Kakiwake-uke, kuris nėra kakiwake-uke

Jei vis dar nesekate Iain Abernethy facebook, jo tinklaraštyje, jo naujienlaiškyje ar youtube, tai nesuprantu, ko laukiate ir to dabar nepadarote?

Suprantu, kad dar prieš dešimtmetį buvę problemų ne vienam su anglų kalbos nemokėjimu,  bet dabar net koks Užpalių kaimo bernas, dirbęs Anglijoje kileriu… k-hm, chicken farm – t.y. viščiukų fermoje, suprastų, apie ką kalbama. Ir tik užsispyrę vietiniai savamoksliai mūsų kovos menų “patriarchai“ ir visokie “unikumai“ iki šiol studijuoja ruskių išradinėjimus ir paspirtuko (nors ką jie pagal brėžinius surinkinėtų, o vis tiek kalašnikovas gaunasi) išradinėjimus kovos menuose, nes kitos kalbos nemoka ir nesupranta, kaip, beje, ir jų didžiatautiniai šaltiniai, mirkstantys savo nežinios ir susireikšminimo kemsyne su šūkiu “Rasieja vpierdie!“.

Bet gal grįžkime prie Iain ir jo karate matymo, tokio artimo mano požiūriui, ir iš kurio aš pats galiu ne mažiau pasimokyti.

Man labai patinka jo bunkai ir kata iššifravimo interpretacijos, kaip jis išgliaudo kata judesius ir suteikia jiems labai pragmatišką, logišką, praktišką ir efektyvų bei nesunkiai įgyvendinamą kovoje prasmę. Japoniškieji ir okinavietiškieji, deja, didmeistriai, kurių vardai dabar garsesni už jų mokytojus ir jų stilių kūrėjus, nueinančius užmarštin, tyliai tik kūkčioja kamputyje, nes ir čia Vakarai sugeba suteikti ne tik naują gyvenimą Rytų kovos menui, bet ir sugrąžinti jam esmę, kuri buvo pamesta.

Nes esu tokių “tradicinių“ ar “kanoninių“ blėnių prisižiūrėjęs, kuriais ir patys kata interpretuotojai mažai tiki, kad net paikas jų mokinių ar pasekėjų pasiaiškinimas, neva, tai yra tik kihon-bunkai (žr. ankstesnes temas, kad tokia sąvoka yra nesąmonė), kad neaišku, ar juoktis, ar verkti, nes paaiškinimai yra išvis nei į tvorą, nei į mietą, nei į makivarą. Todėl nenuostabu, kad aš visada Iainui bėdavojausi – kaip gaila, kad jis ne Goju-ryu studijuoja, o Shorin-ryu (japoniškas variantas vadinasi, priminsiu, Shotokan, kuris sudaro ir visą pradinę bazinę Kyokushinkai techniką).

Iš japoniškosios Shotokan karate kilęs korėjietiškasis taekwondo savo interpretacijomis perspjauna visus džedajus su nindzėmis (iš tacticaltaekwondo.wordpress.com)

Tačiau ar jis, ar kažkokie bunkai dievai, bet išgirdo, ir jau galite rasti bent trijų Goju-ryu (jos yra ir japoniškame Shito-ryu, kuris savotiškas mišinys Shorin-ryu su Goju-ryu) kata jo pateikiamas kai kurių veiksmų ir judesių interpretacijas. Tikiuosi, kad jų bus daugiau, o aš paprasčiausiai duosiu nuorodas į dabar esamas:

• Sepai
• Sanseru
• Seisan – šitoje nagrinėja pradžią, kuri yra būdinga visoms užkietėjusių vidurių gervės kanfū kata, dabar esančioms ir Goju-ryu (sanchin, shisochin, sanseru, seisan, suparimpei).

Ir vat pastarąją panagrinėsiu, nes turiu priekaištų, ką išdėsčiau ir jam, o jums, tikiuosi, irgi bus įdomu.

* * *

Tas dvigubas blokas dilbiais į išorę, kuriais prasideda visa eilė mano tik ką išvardintų kata – nėra joks kakiwake-uke, kurį įpratę matyti Shorin-ryu (ir Shotokan/Fudokan) stiliuje.

Esminis skirtumas tame, kad kakiwake-uke atliekant dilbiai išsiskirdami jau pasukami savo išorinėmis briaunomis į išorę, kaip ir alkūnės labiau nutolę, nei kumščiai. Šitame gi morote-uchi-uke (arba dvigubame bloke į šalis: morote-yoko-uke, kaip Shotokan įprasta įvardinti), kaip matote, dilbių vidinės briaunos (dilbiakauliai nykščio pusėje) nukreipiamos į išorę, kaip ir tarpas tarp alkūnių yra ženkliai mažesnis, nei tarpas tarp kumščių.

Kakiwake-uke pagal Shorin-ryu/Shotokan (iš carlos.rg10.net)

Shorin-ryu stiliaus karateka labai painiojasi, pripratę prie saviškio kakiwake-uke, manydami, kad čia ir Goju-ryu tas pats judesys ir blokas, tik, suprask, kadangi distancija mažesnė, tai dilbiai “nespėja“ užbaigti savo pilnos judesio amplitudės.

O aš sakau, kad tame yra esminis skirtumas – Goju-ryu yra mano minėtoji Baihe-quan (arba kaip šaipausi, kad ne baltosios ar klykiančios gervės kung-fu, o okinavietiškas variantas, kuriam labiau tinka pavadinimas užkietėjusių vidurių gervės kanfū; o iš pliauskos drožtos gervės kanfū adeptai iš vinčunio, ša!).

Shorin-ryu gi yra kita kanfū™ (sąvokos skirtumą tarp kung-fu ir kanfū sugalvojo Šaolinio lietuviškos tradicijos patriarchas Tomas Lapinskas, džk Lapinas) – t.y. daltonikų tigras, pametęs juosteles (šiaip gervė balta, o tigras juodas – viena iš mįslių-testų, pagal kuriuos galima atsirinkti, kiek žmogus iš tiesų skiria “kovinę gimnastiką“ nuo kovos meno, bet tema anksčiau buvusi), tad ne veltui ir Shotokan savo totemu ir emblema pasirinko būtent tigrą. Tad čia ne tos sistemos granatos, kaip sakė sovietiniame blokbasteryje “Balta dykumos saulė“.

Ir šiame kanfū tas blokas kakiwake-uke iš tiesų praskiria dvigubą frontalią ataką. Jei norite, tai toks blokas, tik trumpesnėje, nes gerviškoje, formoje, kur alkūnės visada arčiau kūno, yra ir Goju-ryu: seiyunchin-gata – kaip tik pačioje pradžioje. Viena iš tokių pritaikymo formų – tai tikrai tas stabdantis pleištas, apie kurį kalba ir Iain savo klipe (todėl seiyunchin-gata, kuri yra iš esmės artimų grumtynių arba imtynių kata, iškart ir stojiesi į 45 laipsnių orientuotą žemą plačią sumo imtynininko shiho-dachi!).

Tik vat po kakiwake-uke tai Shorin-ryu paprastai atakuojamas centras spyriu arba perimant sučiupimą (manote, kam kumščiai) po pažasčia viena ranka ir kita atliekant tsuki, kai Goju-ryu seiyunchin-gata variante siūloma apglėbti rankas iš viršaus per išorę ir prakišant po apačia bei sučiumpant apykaklę, po ko seka primygtinis prašymas “pareik, Maryte, ant blow-job“ (vaikai, negūglinkite, jums dar anksti).

Morote-chudan-uke – dvigubas blokas sanchin-dachi stovėsenoje (iš shinkitaikarate.ca)

Būtent Shorin-ryu keliu interpretuodamas nuėjo čia ir pats Iain, kas man labai gaila, iš tiesų.

O nuėjo todėl, kad Goju-ryu ne veltui yra kilęs iš klykiančios (ar steninčios, kokia ji tapo Okinavoje) gervės. Juk morote-uchi-uke (Goju-ryu vadintųsi atbulai – soto-uke, o paprastai toks blokas dilbiu ude-uke vadinamas tiesiog vidurinio lygio, tad būtų chudan-morote-uke arba morote-chudan-uke, kai Japonijoje tradiciškai pramintas morote-yoko-uke) atliekamas su muchimi – t.y. įtempimu ir lėtai.

Kas paprastai rodo, kad grumiamasi (angl. grappling čia tinka geriausiai, ne vien struggling) su pasipriešinimu. Tai nėra toks greitas įeinantis judesys, kokį rodo Iain savo “išvirkščiu“ prie kata pritemptu kakiwake-uke, nors pačiam automatiškai norisi iškart pasitaisyti ir vietoje vidinių briaunų pasukti pilnai iki išorinių (klipe tą matote, kada užsimiršta ir tas jam gaunasi natūraliai).

Lėtas ir su jėga – čia yra muchimi esmė, kas Shorin-ryu, ypač jau dabar, yra išvis nepraktikuojama (netgi Shotokan esanti hangetsu-gata, kilusi iš mūsiškės seisan-gata, nebėra suvokiama kaip muchimi praktikos dalis), tačiau muchimi yra apsčiai Goju-ryu, ir būtent taip prasideda visos aukščiau mano išvardintos gervės kata, atkartojančios sanchin-gata kaip bazinį pratimą ir bazinę kata, visa ko alfą ir omegą Goju-ryu karate.

Tad koks būtų mano interpretacijos pasiūlymas?

Tai yra ne įeinanti (irimi) kontrataka pleištu prieš frontalią ataką, o gynyba nuo abiejų rankų dilbių sučiupimo iš viršaus dviem rankomis. Na, ne visos muštynės prasideda dešiniu kumščiu į kairį žandą – ko gero, anuomet buvo gana dažnas įprotis sučiupti abi rankas, taip neleidžiant užpultąjam galimai priešintis. Ši ataka iš tokių “dar ne muštynės“ grėsmės lygio yra ir dabar, o aikido praktikuojama kaip viena iš tuzino bazinių, kur vadinasi ryote-dori (dviejų riešų sučiupimas).

Ryote-dori sučiupimas ir ką iš to prikuria dziudo – spardosi baisiau už karateka, siaubas, ko Funakoshi su Miyagi tą Kano primokino! (iš judodairago.com)

Kaip nuo tokios siūlo gintis kata?

Va tuo dvigubu “bloku“ – tik ne kakiwake-uke, o morote-uchi-uke, kaip sakiau.

Išsukite, pastebėdami, kad poveikis vyksta priešininko nykščiams. Jei nepaleido, tai jo rankos susikryžiuoja, po ko galite atlikti ir metimą juji-nage (metimas, sukryžiavus priešininkui rankas). Ir kata mokina dar vieną niuansą – prie tokios atakos jūs žengiate jau į kovinę sanchin-dachi artimos kovos stovėseną dešine pėda pirmyn, ją įsukdami puslankiu ir “pasalūniškai“ tarp priešininko kojų: a) jei jis traukia, jūs įgavote stabilumą; b) jūs esate jo erdvėje ir ją kontroliuojate taip įžengę.

Po to kata mokina toliau su muchimi, kad gali būti, jog pastangų nepakako ir tas, rupūžė, laikė stipriau – dabar eilė hikite (atitraukimui vienos rankos) su muchimi. Čia padėkite stumdami savo kairiu chudan-uke bloku – priešininko rankos labiau kryžiuojasi, susikuria svertai, kurie padeda išplėšti sučiupimą. Toliau atemi smūgiu tsuki arba, jei vėl toliau muchimi – tai ir atliekate iki galo tuo judesiu metimą juji-nage.

Karate, kaip sakiau, yra daugiau imtynės, nei boksas – čia tik japonams susišvietė tarpukariu kitaip, nes tie juk turi savo jujutsu, iš kurios Rio paplūdimiuose ar karnavaluose prisižiūrėję į menkai stringais pridengtas subinytes brazilai padarė pornografiją, pavadinę ją BJJ (ne blow-job jujutsu, o Brazilian jiujitsu, aha).

Pasipraktikavus, bus matyti, kiek kata judesiai yra šioje fazėje logiški ir gerai apgalvoti, sekantys pagal natūralias priešininko reakcijas ir situaciją: jei jis taip – mes darome taip; nepakako – taip; nepakako – dar taip; nepakako – va šitaip ir taip vat. Aišku, veiksmo turi pakakti iškart ir primoje fazėje, bet gyvenime būna visaip, todėl ir kata sudėlioja visą eilę veiksmų, kaip konfliktą užbaigti čia ir dabar, o ne veliantis į beprasmišką straksėjimą ir kumščiavimąsi, vadinamą fuflokontaktiniu sparingu – Iain savo klipe smagiai irgi visą seką ta pačia logika dėlioja.

Jei veiksmas baigiasi greičiau – tuo mums geriau, mažiau stenėjimo įrodinėjant, kieno kanfū geresnė. Jei išsilaisvinot anksčiau ir galite pribaigti arba nutraukti kontaktą – dar geriau, tikrai nebūtina pasipiktinti, kad jau jus čia paleido ir negalite atlikti juji-nage ar vožti jam gyaku-zuki. Nugrius arba atšoks – tai juk galėsite įspirti bent jau pilnam moraliniam pasitenkinimui, bet šito nei aš, nei kata nemokina, pastebėjot?…

Juji-nage – sukryžiuotų rankų metimą atlieka piktasis ir visai netaikingasis aikidoka, pats jas pačiupęs ir skausmingai išsukinėdamas (iš ytimg.com)

Na, bet tolimesni Iain aiškinimai ir seisan-gata interpretavimas yra tikrai smagūs pažiūrėti. Pritaikysite – ir į sveikatą jums (ne priešininkui, aišku).

Apie seipai ir sanseru kata pastabas, ko gero, kitąkart. Dabar palieku praktikuotis pradinį dviejų sinchroniškų vidurinių “blokų“ (juk kažkoks kvailys smūgiavo vienu metu dviem rankomis, o gal tai buvo du susitarę kvailiai – sic!) judesį iš sanchin-gata. Ir kuo labiau tori (puolantysis) priešinsis ir laikysis stipriau įsikibęs – tuo jums daugiau galimybių atidirbti visą seką: uke su žingsiu į sanchin-dachi, po to hikite ir jį sekantis gyaku-zuki – viskas su muchimi. Kaip kata – būtent taip.

Osu!