Dilema

Būti ar nebūti – štai kur klausimas! – spėliojo sau danų princas Hamletas anglų dramaturgo Bilo Šekspyro (William Shakespeare, įsimenama rašyba kaip “šakės PR-re“) tokio paties pavadinimo pjesėje apie gyvenimą, valdžią ir vargšą Joriką.

Tai va kaip tas vargšelis Jorikas aš ir vėl suku savo kaukuolę, arba tai, kas yra joje ir vadinama šiaip makaule: būti man vieninteliu ir nepakartojamu (bepigu tokiu būti, kai esi vienintelis) lietuvišku tinklaraščiu apie karate konkrečiai ir kovos meną bendrai, ar prašapti dar vienu anglišku blog(i)u?

Todėl kreipiuosi į jus patarimo, ir ką jūs apie tai manote.

Facebook šis klausimas buvo priimtas palankiai ir siūlymui pradėti rašyti toliau angliškai iš esmės pritarta. Google Plus, kaip visada, yra mirusių sielų buveinė, tai aš gal esu astrališkai kurčias, idant jų ūbavimo nesigirdėjo. Bet svarbu ir tai, ką manote tie, kas iš tiesų skaitote šį tinklaraštį, o ne mane, kuris tarp įvairių temų socialiniuose tinkluose retkarčiais prakiša ir nuorodą į šį tinklaraštį.

Iš esmės, tai tokia mano mintis ne nauja – jau buvau netgi performinęs viską angliškai ir “pradėjęs“ nuo 2011 metų liepos 31 dienos, bet ir savaitei dar nepraėjus ėmiau ir persigalvojau, sugrįždamas prie gimtosios kalbos. Aišku, tiek viena, tiek kita rašymo kalba turi savų privalumų ir trūkumų – o angliškai, be abejo, viskas būtų tarsi iš naujo, bet yra ir privalumas gauti platesnės auditorijos atsiliepimus, kas irgi vilioja. Galop, mano mokytojai, buvę, esami (ir, gali būti, dar būsimi?) kalba angliškai, tad jei susimiltų, tai paskaitę bent jau pataisytų mano blėnis.

Tad lauksiu patarimo.

“Hamletas kontempliuoja Joriko kaukuolę“ pagal Salvador Dali, o aš kontempliuoju tinklaraščio kalbą (iš doubletakeart.com)

O tuomkart sakau, kad turiu mintyse jau kelias temas, kurios, priklausomai nuo to, kaip patarsite, bus išguldytos angliškai arba lietuviškai:

• Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais – šešios tensho-gata rankos ir koks būtų bunkai (mano interpretacija);
• Kaip jūs jachtą pavadinsit, taip ji ir plauks – tęsinys apie pasispardymus, nagrinėjant tą dalį, kaip keri-waza (spyrių technikos) įvardinimo būdas įtakoja jos vystymąsi ir pritaikymą, ir kodėl “karatistiški“ spyriai yra vat tokie, nors galėjo būti kitokie.

Pastaroji tema galėtų, aišku, ir palaukti, nes šeštadienį, panašu, pasigavau kairio kelio sąnario uždegimą, nesgi manęs nuotykis su nuo treniruočių neabaidžiusia skaudančia nugara, kuris užpernai baigėsi tameshiwari snukiu į grindis ir pasivėžinimu greitosios pagalbos automobiliu bei 8 mėnesių iškritimu iš treniruočių (kai per tą laiką Bobas išsiskyrė su Simona ir klubas subyrėjo į dvi dalis), jau nurodžius gydytojui man nebekvailioti ir prirašius rimtų nuskausminamųjų, manęs, panašu, nieko nepamokė: aišku, jei ne ta koja išlipi iš lovos, tai juk prasimankštins kroselį bėgdama, po ko juk reikia niurktelėti į ledinį šaltinuotos upės vandenį, aha.

Bet tema ne apie galūnes, o apie dilemą, ir kokie būtų jūsų patarimai – let’s go global?