Apie mitybą

Posted: 2017-11-08 in Atletika
Žymos:,

Mano amžiaus (o man po įrašo publikavimo už trijų dienų jau 47 sueina) lietuviui vyrui paprastai nėra būdinga prisitraukti prie skersinio bent 8 kartus vienu priėjimu ar nubėgti virš 2 km per 12 minučių (kas yra parašymo momentui ir tik žemutinės ribos pagal fizinio pasirengimo testus, pastebėsiu), tačiau yra, deja, būdingiau turėti maistu nėščiojo (angl. food-pregnant) pilvūzą ir nuolat pildomą ligos istoriją.

Dar kitąkart prie tokių apsirijimu (kas yra viena iš 7 mirtinų nuodėmių katalikui!) sudarkyto kūno standartų pripratusieji man sako, kad aš kažkaip jiems atrodau per liesas, ir tikrai ne nuo to, kad kartą ar du (dabar truputį pakeičiau savo judesio programą, ką dera daryti bent kas keletą mėnesių) kartus per savaitę pratursenu aplink savo kvartalą – bėgimas jau į madą atėjo ir Lietuvoje, tad lakstančių daugiau ir greičiau už mane apsčiai, o ir lakstau aš visai kitais tikslais ir kitaip.

Ne, jie man sako, tu kažkaip neprivalgai, sako, ir todėl esi toks kūdas, man prikaišioja, mat.

Tai kad ne, atšaunu aš jiems irgi, pridėdamas uci puci, pukšiai jūs mano mielieji – mano kūno masės indeksas yra 22, kas yra normos ribose (sveikas yra 18.5-24.9 ribose, tai čia kaip ir idealiai 21.7 būtų, tad aš net 0.3 punkto nuo to idealaus tuomet netgi “nutukęs“). Net dešimtmečiu jaunesnis kolega rumunas Marius darbe, mano dėka nusipirkęs hantelius ir pradėjęs rūpintis sveikesne mityba, man su jaučiama pavydo gaidele burba, kad aš esu skinny, nors aš jį pataisau, kad esu lean (ir dar handsome, aišku, po ko jis tepasi veidą žmonai nebetikusiu kremu ir sako, kad jis irgi nori būti handsome kaip ir aš).

Ir kad jau esu rašęs temoje apie bėgimą, klausdamas, o ko jūs lakstote, kai kūno svorį geriau sureguliuoti padeda būtent mityba, o širdį ir plaučius geriau treniruoja slidinėjimas bei plaukimas (kai endorfinų daugiau duoda seksas vakare, miegas naktį ir šampė ryte), tai net jei ir Goju-ryu karate mitybai joks iš esmės dėmesys neskiriamas (pažiūrėkite, kokiomis “spintomis“ anaiptol ne vien raumenimis buvę mokyklos įkūrėjas Miyagi Chojun bei jo mokinys ir mano praktikuojamo stiliaus Jundokan vadovas bei mano mokytojo Bob Honiball mokytojas Miyazato Ei’ichi), vis tiek jau gaunu ir klausimų anaiptol ne apie bėgimą (skaityti čia) ar kvėpavimą (skaityti čia), bet kaip tik apie dietas.

Tad va šį įrašą dabar jau ir paskirsiu mitybai, nes vis tiek greta selfiukų ir katukų, visuose feisbukuose ir instagramuose būtent maisto nuotraukos yra labai posh (English UK) bei cool (English USA), o klausimų kilo ir kils, tai skaitytojų norai tinklaraštininkui yra jei ne įsakymas, tai bent jau gairės, apie ką parašyti.

Bet sutarkime – aš nesu dietologas, todėl mano teiginius, kurie dabar sugriaus jums įdiegtą “sertifikuotų mitybos ekspertų“ mitologiją (ai, bet šiame tinklaraštyje viskas visada kitaip – ar apie karate kitaip™, ar apie savigyną kitaip, ar apie kūno rengybą kitaip berašyčiau), dera priimti kaip mano patirtį, o ne tiesiogines metodines rekomendacijas būtent jums. Kitaip tariant, prieš vartodami homoerotinius homeopatinius preparatus, pasitarkite su gydytoju arba vaistininku.

Tik tiek, kad jei pareisite karštai užginčyti, nes aš iš jūsų bandelę atiminėju toks ar anos dietologas sakė visaip kitaip, nei mano “kitaip“, tai aš paklausiu: o koks jo ar jos yra KMI (angl. BMI) – būtent va tas kūno masės indeksas?

Ir jei tas “ekspertas“ turi regalijas, titulus, diplomus ir sertifikatus tiesiogiai proporcingus solidžiam jo viršsvoriui, tai man jo nuomonė yra lygiai tiek pat įdomi, kiek bet kurios astrologės apie galaktikos sandarą (ne, nu kodėl taip urmu viską atmesti – juk matomus žvaigždynus šiauriniame pusrutulyje šumerų platumose gi ji gali išvardinti, ar ne?).

Money talks and bullshit walks (rus. пиздеть – не мешки воротить) – viską, ką aš čia rašau, esu išbandęs ne tik praktiškai, bet ir pats praktikuoju, todėl už savo žodžius aš atsakau ne formaliomis regalijomis, o visada galiu ir parodyti praktiškai (kaltinimai, kad čia būna daug teorijos yra tik iš tų, kurie jau metė skaityti iki šitos vietos, nes raidžių per daug), ir paaiškinti be ezoterikos, kas kame ir kodėl bei kam.

Mitybos tema yra platesnė, ir detalių bei niuansų yra daugiau joje, nei čia tilptų vienu ypu, todėl aš noriu trumpai, kiek man išeina (o neišeina trumpai beveik niekada – antai kokia preambulė gavosi tarsi įvadas į mano kulinarijos knygą “Ėsk ir kūsk su Ėgiduku. Mitybos ir kūno rengybos patarimai iš Londės“), sudėti ne dietas ar jas aptarti, ne vardinti mitus ir juos paneiginėti, bet išdėstyti vienoje vietoje, kad ir kitąkart archyvuose surastumėte, esminius principus, kuriais vadovaujuosi, ir paaiškinti jų tik tiek skaičiumi, kiek yra ant vienos rankos pirštų (jei ne stalius), nes paprastai žmogus vis tiek daugiau neįsimena (o ginekologai tai ir iki trečio piršto skaičiuodami neprieina):

  • 1. Žmogus yra visavalgis – o mėsa yra dar ir laimės šaltinis!

Kaskart, kai aš ziurziu dėl savo kūno estetinio ir funkcinio netobulumo, aš ne mažiau žaviuosi ir amino rūgščių sintezės bei Dievo paleistos evoliucijos pasekoje sukurto žmogaus organizmo inžineriniu tobulumu. Ir tai, kad mes vienu metu esame ir plėšrūnai mėsėdžiai (ir žuvėdai), ir romūs žaliavalgiai (ir grybėdos), yra to tik patvirtinimas.

Aš neturiu ko atsiprašinėti jokio rupšnojusio pievas gyvulio ar netgi lakstančio paskui tokius laukinio žvėriuko, kad jis man skanus keptas (o kartais ir virtas bei kitaip gerai paruoštas). Kad ir ką sakytų bendrasapiensų taip nekenčiantys veganai ir kitokie maisto radikalai, bet atiminėti ganyklas iš negalinčių jas apsaugoti gyvulėnų yra labiau šventeiviškai ciniška, nei kad pagarbiai vertinti, jog tas gyvūnėlis buvo nugalabytas ir tam, kad kiti Dievo gyviai gyventų ir kažką naudingo nuveiktų šioje planetoje, tame tarpe netgi ir juos saugant bei veisiant (jei labai parinatės, tai maldoje prieš kepsnį juos prisiminkite, amen).

Mėsoje yra sukaupta žmogui reikalingų medžiagų daugiau, nei prisiskabysite iš visos planetos augmenijos, ir tas jų bei baltymų koncentratas yra geriausia, kas gali nutikti homosapiensui vardan šios gyvybės formos pratęsimo – jei norite ilgai ir nuobodžiai žudytis visa to atsisakydami, tai palikite ramybėje, ponai veganai, norinčius vis tik geriau gyventi, nes aš irgi tuomet turiu teisę pykti, kad jūs atimate maistą mano steikui, kol jis dar gyvas, ir kaip mėsėdis plėšrūnas, bijau, turiu evoliuciškai daugiau galimybės jus besigindamas “suvalgyti“ fiziškai (o nuo vėžio ir vegetarai miršta, beje).

Gerbkite mėsą savo mitybos racione – tas gyvulėnas atidavė savo gyvastį tam, kad jūs gyventumėte, bet jūs negyvenate tam, kad vien juos rytumėte ar kad, priešingai, niekintumėte jų egzistavimą planetoje, kreivalūpiškai deklaruodami rūpestėlį. Geras kepsnys yra ne tik būtinas jūsų organizmui dėl energijos, sukauptų naudingų medžiagų ar ląstelių atnaujinimui kaip baltymų šaltinis – tai ir laimės šaltinis (nedamuštam veganui: žinok, tavo kopūstas irgi verkė, kai jam galvą pjovė – nes augalams irgi “skauda“).

Tad pažiūrėkite į vilką, koks jis lieknas ir žvitrus, ar liūtą, kuris irgi mėsėdis ir turi begalę laisvalaikio ne mityba rūpintis, o kuti kuti su liūtėmis daryti arba banaliai parpti kaip visi katukai, ir dar dabar jau pažiūrėkite į karvę, kuri paprastai nėra lieknumo ir žvitrumo (ne vien ant ledo su pačiūžomis) apibūdinimu, visą laiką užimta tik savo maisto kramtymu ir perkramtymu atrajojant, tręšiant tėviškės laukus ir pievas šiltnamio efektą ir globalinį atšilimą sukeliančia išeiga.

Mėsa jūsų netukina – kiauliškas apsirijimas tukina (žr. toliau).

  • 2. Maistų atskyrimas – salotos irgi maistas!

Grubiai imant, visas maistas yra mėsa (įskaitant paukštieną ir žuvį bei pan.), garnyras ir užkandis.

Jo “sveikumas“ dažnai yra sąlyginis sutarimo reikalas, ir dažniausiai tėra tik įdiegti įsitikinimai, kaip jį paserviruoti vienu metu ar vis tik pateikti atskirai:

Mamos logika: mėsainis kaip šlamštmaistis ir išskaidytas mėsainis kaip subalansuotas maistas (iliustracija iš cutorcopy.com)

Jei laikysime, kad mitybą mums išties nuo mažens įdiegia mamos (“skanu kaip pas mamą“, aha), tai dera atsižvelgti į tai, kaip maži vaikai valgo tai, ką jos paruošia, kol dar mama jų neišdresiravo valgyti taip, kaip “reikia“, nes vaiko lūpomis gi, sako, dievas kalba, ar ne?

Vaikai paprastai lėkštėje visą tą mamos “subalansuotą“ maistą valgo gi atskirai: pirma dažniausiai suvalgo mėsą, o tik po to daržoves, kurias irgi pasistengia suvalgyti atskirai – t.y. bulves ir salotas garnyre jie visai nemaišo į košę (“ai, skrandyje gi viskas susimaišo“ – kaip sako lietuvių liaudies patarlė), nors košėmis, atrodytų, nuo kūdikystės maitinami užaugo. Ir su duona keistai elgiasi, jei nesubari arba neparagini ir ją kartu valgyti – arba visai jos nevalgo, arba suvalgo vietoje “naudingesnio“ garnyro (“valgyk salotytes – juose daug vitaminukų!“ – kaip ir pesticidų bei kitų chemikalų, mamyte).

Ir kol neišdresiruoji, tol vaikas valgo taip, kaip išties ir derėtų maitintis!

Jam pagrindinis patiekale komponentas ir yra maistas, kai salotos jame – irgi yra atskiras maistas; ir garnyras jame – irgi yra atskiras maistas; ir netgi duona kasdieninė – tai irgi atskiras patiekalas. Tai ko jūs vaiką verčiate vienu metu susigrūsti keletą valgymų, ką?

Norite, kad valgytų daugiau salotų – tegul vienas pavalgymas dienoje ir būna joms paskirtas, bet nėra ko daryti iš jų garnyro. Ir jums taip pat šitokiu principu derėtų supaprastinti savo įprastinius patiekalus, o ne: užkandis, sriuba, pirmas, antras, desertas ir dar bananas į kišenę ar šokoladukas, nes neduoktudie nuo stalo pakilęs alkanu pakaliui link tupyklos pasijausi! Viena kepta mėsa su priekandžiu (duona arba salotomis) suteiks daug didesnį gurmaninį pasitenkinimą (ir netikšą kulinarą pasiųs toli už horizonto, nes tas nebegalės savo nevykusio kepinio užmaskuoti garnyrais bei padažais!), ir, užtikrinu, visai kitą sotumo jausmą.

Pradžioje netgi atrodys, kad kažkaip neprivalgei (gerai, jei mintyse esi nusiteikęs laikytis kūdumo dietos, tai nudžiugsi bent jau), bet neužilgo pastebėsite, kaip skaniai (!) pavalgei, ir kad pavalgei būtent to, ko norėjai: mėsos arba salotų. Ir tikrai žinosi, kad valgei, o ne ėdei, nes sąmoningai suvoksi, ką ir kaip skaniai valgei, o ne kad prisikimšai skrandį, nes nuotrauka į socialinius tinklus tiko akimis visus pavydu užmaitinti, bet kramtymas su skoniais buvo tik tam momentui, kada nufotografuotą patiekalą grūdai į burną sunaikinimui (negi išmesi?).

Atkreipkite dėmesį, kad “duona kasdieninė“ įvairiose tautose ir rasėse yra būtent energijos (ir kalorijų!) šaltinis, būtinas išgyvenimui, tačiau tai nėra maisto, kaip pasitenkinimo ir kulinarijos meno, patiekalas per se: duona, ryžiai, makaronai, bulvės, pupelės, blynai (kebabą arba tortilją į ką vynioja?) – visa tai, kas yra apstu angliavandenių ir jus tukina, vartojant per dideliais kiekiais. Todėl bet kuris dietologas jų kiekį pirmiausiai sąmoningai ar nesąmoningai ir siūlo apriboti suprasdamas, kad per šiuos ir pareina didžiausias bereikalingų kalorijų kiekis (lietuvius, kurie pateikia ryžius prie šašlykų – šaudyti vietoje ir be teismo už malkinės!).

Pradžioje atskyrę juos nuo pagrindinių patiekalų ir pradėję vartoti kaip atskirą pavalgymą, jau neužilgo pamatysite, kad kūno kilogramai ima savaime tirpti. O po to prieisite be pastangų, kančių ir raginimų prie išvados: tai jei galiu rinktis, ką valgyti, bulves arba kepsnį, tai ar aš durnas ėsti bulves vietoje kepsnio? O ir kur yra tuščios kalorijos, o kur yra skonis, energija ir baltymai?

O apie mėsos naudą aš rašiau aukščiau. Tiesa, jums visai net ir nereikės mėsos triskart per dieną, ir taip greitai jos atsivalgytumėte, kad panorėtumėte bent vakarienei, o ir pusryčiams, tapti vegetarais. Ir…

O, tai pala pala – juk tai ir yra esmė šito atskyrimo principo: jūs imate valgyti mažiau, įvairoviškiau ir natūraliau, neapkraunate virškinimo sistemos, jaučiate skonius ir mėgaujatės jais ir – tai dar ne viskas!

  • 3. Maisto kiekis – sotumas saujose!

Persirijimas yra ne šiaip jau minėta viena iš 7 mirtinų katalikui nuodėmių, ir kad aš pažadėjau be ezoterikos aiškinti, tai paaiškinsiu paprasčiau – jūsų skrandis išsitampo per dideliam kiekiui maisto, o per daug maisto jus tukina.

Ir dėl to tos skrandžio mažinimo operacijos yra ne veltui desperatiška kai kurių ėdrūnų priemonė bent kiek numesti savo kūno svorio, nors galima tą padaryti be stebuklingų tablečių ar neįgalumo likvidavimo operacijų (dar yra Šveiko metodas – klizma, o apie bulimijos metodą jums bet kuri vaikščiojanti podiumu anoreksinė pakaba paaiškintų).

Sudėkite delnus į rieškutes – va tiek, kiek juose telpa, tiek ir yra jūsų skrandžio talpa.

Kam jį, vargšą, “treniruoti“, kad jis išsiplėstų, o jūs nuolat persiėstumėte? Kam jį kimšti nuolat tiek, kad jis įprastų skubėti pusiau apvirškintą nugrūsti į žarnyną, kur gerosios bakterijos išeina dėl perkrovos iš proto ir jau puvimo bakterijų išmaldauja pagalbos, kas pasekoje išeina visokiais ozoną naikinančiais sieros vandeniliais į aplinką per išmetimo sistemą?

Jei gavote porciją tokią, kad netelpa į jūsų rieškutes (paaiškinu nelietuviams: sauja yra vienas delno kaušelis, o sudėtos abi saujos į kaušą yra rieškutės) – tai ir suvalgykite tik tiek iš jos, kiek jums į tą vieną (!) rieškutę ir tilptų, o jei drastiškai nusprendėte pabadauti svorio numetimui, tai turi tilpti ne į abi, o tik į vieną delną (saują).

Ir kadangi nebeturite tikslo tokiu atveju sugrūsti kuo daugiau, tai kramtykite kuo ilgiau ir kruopščiau – nes nedaug ten to kramtymo lieka, tai žandikauliai dirbs tą patį laiką prie mažesnio maisto kiekio. O ir skrandžiui ten apačioje atsibos laukti, kol ryklė pagaliau jam numes darbo, tai spjaus į viską ir eis į feisbukus pabrauzinti, pasiuntęs sotumo signalą smegenims, kad darbo laikas jam baigtas, o už viršvalandžius darbo inspekcija neleidžia mokėti.

Visų katalikų motina Romos Katalikų Bažnyčia (RKB) yra nors ir labiausiai reglamentuota ir procedūromis valdoma organizacija (bet todėl ir nėra kitos, kuri būtų išlikusi virš 2000 metų, tiesa?), tačiau kartu ir ganėtinai lanksti bei tolerantiška, savo avelių bendruomenei nekvaršinusi smegenų religija pridengtais kosher ar halal postulatais (Evangelijose rasite, kad ir Jėzus į fariziejų priekaištus dėl to nepaisymo Ordnung reagavo gana pašaipiai), reguliuodama, kaip ir ką kasdien valgyti, skirtingai nuo kitų religinių arba ideologinių (“buržuazinis išmislas tas jūsų olivje, tovariščiai!“) konfesijų. Tad aišku, kad jei sunkiai fiziškai dirbi – pats pasirinksi angliavandenių daug turinčią mitybą (lietuviška virtuvė iš esmės yra liaudiška vokiška kulinarija su itališkos aristokratiškos virtuvės rudimentais), ir niekas tau iš sakyklos negrūmos, kad, suprask, tu čia kažkaip nekatalikiškai maitiniesi, dievo dulke!

Vis tik ir RKB duoda gerų, mano supratimu, ir mitybos patarimų, siūlydama abstinenciją ir pasninką.

Oi ne, abstinencija sunervintų visokius sociopatus ministrus barygas – čia turima omeny ne alkoholis (vynas išvis yra liturgijos dalimi!), bet mėsos vartojimo apribojimas, kas paprastai dabar nėra būtinas kiekvieną penktadienį, kaip būdavo reglamentuota anksčiau, o tik keliskart per metus (Gavėnia ir Didysis Penktadienis, prie ko ir lietuviai prisidėjo sau dar Kūčias, lengvą užkandį prieš Piemenėlių mišias pavertę cinišku apsirijimu su 12 nemėsinių patiekalų, nors kitos katalikiškos tautos Kalėdų išvakarėse be jokios nuodėmės valgo mėsą, tačiau ją valgydamos išties laikosi pasninko principo).

O pasninkas – tai iš esmės vienas pilnas įprastinis pavalgymas, kitus du paskirstant po pusę vieno pilno, tad vis tiek valgai triskart per dieną, tik vietoje trejų pavalgymų kiekiu turi sumoje dvejus. Bet net nedamušti pagonys lietuviai turi patarlę, kad pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui – tai RKB iš esmės jums dar pusę vakarienės siūlo pasilaikyti neatidavus.

Todėl jei nedirbate kalviu arba akmenskaldžiu ir: a) jūsų vienas pavalgymas telpa į rieškutes; b) bent penktadieniais mėsą pakeičiate žuvimi bei jūros gėrybėmis arba vegetariškais patiekalais; c) visą nors vienos dienos savaitėje valgymą normuojate pagal principą “vienas ir du po pusę“ – tai kam jums tą skrandį operacija susimažinti, jei jis nepersikimš ir taip?

Dar galvoju, jei vienuolynai kada sugalvos iš savo kasdienių regulos visuomenei siūlomų dietų lėšų taip prisidurti, kaip rekolekcijoms kviečiasi pasauliečius, tai man ten mitybos prasme išties nebūtų ką veikti – nebent įmisti sumanyčiau (ir gero alaus pas trapistus).

  • 4. Dažnumas – alkis nėra badas!

Ir taip nuo kiekio prieinu aš prie valgymo dažnumo, nes noriu paklausti: o kas jums sakė, kad maitintis dera reguliariai ir bent triskart per dieną?

Dėl reguliarumo tai kaip ir aišku, nors bus žemiau – insulino sūpuoklės jus vaiko kaip Pavlovo šunytį: atėjo metas pusryčiams – skrandis urzgia, gauna maisto; metas pietums – skrandis urzgia, gauna maisto; metas vakarienei – skrandis urzgia, gauna maisto. Kam to maža, tam dar skrandis urzgia reguliariai priešpiečiams, pavakariams ir netgi miegoti neduoda, urgzdamas naktipiečių. O jei kokia draugaitė netikėtai užėjo kavukės, tai dar skrandukas urzgia ir bulkutės prie jos (o jei su draugais bernai nueina alučio, tai kaip be užkandėlės prie jo – skrandukai jų irgi urzgia, ar ne?).

O jei išvis esi kokistais sportinyks™, tai esi skrandžio žmogus, kaip laiškuose Liucilijui rašė Seneka, nes tiesiog privalai maitintis reguliariai, ir keturios valandos tarp pavalgymų yra jau netgi per ilgas laiko tarpas, nes laikmatį užsistatei pasimaitinimui kas dvi, nepamiršdamas dar įkalti proteino kokteilio prieš treniruotę ir po jos, o tų irgi gal turi keletą per dieną. Bet maistukas dažniausiai jų – tik kažkokios liesos (sic!) vištos krūtinėlės… už tai kiekiai ir dažnumas toks, kad iš tavo paros dozės visas Afrikos kaimas Velykas savaitę švęstų!

Netgi jei nebedirbate fiziškai laukuose ar gamykloje prie konvejerio, tačiau jau vis tiek dabar esate pramoninio amžiaus išmuštruoti maitintis bent triskart per dieną pagal darbo grafiką, savo valstietišką neprivalgymą tarpuose maskuodami kavutėmis ir kruasanėliais ofisiukuose.

Jūs tikrai manote, kad jei nepavalgysite pusryčių, arba per darbus praleisite pietus ar nueisite pervargę miegoti be vakarienės, tai numirsite badu? Beje, juk taip yra kartais nutikę netyčia, ar ne? Ir kaip, gyvi dar?

Oi, sakote, jei tą reikėtų sąmoningai susiplanuoti, tai žarna žarną surytų ir nualpčiau kaip balerina prieš egzaminus iš bado.

Tik kad nėra jokio bado. Yra tik alkis. O alkio priežastis – tas aukščiau minėtas Pavlovo šuns refleksas. Jūs valgyti norite ne todėl, kad praalkote, bet todėl, kad tam momentui esate save per daugelį metų išdresiravę. Net neįsivaizduojate, kad galėtų būti kitaip, tiesa?

Kada aš vaikystėje skaičiau knygas apie indėnus, man buvo keista, kad jie valgė tik kartą dienoje. Tiesą sakant, dabar jau manau, kad kartą dienoje valgė jie čia visai taip jau pasiturinčiai, nes paprastai laukinis žmogus, kuo buvo indėnai JAV kolonizavimo pradžioje, išties gyveno nedaug nutolusį gyvenimo būdą nuo mūsų protėvių iš paleolito amžiaus: kada susimedžioji ką nors, tai ir pavalgai, o jei esi prastas medžiotojas (indėniškai – vegetaras), tai esi visą laiką pusiau alkanas (nes žmogus visaėdis – žr. aukščiau). Tik žiemą vegetaru būti sunkiau, bet indėnai šiaurinėse platumose sukūrė pemikaną – puikų baltymų ir energijos bei vitaminų koncentratą, sudarytą iš vytintos mėsos, riebalų ir džiovintų uogų (o lietuvis vietoje pemikano turi lašinių ir raugintų kopūstų podelyje).

Po to bestudijuodamas karate susidūriau su visiems Kyokushinkai mėgėjams žinoma jų mokyklos kūrėjo Oyama Masutatsu istorija kalnuose (kur slapstėsi nuo amerikiečių karo policijos už JAV kariškio sumušimą, paslapčiomis maitinamas banditėlių draugų iš juodosios rinkos – sunkūs pokario okupaciniai laikai tuomet buvo). Ir tada atkreipiau dėmesį, kad tas ne tik intensyviai sportavo (visas kardio per kata ir jėgos treniruotės kilojant akmenis!), bet ir prie tokių sunkių fizinių krūvių maitinosi tik vos dukart paroje, apjungdamas pusryčius su pietumis (brunčino, kaip dabar madinga hipsteryne). Iš kalnų jis nusileido anaiptol ne lieknas ir išsekęs, o tvirtas žaliūkas, nuo kurio delno trinktelėjimo telegrafo stulpai skambėjo!

Apie musulmonišką Ramadano paprotį išvis nieko nevalgyti (ir dar negerti, ką aš siūlau kaip tik daryti priešingai, ir gerti ypač mineralinį, ir dar geriau gazuotą!) nuo saulėlydžio iki saulėtekio ir jūs žinote – ir nieko, kažkaip nei visi badu išmiršta, nei labai jau sulysta, savo pilvukus ir toliau į maišus panašiomis drapanėlėmis slėpdami. Jau minėjau katalikišką pasninką, ir taip vienuoliai paprastai “badauja“, ko RKB vos priprašo katalikų tik per Gavėnią ir Didįjį Penktadienį, nors Jėzus Kristus antai išvis 40 dienų dykumoje be maisto apsiėjo pagal ano meto žydų pranašų tradiciją misti tik skėriais, o Buddha badavo ir meditavo netgi 9 dienom ilgiau, sako, tad ir jo Vinaya mokymo budistai vienuoliai paprastai po vidurdienio maisto irgi jau vėliau nieko nebevalgo.

Ir tik šiuolaikiniam Vakarų žmogui kažkodėl reikia ėsti pagal grafiką ir dar būtinai tarpuose tarp jo, ir ypač vairuojant ar einant iš vieno taško į kitą, nekalbant jau apie tokią alinančią energetiškai veiklą, kaip sėdėjimas ant sofutės prie televizorių (nes išties – ką gi daugiau tuomet veikti, nu?). O po to skųskis viršsvoriu bei jo sukeltomis ligomis.

Nors natūraliai mūsų organizmas išties yra prisitaikęs maitintis ne triskart dienoje, bet veikiau tik kartą per tris dienas. Tiesa, su ta sąlyga, kad rieškučių kiekis vienam pavalgymui tuomet negalioja, nes kemši tiek, kiek telpa ir dar viršaus (va iš čia ir turime tą evoliucijos paveldą – išsitampantį bei susitraukiantį skrandį!).

Aš tikrai nesiūlau maitintis taip tarsi paleolite ar badauti religingai ištisais mėnesiais (nebent norite su dievais kalbėtis), nors gana neseniai savo FB sraute stebėjau vieno friendso savaitinį badavimą – nei jis per daug tuo gyrėsi, nei jis skundėsi alpimu iš bado. Ir gyvas, ir sveikas (netgi gal sveikesnis, nei kad buvo), ir dar, sako, viršsvorio vis tiek turi atlikusio.

Netgi nesiūlau įsiklausyti į organizmą ir valgyti tik tuomet, kai jau tikrai pajusite alkį – nieko čia jums nesigaus, savęs neapgaudinėkite, nes esate išsidresiravę ir išdresiruoti kaip Pavlovo šunyčiai refleksams: valgyti nustatytu laiku arba nustatytomis aplinkybėmis (pabudau, nusiprausiau – pusryčiai; pietų pertrauka – pietūs; darbas baigėsi, grįžau namo – vakarienė; ir t.p.).

Aš netgi pasiūlyčiau laikytis principo, kad valgyti gali tik tada, kai maistą užsidirbai (work for your food!), ir tai nereiškia Šv. Pauliaus antrojo laiško tesalonikiečiams (2 Tes 3:10) ar su darbo vieta tikrai jau susijusio pasėdėjimo prie kompo ofise ar pan. – tiesiog natūraliai žmogus valgydavo tik tada, kai įdėdavo fizinių pastangų maistą pasigauti arba susimedžioti (!) ar susirinkti augantį bei po to pasigaminti (malkas sukapoti, vandens atsinešti). Tai įsivaizduokite, jei kaskart vos pajutę alkį ir atėjus valgymo metui, imsite daryti po 25 atsispaudimus, 35 atsilenkimus, 45 pritūpimus bei užbėgsite laiptais į šeštą aukštą?

Nors aš panašiai elgiuosi savo treniruočių dieną (poilsis ne mažiau svarbu, tai turiu ir tinginiavimo dienų) – jokių pusryčių, kol savo programos neatidirbau!

Ir šeimoje santarvės bei laimingo gyvenimo labui siūlau laikytis Liucijos (be šv. – gi sakiau, čia bus be ezoterikos) principo: tu neužsidirbai sumuštinio, jei aš galiu iš lovos dar atsikelti tau sutepti sumuštinio. Ne, tai galioja ne vien vyrams – emancipacija, brangiosios.

Žodžiu, jei, besilaikydami jau aukščiau išdėstytų principų: a) valgysite ne anksčiau kaip 5 valandos po praeito valgymo; b) neužkandžiausite tarpuose (sultys ir vaisiai yra užkandžiai, o desertai yra kaip pavalgymas, pranešu!); c) praleisite bent kartą per kelias savaites nors vieną ar du valgymus dienoje (angl. tai vadinasi intermittent fasting – galite pasigūglinti daugiau apie principus ir šio metodo naudą sveikatai, ne tik kūno svorio subalansavimui) – badu tikrai nenumirsite, nes alkis, primenu, tėra tik jūsų galvoje insulino poveikio pasekmė!

Galop, duokite retkarčiais pailsėti virškinimo sistemai – nealinkite jos maistu, nebent išties nusprendėte sudėvėti organizmą greičiau skirto jam laiko, nes tik šiki ir ėdi, šiki ir ėdi…

  • 5. Energetikos sistema – riebalai yra raketinis kuras! 

Ir čia priėjau prie to, nuo ko aš pirštus lankstyti pradėjau – tobulo žmogaus organizmo. Nes iš maisto visų pirma gauname energiją, todėl svarbu suprasti, kaip dirba kūno energetinė sistema, kad po to patys galėtumėt nuspręsti dėl savo dietos – keto (LCHF), paleo, low carbs high protein (LCHP), Atkinson, kultūristų, maratonininkų, spec.pajėgų, nindzių ir t.t.

Nenoriu būti per daug techniškas, tad paaiškinsiu viską primityviai ir supaprastintai.

Aš jau aukščiau minėjau apie insuliną ir jo sūpuokles. Tas insulinas va ir yra pagrindinis anabolikas (kultūristai šį žodį išgirdę dabar ukši ir pukši džiugiai pasistenėdami), dalyvaujantis metabolizme (medžiagų perdirbime ir apykaitoje) – tai hormonas, kurį išskiria jūsų kepenys kasa, kad iš maisto (pagrinde – angliavandenių) kūnui reikalingai energijai paimtų gliukozę (liaudiškai – cukrų) arba (!) tos gliukozės perteklių padėtų kūne į rezervą: a) riebalais visų pirma aplink jūsų bambą, bet b) dar padeda ir į raumenis (arčiau tos vietos, kur gali “kuro“ prireikti), kas nėra taip ir blogai kultūrizmo prasme padidėjusių taip raumenų apimčių (su vandeniu ir riebalu, bet įvaizdis gi svarbiau!) pasipuikavimui prieš veidrodį, tokius pačius kačiokus ar nuo to alpstančias čikitas, ir, deja, dar į kepenis, kas visai ir negerai  (nes taip, kepenys gali nutukti kaip alkoholiko, net jei žmogus išvis nevartoja alkoholio, bet piktnaudžiauja sultimis ir cukringais vaisiais!).

Insulinas atsakingas už tinkamą cukraus (kaip kuro kūnui) balansą – t.y. už tai, kad jūsų kraujyje nebūtų per daug gliukozės (kada organizmas tuo metu gauna maisto), kas nukrypime yra vadinama hiperglikemija, arba nebūtų jos per mažai (kada organizmas tuo metu nevalgo), kas nukrypime jau yra hipoglikemija, ir šio balanso sutrikimas yra iš esmės tas cukrinis diabetas, dėl ko jis ir “koreguojamas“ (nes negydomas) insulino injekcijomis, o netikėti diabeto priepuoliai pamažinami iškart duodant tiesiogiai cukraus.

Skrandis iš jam patekusio maisto pradeda varyti gliukozę į kraują, o čia atkunta jau kasa ir pavaro į kraują savo ruožtu insuliną, kuris ta gliukoze ima rūpintis pagal šią tik ką įvardintą paskirtį – tad insulinas yra savotiškas jūsų kūno variklio karbiuratorius, nors mechanikai pataisytų, kadangi insulinas atlieka ne tik dozavimo funkciją, kaip matote, bet ir kaupia arba perdirba sukauptą rezervą.

Iš čia ir akivaizdžios išvados: a) reguliarus maitinimasis iš esmės yra insulino išskyrimo dresūra pagal Pavlovo šunyčio refleksą, kuomet alkį jums sukelia išskirtas insulinas ne dėl maisto, bet norite maisto dėl išskirto insulino; b) jei įpratinsi save valgyti dažnai arba po daug – palaikysi nuolat gana aukštą arba per didelį insulino lygį, nuo ko norėsis valgyti tik dar daugiau ir dažniau, o šis jau nebesunaudotos judėjimui gliukozės perteklius kaupsis riebalais, ir finale baigsi ne tik nutukimu, bet ir diabetu, nes nualinta kasa nebepajėgs išskirti vis daugiau insulino apdorojimui (“gydymas“ insulinu nuo diabeto, deja, savotiškai yra nugydymas kasos išleidimu į pensiją, užtikrintai paverčiantis neįgaliuoju).

Tas kuras (gliukozė) iš angliavandenių yra jums iš esmės įprastinis – tai energija, kuri padeda judėti ir funkcionuoti tamkart. Jei jos ima trūkti, organizmas pareikalauja arba staigiai papildyti kalorijomis (angliavandeniais) arba iškart gryna forma cukrumi iš aplinkos (paleolito žmogaus gliukozinį džiugesį dėl fruktozės “am, uogytė“ pakeitė ofisinio planktono gliukozinė laimė dėl sacharozės “oi, bulkytė!“), arba ima jau naudoti savo anksčiau sukauptą organizme rezervą (pasiglostom dabar savo bambutes, pasiglostom!..).

Gera žinia tame, kad riebalai savo energijos koncentracija (oktaniniu skaičiumi kaip kuras) yra iš esmės raketinis kuras, lyginant su įprastiniais angliavandeniais (gliukoze) – tad kepenų pagalba per metabolizmą iš riebalų išskiriami vadinami ketonai arba ketoniniai kūnai, kurie yra iš trijų dalių sudarytos molekulės: aceto-acetatas, beta-hidroksibutiratas ir skilimo produktas acetonas (nemanykite, kad aš juos be google prisimenu!).

Bėda, kad kaip jūs santaupų nelabai linkę išleisti, kol yra grynųjų kišenėje, taip ir organizmas truputį baiminasi, kad mamuto po trijų dienų akiratyje jums nepasitaikys, ir išvis esate indėniškai “prastas medžiotojas“. Todėl organizmas gali vietoje santaupų (jūsų riebalų pilvo srityje) imti ieškoti visų pirma užkritusių pinigų už sofos arba vaikų taupyklėse (pvz., raumenyse), ir išleisti tuos prikrapštytus pinigus ne pačiam geriausiam maistui (jausite energijos trūkumą, nors riebalų aplink bambą vis dar bus sočiai).

Todėl va dabar į madą atėjusios ketogeninės dietos esmė yra ne tik trumpalaikis badavimas, prašokant pavalgymus ar dieną pabadaujant (kad kūnas persijungtų į riebalinių rezervų naudojimą energijai), bet ir kūno apgaudinėjimas vietoje angliavandenių jam kemšant baltymus (nuo trečdalio iki bemaž pusės maisto sudėties) ir riebalus (daugiau nei pusės visos maisto sudėties, terapiniam šokui sukelti kartais net iki 90% visos maistinės vertės!) – taip, tai tikrai gana paradoksaliai skamba, kuomet meti svorį valgydamas riebiai, tarkime, lašinius (čia kaip beprocentinį kreditą gautum, kurio grąžinti į ES fondus nereiks, jei tik visą pagal tikslinę paskirtį investuoji, o ne atkatais pasidedi).

Tarp kitko, būtent dėl šito iškreipto insulino ir keto principų supratimo, pirmiausia JAV (labiausiai nutukusi tauta!), po to JK (maniškiai antroje vietoje!), o dabar ir vis labiau prie šių “sveikos gyvensenos“ standartų įdiegimų maisto pramonėje visose išsivysčiusiose šalyse (Lietuva gi yra ES narė, priminsiu, nors ir gale ten makaluojasi pagal ekonominius rodiklius, tačiau gerai paėsti visada buvo dar iki 2004 metų mūsų tautos genuose ir tradicijose, ar tu per Užgavėnes kokius Kanapinius su Lašininiais matytum, ar tu “papasninkautum“ taip kukliai su tuzinu patiekalų per Kūčias, ir pan.), turime visur tiek daug vis labiau bukėjančių nutukėlių.

Kaip taip?!

Prie vis mažesnio judrumo dėl gyvenimo patogumo, cukraus kur tik nėra produktuose (net dešra su cukrumi, kaip ir visuose padažuose ir marinatuose!), kas yra juk gliukozė – o jos nesunaudojamas energetinis perteklius stabiliai eina į riebalus kūne. Ir tuo pačiu tarsi su tuo nutukimu kovojant visur pateikiami klaikiai nuriebalinti produktai (liesas pienas, nulinio riebumo jogurtai, “dietiniu“ margarinu pakeistas sviestas, kuo mažiau lašinukų ir riebalų prekybcentrio mėsoje, ir t.t.), tačiau smegenys energijos, žinokite, nori būtent iš ketonų (tų beta-hidro-belenko), o ne gliukozės, nes jūsų kūne smegenys yra labiausiai išpuikęs kūne organas, ir jos konjako, žinote, į šamurliaką nekeičia (ir jei priverstos išlakti vodkės, tai su jomis po to nesusišnekėsi)!

Beje, tą seniau dar net ir liaudis be visų insulino, gliukozės ir ketogeninių procesų supratimo pastebėjo savo patarlėse, kad ne sotumas, bet alkis yra kūrybos, tiek mene, tiek ir inžinerijoje, viso progreso variklis (iš čia visai natūrali ir kultūros ministerijos nuostata – neprimaitinti menininkų!). Ir išties prakutę menininkai ir mokslininkai po to nelabai ką tesukurdavę ar išrasdavę, nors valgę geriau, be abejo, įskaitant ir visokius desertus.

Gliukozės perteklius ir ketonų trūkumas intelekto nestimuliuoja. Netgi pardavėjas, sako, turi būti truputį alkanas (ne apie kasininkes prekybcentriuose kalba čia).

Vienas tik tokios keto dietos trūkumas – acetono kvapas iš burnos. Nors tai yra požymis, kad ketonai jau eina į trasą, ir kai organizmas palaipsniui sugrįš iš šitų insulininių sūpuoklių pančių į natūralų, kaip evoliucijos sudėliota mūsų organizmui veikti, abiejų energijos būdų (greitojo per gliukozę ir lėtojo per ketogenezę – pastebėsiu vėl dėl sąvokų, kad ketozė yra karvių liga po apsiveršiavimo) panaudojimą bei prisitaikys jau ir prie pamiršto dėl sotumo amžiaus tokio tipo energijos aprūpinimo, tai to kvapo ir nebeliks.

Kodėl?

Nes keto, kaip sakiau, yra raketinis kuras – jo išties mažiau reikia, o pradžioje, kai įpratę esate vartoti didelius kiekius įprastinio (gliukozės), tai kurį laiką organizmas norės ir šio kuro pavaryti nedozuodamas pagal jo oktaninį skaičių, bet tik pagal litražą, todėl ir tų skilimo produktų (acetono) visada yra daugiau.

Bet kaip vėliau už tai jūs nervinsite aplinkinius ne acetono kvapu iš burnos, bet savo mityba: ėda, rupūžė, riebiai, kemša mėsą ir kiaušinienę – ir nei kiek netunka!

Ir nesakysiu, bet ir aš jaunesnis būdamas nervindavau, kai viešbučiuose komandiruotėse visada pusryčiams valgydavau sočiai tik kiaušinienę su kepta bekoniena, užsigerdamas kava, kai kažkas tuomet dūsaudamas(-a) išties tik ir toliau tukino, manydamas(-a) priešingai, save miuslikais su liesu pienu, nuriebintais jogurtėliais bei visokiais saldžiais vaisiais desertui – bet gi ten tiek daug gliukozės ir jokių riebalų ketogenezei! Nenuostabu, kad ir pietų aš urzgiančiu pilvu nelaukdavau, ir informaciją paskaitose ar konferencijose priimdavau daug geriau už tuos “dietinius“.

Faktas, kad aš turiu pilvo presą, bet jo vaizdžiai dar (!) nesimato kaip six-pack, reiškia, kad nesu aš liesas, brangieji mano zuikučiai, ką ir aukščiau minėtas KMI parodo. O fiziškai išties jaučiuosi geriau, nei dauguma, deja (jiems, nes man tai – valio!), gerokai jaunesnių už mane amžiumi geru dešimtmečiu.

Bet man dar akivaizdu, kad aš vis dar turiu riebalų perteklių (daugiau nei 10%) pilvo srityje, kurie masina mane kaip raketinis kuras, tačiau nuolat turiu ne tik deginti energiją visą kūną apimančiais jėgos pratimais (tai geriau nei bėgimas ar kardio – rašiau jau anksčiau kodėl), bet ir užmaitinti proteino kokteiliu papildomai organizmą, kad tas neieškotų energijos rezervų raumenyse, juos išsausinęs nuo vandens ir riebalų.

Mat kas dirba, tas ir energiją panaudoja, todėl pirmiausia raumenys ir išsipumpuoja vandenį (privalu gerti gausiai mineralinį tokiu atveju – su vandeniu tiesiog išpumpuojamas reikalingas raumenyse kalcis, natris ir magnis), po to ten jau sudegina susikaupusius riebalus reikiamai energijai (raumenų masė vizualiai gali pradžioje dėl to netgi sumažėti – neišsigąskite!), o po to, kaip rašiau tik ką aukščiau dėl keto “blogos naujienos“, deja, gali pradėti imti energijai naudoti jau baltymus ir taip ėsti raumenį (prasideda raumenų distrofija).

Iš vienos pusės insuliną ir tuos jo prisišaukiamus rupūžes beta-hidro-kažkokiusten kūnelius suprasti galima – per fizinę veiklą taip suaktyvuotas raumuo atsikrato daug atgyvenusių jau ląstelių, pakeisdamas jas naujomis (toks kūno savęs kanibalizmas yra vadinamas autofagija, bet jis būtinas, kad organizmas atsinaujintų ir nesuvėžėtų bei neužsinekrofilintų jo ląstelės), todėl keto, mielieji sportininkai (kai kultūristams – tik prieš pozavimo varžybas pavarant ne ant masės, o reljefo), yra gerai netgi raumenims, nes pats raumuo sustangrėja – nebėra toks tešlius. Iš kitos pusės, taigi galėtų tie beta-parazitai ketonai su savo visu insulinu iškart eiti prie pilvo riebalų – ko jie tuos bicepsus ėda, nors prisitraukimų juk ir imi padaryti daugiau?!

Tik aš čia jau į kitą temą nueinu, panašu.

* * *

Suprantama, esminis principas išties yra suvartoti tiek kalorijų, kiek tavo organizmas sudegina, jei norite palaikyti kūno masės riebalų ir raumenų balansą. Paprastai laikoma, kad vidutiniškai vyrui reikia apie 2000 kcal, o moteriai apie 1800 kcal per parą, bet čia priklauso nuo gyvenimo būdo ir netgi amžiaus bei ūgio (kaip ir nuo lyties – moterys ergonomiškai ir energetiškai ekonomiškesnės, taip išeina).

Tad jei kūno masė auga ir kaupiasi riebalai – jūs suvartojate akivaizdžiai per daug kalorijų, ir labai dera pažiūrėti ne tik į kiekius (aš rašiau aukščiau apie optimalų pavalgymo dydį – maistas turi tilpti į rieškutę!), bet ir kokio kaloringumo produktai jūsų saujose, nepamirštant ir maistinės vertės – baltymų (ypač raumenims), riebalų (ypač smegenims) bei angliavandenių (energijai), kaip ir mikroelementų ir vitaminų (sakiau, kad mėsa čia nepamainomas produktas?).

Taip pagal principus aukščiau imsite planuoti, kas telpa į tuos jūsų delnus, ir kuriuos produktus geriau pakeisti vertingesniais vietoje šlamšto. Ir jei maisto rieškutėse atrodo (tik atrodo!) pradžiai pavalgymui per mažai, tai galite jo vienam kartui padidinti kito valgymo sąskaita, visumoje išlaikydami tą trijų rieškučių per parą kiekį – taip ir dviejų kartų pavalgyti gali pakakti (kiek laiko susitaupo!).

Visumoje geriau skaičiuoti kalorijas ne parai, o savaitei – nes tiesiog treniruočių dienomis jų suvartoji daugiau, o poilsio dienomis duosi pailsėti labiau dar ir virškinimo sistemai.

Kaip ir suprantama, kad nedera apkrauti virškinimo prieš pat miegą – bet nėra ir tokios kvailos taisyklės “po šeštos vakare nevalgau“, nes pavalgius prieš miegą išties ramiau miegosis, ir pilvas neurgs naktį, kad šaldytuvas kviečia zombius ir lunatikus. Tik dera atminti, kad į rezervą riebalu tuomet padėta ši vakarinė gliukozė ryte turėtų būti sudeginama neužkraunant jos dar ir pusrytine gliukozės norma.

Išties yra skirtingi žmonių mitybos įpročiai (nes skiriasi ir gyvenimo režimas!), ir jei kam nesinori ryte valgyti, tai negi privalu dabar versi dar ir nevalgyti vakare, kada energijos balansas paroje vis tiek yra analogiškas, tik skiriasi gliukozės paskirstymo energetikos sistemoje būdai? Juk po geros jėgos treniruotės susistūmus baltymų koncentratą nusnūsti – šventas daugumai kultūristų reikalas. Jei prieš miegą jūs irgi pavartosite daugiau baltyminio maisto, o ne angliavandenių, tai nuodėmės tikrai nepadarysite – aš duodu tam išrišimą, vaikai mano.

Va todėl vaikams tradiciškai ir duodamas pieniukas prieš miegelį, nes nuo cukriuko (visų saldumynų, kas yra gliukozė) tas tik sienoms laipios, o ne parps apsąlęs. Deja, močiutės kartais “pasigerina“ anūkėlius dirbantiems tėveliams prižiūrėdamos, užmaitindamos saldainiukais ir uogytėmis bei arbatėle su medučiu ar uogienėlėmis – ir po to pusę nakties tėvai paklaikusiomis akimis dėl to kariasi, kaip nebeužliūliuojamas vaikeliukas stačiomis kukulakėmis atkutęs spurda, tarsi būtų kokaino apsiuostęs.

* * *

Pabaigai duosiu labai svarbų patarimą – žinau, kad pasitaiko entuziastų, kurie radikaliai imasi dietų, po ko dėl insulino hipogliukeminio šoko patenka į ligoninę, o ten jiems diagnuozuoja diabetą ir ima “gydyti“, tik sugriaudami bet kokias kūno perspektyvas ateityje pasveikti nuo kamuojančių negalavimų, atsikračius pakeliui dar ir viršsvorio. Medikus suprasti galima – neduokite jiems be reikalo progos jus gydyti, nes tikrai šiuo atveju nugydys, padarydami neįgaliu diabetiku!

Povaliukais, kaip sako Suvalkijoje. Negali perjungti aukštesnės pavaros, kol variklis nedirba jau per aukštomis apsukomis, kad pavarą perjungtum.

Pradžioje siūlau tiesiog išmesti iš savo raciono bent jau cukrų.

Jums tikrai jo nereikia. Jo apsčiai yra visuose produktuose, kuriuos valgote, ir net jei jums atrodo, kad jie neturi cukraus, tai organizmas ten vis tiek ras sau gliukozės, ir insulinas turės ką veikti. Arbata be cukraus įgauna skonį, ir po kiek laiko nebegalite gerti arbatos, jei net įsidėtumėte – tiesiog per saldu.

Beje, cukraus 100 gramų palyginimui yra: koloje 11 gramų, meduje 82 gramai (arbatinis šaukštelis medaus sveria 7.1 gramo), obuolyje 10 gramų, apelsine 9 gramai, banane 12 gramų, vynuogėse 16 gramų, braškėse 4.9 gramai, mėlynėse 10 gramų – netikėta, kada imi svarstyti, kas “sveikiau“ gerti ar kurie vaisiai bei uogos saldesni cukringumo ir kalorijų prasme, tiesa?

Kava irgi yra puikus produktas (koks aš mielas dietologas, nes esu dar ir už mėsą bei lašinius, pastebėjote?), ir gerai kava yra būtent dėl joje esančio kofeino (tiesą sakant, pats kofeinas netgi aktyvizuoja organizmo veiklą ir taip paskatina didesnes energijos sąnaudas, kuo prisideda savotiškai netgi prie riebalų sudeginimo), bet ir ją gerkite tik be cukraus. Ir jau nebereikės didelio puodo – užteks ir espresso, nes ten kofeino yra tiek pat, kiek gautumėte išlakę cappuccino ar latte su visais jų kaloringais priedais. Jei pradžioje vis tiek trūksta jums skysčio kiekio, tai rinkitės americano – tai tas pats espresso, tik skiestas didesniu kiekiu vandens.

Kodėl aš nesiūlau čia pieno, net į kavą? Juk, sakysite, tai yra kalcio ir baltymų šaltinis!

Bet baltymų gausite daugiau iš mėsos, kaip rašiau. Galite netgi ir proteino kokteilius pradėti vartoti, kuriuos renkasi kultūristai, nors tos išrūgos whey protein yra gal ne visai taip jau ir gerai, kadangi jos iš esmės gi yra pieno atliekos (o soja išvis užmušinėja testosteroną, tad tukina) – čia aš neturiu dar tvirtos nuomonės, todėl į savo penketuką principų ir netraukiau, tačiau aš tikrai pasisakau už proteiną netgi nesportuojantiems, ir ypač vyrams, kuriems virš 40 metų, nes mūsų, deja, raumenynas ima dėl senėjimo banaliai nykti (tik rinkdamiesi proteiną imkite, kur parašyta milk isolate, o ne milk concentrate, nes pastarojo efektą jau matote aplinkoje – per anksti plinkančiai ir pilvukus užsiauginantys jau net trisdešimtmečiai). O kalcio galite vietoje pieno tiesiog dar pavartoti papilduose (dar vienas man produktas be tvirtos nuomonės – papildymui mikroelementų jie yra naudingi, bet visumoje visais tais “vitaminukais“ tik pabranginate šlapimą, jei ir taip vartojate įvairų maistinėmis medžiagomis maistą).

Tačiau pieno produktai turi ne tik visokių preparatų ir hormonų liekanų nuo agropromo, bet yra ir moteriško hormono šaltinis (tik ką aukščiau – žr. milk concentrate!), kai riebalus išties tirpdo vyriškasis – testosteronas (todėl beprotiškai gerbiu merginas su six-pack, nes žinau, kad joms tą pasiekti yra daug sunkiau nei vaikinams – mano Instagram jos pagal palaikinimą konkuruoja su jachtomis, ir net katukai merginų presams nusileidžia!). Viename rusų filme apie sovietų ichtamnietus Vietnamo kare į klausimą, kodėl vietnamiečių tarpe nėra nutukėlių, tas atsakęs rusui ir amerikiečiui, kad vietnamiečiai tiesiog negeria pieno (o karvės gi storos).

Po to jau siūlau apriboti ne tik suvartojamą maisto kiekį rieškutėmis, bet ir angliavandenių kiekį per bazinius produktus, kuriuos aš įvardinau “duona kasdienine“: duoną (juoda pilno grūdo kiek geriau), bulves, ryžius, sojas, pupeles, makaronus ir kitus miltinius patiekalus (žr. aukščiau).

Aš todėl ir esu neigiamai nusiteikęs dėl visokių košių – paprastai jos yra daug energijos reikalaujančių veiklų maistas, kad pamaitintų pigiai ir daug (kalėjimas arba kariuomenė). Vargetoms dar pigiai galima skrandžius užpildyti taip ligoninėse ir labdaros valgyklose sriuba – čia kaip ir košė, tik visai dietinis jau toks atskiestas produktas, skirtas tiems, kas tingi kramtyti kietą maistą arba to negali (kūdikiai ar seneliai, kurių mityba remiasi kitais principais, bet nei jūs vis dar kūdikėliai, nei jau seneliukai). Ir nei jus kas į galeras įkišo irkluoti, kad kaip kiaules paplavomis (sriuba) ir jovalu (košėmis) šertų, ar ne?

Ir jei sirgdami nevalgote, tai organizmas badu nenumiršta, užtikrinu – virškinimui irgi reikia energijos, o kūne organai turi ką ir be gliukozės perdirbimo veikti tuo metu. Nesinori – ir nevalgykite.

Ir taip, bet – desertas irgi yra pavalgymas, ir neturėtumėt jais užkandžiauti nei per tą savo numatytą pavalgymą, nei tarpuose, nes rieškutėse (pamenate aukščiau?) tuomet tektų paslinkti vertingesnių produktų (mėsos arba daržovių) porciją, kad tilptų dar ir bandelė, kuri bemaž visą saują gi užima, tačiau maistingų medžiagų joje (be cukraus tiesioginei gliukozei) jūs gi nelabai ir surasite, nors yra ir becukrio šokolado (pats šokoladas yra puiku – negerai juk tik jame pridėtas cukrus).

Bet desertas nors kartą per savaitę? Prašom, negi gaila! Netgi atvirkščiai!

Kodėl manote, kad aš pats nevalgau niekada deserto? Desertai kaip maistas turi puikių savybių suteikti mums momentaliai pasitenkinimo gyvenimu jausmą, ir be jų išties būtų tik liūdniau ir liūdniau, anot poeto.

Tik kas iš to pasitenkinimo, jei po to save tik graužiate, kad cukraus ir kalorijų buvo per daug? Tai nevalgykite tiek daug ir taip dažnai – ir nereiks savęs tuomet dėl to graužti. Ir kankintis nereiks, kad kažkas uždrausta, o norisi, nes juk galima (ot dietologas iš manęs – viską leidžiu, nors ir saikingai!).

Bet jei labai dažnai norisi ir dar kasdien, tai gal gyvenimas toks nykus, kad tik desertais ir maistu jį kompensuoti tenka, nors kitus vis koučintum apie tai, koks pats gyvenime esi sėkmės guru, ką? Tik, deja, tai, kaip tavo sielos buveinė (kūnas) atrodo ir ką tu valgai, man pasako daugiau, kiek ta tavo siela išties turi dvasinių (egzistencinės ir visokios vidurio amžiaus bei gyvenimo prasmės krizės) ir psichologinių (slepiamas stresas) problemų gyvenime, o ne tai, kritikuoji tu ten valdžią ar mostaguoji patriotizmo vėliava.

Aš nuraminu bulkutines savigraužas: visi tie desertai ir kaloringi maistai išties yra gerai, jei daug judate ir reikia neakcizinio bei iš fūristų ir ūkinininkų su nuolaidėle įsigyto kuro organizmui (maratonininkai, diversantai ir specialios pajėgos išties neapsieina be snikersų). O kad būtent riebalai, o ne banalus cukrus (kuris karo metu yra deficitas dėl blokados), yra raketinis kuras – tai irgi buvo priežastimi, kodėl Wehrmacht Antrojo Pasaulinio karo metu savo diversantus ir parašiutininkus užnugaryje aprūpindavo ukrainietiškais lašiniais.

Tik vakariečiai savo kariuomenėms dabar turi jau dirbtinius susintetintus tą pačią funkcinę paskirtį atliekančius geriau saugojimui ir transportavimui (kad visas karas iš esmės yra logistika – tai dar Sun Tzu rašė) pritaikytus produktus, taip vadinamus sublimatus, kuriuos vartoja ir Volvo Ocean Race regatos aplink pasaulį dalyviai, kai reikia kompensuoti triskart daugiau kalorijų per dieną, nei normaliai reikia to žmogui, ir tai jie praranda po 10 ir daugiau kg per reisą. Bet netgi ir vargšai rusai iš specnaz įsimeta po Snickers į uniformos kišenę – vis tik šokoladukai daug skaniau, nei tas buržujų koncentruotas brudas, ir padeda lengviau pakelti karišką sunkią kasdienybę ir vadų maurojimus.

Tačiau aš čia jau į temą, kaip svorio priaugti, o ne prarasti linkstu, nors juk irgi apie mitybą. Beje, net jei džiūgaujate esantys keto dietoje, tai perspėsiu, kad po kažkurio momento gali entuziazmas baigtis, nes pradės jaustis nuovargis, suirzimas ir gal net sąnarių maudimas – tai ženklas, kad jūsų kūnas teisėtai ir pelnytai šaukiasi desertų ir angliavandenių!

Trali vali, torčiukai čia visai į kūną neina, bet gyvenimas už tai nušvinta naujomis spalvomis! Ir kad tokių krizių nenutiktų, todėl ir siūlau desertų sau neuždrausti iš viso, desertais pasimėgaujant nors kartą savaitėje. Gal tiesiog vietoje bandelių ir sausainių geriau kasdien rinktis uogas ir vaisius – juose apstu fruktozės, kas yra kokybiškesnis kuras jūsų kūno varikliui su įvairiais variklio darbą pagerinančiais priedais (vitaminais, ląsteliena ir pan.).

Jei bus jums noro, galėsiu irgi tokiu pačiu būdu pasidalinti savo požiūriu į fitnesą ne kaip kūno rengybą, bet kaip kūno kultūrą, kur kultūristams, nepaisant jų pavadinimo šaknies, ten skaityti nelabai ir bus ko – mūsų gi tikslai visai kiti, ir aš nesu “skrandžio žmogus“ anot Senekos.

O po to, kada prašoksite nekart jau pusryčius (maistą užsidirbti! – pamenate?) arba dar ir pietus, išsaugodami tuos pačius kiekio principus (pavalgymas telpa į rieškutes!), tai jau tik tuomet gal net kurią dieną pavyktų iškart ne mažiau 14 valandų apsieiti tik vandeniu (geriausia mineraliniu!) bei kava be jokių užkandžiavimų, ir nenusvaigtų kitądien makaulė tarsi pagiriojant (vienas iš šalutinių reiškinių po trumpalaikio pabadavimo – pamenate, aukščiau rašiau apie išpuikusias smegenis, kurios iš esmės yra riebalų masė, todėl nenori gliukozės, o duok jai ketonų, mat taip jos renkasi konjaką, tik čia dabar joms būsite vietoje brendžiuko dažytą pilstuką netyčia pakišę, nes jos gavo su ketonais čia dar ir acetono).

Tai va jau tik tada ir bus ta penktoji pavara greitkeliui, kai pirmoji gi tebuvo tik banalus cukraus atsisakymas.

Tiesiog supraskite, kad dietos jums reikalingos ne tamkart ir ne kažkokiam tikslui pasiekti bei grįžti prie įprastinio ėdimo įpročio. Pagal aukščiau išdėstytus penketą principų jūsų mityba turėtų būti pertvarkyta taip jau visam gyvenimui.

Todėl geriausia dieta yra ta, kuri jums padeda jaustis gerai, nes dėl skonio nesiginčijama – gal jums balandėliai skanu, o ne hamburgeriai, ar išties nereikia tiek daug mėsos kone kasdien, kiek taip labiau norisi verčiau daržovių (karvės vegetarės, primenu…), ir desertai tinka netgi gal kartą dienoje vietoje vieno iš pavalgymų, jūsų visai net ir netukindami, ir t.p.  Nes juk svarbu ne tik gauti reikalingų kūnui medžiagų, bet kad ir kūno masė tuomet būtų jūsų sveiko KMI ribose.

Beje, nustatyti optimalų kūno riebalų balansą juosmens srityje paprasta sužnybimo metodu – tiek, kiek dviem pirštais sužnybiate skruostą (ne žandukus, rubuiliukai!), tiek turėtų būti ir ant pilvo. Jei mažiau aplink bambą, tai turėtų jau matytis preso raumenys, o tokiu atveju gali tekti palaikymui labai rūpintis reguliaria mityba (nes neturite gi kuro rezervo riebalų pavidalu kūne!) ir tikslesnėmis kalorijomis tose savo rieškutėse. Na, o jei per daug ant pilvo, lyginant su skruostais, tai derėtų tą rezervą imti jau deginti vardan sveikatos, burundukėliai mano mieli. Nes riebalai ten yra išties kaip ir raketinis kuras – kūnui toksiški.

Jei nusistatytomis sau dietomis įsivarote tik anoreksiją arba vis tiek turite viršsvorio, nors kremtate, atrodytų, tik kalafiorus, tai jūsų dieta paprasčiausiai neveikia, ir mityba iš esmės todėl yra niekam tikusi, kad ir kokia dieta dabar madoje pardavinėjama kaip “pati ta veiksmingiausia“, kurią nusprendėte “išbandyti“ – tik bandyti išties gi ir nereikia. Nes banaliai neėsti – štai pati veiksmingiausia dieta.

Osu!

Reklama
Komentarai
  1. Augustas parašė:

    Taikliai čia. Ir smagiai. 😀 Puikus straipsnis.

    Cit.: “…antai kokia preambulė gavosi tarsi įvadas į mano kulinarijos knygą “Ėsk ir kūsk su Ėgiduku. Mitybos ir kūno rengybos patarimai iš Londės““

    Tai jau laukiu tos puikios knygutės.

    P.S. Cirt.: “Tas insulinas va ir yra pagrindinis anabolikas (kultūristai šį žodį išgirdę dabar ukši ir pukši džiugiai pasistenėdami), dalyvaujantis metabolizme (medžiagų perdirbime ir apykaitoje) – tai hormonas, kurį išskiria jūsų kepenys,..“

    Sutinku, čia puikus daiktas yra tas anabolikas insulinas. Nors kai aš mokiausi, tai insuliną išskirdavo ne kepenys, o kasa. Kepenys išskirdavo tulžį, katra labai padėdavo riebalų virškinime.

    • seiikan parašė:

      Nemyliu tavęs. Tu teisus dėl kasos. Ačiū!

      Visiškai nemyliu, nes teks dabar taisyti, o aš ne prie kompo. 🙂

      • Augustas parašė:

        Cit.: “Nemyliu tavęs.“

        Aš jau pratęs prie to, kad mano meilė žmonėms (ypač merginoms) dažnai būna vienpusiška. 😉

  2. Vilius parašė:

    Fruktozė, skirtingai nei gliukozė yra visiškai nenaudinga, o dargi net kenksminga organizmui. Su ja organizmas tvarkosi panašiai kaip su alkoholiu. Cukruje yra 50/50 fruktozės ir gliukozės, įvairiuose vaisiuose proporcijos skiriasi. Paskaita YouTube “Sugar: The Bitter Truth“

    • seiikan parašė:

      Alkoholis irgi naudingas, kaip ir fruktozė – viskas yra saike. 🙂 Taip, aš kaip ir rašiau – fruktozė eina tiesiu taikymu į kepenis, ir jai net insulino neprireikia, ir jos perteklinis vartojimas kepenis riebina kaip ir alkoholis. Iš kitos pusės, nedidelis kiekis vaisių yra neprastas evoliucijoje išvystytas kuro šaltinis, padedantis nepastipti prastiems medžiotojams ir tarpuose tarp sumedžiotų mėsos šaltinių. Bet tikrai nedemonizuočiau.

  3. Donatas parašė:

    Aš irgi knygos lauksiu. Pirmą kartą tokia tema straipsnį iki galo perskaičiau – smagiai skaitėsi. Ir vis tiek visi maisto derinimai kažkaip sudėtingai atrodo, liksiu prie ELF dietos.

    O tai pusryčiam geriau du bananus ar du virtus kiaušinius suėsti?

  4. Arba praleidau, arba neatidžiai skaičiau, tai paklausiu- kodėl rekomenduojat gerti gazuotą mineralinį? dėl mineralinių medžiagų – suprantu, bet kuo naudingi burbuliukai?

    • seiikan parašė:

      Užveda skrandį – pagrinde dėl to, nes turi angliarūgšties, o skrandis pats savaime yra rūgštinis. O kadangi tai yra “oras“, o ne “medžiaga“, tai pastangų ir energijos virškinimui nereikia.

    • seiikan parašė:

      Tarp kitko, pagerkite gazuoto vandens, jei nėra po ranka tų homeopatinių angliukų – suveiks daug greičiau. 🙂

  5. […] Apie mitybą – pats ilgiausias įrašas tinklaraštyje per visus metus! Ir tai įrašas, kur apie mitybos principus kalbu griaudamas ne vieną dietologų mitą – kas išbandė, tiems jau veikia. Ir tai yra paskutinis įrašas, publikuotas man dar esant vos 46 metų amžiaus… […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s