Jujutsu: iš samurajų laisvalaikio

Posted: 2004-08-02 in Kovos menai
Žymos:,

Autoriaus pastaba: tai 2004-08-02 versija; gerokai prieš tai buvo publikuota banga.lt forume panašiu temos pavadinimu. Kitur šio straipsnio versijos yra paskelbtos ir naudojamos be autoriaus sutikimo ir neteisėtai, pažeidžiant autorines teises.

* * *

Apie Jujutsu galima kalbėti labai daug. Ir nieko nepasakyti arba paskleisti visišką propagandą, kas, tam tikra prasme, yra ir daroma grynai marketinginiais tikslais akims apdūmti… 

Pats pavadinimas, iš japonų kalbos išvertus, reiškia: Ju – minkštas, Jutsu – menas, kas nusako paties meno prasmę. Tai yra: šio kovos meno strategija yra minkštesniu ar švelnesniu būdu įveikti grubų arba brutaliai agresiją naudojantį priešininką.

Nors nereikia visko taip jau ir suabsoliutinti – Ju japonų kalboje dar reiškia ir tam tikrą filosofinę doktriną, greta Wa, Hei, Heiwa, Go, Goju, Ki, Ai, Aiki, Kiai ir pan. Bet tai ne šio straipsnio tikslas jas nušviesti…

Samurajams (jap. samurau – tarnauti, tad samurai – kaip ir tarnybos žmogus, rus. t.p. “služyvyj“), ar tiksliau – kariams (jap. Bushi, kuriems priklausė ne tik samurajai, bet ir ronin, ar net kartais ninja) tam Japonijos riterių visuomeniniam sluoksniui, visad svarbiausias profesine prasme buvo Bu-jutsu, t.y. kovos menas, karo menas (kin. – Wushu).

Bu-jutsu sudaro visa eilė disciplinų, tokių kaip jojimas, ieties mėtymas ir kova su ja, kardo valdymas, šaudymas iš lanko, topografija, rikiuotės pratimai ir pan. Kol vyko feodaliniai karai, praktiškai iki diktatūriniu būdu taiką šalyje 1603 metais ir hierarchizuotą militaristinę visuomenę sukūrusiam Tokugava siogūnatui, išsilaikiusiam iki 1868 metų, tai ginklai ir buvo SVARBIAUSIA kovos priemonė kovos lauke (ir taip buvo ir yra visame pasaulyje!).

Aišku, ginklai lūždavo, pasimesdavo, užstrigdavo priešo kūne ir pan. todėl kartais prireikdavo pargriauti priešininką ir tuščiomis rankomis. Kare taisyklių nėra ir niekas nelauks, kol tu galėsi gintis ir ginklą pasiimsi. Tuo metu ir buvo populiari Yoroi-kumiuchi, arba “kova, apsirengus šarvais“.

Tai buvo gana primityvūs, iš meno pusės žvelgiant, veiksmai, ir turėjo grynai taikomąją, pridėtinę ir todėl antraeilę Bu-jutsu sistemoje reikšmę. Iš čia pastebėjimas: Jujutsu, kuri iš jos kilo, visad rėmėsi metimais, nes kokia prasmė smogti neapsaugota ranka į šarvą? Galūnę traumuosi, o šarvas ir lieka šarvas, nes kam toks šarvas, jei jis neapsaugo net nuo “plikos“ rankos smūgio? Čia tiems, kas tiki pasakomis apie “šarvą pramušančius“ kumščius, paskatinusius karate atsiradimą…

Taigi, pasibaigus nuo Kamakuros biurokratinės ir aristokratiškos visuomenės žlugimo trukusiam pilietiniam karui ir visokio plauko samurajų klanų tarpusavio kovoms stojo prievartinės taikos amžius (dar vadinamas Edo periodu): čia vyriausieji karvedžiai (jap. Shogun) Tokugavos, pavaduodami “dieviškąjį imperatorių idant jam vargintis nereikėtų“, valdė šalį diktatūriškais metodais bene 300 metų, kruopščiai sekdami, kad nekiltų vėl joks karo židinys šalies viduje, galintis peraugti į taip neseniai pergyventą pilietinį karą “visų prieš visus“.

Tam pirmiausia buvo liepta, ir sėkmingai priversta, visus mūšio lauko ginklus ir šarvus nukišti į “kamarą“, o tik “bajorams“ leista pasilikti savo savigynai po du, anksčiau ne taip ir masinėse kautynėse dažnai naudotus individualius artimos kovos ginklus – kardus: ilgąjį katana atviroms konfrontacijoms ir atviroms erdvėms, ir trumpajį wakizashi – ribotai erdvei bei patalpoms (kažkaip primena Laukinius Vakarus, kur visi save gerbiantys vyrai nešiojosi po vinčesterį ir koltą).

Kuo užsiėmė “karingieji“, likę be praktinio darbo?

Nagi, pradėjo save tobulinti kovos menuose!

Būtent pasibaigus karui ir kovoms, prasidėjo visokių kovos menų bumas, o ne iki to! Kur kariauja masinės armijos ir naudojami ginklai, nėra vietos “menui“. Beje, dziudo sukūrėjas dr. Dzigoro Kano kaip tik ir nurodo “tikro“ jujutsu atsiradimo pradžia ne ankstesnius, kaip 1600 metus…

Taip šarvai buvo padėti dūlėti į kampą ir naudojami tik paradams. O iš Yoroi-kumiuchi ir kilo Ju-jutsu. Aišku, prie to dar prisidėjo ir kinai, kurių kariniai atašė supažindino su “cin-na“ – kinų sučiupimų ir užlaužimų menu. Šarvas ir ginklas – tai “kieta“ (jap. Go)! O paliktas tik pats kūnas ir metimai – štai jums “mikštas menas“ (jap. Ju), priešpastatytas kardo aštrumui, šarvo kietumui ir pan. Aišku, prie to vėliau buvo prilipdyta filosofija, tačiau tas kilmės esmės nekeičia.

Ju-jutsu vėliau papildomai dar apjungė visą eilę sugebėjimų ir įgūdžių, kurių reikėjo samurajams-kariams, tapus taikos metu rūmų apsauginiais, policininkais, “vidaus kariuomene“ (žandarais) ir pan.: nuginkluoti priešininką, pargriauti ir sulaikyti, surišti, suimti, mažiau traumuoti ir pristatyti kur gyvą, naudoti skausmingus veiksmus “forsuotai apklausai“ (“kvota su kankinimais“ – išverčiu ne specialistams) ir pan. Nenuostabu, kad viso pasaulio policija ir panašios tarnybos naudoja dabar būtent Ju-jutsu veiksmus, o ne Karate (šie labiau pritinka diversinėms ir šturmo grupėms, kurių tikslas – priešo sunaikinimas, o ne sulaikymas ar “minkštas“ žaidimas su juo).

Bet kažkaip tokia dirbtinė ir uždara visuomenė ilgainiui išsigimsta, laisvės ir demokratijos trūkumas pareikalauja civilizuoto Vakarų pasaulio įsikišimo (ach, ir vėl tie amerikiečiai – tai jų laivynas ir komandoras Peris pareikalavo “draugauti“ ir atsiverti pasauliui!). Kaip išsigimsta klaninė bet kuri kovinė sistema, taip ilgainiui išsigimė ir Jujutsu, lyg rūdytų praktiškai nenaudojamas ginklas (net ir obelį, po kuria užkastas pokaryje dieduko šmaiseris reiktų ne vien vandeniu, bet ir alyva kartais palaistyti, sako…).

Kai feodalizmas buvo keičiamas Meiji restauracijos metu (ar “revoliucijos“, nes imperatoriui sugrąžinta valdžia, jis iš formalios sostinės Kyoto pervažiavo į tikrąją laikytą Edo, vėliau pervadintą Tokyo, vakarietiškai išrinktas parlamentas, samurajų klasė ir luominė santvarka panaikinama, Japonija atsiveria pasauliui, kuriama civilizuota ir pilietinė visuomenė) 1868 metais ir vėliau, poreikis tokiam menui labai krito.

Čia išgelbėjo… Kano Jigoro (japonai, kaip ir kinai, korėjiečiai ar rusai, rašo pirmiau pavardę), iš Ju-jutsu padaręs Ju-do! Nors pradžioje tai ir buvo vadinama Kodokan Ju-do ar net Kodokan Ju-jutsu. Tik Kano tiek spaudė “ant filosofinės pusės“, kad Do (kelias) išstūmė Jutsu (menas), kaip pasenusį, brutalų, senovinį, primityvų, grubų. Iš čia – aikido, kendo, kyudo, karate-do ir t.t.

Samurajiškos žiežulos praktikuoja džyru-tau-per-džitsę

Tačiau Ju-jutsu išlieka ganėtinai populiari ir dabar. Nes poreikis siekti daugiau, nei siūlo dziudo, visad buvo ir bus. Plius – tradicija labai gyva ir įdomi.

Kiek dabar Ju-jutsu mokyklų (Ryu)? Aibės! Ir vis dar vienos mokyklos išnyksta, kitos – atsiranda. Kiekvienas, kuris jaučia, kad turi “ką pasakyti“ šioje srityje, gali sukurti savo mokyklą ir išsikovoti vietą po saule, kai tos vietos jau ne tiek daug ir likę.

Ir visa tai yra toleruojama, nors seniesiems (ko-ryu – arba “senosios“, “tradicinės“ Ryu) ir vis pabumbant dėl konkurencijos ir sistemos praskiedimo! Svarbu, būtų išlaikomi tie patys principai, tik vienos mokyklos labiau kreipia dėmesį Atemi-waza (šokiruojančių smūgių technikai), kiti – Nage ar Kansetsu-waza, dar kiti – “parankiniams“ ginklams (Jo, Bo, Wee ir pan.). Tačiau Ju-jutsu technika savo esme vis tiek lieka viena ir ta pati.

Kaip, beje, ir Karate. Stiliaus pavadinimas neturi didesnės reikšmės, nes judesių ir veiksmų dinamika juk ta pati. Iš esmės, mes galime skirtingai vadinti duoną, tačiau ji juk ir liks duona, net jei ją suplosime iki picos.

Ju-jutsu veiksmai sutinkami praktiškai visose kovos meno mokyklose ar stiliuose, daugiau ar mažiau, lygiai taip pat, kaip ir čia visi šie veiksmai yra toleruojami. Ju-jutsu davė pradžią ir rusiškai sambo (tik sportinė sambo daugiau rėmėsi dziudo, kai kovinė – dziudziutsu; čia ir Kadočnikovo-Retiunskich sistema, ir Spiridonovo, ir Oznobyšino, ir visas tas “rukopašnyj boj“ ir t.t.), ir begalei kitų savigynos sistemų (aikido, hapkido), nes savo esme yra “minkštas menas“: negali juk būtinosios ir protingosios ginties ribų viršyti be teisinių pasekmių sau.

Pagrindiniai principai, kuriais remiasi Ju-jutsu strategijos filosofija:

1. Pasiduok, kad nugalėtum.

2. Minkštas nugali kietą.

3. Minimaliomis pastangomis – maksimalų rezultatą.

Ir t.t., ir t.p. Kas užsiima aikido ar dziudo, pastebės, kad daug yra panašumų. Galop, juk minėtos sistemos – tai kažkada buvusio didelio pyrago, vardu Jujutsu, dalys (kur dziudo – tai jo pagrindas, o aikido – grietinėlė arba saldus šokoladinis glaistas).

Gana individualiai nuošalėje čia stovi Takeda Sokaku labai stipri ir įvairiapusė sistema Daito-Ryu Aiki-Jujutsu (nes be Cin-na, protėviai, matyt, turėjo progos ir gauti Tai Czi pagrindus), iš kurios tiesiogiai išsivystė modernios japoniška Aikido ir korėjietiška Hapkido.

Na, o kadangi Ju-jutsu buvo pirmoji “rytietiška“ kovos meno sistema, su kuria susipažino Vakarų pasaulis jau XIXa. pab. – XXa. pr., tai tradicijos ir šis ilgalaikis įdirbis jai neleis numirti ir ji vis išliks ganėtinai populiari bei atsinaujinanti.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s