Kažkaip buvau įsitikinęs, kad atsakymas apie tai, ar taiči (taiji-quan) yra tik priplaukusi gimnastika, ar vis tik kovos menas, tinkamas ir civilių savigynoje, jau čia buvo duotas, tad pagalvojau gal tik įmesti klausiančiam skaitytojui nuorodą su komentaru.
Bet pasižiūrėjau archyvus ir neaptikau, todėl kiek paieškojęs naršykle radau tik savo komentarus internete dar nuo 2001 metų gruodžio 23 dienos. Perkopijuoti neverta – daug vandens ir kilobaitų nutekėjo, kai ką suvokiu dabar geriau, nei prieš daugiau nei tuziną metų, kas yra natūralu.
Vis tik esmė nesikeičia, todėl ir atsakymas į klausimą, ar tinka taiči savigynoje, yra ir taip, ir ne.
Kaip ir karate atveju, labai priklauso nuo to, ką ir kaip praktikuoji.
Kaip bet kuri kita kung-fu rūšis, taiči yra puiki sveikatingumo praktika – tiek fizinė, nežiūrint, atrodytų, tokio atpalaiduoto ir visai neatletiško būdo (man, praktikuojančiam Goju-ryu karate, tai yra per sunki gimnastika, prisipažinsiu), tiek ir psichologinė (gi atsipalaiduoji nuo streso!), tiek ir dvasinė (kada prisilaki čefyro be cukraus ir imi plaukioti taiči stiliumi, tai paglostydamas arklio karčius, tai stumdydamas debesis, tai grodamas orine kinų balalaika, ir pan.)
Iš esmės, mes taiči daugiau ir žinome kaip tokią specifinę “ezoterišką“ (ir egzotišką) kinų gimnastiką arba jogą judesyje. Tik indai labai mėgsta pozuoti savo asanose, o kinai, ko gero, yra labiau praktinės veiklos žmonės?
Tad jei sumąstysite eiti mokytis taiči kaip kovos meno, tai dar tokį trenerį, kuris praktikuoja stumiančias rankas (arba tuišou), dar rasite, bet jei norėsite kažkaip pasparinguoti kaip “tikri vyrai“, o ne krepšininkai, užsimanę regbio, bet niekad nesusidūrę su tikrais regbininkais, tuomet gali būti sunku tokią grupę rasti iš viso.
Tačiau kinų patarlė sako, kad taiči be kovinės praktikos yra kaip batų dėžė be batų, t.y. – tuščia.
Aišku, politkorektiški arbatos ceremonijos apspanginti vakariečiai “kovine praktika“ vadina tuišou, ir netgi galima rasti tokią rungtį ušu čempionatuose, kuomet laimi tas “imtynininkas“, kuris išstumia priešininką iš rato arba jį pargriauna, sugriaudamas to pusiausvyrą be “padnoškių“, tačiau nemanau, kad šie įgūdžiai, itin svarbūs (!) treniruotėje, ir yra ta “kovinė praktika“, kuri gali būti įvardinama kaip praktinė savigynos dalis.
Tad šiuo požiūriu, taiči yra tolimas savigynai metodas.
Bet visada yra kita medalio pusė, ir toje tamsiojoje – kaip tik taiči yra šlykščiai efektyvus savigynos metodas.
Kodėl sakau “šlykščiai“? Nes šitie prieplaukos troliai-mumiai visiškai nesimuša kaip vyrai! Nesimuša jie net kaip bobos iš vinčiunio. Jie netgi nesimuša pasalūniškai kaip kokie pinčiukai nindzės, kurie paklaus, kiek valandų, bet įspirs į tarpkojį visiškai normalų kin-geri.
Vat taičistai savo koviniuose pritaikymuose yra iš viso šlykščiai glitūs. Jei dar aikidoka mostaguojasi ir visaip išsisukinėja, nes kardą pametė arba ant dvaro grindų šliaužioti keliais reikia, o aukšto svečio negali šiaip praspirti ar į snukį jam vožti, tai taičistai yra tokie šlykštukai, kurių nei pastumsi (pamenate, jie tam turi savo praktiką ir paskui ušu varžybose visus šaoliniškus skinhedus prameta?), nei labai patrauksi pačiupęs.
Jų net sučiupti negali normaliai, vis išsisukinėja. O jei prisilieti, tai prilimpa aršiau nei siurbėlės upelyje prie mano sodo. Į snukį jiems sunku taip pat irgi užvožti, nes su jais prasideda tik vaziojimasis ir tąsymasis, ir… jauti, kad jau guli. Jei supykęs pašoki ir bandai iškart vožti ar spirti – vėl kažkaip arba nepataikai, arba tas prilimpa vėl, šlykštukas, arba, kas dažniausiai ir nutika, vėl žiū – tysai, tarsi pats užkliuvęs ir pargriuvęs (net ksyvos į mentūrą neparašysi, kad mušė ar griovė!).
Na, pasakykite, kaip su tokiu muštis???
Taiči didmeistris Wong Kiew Kit prieš mavašį (iš shaolin.org)
Niekaip. Ir tai yra gera būtent savigynos strategija.
Maža to, gebėjimas nukreipti ir koreguoti priešininko jėgą, bei gebėjimas generuoti savo ruožtu energiją (Lietuvos Šaolinio chunveibinų patriarchas Lapinas tai vadina fajin, bet jis žino daug kinų kalbos keiksmažodžių), o taiči veiksmai, jei gerai įsižiūrėsite į kompleksus, iš esmės yra tas pats Šaolinio kungfu (tik laaaaaabai lėėėėėėėėtas…), yra taiči stiprumas ir kaip kovos metodo. Jei kiti kovos menai link to eina, tai taiči seniai tuo adresu gyvena ir vaikšto balsuoti į savivaldos rinkimus.
Be abejo, čia praktinio kelių treniruočių seminaro nepakaks, ir savaime muštis taiči metodu neišmoksite. Gali prireikti ne vienų metų, kol išmoksite elementarių (tik ne tokių paprastų, kaip atrodo) taiči dalykų: teisingos laikysenos ir struktūros, teisingo perėjimo iš vieno takaus būvio į kitą skystą (nesugriaunant struktūros, teisingai perkeliant svorį ir nenutraukiant sklandžios dinamikos be tempo) – aš gi sakiau, kad mums, karatekoms, tokie dalykai yra per sunkūs. Netgi tiems, kurie užsiima Goju-ryu, kurioje Ju yra minkštumas, ir kurioje mokytojas tau kaip Leninas apie mokymąsi kala žodį “atsipalaiduok“. Na, nuo tokio priplaukusio taiči šlykštuko netgi geriausias Goju-ryu kūrėjo Miyagi Chojun mokinys Shinzato Jin’an yra pasikrovęs biokuro žiemai, tai ką tę, mažum, mums, netikėliams…
Tuo pačiu pasakysiu, kad ir giminingos strategiškai taiči sistemos, kaip kad bagua ar hsing-i, irgi remiasi labai panašiais principais. Jų netgi meistrai neretai mokęsi vieni iš kitų. Jei taiči čia būtų labiau linijinė (ir šaoliniška) tradicija, tai bagua, tarkime, kur bambuko apsirūkę adeptai ratais aplink medį blakutinėja, daugiau yra apskritiminė (čia kaip Shorin-ryu su Goju-ryu lyginti). Gal todėl pastarųjų nemažai meistrų yra dirbę apsauginiais ir šiaip tąsęsi su gerais kriminaliniais padugnėmis, o ten apeiti iš nugaros ir pridobti yra visai normali praktika, kuria pasišlykštėtų gal net taiči šlykštukai, laikantys save labiau dvasingais, bepaišydami sau taiji simbolį su Yin-Yang, o ne užsiimantys lošimų teorijos heksagramų deramų kombinacijų paieška babkėms nurauti.
O hshing-i praktiką, ko gero, geriausiai supras tie karateka, kas yra ne pirmus metus praktikuojantis sanchin-gata – va ten irgi su užkietėjusiais viduriais ir nepilnamečiams uždraustais padaugintais energetiniais gėrimais kraujyje daug nuveikiama ne vien astralinio kūno tobulinime pakeliui į nirvaną. Ommm… tfu, osss!
Gal, kai išeisiu į pensiją, ir aš taiči užsiimsiu. Kol kas, manau, dar iki tokio lygio nepribrendau.
Tai nereiškia, kad negalite užsiimti taiči jau dabar – čia tik aš toks negabus. Jums gal pasisektų geriau.
Esu šiek tiek bandęs praktikuoti savarankiškai, kuomet supratau, kad įvaizdis forma yra ne viskas, o svarbu dalykai, kurie prieina iki kaulų nervinio audinio, bet to nesuprasi be mokytojo, kuris tau pirmiau paaiškins dalykus, kada suvoksi, kad esi tik klipatėlė su raumenimis, ir kad laiko nepaskubinsi, ir kad taiči ir todėl yra lėtas, ir kai jau haliucinacijos prasidės be narkotikų vien nuo paties taiči, tada ir pradėsi tik mokytis iš tikro. O tai nebus ryt arba poryt, kai į snukį galima greičiau išmokti užvožti bokse ar karate.
Žodžiu, jei perspektyva jums vis dar atrodo džiuginanti, tai tik pirmyn! Bet – lėtai…
O ta proga, kad įkvėpimo nepritruktų, tai duosiu ištrauką iš rusų filmo “Kelias“ su Europos ir pasaulio daugkartiniu tuišou čempionu dagestaniečiu Džamalu Ažigirėjumi – taip, čia irgi yra truputis taiči. Tik toks greitas taiči, kada priešininkai jam gaunasi kiek per lėti, nors ir stengiasi judėti “normaliai“, kaip jiems tik taip atrodo. Tad tas lėtumas ir greitumas, kaip pasakytų Albertas Einšteinas, yra irgi reliatyvi sąvoka.
P.S. joga tik todėl už taiči populiaresnė, kad merginų subinikės aptemptomis timpomis geriau atrodo, nei su chunveibimų pižama, bet čia, ko gero, komentaras būtų kitam tinklaraščiui.
Seiikan © 誠意館 
Sveiki,
dar kartą dėkui už tokį išsamų atsakymą 🙂
Labai įdomus įvertinimas, jog visas tas tačistinis „tąsymasis“ gali būti gera strategija – aš vis priešingai maniau, kad juk muštynės tikriausiai prasideda ne nuo stumdymo, o nuo smūgio, ir turi kuo greičiau pasibaigti, užuot nežinia kaip malusis.
Taip pat labai teisinga pastaba, kad net jei strategija ir technikos gali būti parankios, visa tai turi ir probleminę pusę – ir dėl to, kad tikra velniškai sunku įsisavinti tą tokį keistą judėjimo būdą, ir dėl to, kad sunku rasti galintį to išmokyti mokytoją. Beje, pastebėčiau, kad podažniai ir mokiniaims tai ne itin rūpi – tikriausiai didžioji dauguma ateina gimnastikos, visokie koviniai pritaikymai jiems vienodai šviečia, tai nė stumiančių rankų nelabai nori. O kur dar ta bėda, jog dėl taiči egzotikos jis pritraukia visokio plauko neaiškius energetikus bei „bekontaktės kovos“ specus….
Įdomu, beje, kaip su tomis problemomis tvarkosi kiti jūsų minėti menai, bagua ir hsing-i. Viena vertus, jie ne tokie masiniai, tad galbūt mokytis susirenka tik entuziastai – kita vertus, kadangi aplink nėra daug mokytojų, o ta „paslaptinga daoistinė“ aura vis tiek yra, gal lengviau darbuotis šarlatanui?
Taip pat, gal galėtumėte kiek daugiau pakomentuoti tą „linijinis“ ir „apskritiminis“ skirtumą tarp taiči ir bagua? Esu matęs, kaip bagua’istai vaikšto ratais, bet nesuprantu, ką tai numato.
Cit.: “Taip pat, gal galėtumėte kiek daugiau pakomentuoti tą „linijinis“ ir „apskritiminis“ skirtumą tarp taiči ir bagua? Esu matęs, kaip bagua’istai vaikšto ratais, bet nesuprantu, ką tai numato.“
Ėjimas ratais kovos požiūriu paprasčiausiai yra taktinis manevras, kuris atliekamas, siekiant užeiti užpuolikui iš šono ar už nugaros. Tai yra gan paprastas dalykas, ir jokių ezoterinių aiškinimų čia nereikia (Okamo skustuvas “nupjauna“ 😉 ). Panašiai elgiasi ir Vakarų tipo boksininkai bei imtynininkai.
Tik dabar dėl sportinio pobūdžio, tai boksas ir imtynės pasidarė labai tiesmukos ir su nedaug apėjimų, kaip anksčiau būta, kada silpnesnis stipresnį įveikdavęs ar apžaisdavęs.
Užtenka ir karate tokių ezoterikų, žinok. O kata rungtis varžybose (pažiūrėk Rika Usami ir visi alpėjantys kopijuotojai) – man viena didžiulė pornografija. Tad toli ieškoti nereikia.
Linijinis yra įėjimo ar judėjimo būdas, nebūtinai patys veiksmai (taiči iš viso yra rankomis kone ištisai tik apskritimai paišomi ore) – kaip Shotokan. Gi bagua ir hsing-i yra daugiau kaip Goju-ryu, su apėjimais, užėjimais ir pan.
Cit.: “Labai įdomus įvertinimas, jog visas tas tačistinis „tąsymasis“ gali būti gera strategija – aš vis priešingai maniau, kad juk muštynės tikriausiai prasideda ne nuo stumdymo, o nuo smūgio, ir turi kuo greičiau pasibaigti, užuot nežinia kaip malusis.“
Labai teisingai manot, gerb. Andriau. Muštynės išties turi pasibaigti kaip įmanoma greičiau, idealiu atveju, jau po pirmo Tamstos smūgio ar kito veiksmo (pvz., metimo) užpuolikas turi gauti tokią traumą, kuri neleistų jam toliau kautis su Jumis. Tas “taičistinis“ tąsymasis (panašiai tąsosi ne tik taičistai, bet ir dziudokos, aikidokos, kai kurių mokyklų karatekos, vakarietiškų imtynių sportininkai) yra puikus treniruotės pratimas, mokantis pažinti užpuoliko silpnąsias ir stipriąsias puses bei jas panaudoti savo naudai. Vadinamojoje “gatvėje“ niekas (net Taiči meistras, kuris savo meno mokėsi 20 ir daugiau metų) su užpuoliku taip nesitąsytų. Visai kas kita yra tai, kad iki muštynių dažnai vyksta konflikto eskalacija su visokiais negražiais žodžiais, grėsmingom povyzom, pasistumdymais, pasitąsymais ir pan. Ir šioje (t.y. konflikto eskalacijos) fazėje šie ir panašūs “taičistiniai“ pasitąsymo pratimai gali puikiai praversti – Jus užpuolikas bando pastumti, prieš tai negražiai Jus pavadinęs, o Jūs jam “slaptą“ pasitąsymo pratimuką, ir užpuolikas griūna, o Jūs ramiai ir greitai pasitraukiat iš konflikto zonos, kol jo draugeliai nesusigaudo, kas atsitiko. Juk iš šalies žiūrint, atrodo, kad Jūs to užpuoliko net nepalietėte (beje, iš čia ir kyla legendos apie tuos “bekontaktės kovos“ meistrus, “galinčius“ įveikti užpuoliką be prisilietimo prie jo 😉 ).
Yra vieta tąsymuisi, yra ir snukiavimuisi – visaip būna. 🙂
jau metai kaip bandau pradėti mokytis taiči. Būtent “pradėti mokytis“ 🙂 dėl t.p. priežasties. Vis nukeliu iki pensijos, bet vėl neištveriu, vėl pabandau, vėl nukeliu. Iš šalies lyg ir gražiai atrodo, bet kažkas ne taip 🙂
Žiūrint, ko sieki ir nori iš tų treniruočių. Jei ezoteriškai muštis – tai gali būti ir ne tai, ko ieškai. Jei atsiplaiduoti ir turėti tokią aktyvesnę jogos versiją – galbūt, tuomet treneris kažką ne taip dėsto, kad nesigauna. Man šiuo požiūriu karate Goju-ryu yra universalesnė: ir kaip savigynos veiksmų sistema iškart veikia, ir kaip meditacija judesyje, ir tiesiog fizioterapija (kata). Karate yra daugiau, nei koja į makaulę įspirti.
Bet tema apie taiči. Balandžio mėnesį turėtų būti Lietuvos taiči čempionatas, reiks Lapino pasitikslinti.
taigi kad mano taiči mokytojai yra virtualūs, pasiskaitinėju, pažiūriu vaizdų, pabandau pakartoti vieną kitą judesį ir vėl metu, nė nepradėjęs treniruotis. Nėr aplink tokių, kurie išmanytų taiči. Arčiausiai turbūt Vilnius. O su karate (kyokushin) esu šiek tiek daugiau susipažinęs, o ir pagal charakterį labiau tinka 🙂 Šiaip ar taip, ačiū už ats.
Kaune, berods, mano bendravardis čen stiliaus taiči dėsto.
Sveiki,
Vilniuje ir Kaune moko Bob Honiball. Dėsto gerai. Verta pačiupinėt, taip sakant.
Laisvamanis iš Kauno.
ačiū, gal pasidomėsiu, jei noras užsiimti taiči visiškai nedings. O mainais į info dalinuosi savo info, gal kada pravers: shifuyanlei.blogspot.com. Jei ką, tai jis vasarą organizuoja stovyklą Kinijoje, kažkur netoli Šaolinio
Tai kad aš karateka iš prigimties, o ir kungfu daugiau gervės kryptis, kas visiškai nieko bendro su Šaoliniu. Ačiū. 🙂