Unsū (3/10): istorinis kontekstas ir šios kata sąsajos (ne tik Shotokan!)

Visa apimtimi įrašas iš 11082 žodžių (ne, knygą sudaro apie 90000, o paauglišką – apie 55000 žodžių) publikuotas iš anksto 2021-10-02 Patreon paskyroje.

Suskirstytą tekstą ištraukomis, publikuojamą kas 1-2 savaitės pramaišiui su kitomis temomis tinklaraštyje nuo 2021-10-13 pirmos dalies – skaityti čia.


Todėl visiškai suprantama, kad ir Arakaki Seisho pagal jo kilmę ir pareigas karaliaus dvare tas kung-fu mokytojas taip pat buvo irgi kinas.

Kuris, ir koks čia dabar sutapimas, bet taip pat buvo ir mano mokytojo mokytojo mokytojo mokytojo mokytojas – tas aukščiau jums paminėtasis baltosios gervės kung-fu atmainos Míng hè quán 鳴鶴拳 meistras Liú Lóng-gōng (arba japoniškai – Ryu Ryuko), gyvenęs Fuzhou mieste Fujian provincijoje Kinijoje 1793-1882, kur ir pačiam Arakaki Seisho tekę su darbo vizitais keliskart lankytis.

Nors šį kinų meistrą pavadina dažnai dar visokiais kitais vardais, kaip Xie Zhongxiang ar Wai Xinxian, bet Fuzhou wushu asociacija seniai jau pasiūliusi japonų bei okinaviečių karate mistifikatoriams išsiplauti galvas ir nekvaršinti todėl jiems jų vargšės galvos, tuo pačiu visur pagaliau pasitaisant tas kitajozines nesąmones apie kanfū savo vikipedijose.

Beje, dar ir koks keistas vėl sutapimas, kad šis kinų meistras dar taip pat buvęs ne tik baltosios gervės, bet ir taiči mokytoju mano mokytojo mokytojo mokytojui – tik aš kinų pempėmis ir tomis jų dar priplaukusiomis gimnastikomis tingiu užsiiminėti, nes man šitai yra per sunku, palyginus su karate, žinote.

Kaip ir būtina, manau, pagaliau baigti tuos nepagrįstus bandymus iš visų Shorin-ryu pakraipų pseudoistorikų ir mistifikatorių taip pačiam Arakaki Seicho vis prisikirti “šaolinišką“ Luohan-quan stilių, nes tiems glušiams niekaip nedašunta, kaip čia taip gali būti tai, kas pasekoje pavadinta Nahate (gerviški stiliai), bet praktikuota Shurite (archatiški stiliai) vietovėje (jau nekalbant apie tai, kad į šiuos naratyvo rėmus nebetelpa karate meistrai iš Tomari bei Kume).

Nes jei suvalkietis su savo tarme “kap tę mažum“ persikels į “ką yr karoče“ regioną, tai jau nebus iš kapsų?

Ryū Ryū Ko 劉龍公 (kin. Liú Lóng-gōng) – visų okinaviečių “pempių“ protėvis

* * *

Bet pasiaiškinkime, o tai kokios Arakaki Seisho kata praktikuotos, kuriomis remdamasis jis ir sukūręs savo unshu.

Visų pirma, akivaizdžiai tik gerviškos kata: tai, be abejo, sanchin, nes kokia gervė būtų be šitos “trijų kovų“ heishu-gata; ir seisan, kuri yra gerviška “trylikos metodų“ fukyu-gata arba demonstracinė kata, ir kurią, beje, pats Arakaki Seisho atliko prieš atvykusį kinų ambasadorių Shuri dvare 1867 metų kovo 24-ąją, ir kas yra netgi užfiksuota metraščiuose.

Ir dar tuomet yra paminėta shisochin, kuri ir dabar yra Goju-ryu stiliuje (bus dar žemiau…), tačiau jos pavadinimas užrašytas ne kaip dabar 四向戦 “kova į keturias puses“, bet 士壮鎮 “kario drąsos tvirtovė/stiprus miestas“, vėliau dar pakeičiant pirmą jau matytą jūsų “kilmingojo“ (žr. bushi) užrašymą į 師 “meistrą“.

Kitos kaishu-gata (t.y. “įprastinės“ kaip kovinių veiksmų kompleksai) tipo Arakaki Seisho praktikuotos ir mokytos kata yra niseishi-ho 二十四歩 (“24 žingsniai“) bei tiesiog sochin 操鎮 (“sučiumpama pilis/miestas“), kuri, neabejoju, dažnai painiojama su paminėta čia shisochin.

Bet va sochin ir niseishi dabar gal todėl ir sukelia norą Arakaki Seisho stilių vadinti tuo archatišku Luohan-quan, kadangi abiejų kata versijų juk nėra Goju-ryu ir kituose iš Nahate atėjusiuose stiliuose, tačiau juk yra Shito-ryu stiliuje, o Shotokan tie 24 žingsniai taip ir žinomi jau sujaponintu nebe “senovinio“ okinaviečių (uchina) tarimo (taip vadinamu “kinietišku“ – kuniniu), bet jau gramatiniu (taip vadinamu japonišku“ – oniniu) pavadinimu kaip nijushiho, kai va dar ir toji sochin dabar Shotokan stiliuje perrašyta paminėtais kanji kaip 壯鎭 (“stiprus/galingas/didis miestas/tvirtovė“).

O šita sochin-gata jums vis dar ne į gervę panaši? (iliustracija iš Shito-kai pinterest)

Nes gal dabar užrašoma taip todėl, kad Shito-ryu naudojamuose pagal tarimą parinktuose prasminiuose hieroglifuose užrašytas šis irgi taip sochin skambantis pavadinimas kartais gali būti nelabai padoriai išverčiamas per google dar ir kaip fuck town…

Tik va pastaroji vietovė ir yra būtent tas adresas, kuriuo derėtų pasiųsti visus tuos, kurie pradės prisivikipedinę jums akutes draskyti, kad dar Arakaki Seisho priskiriama ir shihōhai 四方拝 (“keturių pusių pagarba“), kuri taip yra Chito-ryu stiliuje – tačiau šioji mokykla išvis tik po Antrojo Pasaulinio karo sukurta ir akivaizdžiai Shorin-ryu stiliaus, nusipelniusi savo Hanso Kristijono Anderseno vardo premijos karate “istorijos“ srityje, tai palikime juos su tokiomis insinuacijomis apie autorystę dėl solidumo gal aname Sočyje.

Mabuni Kenwa tipinėje jo Shito-ryu pozicijoje sochin-gata – kai iš gervės padarai archatą (kuris būtų visiškai tipinis Shotokan, tik ten visiškai kita sochin-gata)

* * *

Ir dar jūs todėl pamenate, kaip aš jau rašiau, kad šita šotokaniška sochin juk galėtų būti dar ir smagiai adaptuota netgi Goju-ryu stiliumi prie likusių -chin grupės kata, net jei tas -chin “šaoliniškuose“ Shorin-ryu stiliuose paprastai yra užrašomas minėtu aukščiau “miestu“ 鎭 vietoje “mūšio“ 戰?

Bet jei sochin, ar Shito-ryu, ar Shotokan, taip yra akivaizdžiai savo kumščiais ir tais dilbių blokais tokia archatiška (t.y. Lohan-quan), dėl ko irgi taip, mano galva, yra klaidingai teigiama, kad Arakaki Seisho mokęs to Lohan-quan (kas leistų ne vienam vėlesniam “anūkėlių“ Shorin-ryu stiliui taip save su šiuo susisieti vardan garbės ir solidumo. O dar anądien jau man vienas instagraminis karate “ekspertas“ akutes draskęs, kad kururumfa yra Hanashiro Chomo versijos), tai va niseishi-gata yra praktikuojama juk dar ir Ryuei-ryu stiliuje kaip, aišku pagal jo vardą, Ryu Ryuko juk visiškai gerviškas paveldas.

Tiesa, jau dabar ir šitas Ryuei-ryu karate stilius, dabar susigraibydamas dar ir “standartines“ kata, būdingas JKA Shotokan (kaip pinan arba heian!), tarsi savo “autentiškas“, taip vis labiau ima pretenduoti į brolių Grimų pasekėjus, ir kas verta atskiro aprašymo, kaip šiais laikais pagaminamos “senoviškos“ karate arba kung-fu mokyklos.

Tik dar iš rimtesnių, tai ir Shito-ryu stiliaus federacijose dievagojasi, kad ta sochin tikrai iš Arakaki Seisho per Itosu Anko pas juos atėjo, o nėra joks jų mokyklos įkūrėjo Mabuni Kenwa išmislas, ir kuo, priminsiu, Shotokan stiliuje yra Funakoshi Gigo kūryba ta jų sochin-gata, kuri taip dar ir visiškai kitokia nuo Shito-ryu stiliaus sochin-gata, ir todėl ne veltui šių kata tariamas pavadinimas mums vienodai, bet kanji užrašomas skirtingai, ir nieko bendro su Arakaki Seisho paveldu neturėjo ir neturi:

* * *

Sakykite, bet jums nieko neprimena šioji kata savo pradžia?

Aha, aš irgi taip pagalvojau: taigi pasiėmė unshu ir pasidarė taip “archatiškai“ vietoje delnų jau kumščius kaip ir dabar Goju-ryu stiliui įprastinė sanchin-gata yra atliekama.

O juk Uechi-ryu stiliuje toji jų praktikuojama sanchin-gata ne tik skiriasi judesių interpretacija nuo gerokai šiuolaikiškesnės Goju-ryu ir panašių susijusių stilių, nes juk ir ateina į Uechi-ryu ne iš Ryu Ryuko gervės varianto Minghe-quan, o jau iš kitokios “tigrinės“ gervės – nuo irgi paminėtojo Shu Shiwa (kin. Zhōu Zihé 周子和 1874-1926)

Nes taip pagal nuo okinavietiškų genealogijų tyrimų, matyt, gerokai privargusios 1984-ųjų Fuzhou Wushu asociacijos pranešimus, tai šis kinų meistras buvo gimęs Zhitian kaime prie Xiangzikou miesto Ningxiang apygardoje (kur “šešios žąsys su šešiais žąsyčiais“ vietiniai ištardavę liežuvio nenusilauždami), bet ne gervės gimtinės Fujian, o jau gretimoje Hunan provincijoje.

Ir todėl, suprask, net ne Fujian Baihe-quan, bet jis taip praktikavęs “tigro garbingą kumštį“ Huzun-quan 虎尊拳, kuris pirmu skiemeniu, nors ir tigrasHunan, o šiaip, aišku, tai pagal tą vietos asociaciją, juk vis dar irgi Fujian, kaip ir tos provincijos baltoji gervė – Baihe-quan, nes prakeikti pempiniai išklykavę apie savo kung-fu pasiekimus gerokai anksčiau už tigrinius kniauklius, o Shandong juodieji tigrai turi savas pretenzijas Hunan garbingiems tigrams.

Tik va kur ten be tora-guchi “tigro-nasrų“ visiškai tipinio gervei bloko ir akivaizdžiai gerviškoje Uechi-ryu šio stiliaus makaluotojai, matyt, gerai pribembę vietinės samanės awamori, susiranda jau ne tik tigrus, bet dar ir visokius mistinius drakonus, tai būtų mūsų buvusio SAM profesinė psichiatrijos tema: “baltosios gervės karštinės gydymas nuo alkoholio abstinencijos sindromo“.

Watari-uke 渡り受け(dar: tori-uke)– tipiškai gerviškas blokas Uechi-ryu (gif iš kyusho)

Bet tas Uechi-ryu visas praktikuojamas gervės kung-fu variantas juk irgi taip atliekamas atvirais delnais vietoje kumščių, taip būdingų archatams.

Aš netgi įtarčiau, kad dėl savo Shito-ryu tas Mabuni Kenwa šitą sochin-gata pats netgi ir sukūrė, sakydamas, kad čia kata yra autentiškas (sic!) paveldas iš Arakaki Seisho (ir, spėkite iš trijų kartų, o kurią šio kata, čia nuo pačios pradžios aptariamą, taip paėmęs bei supaprastinęs dar kaip parengiamąją?).

Tai va gal todėl aš tik iš savo nepamainomo pozityvumo nepadėjau dislike prie taip vadinamos va šios jau ir unshu-gata Arakaki kata versijos (suprask, “originalios“!), kurią čia demonstruoja Patrich McCarthy – tik man neaišku (o taip, aš jo paklausiau!) iš kur jis pats ją bus išmokęs (ar vis tik “atkūręs“?), ir, matomai, atsakymo nesulauksiu, nes negalima didmeistriams tokių nepadorių klausimų uždavinėti:

* * *

(tęsinys – čia)

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s