir nepadarai klaidų ir viską atlieki, rodos, teisėtai, tai dar nereiškia, kad nieko nebus, nes gali nepatikti mentui, ir gal jis gyvena su žmona pas uošvienę ir jam bloga diena (true story). 🙂

            • Augustas parašė:

              Lauksim. Vis tiek labai įdomu ir naudinga sužinoti, ko nereikėtų daryti.

              • seiikan parašė:

                Gal ateinančiam trečiadieniui vis tik labiau tiktų šio penktadienio įvykis Londono traukinyje? 😉

                • Augustas parašė:

                  O gal šią savaitę padarytum išimtį ir parašytum du įrašus (jei tai įmanoma)? Bet jei neįmanoma, tai, mano nuomone, geriau pirma būtinosios ginties klausimai posovietinėse šalyse (Lietuva juk irgi posovietinė).

                  • seiikan parašė:

                    Tingiu du, nes dar į kitur parašiau. Bet, jei labai nori, galiu dar kitai savaitei parašyti.

                    • Augustas parašė:

                      Gerai. 🙂 Daryk taip, kaip Tau išeina. 🙂

                    • Augustas parašė:

                      Jei Tu kartais rašytum apie Londono Metro traukinyje įvykusį sprogdinimą (žiūr. nuorodą žemiau) kažkaip panašiai, kaip Zepelinus:

                      Tai gal tikrai geriau būtų, jei įrašą apie tą sprogdinimą atidėtum kitai savaitei.

                    • seiikan parašė:

                      O taip, LR valstybės tarnautojas Raimundas Navickas yra pats tas pagarsėjęs ksenofobas. 😀 Bet mano tinklaraštis ne propagandinis – aš parašęs esu visai kitu kampu apie tai, nors yra pastraipų pora ir islamistams. Tik ne jie akcentas.

                      Tavo temą tuomet perkelsiu į kitą savaitę – ji nepabėgs niekur. O šita yra vis dar aktuali.

                    • Augustas parašė:

                      O.K. 🙂

    • seiikan parašė:

      Esu praktikavęs – ten daugiau harmonizuoji savo kvėpavimą su ritmu, todėl smegenys niekuo kitkuo neužimtos tuo metu, tik šiuo veiksmu, ir po truputį atsijungi nuo pašalinių minčių, nes esi “čia ir dabar“ momente. Bet tą, bent jau man, daug lengviau ir smagiau daryti būtent plaukime ilgą distanciją (per ežertą skersai). Bėgi čia irgi ne sulėtintai, kaip taiči, bet tiesiog atsipalaidavęs. O atsipalaiduoti save priverčiu kaskart, tai tik imu jausti, kad imu dusti ar kokią įtampą – ypač aktualu dėl mano patemptos nugaros.

      Pabandyk. 🙂

  2. Gerardas parašė:

    As irgi nebegioju.Dirbu ofise 9 aukste. Tai kiekviena valanda 2kart nusileidziu laiptais zemyn ir laiptais aukstyn 🙂 per diena gaunasi kazkur 5-6 nulipimai/uzlipimai. vienas kartas gaunasi kazkur apie 8 minutes. Kaip suprantu is sio teksto tai toks mano lipimas naudos man nesuteikia jokios.
    Darbas mano sedimas, prie kompiuterio.
    Lipu del dvieju priezasciu: del kaloriju siek tiek sudeginimo (ir svorio palaikymo) ir del kaklo (praeitais metais turejau kaklo trauma patirta per sporta (regbi)).
    Tad ilgesnis sedejimas prie stalo primena man maniske trauma ir turiu judeti (siuo atveju lipu laiptais).

    • seiikan parašė:

      Atvirkščiai – kaip tik puiku! 🙂

      Visų pirma, tokia veikla trigerina riebalų deginimą, bet neskatina apetito ir nealina raumenų (nedegina raumenų, kaip rašiau tekste).

      Antra, skatina limfinės sistemos veiklą – skirtingai nuo kraujotakos sistemos, kur širdis varinėja kraują, limfa neturi variklio, todėl juda kūne dėl galūnių raumenų susitraukinėjimo. Va ir pravarinėji, kad neužsistovėtų.

      Trečia, toks laipiojimas yra natūrali žmogaus judėjimo veikla, o jei dar ir kulno nestatai ant laiptelio, tai treniruoji blauzdų raumenis ir čiurnų sąnarių sausgysles, kas itin svarbu karate. :

      Laiptai – jėga! 😀

      • Gerardas parašė:

        Puiku. Aciu uz atsakyma. Tiesiog suderinu darba su nedideliu fiziniu aktyvumu ;). Keista kad niekas nerekomenduoja laipioti, o daugiau begioti, dviraciais vazineti. Buvau surades, kad 8 min lipimo mano svoriui sudegino 50 kcal.
        Ir be tovisa diena prajudu.
        Aciu uz atsakyma, tesiu toliau.
        P.s. lipimas pasak gydytojos gerai stiprinti dar ir keturgalvi raumeni

        • seiikan parašė:

          Ne tik keturgalvis, bet ir sėdmens raumuo, savaime suprantama, ir į kurį taip pat mėgsta akutes paganyti merginos, ne tik vaikinai į merginų riestuosius užpakaliukus. 😀

          Kas dar gerai dėl lipimo, tai nėra taip apkraunamas ir gadinamas dėl to pats kelio sąnarys kaip pritūpimo atveju – aš esu apie tai jau rašiau čia įraše apie seiza – kelių žudikę. Ir Boris Bekker pasakojo, kai pirmąkart laimėjo Vimbildoną, kad jo treneris būtent rūpinosi jo kojų treniruotumu ir vaikė jį laiptais. Tiesiog dar patariu kulnus kabinti, ne statyti, tai treniruosis blauzdos, o su jomis ir raiščiai – labai aktualu atspyrimo jėgai generuoti.

  3. Paulius parašė:

    Sveiki,
    Žinau, kad šiek tiek ne į temą, bet norėjau paklausti. Koks kovos menas labiausiai tinka savigynai ar bent kažkiek tinka. Ar kyokushin karate tinka savigynai? Draugas užsiiminėjo metus sakė, kad savigynos ten mažai nors krūviai tikrai dideli (lankė apie metus + sakė, kad treneris labai jaunas buvo) ir kokia jūsų nuomone pilno konktakto karate? ar geriau rinktis shotakan ? kokius trenerius ar mokyklas galėtumėt pasiūlyti (nebūtinai karate)? Tiesiog matau jūs turit daugiau patirties pačio nežavi boksas arba thai boksas.

    • seiikan parašė:

      Kad savigyna, sportas ir kovos menas yra skirtingi dalykai. Čia kaip paklausti, ar tinka šachmatai konservų vekavimui. Tinka, aišku – išmoksti teisingai sudėti grybukus į stiklainiukus ir uždaryti tvarkingai pagal taisykles. 🙂

      Savigynai geriau ir ieškok savigynos mokytojo. Kyokushin yra sportas. Ir Shotokan yra sportas. Taisyklės jų tik kitos. O apie fuflo kontaktą jau irgi čia rašyta – pasivaikščiok po archyvus, pasinaudok paieška.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s