Jei jau rašiau apie “šleivas pėdas“ sanchin stovėsenoje, tai apie pėdas šįkart irgi pratęsiu – tik kitu kampu, atsiprašant už kalambūrą.
Juolab, kad per Kalėdas diskutavome su beveik žentu, ir jis sutiko, kad basomis yra gerai, bet įsitikinęs – tik ne ant kieto paviršiaus.
Gi aš savo ruožtu sakau, kad nesiginčyk su tėtuku! pats kaip karatistas “basakojis valstietis“ (anot “hunveibinų vado“ Tomo Lapinsko iš kanfū “kinų disneilendo“), tai mėgstu kaip tik labiau basomis vaikščioti, ir ne tik po sodą, kada slampinėju iš paskos žoliapjovei.
Aišku, po to padai sunkiai atsiplauna – bet tai vienintelis tokios užgaidos trūkumas, kurį man pilnai kompensuoja kiti malonumai, nes ir po apylinkes ne vieną kilometrą esu visokiais šunkeliais basomis nuėjęs.
Hipis valkatėlė – nei pižamos su šniūrėku, nei treningiukų su kedasais…
* * *
Tinka man ir asfaltu goglinėti, nes taip nekart dviračių ir pėsčiųjų takeliu nuo vietinės “jūros“ esu parėjęs (smėliuoti padai nudžiūsta pakeliui).
Ir namie aš vaikščioti linkęs būtent basomis – šlepetės man yra mažiausiai reikalinga namų aprangos dalis, ir netgi kai kojos pradeda šAlti (šąla – Ą tik esamojo laiko formoje su nosine #grammarnazi), tai nusimaunu kojines, jei to dar nebūnu padaręs, kad, kaip paradoksaliai tai neskambėtų, sušiltų (sic!) pėdos.
Žodžiu, kuo senyn – tuo durnyn, nes darausi kažkoks hipis basakojis, kaip tokie basakojai scenoje grojantys pianinu Tim Minchin arba gitara Rostislav Čebykin.
Hipiškos bepadės “basanoškės“ futfetišistams džiuginti (iš desertcart bolivia)
Esu basomis net ir sniegu maklinėjęs, bet ten veikiau buvo armijoje Komi mūsų “šaikos poh*jistų, razp*zdiajų ir karatistų“ toks, kaip dabar pasakytume, trolinimo ir išsikalinėjimo būdas, parodant ne tik konkuruojančiai seržantų gaujai savo viršenybę, taip patenkinant dominavimo instinktą (kolektyvinis matavimasis linksmakočiais, aha).
Tiesiog turėkite omeny, kad sovietinėje šauktinių kariuomenėje juostelės ant antpečių de facto reiškė tik pareigas, o ne jokį statusą, kurį išties apsprendė tarnybos laikas, ir net esu ramiai pasiuntęs šunims per blakstienas trankyti ne vieną praporščiką bei “žalią“ leitenantą, nes jų realioji tarnyba po antpečių gavimo pas mus juk buvo trumpesnė už mano, kaip “senio“.
Bet čia ne apie tokį atvejį, kada norite kažkaip kvailai išsiskirti iš aplinkinių ne savo mandrais kedasais-adidasais.
* * *
Štai bemaklinėdamas po Instagram ir bevėpsodamas į mažai apsirengusias merginas (“papų tema neatskleista“ © dėl Instagram politikos) bei [jų] katukus (ša, husarai!), užtikau, kaip toks kineziterapeutas daktarėlis Pavelas ant stalo pas save pasidėjęs visaip kaip maigo, nedorėlis, tas lieknas mergikes, duodamas visoms neįkainojamą patarimą, kad jei nežinai ką treniruoti, tai treniruok šikną.
Ir pas jį aptikau štai tokį tyrimą, kurį galite ir patys peržiūrėti čia:
Kas ne itin suprantate rusiškai, tai galite persijungti translate.
Kaip bebūtų, tai jis ten teigia, kad taip buvo jo lyginama, kaip skirtingai veikia kojos raumenis apsiavus sportbačius, ir kaip basomis per fizinių pratimų apkrovimą moterų (čia konkrečiai – duomenys yra merginos, kuri lanko treniruotes salėje 3 mėnesius po triskart savaitėje), kurių jam teko pagal savo kineziterapeuto darbą koreguoti ne tik čiurnos sąnarį taip dėl jų skundų skausmu nugaroje, juosmenyje, keliuose ar sprande (viskas susiję – gamaku gi!).
Taip grafikuose ten pažymėta:
- raudona spalva – didysis sėdmens raumuo (čia tas, kurį visada reikia merginoms treniruoti, kai nežino, ką treniruoti);
- geltona spalva – vidurinis sėdmens raumuo (husarai, tylėėėėėt!);
- mėlyna spalva – blauzdos raumuo;
- balta spalva – šlaunies lenkiamasis raumuo.
Toliau galima žiūrėti vaizdelius pas jį, kaip ten tos kreivės ir sinusoidės ką rodo – moksliukams ten įdomiau, aišku, nei spoksoti į pačios merginos stangrųjį užpakaliuką, kuri dar entuziastingai bėgioja su jos raumenų davikliais treniruoklyje, bet čia jau skonio ir nuokrypių reikalas, o dėl skonio, sakoma, nesiginčijama.
Grafikai iš kairės: avalynė, basomis, basomis po pratimų pėdoms (iš dr pablo_kuzani instagram)
Tai va apie tuos nuokrypius tyrimuose, ką jis rašo:
Pirmasis grafikas čia rodo, kad raumenų darbas avint sportbačius vyksta optimaliai.
Antrasis grafikas rodo, kad bėgama jau basomis, tad ir rodikliai pablogėjo, tačiau dar ne kritiškai.
Trečiasis grafikas rodo, kad bėgama basomis, bet jau po pirmųjų treniruočių pagal autoriaus autorinį (atsiprašant už tautologiją) kursą – pratimai pėdos buvo atliekami vos po 3 minutes (čia yra, aišku, autoriaus savireklama, nes kaip kitaip?).
* * *
Ir iš viso to autoriaus išvada: atkreipkite dėmesį ypač į raudoną kreivę ir raudoną stulpelį – sėdmens didžiojo raumens darbas, ir kaip jis ženkliai pagerėjo (tai gal ir yra tiesos tuomet jo pasakyme, kad reikia treniruoti pasturgalį?…).
Taip pat jis teigia, kad avalynė išties yra gerai, kai sporto salėje visi avi sportbačiais (gi ne varguoliai basakojai karatiūgos iš dōjō!), tačiau pati avalynė išties iškreipia pėdos darbą!
Būna ir tokių iškrypimų… Shinjō Kiyohide iš Uechi-ryū
Aš čia dar pridurčiau, kad antrame grafike prastesni rezultatai būtent todėl, kad pėda nepratusi judėti basomis be tinkamos avalynės (o sportinė specialiai kuriama padėti “pagerinti“ rezultatus, kad pėda dėl atraminio paviršiaus nevaržytų judėjimo). Ir atkreipkite dėmesį – net nereikia lažintis, kad koks kone visą vasarą basomis pramaklinėjantis kaimietukas visada aplenks pievose ar paplūdimyje basakojį miesčionį, įpratusį avėti sportbačiais.
Tad ir autorius teigia, kad avalynė, net nekalbant apie moteriškus aukštakulnius ar kostiuminis batelius, kurie susiaurina “estetiškai“ pėdą, o išties užspaudžia pėdos pirštus į krūvą, taip priveda prie prastesnio sėdmenų (sic!) raumenų veikimo, kas sukelia dubens iškrypimus (ypač moterims – jis tą “rėkia“ didžiosiomis raidėmis!), ir iš to kyla visi tie jų nesuprantamos kilmės skausmai nugaroje, sprande, keliuose ir t.t.
* * *
Aišku, po to jis primena, kad siūlo autorinę pėdų, kartu ir šiknikės, treniruočių programą už 1499 rublių (tai kaip ir €14.99) – du viename: ir pėdas pataisote, dėl ko išnyksta skausmai keliuose, dubenyje, nugaroje ir sprande (čia jau net ne gamaku, o chinkuchi beveik!), ir dar gaunate dovanai gražesnį užpakaliuką (merginoms svarbu gi mūsų smalsias akutes džiuginti beigi gašlias mintis sukelti, ar ne?).
Bet mes čia nieko neperkame ir neparduodame (o šiaip euriukų elgetaujame per Patreon ir PayPal).
“Nėr babkių – neverk!“ – kaip dainavo klasikas ant Tauro kalno su Ezopu
Todėl, jei būsite geri, aš jums čia kokį okinavietišką pratimų kompleksą jumbi-undō būtent pėdoms pagal Gōjū-ryū kada su paaiškinimais publikuosiu – ir čiurnos sąnarys sustiprės, ir pėdos funkcionalumas tikrai pagerės.
Ir nenustebkite, kad patiems norėsis vis dažniau jau basomis šlepsėti.
Šiaip kuo senyn, tai ne tik durnyn, bet ir išvada peršasi, kad karate yra gerokai daugiau apie kineziterapiją, nei apie šiknų išspardymą.
Šikną irgi būtina treniruoti, kaip sako aukščiau minėtas kineziterapeutas dr Pablo, o kad šikna yra svarbi Gōjū-ryū, tai pritars kiekvienas, kuriam teko garbė treniruotis pas Bobą ir neišvengiamai pačiupinėti jo pasturgalį.
O dabar dar turite vieną papildomą bei su skaičiais iliustruotą argumentą, kodėl tikrai sveika kuo dažniau vaikščioti basomis.
Osu!
Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2024-01-10, ir dėkoju dar atskirai balsuojantiems draugams, bičiuliams bei tovariščiams savo pinigais per PayPal!
どうもありがとうございます !
Seiikan © 誠意館 
Basakoju gangas foreva! As kai tik visokias spardylkas lankau ten visada basi, tai pamenu buvo atvejis, kai ejau i kazkoki reguliaru dzyyyma kriauses paspardyt ( reikejo atidirbt mawashi geri gedan, OSSS! 🙂 ) tai batus aisku ne tai kad pamirsau, bet net nepagalvojau apie juos, teko aiskintis savininkui kad sikart su kojinemis pabusiu, kita syk pasiimsiu.
Net tam paciam bokse sportinius batus naudoja, kas man atrodo vistik labai varzo judejima.
Jei į kineziterapiją pakliūsi (buvo prie masažų man kažkada prirašę, ką aš mielai atlankiau, prisižiūrėjęs kitų “ligonių“ cirkų…), tai irgi lieps avalynę palikti už durų – įleis tik su puskojinėmis, kas reiškia, kad beveik ir basomis. 🙂
Sambo panašius į bokso ir imtynių batelius naudoja – jie yra minkšti, beveik kaip suvarstomos odinės “puskojinės“ (nes kai proletarai tarpukaryje iš kerzavų čebatų išsiavė, tai juos V. Oščepkovas gana greitai atgal apavė dėl estetinių ir higieninių sumetimų… 😀 ).
Okinavoje ir bendrai Japonijoje, kur yra subtropinis klimatas (karšta ir drėgna), tai avalynė visiškai netinka, nes pėdos prakaituoja, o ant medinių “šlepečių“ (jap. geta) ne itin pasitreniruosi (nors yra foto ir mano tinklaraštyje su G. Funakošiu, kur jis avėdamas šias makivarą tranko).
Vis tik kineziterapeutas čia aukščiau dėsto, kad basomis geriau, nes natūraliau dirba pėdos ir čiurnos raumenys bei sausgyslės. Yra pratęsimas (Patreone seniau, o čia bus dar publikuotas), kuriame aš ir pratimus pridėsiu. 😉
Tesiant tema apie batus, ka manai apie French Shoe Fighting aka Savate? As kiek suprantu ten didelis demesys butent tam, kad su batais ir nauduoja juos kaip pedos extension. Nors apie pati stiliu as labai mazai zinau.
Ten gal taip istoriškai – juk ir prancūzų imtynėse yra bateliai (iš ko faktiškai ir sambo pasiėmė, o ne iš bokso).
Dabartinis savate iš esmės yra prancūziškas kikboksas ir šiaurinio čebato (pranc. savate – sabot – zabot – čebot, angl. boot) ir pietinės šliurės (pranc. chausson). Čebatas – tai kareiviškas batas, iš ten ir atėjo, kad kareiviai spardę pasturgalius, ir šiaip aukščiau juosmens nespyrę, o šliurė – tai lengva jūreiviška kurpaitė (ne šlepetė – šita atviru kulnu gi), ir čia jau spardyta virš juosmens, nusižiūrėjus į Pietryčių Azijos “boksininkus“ (dabartiniai muaythai ir kung-fu, nors šios atveju šiaurėje spardo iki galvos, o pietuose žemiau juostos, bet Prancūzijoje istoriškai ne taip). Kadangi Marselyje ir pietiniuose uostuose muštynių būta daug, bet žandarai griežtai baudė ir prižiūrėjo, tai reikėjo ne kumštynių, o “spirdynių“ (todėl ir ranka yra smūgiai bei pliaukšėjimai tik atviru delnu). Tad šliurės stilius – arčiau kinų, o ir tokiu apavu įspirsi faktiškai kaip basa koja, tenka mokytis, kaip formuoti pėdą spyriui (ir todėl saugiau spirti į galvą, nei į liemenį, kur alkūnės).
Tai čia tiesiog kultūriniais, geografiniais ir istoriniais kontekstais taip nuspręsta, o ne kad kažkokie kineziterapeutai tuo užsiiminėjo. 🙂
https://seiikan.wordpress.com/2010/03/10/savate/ – ko gero, galima atskirai apie šitą kovos meną pasakoti.
Cit.: ”Kadangi Marselyje ir pietiniuose uostuose muštynių būta daug, bet žandarai griežtai baudė ir prižiūrėjo, tai reikėjo ne kumštynių, o “spirdynių“ (todėl ir ranka yra smūgiai bei pliaukšėjimai tik atviru delnu).”
Tai kad prancūzai daugiau fechtavosi pasivaikščiojimui skirtomis lazdelėmis ir ilgakočiuose skėčiuose paslėptais iešmais (aka rapyra, na, arba/ir stiletas), todėl viena ranka gi buvo užimta (nes laikė ginklą), o kita ranka laisva ir kojos laisvos. Tai iš to, kad fechtuojantis kojos lieka laisvos, ir radosi galimybė panaudoti jas pakirtimams, spyriams ir pan.
O laisva ranka irgi buvo laikoma nesugniaužta į kumštį, jei nebuvo joje dagos ar durklo, ar kokios nors kėdės, nes turėjo būti atpalaiduota. Va iš čia smūgis ar pliaukšėjimas atviru delnu, o ne kumščiu. Beje, teko skaityti (pas A.Tarasą, žinoma), kad smūgis atviru delnu yra skaudesnis ir efektyvesnis už smūgį pliku kumščiu. Todėl Prancūzijoje ir buvo mušamasi atvirais delnais bei kojomis, o ne kumščiais.
O tvarką prižiūrėjusiems žandarams turbūt būdavo absoliučiai nusispjauti, kuo ten būdavo mušamasi – pasivaikščiojimo lazdelėmis, kumščiais ar atvirais delnais ir kojomis. Jeigu pagaudavo tokius mušeikas besimušančius, tai turbūt areštuodavo visus.
Antausis nelaikomas smūgiu, o tik prilygsta įžeidimui – ne tik damos galėjo legaliai skelti antausį, ir tai nelaikyta kumštynėmis. Muštynės – tai kai ką nors primušinėja, bet kai legalios buvo ir kūno bausmės, tai mušti reiškia ir kailį išperti. Mūsų kalboje yra tokie išsireiškimai, aš ne frankofoninis (beje, šiomis dienomis gi buvo prancūzų kalbos diena), tačiau įrodyti smurtą po smūgio kumščiu ar kokiu įnagiu yra paprasčiau, nei demonstruojamus atvirus delnus, kas yra ir dabar prie savigynos ir būtinosios ginties.
Na, o savate labiau plito tikrai ten, kur buvo lazdelės la cane – todėl ir spardyta į kojas ir žemiau juosmens, kaip ir avalynė buvusi pusbatis arba batas, kai Jūreiviai nesinešiojo tokių lazdų, o ir jų avalynė buvo minkštosios drobinės šliurės – iš čia chausson. Tai išties du skirtingi stiliai, bet juos dabar suplakė į vieną “kikboksą“.
Aciu abiems uz istorini konteksta! Turbut kaip ir visi stiliai, taip ir Savate turejo sportini overhaul. Cia pakankamai naujas video:
Panasu kad batai lygtais net sustiprinti kazkuom, tai realiai kaip armuota peda ir pirstai, nuosirdziai pasakysiu atrodo, kad labai smagu toki pasipraktikuot butu, nes praktiniu aplikaciju mokant isnaudot batus mustynese turetu but apstu.
Susportino vėliau, o savate ir chausson pagrindinis treniruočių metodas buvo laisvas sparingas – kaip ir imtynėse. Šiuo požiūriu europiečiai (boksas ir imtynės, kaip ir fechtavimas) ėjo per sparingą, o ne kata, kaip japonai, tarkime.
Aš apie Uechi-ryū rašiau anksčiau, kad kinams, matyt, tsumasaki tau į akį spyris “špicu“ buvo avalyne (ir ne avint šliurėmis), kai buki okinaviečiai perėmė tiesiogiai ir išmoko spirti pėdos nykščiu, kad net lentas laužo… 😀
Haha, visiskai bad ass! Vietoj bato nyksti uzgrudino, as kazkada skaiciau, vieno zmogaus mintis apie Kyokushin, cituoju:
“Kyokushin is the ULTIMATE misapplication of Kata. When techniques were translated from Okinawan Karate down the lineage to Kyokushin… Everything was misinterpreted as a Block or a Strike and they brute forced it until it BECAME a block or strike.“
tai cia panasiai, nykstis tiko uz bata 🙂
O siaip as visiskas europietis, man turbut Kata taip ir liks kazkas uz suvokimo ribu apart kaip stoto, koncentracijos ir kinezaterapijos pratimai.
Matai, Okinavoje ir bendrai Japonijoje niekas nesivargina labai aiškinti, ką kata kas reiškia – ateini ir dirbi. Jei sensei mato, kad labai stengiesi, tau sekasi ir, kas ne mažiau svarbu, tu įtikai sensei (nes nesvarbu, kiek dirbi ir stengiesi – jei nepatiksi, tai nors ir ranką sulaužys, ir panašiai tyčiosis, apie ką gali pasiskaityti knygoje Angry White Pyjamas, kaip aikido mokomasi…), tai gali vieną ar kitą niuansą prieiti ir lyg tarp kitko paaiškinti.
Niekas vakariečiams, kurie kare dar ir laimėjo, to išvis neaiškino – iš jų ėmė begėdiškai pinigus ir mokė egzotikos. Tiesiog marėnai buvo nustebę, kad tie sūtraukėlės su kata galėjo jiems šiknas išspardyti, todėl mokėjo pinigus ir bandė išmokti to, ko… jų niekas realiai nemokė. 🙂
Tik dabar po truputį pradedama suvokti, daugiau kalbama apie bunkai, kai jau yra įdirbis ir pan. Kata yra treniruočių metodas, ir labai puikus metodas, bet mūsų mentalitetui kata reikia kitaip mokyti. Jei paaiškinus esmę, tai pats imsi uoliai kata praktikuoti, nes suprasi, kad kata padės tą esmę įsisąmoninti iki nesąmoningumo, jei taip galima pasakyti. O iki tol – daryk kata kaip gimnastiką, nes kas belieka…
Ir atrasdinėk dviratuką. Aš va neseniai supratau iš shisochin dar vieną (du, jei išskaidyti) niuansą, kame to “dūrio pirštais“ esmė, kur ir pravertė Tomarite kata rohai pažiūrėti laaaaaaabai sulėtintai, ir kodėl dūris (tsuki, nors ir nukite) eina iš viršaus žemyn ir po to aukštyn, nes suparimpei kata yra toks gedan-zuki (esu rašęs apie tą kata vietą, bet ten dar ne taip). O juk to niekas nepasakoja ir neparodo (dažniausiai todėl, kad visi “sensei“ paspartintai atestavosi, kad įgytų trenerio profesiją šioje siauroje “sporto“ srityje).
O aš čia šiaip rašinėju – kitąkart tik sau užsirašau viešai, nes realiai visiems px. Nes ne kata už suvokimo ribų – tiesiog niekas tų savo pažinimo ribų plėsti nenori, ir tiek (šiandien dar Vilniuje man būnant apie tai su Lietuvos ušu federacijos prezidentu Tomu iš Šaolinio kalbėjomės).
Piktokas atsakymas gavosi, nors kiek suprantu ne i mano puse nukreiptas.
Pas mane butu mintys tokios, cia nieko naujo nesugalvosiu, nes sparinginis vs katinis mokymasis diskusiju audras kelia jau senai, as cia kazkada beieskodamas info uzkliuvau uz fightclub.lt, kuris jau senokai nebera aktyvus, ten keliu simtu puslapiu diskusija yra apie tai, kur manau niekas nuosekliai jau nebeskaito ir nebeskaitys, nes po pirmu keliasdesimt puslapiu aisku, kad vieningos isvados neprieis, o ir diskusija 20ies metu senumo per kuriuos, you’ve guessed it – niekas nepasikeite 🙂
As visgi daug ka suvesciau i gyvenimo budo pasikeitima – sparinginis treniravimasis duoda rezultatu daug greiciau, del gilumo ir liekamosios vertes – kitas klausimas, bet tarkim Daido-Juku (parasei mano prasymu irasa, aciu uz tai darkart) tai stilius, kuri as laikau labai efektingu ir kuris yra 100% sparinginis, del gyvenimo budo pasikeitimo (niekas nebegali skirt 4h per diena treniruotems) patys japonai adaptavo ji, kad pasiekt pikini rezultata per kuo trumpesni laika. Daido-Juku vienas is nedaugelio sportiniu-sparinginiu stiliu, kuris , mano nuomone, turi sioki toki pagrindima ir galima netgi reklaminej brosiuroj teigti “ismoksite apsigint“, kas man su juo bendro tarp katinio klasikiniu karate metodu, tai – ability to instantly fight back, net netiketo uzpuolimo metu, nes Daido-Juku kovos atrodo tikrai kaip mustynes – sprogstamos, mazai ribojamas atakos plotas, veiksmu arsenalas labai platus, apsaugos minimalios (apart salmo) sakoma, kad absoliutaus svorio kategorijoj galima spirt i tarpukoji – nors praktikoj to niekas nenaudoja, visgi nedzentelmeniska.
Reziumuojant abu keliai nuveda i ta pati tiksla ir as manau, kad abu jie turi savo didziule verta, visgi KataBunkai treniravimosi metodas – vyresniu zmoniu pasirinkimas IRAR ramesnio temperamento, net tuose paciose sportiniuose Kyokushinkai ir Shotokan labai ryskiai matosi amziaus pasiskirstymas kas dalyvauja Kumite ir kas Kata rungtynes (nesvarbu, siuo atveju, kad nesi labai geros nuomuones apie abieju stiliu katas) 🙂
Kai maniškei kyla koks nesusipratimas, kad aš ant jos asmeniškai statinaitę ridenu ir batoną trupinu, tai sakau – nesusireikšmink. 🙂
Šiaip tą gerai būna ir pačiam sau karts nuo karto pasakyti, kad emociškai nereaguotum į kitų “piktumus“. Kaip iš anekdoto, kur, sako, Rabinovičiau, kai jūsų ten nebūna, tai jie jus apšneka, į ką tas – kai manęs ten nebūna, tai gali mane nors ir primušti. 😀 Tad ne, čia nebuvo į tave nukreiptas man atsakymas, nes čia skaitytojų yra tiek mažai, kad tokios “prabangos“ negaliu sau leist juos puldinėti. 🙂
Apie fightclub, d.ž.k. Byvio ir Subingalvio šou, nėra ko gero pasakyti, nes ten nėra ko gero pasakyti – savo laiku startavo kaip mano (pusė visų įrašų) ir Ričkos Saxum (techninė dalis) projektas, bet po to jis susireikšmino, o mano pastabos jo subingalvių durnelių kompanijai žeidė ir jo religinius jausmus, tad labai negražiai mane iš ten išspyrė, o gavosi kaip su siuvėju, kuris dizanerį Juozuką išmetė iš verslo, pasisavino jo projektuotas sukneles, pasakęs, kad jis pats siūti moka, ir prisiuvo dar tokių skudurų pilnas pakabas, ir… mano tinklaraštis ir toliau rašomas, o ta pezalų tusofkė yra išnykusi kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Nes ginčuose negimsta tiesa – ginčuose gimsta tik stereotipų ir išankstinių nuostatų įsitvirtinimas, skirstant žmonės į savus (nes tave palaiko) ir svetimus (nes nesutinka).
Jei dėl mokymo sparingais ir kata, tai, žinai, čia yra abu treniruočių metodai, kurie vienas kitą papildo. Net bokse, kuris tikrai yra tipinis sparinginio mokymo pavyzdys, yra kombinacijų atidirbimas (kihon) ir kova su šešėliu (kata). Jei kata metodą žiūrėsi, tai kata per porinį bunkai pereina į kumite; jei kumite metodą žiūrėsi, tai į jį einama per mini-kata (sąlyginai kihon) ir kombinacijas (sąlyginai bunkai ir oyo). Jei žmogus kiloja štangą, tai būtų kvaila atsisakyti svarsčius pakiloti, nes tie “ne lygis kaip kata“. 😉
Bet taip, tu teisus – su amžiumi organizmas sensta ir nebekompensuoja per nesuvaldomą sparingą patiriamas minitraumas ar traumas, ir tada reikia šitą veiklą kompensuoti kitokiais treniruočių metodais, ir čia kata kaip tik vėl puikiausiai tenka ne kaip parengiamasis, o giluminis treniruočių būdas, nes leidžia per ankstesnę sparingų patirtį atrasti anksčiau nepastebimus kata niuansus, pvz.: va kaip aš rašau apie “dingusį“ chudan-uke ar kodėl rasen-uke spiralinis “blokas“ yra dar ir overhand smūgis, ir t.t., neapsiribojant tuo, kad peilis nėra savigyna (yra būtinoji gintis labai ribotomis teisinėmis aplinkybėmis), kaip ir smaugimai iš dziudo nėra irgi jokia savigyna (ir todėl juos iš sportinio sambo patraukė), ir t.t. (gal net ne viską čia jau publikavęs – prirašyta į priekį iki vasaros, o gal dar ir apie Crocus City Hall teroristinį išpuolį kam įdomiau bus).
Isizeist praradimas man butu didesnis, visgi tokios info sunku rast net anglu kalba, kuria as is inercijos pirmoje vietoje naudoju isekodamas , o ka jau sakyt, kad savininkas aktyviai bendrauja su savo skaitytojais 🙂
del fightclub.lt – neturejau zalio surpatimo priesistores, kad sitaip gavosi,bet tik tiek pasakysiu, kad hiperspecializuoti forumai daznai turi tendencija pavirst i smaukarati (circlejerk), tai siuo atveju ne isimtis ir fightclub.lt, nors tiesa pasakius as ten archyvus pavartau, nes klausimai uzduodami tie patys kur pries 20metu, kas dziugina ir liudina, kad atrandi kazka naujo, o liudina, kad kelias 100 kartu pramintas jau kitu.
O man su Karate ir Kata isuzei taip galva, kad mano tas kelias nenutruktu del pasikeitusiu aplinkybiu, bandysiu eit i privacias treniruotes bent karta savaitej Kyokushinkai, nes dar ~10metu ir pats i tavo “katininku“ stovykla perbegsiu 😀
Jau kai prie kata pereisi, tai teks ieškoti ne Kyokushinkai (taip be siekio įžeisti, tiesiog konstatavimas – absoliučiai nieko tame nesupranta), bet tiek Goju-ryu, tiek ir Shotokan (nes, kaip žinai, iš jų paimta viena ir kita pusė kata), tačiau irgi tą bent kiek suprantančių. Kol Bobas lankosi Vilniuje – galima pas jį eiti pasimokyti (jis būna Sigmoje, jei neklystu). Dėl kitų kata dėstančių – reikia pačiam man pažiūrėti, kad galėčiau įvertinti. Nes sportinės kata atlikimas pagal WKF – tai irgi šokiai be kardų, kažkokia meninės gimnastikos rūšis.
Kata seką išmokti yra mažiausia užduotis. Va prie tos sekos pradėti suprasti detales – jau yra tikras darbas. O suprasti judesio paskirtį – čia ir okinaviečių tarpe apsčiai glušių, deja. 🙂
Nieko tokio, Kyokushinkai mano atveju pasitarnavo ir tarnauja kaip tramplinas i platesnius Karate vandenis, jei Goju-Ryu galutinai Lietuvoje sunyks, visada galima bandyt “tradicine karate“ aka Fudokan pas R. Bubleviciu ir jo kluba, bet faktas lieka, kad katinis treniravimo metodas Lietuvoj, o gal ir apskritai Vakaruose nera itin populiarus, tai teks tenkintis tuom kas bus tuo metu geriausia.
Kad gal, pasakyčiau, vis tik kata treniravimo būdas karate yra gerokai populiaresnis už sparinginį – Vakaruose žmonės atpratę vieni kitiems jau snukius daužyti. Todėl karate, TKD ir pan. sistemos, kurios moko kata ir duoda šniūrėkus už kata, laikosi geriau ir yra masiškesnės, leisdamos tik vaikučiams pastraksėti. O kas nori maltis – tie į visokius MMA eina. Aš manau, kad net boksas tiek nebėra populiarus, kiek buvęs – vien dėl MMA. Nes dėl MMA į boksą žiūrima tik kaip į vieną iš išteklių, kuriais galima naudotis, o ne kaip į savarankišką sistemą (tas pats su imtynėmis ir karate MMA požiūriu).
Sniurekus tai duoda uz kata, man ir paciam sita sistema patiktu jei i ja butu atsakingiau ziurima, bet manes neapleidzia nuojauta, kad tai visiskai legacy ir simboline reiksme turintis dalykas, be jokios praktines paskirties, kurio metu federacijos papildo savo biudzeta, na ir aisku, kaip minejai, kata labiau pasitarnauja kaip baletas, sokis be kardu olimpiniam Shotokane, bet tarkim TKD as net nezinau ar jie isvis turi kata rungtis, o jei ju monetizuot nepavyksta apart egzaminu tai demesys atitinkamas.
Is savo patirties maciau zmoniu, kurie “rushina“ dirzu laikyma atidirbdami katas – galiausiai gaunasi kad tik mechanini ju atlikima ir temoka, nieko gero is tokio sniureko, smarkiai devalvavo jo verte.
O MMA “nuvage“ ne tik nuo bokso, bet ir nuo MT ir imtyniu ir kazkodel beprotiskai pasitarnavo populiarinant BJJ ir tavo megiama Sambo (speju del Cecenijos kovotoju) 🙂
TKD kai į olimpinę darė, tai savo poomse rungtį nebestūmė daryti varžybine, kaip karate, o paliko tik sparingus kaip ir dziudo (dziudo irgi yra kata – ir jų reikia egzaminams). Ušu iš pradžių labiau taolu buvo – taip ir vadinosi “ušu gimnastika“, bet dabar sanda (sparingai) rungtis baigia nurungti taolu rungtis. Reikia Tomo iš Šaolinio (jis gi yra ir Lietuvos ušu federacijos prezidentas) klausti, kaip ten kokios tendencijos, nors dabar jis kiek pesimistiškas dėl permainų – realumo ir Šaolinyje sumažinta, ir net kai šaipiausi, kad tai yra “kinų disneilendas“, tai sako, kad gal dar ir blogiau… O apie sportinį ušu – tai išvis atskira kalba.
UFC jei sambistus žiūrėti, tai veikiau Olegą Taktarovą – jo kojų technika kaip beždžionės, ten ne pėdos, o tarsi plaštakos. 😀
Visas blogumas su kata egzaminams tame, kad žmonės, susikolekcionavę kredencialus, patys tiki, kad išmano tai, ką dėsto, ir kad tai yra jų realus kompetencijos lygis. Čia net ne Dauningo-Kriugerio sindromas, bet glušumas, o glušą – ir bažnyčioj muša.
Nors kas aš toks tą aiškinti?… 😀
Sitas ir mane gasdina, vaikai tai vaikai, jiems ten dirzai svarbiau, bet man keista, kad ir kokios nedideles suaugusiu grupes bebutu, kodel tiek mazai uzduoda klausimus, ka jie ten katuoja ir kihonuoja?
Jei jie mato, kad sensei kata vertina kaip gimnastikos rūšį, tai retas kuris suks galvą? Nes jei jam kiltų klausimų, tai pasakys, kad eik gal tu
nxį boksą, atitrankys tau durną makaulę, ir daugiau klausimų nekils, o čia, suprask, yra filosofinis MIANAZ™! 😀Tad dabar karate nors kata ir naudojama, bet labai su menku jos potencialu – daugiau dėmesio išties skiria kihon, nors tai yra veikiau japoniška koncepcija, nes okinaviečiai vietoje jo naudojo kata elementus, o ne prisigalvotas kombinacijas, neva, kumite.
Tai vat, man ir panasu, kad dalis ten tikinciu ezoterika ir MIANU, Kata prades pati snibzdet(px kad darai be jokio konteksto, netaisyklingai ir tik brezini moki), bet visgi pasiusi toki mokini <s>nx</s> i boksa, jis ar ji palankes ten pusmeti geru treneruociu ta senseju dar ir net ten pasiust gales 😀
Man lygtais pavyko rast kluba su treneriu, kuris ismano savo reikala, dabar privaciai kiek finansai leis i uzsiemimus eisiu, paskui gal pavyks su laiku pereit i jo kluba.
Kas toks, jei ne paslaptis?
Nepaslaptis – https://www.karatekovas.lt/ , Arturas Bobelis.
Kazkada cia turejom su tamsta diskusija, kad po klubus blaskytis neverta, vistik sitoj vietoj nesutiksiu, Arturo Kyokushin smarkiai skiriasi nuo to ka as pries tai turejau. Gal verta paminet, kad pas P.Klapatauska as nesitreniravau, kuris kaip bebutu Lietuvoj turi auksta statusa, bet lyginu as tikrai ne su juo 🙂
Svarbu, kad atradai kas tinka ir patinka – tai sėkmės treniruotėse! 🙂
Man atrodo, kad aš jį matęs (įsimintinas veidas, deja) – gal jis sempai pas Paulių buvo dar Ignoto gatvėje (o tai buvo labai seniai).
Taip, vaikai, kuriuos jis egzaminuoja jo veida labai greit isimena irgi, deja ne tik del tvirto ir griezto tono.
O jis siaip ka aiskina ir moko labai in line yra su tamstos blogu (beabejo Kyokushinkai kontekste), kuri as visgi naudoju kaip benchmarka palygint ar treneris gaudosi ar ne, tai kartele pas mane siokia tokia yra, kas yra labai gerai, tai tamstai sveiktos rasyt dar ilgai, nes kad ir maza rata sekeju turi, vistik tai padeda atskirti surogata nuo normalios paslaugos 🙂
Svarbu, kad treneriukas nežino apie mane ir mano tinklaraštį, o tai po to bijosiu į Vilnių atvažiuoti net incognito… 😀
Tai kad suaugusiu grupes ir taip mazos, visi kazkiek mastantys senai pasiusti arba patys save pasiunte <del>nx</del> bokso, kikbokso ar MT treniruotis, tai nemanau, kad labai daug nutrupetu, suzinojus tamstos tapatybe 🙂
Beto kai pamastai, gal ir istikro nelabai gerai vaikus mokint, kad “gedan-barai“ vienas is panaudojimu sutraiskyt kiausinius oponentui, tai todel ir masinis produktas toks ir yra, o kazko giliau ieskot jau reikia pastangu idet 😀
Ne, vaikų šito smurto nedera mokyti, nes taip išauklėsi psichopatukus. 🙂
Jiems karate ir buvo skirta kaip gimnastikos rūšis (kam ir tiko kata), ir tik vėliau buvo po truputį mokoma praktinio tos jau išdirbtos technikos pritaikymo. Atkreipk dėmesį, dauguma senųjų karate meistrų biografijoje taip ir sako, kad pradėję karate mokytis formaliai tik nuo 13 metų. Kodėl? Juk jau pradinukus mokė “karate“. Bet nuo 13 metų, kai nebuvo tokios “paauglystės“ koncepcijos, o buvo “jaunas suaugęs“, buvo baigiama pilna pradinė mokykla (kuri buvusi 2 klasės nebaigta; 4 klasės kaip dabar – nepilna; 6 klasės – elementary school, po ko stojama į gimnaziją, o tokia “vidurinė“ atsiradusi gerokai vėliau, taip sumažinus pradinę ir gimnaziją, tačiau Anglijoje ir dabar yra secondary school kaip “vidurinė“, tačiau išties… “antraeilė“, nes public ir visiems, o grammar school yra tikroji vidurinė, kuri ruošia gimnazijai).
Nuo 13 metų pagal to meto tradiciją ne tik Japonijoje ar Anglijoje (ir bendrai Europoje, kurią japonai kopijavo) eidavę į profesines arba amatų mokyklas (trade school), arba eidavę į minėtą grammar school ir gymnasium, todėl laikyta, kad nors pilnų pilietinių teisių toks jaunas suaugęs dar neturi (balsavimo teisė, tarkime – ir dabar turime amžiaus cenzą rinkimams), tačiau jau pajėgus suprasti savo veiksmų pasekmes. Ir nuo 13 metų mokytis karate kaip trade school – labai logiška.
Ir todėl Okinavoje sensei ėjo karate treniruoti į “profkes“, nes realiai tokių “vidurinių“ mokyklų nelabai buvę, nebent išplėstinės gimnazijos (ne 3-4 metų, kaip dabar, bet 4-6 metų, iš čia ir tas “pagrindinis“ arba “vidurinis“ išsilavinimas dabar 10-12 metų, nors moksleiviai ir lieka infantilais be atsakomybės).
Pedagogika turi savo dėsnius ir principus, remiantis smegenų raidos ir brandos dėsniais – sakau tau kaip buvęs netikras anglų kalbos mokytojas! 😀
Kad 13meciai supranta savo veiksmu pasekmes ir kad tai remiasi smegenu raidos principais as ne kiek neabejoju, didziausia problema, kad ju sprendimo priemima perdaug itakoja harmonai ir noras poreikis pritapt uz seimos rato. Lygtais buvo tyrimas darytas del sprendimo priemimo eliminavus tuos du poreikius – tai jie racionalus gali but kaip ir “suauge“, tik tiek kad vistiek tai islieka faktorius raeliam gyvenime. Sakau kaip buves paauglys pries n-metu ir busimu paagliu tevas 😀
O siaip as kaip ir nieko pries suvaikinta karate, gal net kai kuriem suaugusiem nederetu mokintis kai kuriu techniku, man gal didziausia beda ta kad uzaugo istisa karta kaip tu sakai glusiu. Ir neskaitanciam tavo blogo, klubo trenerio isekojimas tampa issukiu, nes viena vertus gali pataikyt ir ant gero trenerio, bet gali ir i sekta, nors sektu reiskinys (McDojos) gal labiau JAV populiarus, Lietuvoj daugmaz kaip ir viskas susikristalizavo, rasei apie tai savo nesenstancioj klasikoj : https://seiikan.wordpress.com/2005/12/05/karate-kulturizmas/
Tai iki 13 metų jų ten mokę iš esmės tik hojo-undo – fizinio parengimo pratimų, ir iš dalies jau kata. Ir tik nuo 13 metų kata po truputį ėjo su detalėmis ir bunkai, taip pakeliui sensei žiūrint, kaip sakiau, trijų dalykų: ar mokinys supranta, ar mokiniui sekasi padaryti, ar jis sensėjui patinka – nes atsakomybė sensėjui prieš bendruomenę buvo dėl užauginto chuligano ar smurtautojo, ir geriau buvo mažiau, nei persistengti.
O Vakaruose karate yra sportu – tiek laisvalaikio užsiėmimo prasme, tiek ir varžybine veikla. Juk ir Ryukyu karalystėje karate praktikavo tik kilmingųjų socialinė klasė, kuriems reikėjo pagal statusą ir pareigas mokėti karate. Tokio supratimo kaip laisvalaikis dirbančiųjų tarpe nebuvę. Ir rašiau, kiek kamavosi Shimabukuru tarpukaryje, kur jau, atrodytų, karate buvo išviešinta (t.y. ne atslaptinta, o tiesiog mokoma viešai už pinigus), nes niekas jo nenorėjo kaip sensei pripažinti – jis neturėjo statuso visuomenėje, buvo išvis statybininkas. Ir tik pokaryje užkalė pinigų iš JAV marėnų ir dėjo skersą ant tos visuomenės, nes karas ten ją tiesiog visą ištaškė ir visus statusus apnulino.
Dabar Lietuvoje pagal pareigas “karate“ mokėti privalu tik teisėsaugos ir apsaugos pareigūnams, ir tai ne visiems. Visa kita – tai tik fizkultūra ir sportas, kartais melagingai parduodama kaip savigyna (galima ir nėrimą vąšeliu taip pardavinėti – žiū, kaip akį galima išdurti, ir šiaip kokios plėštinės traumas gautųsi… 😀 ). O ir kas aš toks, kad kažką vertinčiau? Man karate – tai kineziterapija fizine (anądien žiūriu klipą tūbėje, kur bičas atrado “gimnastiką sąnariams“ – tas pats suprimityvintas jumbi-undo, tik ne iš to galo atliekamas… 😀 ) ir hobis laisvalaikio prasme, kur įdomu kontekstas (įskaitant istoriją) ir giluminė prasmė (bunkai), apie ką čia rašinėju.
Dar kai ka prisiminiau, pas ji suaugusiu grupe didesne nei vaiku, is tokio netiesioginiu matu galima ekstrapuliuot apie jo destama Karate.
Gali būti, kad mamulės tiesiog treneriuko išskirtinių veido bruožų išsigando ir susirado malonesnės išvaizdos trenerį… O va ne vaikams – toks dar labiau įkvepia pasitikėjimo! 🙂 Šiaip mamkos todėl vaikus ir leidžia labiau pas moteris treneres, nes taip joms ramiau. O aš esu seksistas ir visada skeptiškai žiūriu, ką man kokia mergina bando padėstyti, kaip karate ten kas turi būti (anot jos, net jei merginos yra kruopštesnės ir pareigingesnės, todėl labiau išmokę savo laiku iš savo mokytojo). 😀
Ha, ok del pirmo iskaitau, tai tikrai gali but faktorius, visada battle hardened veidas gali kelt arba pasitikejima arba baime!
O del moteru treneriu, as esu turejes MT trenere kai gyvenau UK, siaip man visai tiko, nes ji kai svoriu lengvesne, jos stilius atitinkamas buvo – daugiau judejimo, isejimo ir klaidinimo, bet tarpkitko, vaiksciojomo maniera tokia, emm, nu muzhikishka buvo nieko nepasakysi 🙂
Bet pilnai suprantu tavo pozicija, tiesa pasakius, jei nezinociau apie trenerius instruktorius nieko daugiau apart lyties ir reiktu pasirinkt, turbut irgi pasielgciau seksistiskai.
Aš esu instoje užsiprenumeravęs vieną rusę, kuri boksą Maskvoje treniruoja (pati ir kikboksą sportavusi, turi apdovanojimų). Tai vienoje vietoje pakomentavau, kad šitas jos aiškinimas puikiai atitinka ir Goju-ryu, ir kad gaila, kad Goju-ryu to dauguma nemato, ačiū jai – tai ji, įsivaizduok, taip grubiai užsipuolė, ką aš čia išvis kliedžiu. 😀
Irgi, matyt, mimoza™, o kitas po to vis tik pakomentavo, kad grynai čia bokso kombinacija iš kata gekisai (nors ten kiek daugiau būtų), tad jis mano pastabą suprato – kumštynės yra kumštynės, kaip jas bevadinsi, ir daug bendrumų galima vieniems iš kitų pasimokyti. Mergaitės taip mokytis niekada nenori, atsiprašau už savo seksizmą (kas yra paremta neurologijos mokslu ir pedagogika, bet kas aš toks, kad tuo remčiausi?). 🙂
haha, o gal cia nieko su lytim? Boksininkai gi kietakakciai, tikraja to zodzio prasme, ten nei imusi nei ismusi kazka 🙂
Nors kita vertus as zinau nemazai labai geriu sportininkiu, bet treneriu maziau, tokia yra Amber Staklinski, ji bent jau kiek mano supratimas leidzia gan kieta yra.
P.S. gal galima linka i ta kombinacija? Butu idomu paveizet
Be abejo, mimozos, kaip ir bobos, yra abiejų biologinių lyčių sutvėrimai (kaip pavyzdys, tai mane mimozos Badiukas ir Kurilko išvis užblokavę, nors nieko prieš nei vieną jų nesu parašęs išvis). 😀
Ten konkrečiai buvo šitas įrašas – nežinau, ar padės kažką daugiau suprasti be mano minties išplėtojimo: https://www.instagram.com/p/C4qJxfurU6N/
dekui, radau, kad man cia panasiau, kad ana isvis nesuprato apie ka tu. Civilizuotesne kalba butu “what you’re on about?“,“Ka cia kliedi?“
Kombinacija tai paprasta ir gera, nes dazniausiai tokio jab ar heymaker galima ir tiketis.
Ten net nelabai ir kombinacija iš gekisai – ten greičiau godziūriūjiška strategija, ir kas jai “netipinė“, tas man pasirodė kaip tik Goju-ryu tipiška. 🙂
Nesusišnekėjom, tai daugiau savo komentarais ir nelendu.
Įtariu, per mažai stiklų su vinimis sutikai, kad basas treniruotes siūlai. 😀 O gal Tu jau pasiekei tokį lygį, kai stiklai ir vinys Tavęs jau nepjauna ir nebado? 🤔
Patalpoje (namai, treniruočių salė) jų ir taip nebūna. Sode pas mane žolėje dar kaimynai nesugalvojo barstyti. Šiaip slampinėjant takeliais irgi tvarkinga – ne kažkoks Rusynas gi. Tai neįsivaizduoju, kur ir kodėl po stiklo šukes turėčiau basas tapsėti? 🙂
Cit.: ”Tai neįsivaizduoju, kur ir kodėl po stiklo šukes turėčiau basas tapsėti? 🙂”
Tai sudužusių lempučių šukių Tavo namuose nebūna? O pamestų siuvimo adatų irgi nėra? Laimingas Tu žmogus tada esi. 🙂
O nebandei įsijungti dulkių siurblį ir susitvarkyti namus?… 😀
Cit.: ”O nebandei įsijungti dulkių siurblį ir susitvarkyti namus?… 😀”
Siuvimo adatų dulkių siurblys neįsiurbia – įsikabina į kilimą, ir ką tu joms padarysi. Nebent tik su lupa keturpėsčias ieškai ir randi. Stiklo šukes irgi nelabai sekasi susiurbti.
Bandau įsivaizduoti, kokie ten pas jus kinky žaidimėliai vyksta, kad iki tokių pasekmių prieinate…
Ant Kalėdų eglutės pakabinami žaisliukai stikliniai, trapūs, dar nuo sovietmečio laikų užsilikę. Tai jei nukrenta toks žaisliukas ant parketo ar ant kilimo netgi, tai sudūžta lengvai. Praėjusių metų Kalėdų eglutės puošimo laiku vienas toks nukrito ir sudužo.
O dėl siuvimo adatų tai geriau neklausk. Tai kelnės ar kojinės suplyšo, tai striukės saga nutrūko, pats gi žinai, kaip būna. Siūti, nori nenori, reikia. Tai ir siuvimo adatos kartais išslysta iš rankos.
Siaubas, kas ten pas jus darosi – įsigykite gerą (ne europinį) dulkių siurblį ir būtinai pasikeiskite žaisliukus eglutei, net jei neturite katuko. 🙂
P.S. kaip tu isbraukima padarai? 🙂 man nei <s> nei <del> neveikia !
del su < ir atvirkštiniu man veikia – antrame dedi / prieš del.
Žiūrėk, ką radau:
https://www.vsd.lt/karjera/siulomos-pozicijos/?fbclid=IwAR3alNArYgVxZ7OcR-GMKXS99D3uKmojqOCgVgJof6kURDw-neSyehO7xj0_aem_AUema-rhHLSGL1lJMi5YgRtYCTCfiaiDshATJDqidmY2yqLlzYy-3_QzvtRhOIAxmHJMV_gFlR5-uftneeo4IrMA
Kandidatuosi?
Esu anksčiau tą padaręs (ten užpildoma anketa online), bet net nesiteikė susisiekti (nors jie pusmetį leidžia sau kandidatus tikrinti, bet gal nors informuotų apie rezultatus – tarkime, kad netinku kaip “vatnykas“? 😀 ), tai nesu jiems įdomus kaip specialistas, matyt (nors trys draugai ten tarnavę ir darbiniais reikalais pažinojau du VSD direktorius).
Gali būti, kad viskas yra gerokai banaliau: 55 amžiaus riba yra tiesiog formalumas, ir pagal faktą esu per senas tapti “vidaus tarnybos leitenantu“ – kitose tarnybose jau virš 50 nebepriiminėja. Ačiū už nuorodą.