Anan: kelioninis Goju-ryu kompleksas?

Pastaruoju metu tiek daug ištisai buvo apie fitnesą, kad jau tuoj imsite gūžčioti pečiais stebėdamiesi, ar dar vis čia tinklaraštis apie karate kitaip. Ir netgi apie lapininškus šaolinius neatpirksiu to fakto, kad apie karate senokai berašiau.

Tai nereiškia, kad užmečiau (nors Bobas, kiek Lapinas perduoda, ir padūsavo, kur esu prapuolęs) ir temą apie karate, ir bendrai karate. Karate vis tik man yra kasryt (išskyrus sekmadienius, kaip sakiau, dėl religinių sumetimų, nes būna Mišios), kadangi sanchin-gata sudaro mano mankštos dalį.

Jei manote, kad to mažai, tai eikite su didmeistriais pasiginčyti, kurie sakė, kad sanchin yra viskas. Na, visai taip jau visko gal ir nerasi, bet yra viskas, ko reikia, o ir šiaip užkietėjusios vidurius (namiškių požiūriu) čia pravarinėja, kada prieš veidrodį ją atlieki. Ir šiaip pats sau gražus gi esi prieš veidrodį, ar ne? Mano keturmetis dabar atrado save veidrodyje – va abu pagal protelį, ko gero, esame panašūs…

Bet gana apie mane ir sanchin, nes šįkart aš jums siūlau ne tik temą apie karate, ir apie karate kitaip, ir apie mano mylimą užkietėjusių vidurių gervės kungfu Goju-ryu kitaip, ir dar kitaip apie praktiką bei istoriją, nes… juk viskas susiję (ypač šiame tinklaraštyje).

Prašau – Sakumoto Tsuguo, Ryuei-ryu meistro atliekama kata Anan (ša, Senojo Testamento mylėtojai!):

https://www.youtube.com/watch?v=SugmDuEwhzo

Pažiūrėjot? Jei iš tiesų esate studijavę Goju-ryu, tai iškart girdžiu, kaip sakot:

– Rupke, bet juk čia prigraibyta veiksmų iš saifa, kururumfa, gekisai, sanseru ir shisochin kata!

O gal iš tiesų atvirkščiai, ką?

Žinant, kokiu inovatoriumi buvęs Miyagi Chojun, kuris perdarinėjo iš savo mokytojo Higashionna Kanryo gautą Nahate sistemą į Goju-ryu, tai nestebina tiek panaši pagal įtempimą atlikimo maniera, tiek ir visa eilė išplėtotų kata veiksmų, kurių pavadinimus tik ką įgarsinau aukščiau.

Juokingiausia, kad be Miyagi Chojun, kitos mokyklos tų kata ir neturi, nebent kokia Shito-ryu, bet tai jos kūrėjas Mabuni Kenwa su Miyagi Chojun buvo geri bičiuliai ir iš pastarojo pirmasis, būdamas Shorin-ryu meistru, nemažai mokėsi, kad įvaldytų ir tai, ką Funakoshi Gichin vėliau vadino Shorei-ryu (iš esmės, tai Mabuni stilius buvo daugiau Shurite su Tomarite elementais, Funakoshi – Tomarite su Shurite elementais, o Miyagi – Nahate, tačiau gekisai iš esmės yra Shorin-ryu įtaka).

Aš anaiptol nesakau, kad Ryuei-ryu davė pradžią Goju-ryu. Miyagi nesimokė iš šitos mokyklos meistrų (bent jau neturiu apie tai duomenų). Bet… šio mokytojas juk mokėsi pas tą patį Ryuryuko (kin. Xie Zhongxiang 謝宗祥 džk Xia YiYi 謝如如 arba, mandarinų, t.y. dabartine bendrine kinų kalba, brolis Ryuryu, kur “ko“ tą ir reiškia), kaip ir Ryuei-ryu patriarchai tuo metu tą darė Fudzian provincijoje Kinijoje.

Kitaip tariant, Ryuei-ryu taip ir vadinasi, kuo yra: Ryuryuko mokykla/stilius (ar bent tai, kaip tą gervę suprato Ryuryuko mokiniai, šią mokyklą pasekoje atidarę).

Sakumoto Tsuguo, Ryuei-ryu meistras, sanseru-gata – neapsigaukite šita “bobikai, tarnauk!“ poza, nes čia tik ką kažkam nulaužta ranka arba nusuktas sprandas, nelygu kaip interpretuosi (iš karate-austria.at) 

Higashionna Kanryo neparvežė iš Kinijos į Okinavą visų tų kata, kurios jam kartais nelemtai pripaišomos (kažkodėl Goju-ryu “istorikų“, kurie taip tik nederamai nuvertina savo mokyklos įkūrėją!), ir kurios yra Goju-ryu (ir kurių nėra To’on-ryu, t.y. Higashionna stiliaus karate, kurios patriarchas Kyoda Juhatsu, sempai ant Miyagi Chojun, nebent buvo toks nevykėlis kaip aš, kuris sempai ant Tomo su Romanu, bet jie Goju-ryu yra gerokai “sempai ant manęs“, nes su juodais, o aš baklažanas – gyvenime visaip būna, osu!).

Bet už tai tos kata puikuojasi sąraše Ryuei-ryu karate. Štai šitos, kurios yra ir Goju-ryu:

• Sanchin – na, kaip Nahate visi tie gerviški stiliai be jos?! Aišku, kad Higashionna mokė.
• Sanseirui (sanseru) – iš viso, kuri Gervė yra be šitos? Ir Higashionna mokė, ir Uechi per Sushiwa parvilko.
• Seiunchin (seiyunchin) – tik Goju-ryu ir susijusiose (pvz. Shito-ryu, Isshin-ryu), o Higashionna nemokė (nėra To’on-ryu, Higashionna vardo stiliuje).
• Seisan – ši visose Nahate mokyklose yra demonstracinė (“viešoji“) kata.
• Tensho – čia įdomiau, nes gi ją tik Miyagi Chojun sukūrė, ar ne?… O gal ne?
• Kururunfa (kururumfa) – kaip ir seiyunchin, ir įdomu, kur prapuolusi Ryuei-ryu tuomet saifa?
• Suparimpei – čia yra aukščiausia kata Goju-ryu, o va Uechi-ryu šitos ir nėra, nes didmeistris “nepavilko“.

Be abejo, tiek Goju-ryu (ir To’on-ryu), tiek ir Ryuei-ryu bendrumas nestebina, kada šaltinis vienas – aukščiau minėtasis Gervės kung-fu meistras Ryuryu Ko. Juolab, kad netgi Sakumoto atliekamą kata bežiūrėdami čia matysite aiškiai gervę (aš tiek neišgeriu, kad matyčiau katuką, muses vaikantį, bet gal kieno kepenys stipresni?).

Na, ji tokia kieta, įtempta (“užkietėjusių vidurių“, aha), kaip ir viskas, kas iš kinų pas okinaviečius pakliuvo ir tų buvo interpretuota, “kad tiktų muštynėms“ (ar jūs nuoširdžiai manot, kad okinaviečiai buvo tokie taikūs locheliai, kurie ieškojo sveikatos šaltinio gimnastikoje, vadinamoje kata, labai uoliai besigilindami į kinų gimnastikos ir sveikatingumo sistemą kanfū?).

Man anan-gata iš Ryuei-ryu labai patinka. Galop, ne veltui ji yra Sakumoto tokia firminė, jo dažnai demonstruojama ir su juo tapatinama. Bet patinka ir atlikimas (gal vietomis norėtųsi daugiau ju, o ne greito ir staigaus go, kaip gervei būdinga, bet tai kas aš toks esu, kad kritikuočiau tą plikį?). Ir bunkai patinka – toks tiesmukai gerviškas: pačiupau, nusukau, pyst – žiū, jau guli (kaip buratinai iš medinukų gervės vinčunio ir pritartų juk).

Patinka, kad kata yra ne kumštinė (čia tie “locheliai“ iš Lochan-quan kumštukus mėgsta, bet tai koks vienuolis, ar iš Šaolinio, ar šiaip prie celibato, kumštukų nemėgsta, kurie tampa gal jiems blondinėmis?), o atvirų delnų – rasite kata daug blokų-nukreipimų-užkabinimų, nemažai atakų delno pagrindu (primenu: shisochin-gata nėra nei vieno smūgio kumščiu tsuki!).

Jei jau taip Bruce Lee būtų buvęs karate meistru, tai, ko gero, derėtų paklausyti jo patarimo kasdien stengtis kuo daugiau atmesti ir sumažinti, bei visa tai išgryninti. Gali būti, kad anan-gata kaip tik kompaktiškai va ir “atmeta“ (ar vis tik apjungia?) mano minėtas aukščiau Goju-ryu kata. Bet nieko nepraranda, viskas čia irgi yra.

O jūsų bendrame išsilavinime yra dar vienas puikus okinavietiškos karate stilius, artimas ir mano mylimam karate “monstrui“ – Ryuei-ryu.