Apie saikingą dietą, pasninko principus ir abstinenciją, kuri nėra vegetarizmas

Tai kaip Didžiosios Šventės (slaviškai – Velykos, nors rusai vis tiek sako žydiškai Pascha, paminint Mozės išvestą tautą iš Egipto)? Atsiridenot, atsitrankėt ir apsirijot margučiais?

Paprastai po tokių švenčių visi skundžiasi persirijimu, sunkumu skrandžio plote, ir tuomet sklinda dejonės, kaip čia taip Gavėnią ėdrūniškai užbaigti teko, ir dievagojimasis, kad dabar jau tai bus saikas valgyme. Aha, taip ir patikėjau – gi ir patys tuo savo pažadu netikit. Dar paprasčiau laisvamaniams – gali ėsti nevaržomas. Bet gali ir neėsti, nes irgi niekas nevaržo.

Šįkart todėl – apie dietą.

O gal tiksliau, kodėl religinis Romos Katalikų Bažnyčios (nes kitų nesu labai jau praktikavęs, išskyrus Zen) nurodymas pasninkui ir abstinencijai yra logiškas ir sveikas – būtent ne psichiatrijos požiūriu, o dietologijos arba fiziologijos?

Pirma, apie sąvokas. Pagal RKB, abstinencija nėra susilaikymas nuo alkoholio, kaip mes suprantame, arba susilaikymas nuo lytinių santykių (pastarieji yra celibatu vadinami, kai jau taip “su visam“). Taip, abstinencija taikoma ir ugniniam vandeniui bei aistringoms moterims, tačiau iš esmės reiškia susilaikymą nuo mėsos vartojimo.

Dabar jau katalikai tiek išlepę (nepaisant to, kad dievagojasi, kokia jų religija yra, matai, radikali), kad pasninkauja tik, jei sugeba, per Didįjį Penktadienį. Na, dar per Pelenų dieną ar, rydami kauges blynų, sakosi tą darantys per Užgavėnes (kažin kodėl prieš Gavėnią yra UŽ-, o ne PRIEŠgavėnės, ką?).

Tad, antra, pasninkas – tai nebūtinai tik duonos kriaukšlė ir vandens stiklinė, lydima maldomis, rožinio meditacija bei keliaklupsčiavimu. Kažkada minėjau, kad pasninko esmė yra… saikas. Tiesiog dienos valgymą suskirstai į tris dalis (dažniausiai taip ir yra juk), kuomet dvi dalys sudaro vieną pilną, o trečioji yra normalus pavalgymas, o ne apsirijimas.

Iš esmės, saikingai besimaitinantis (nebūtinai “ant dietos“) žmogus ir taip maitinasi šiuo principu, kad “pusryčius suvalgo pats (o pusryčiams gi nesuryji gi kokius tris karmėlaviškus cepelinus arba du didkepsnius su pusmaišiu paskrudintų bulvyčių), pietus dalinasi su draugu (geras patarimas iš visokių viarslo koučerių: niekuomet nepietaukite vieni – pasikvieskite ką nors dalykiniam pietums, o po to šis įprotis pradės nešti jums naudą; pamenu, kada buvau jaunas, tai visada banke bendradarbes kviesdavau… na, bet po to draugas vis tik įkalė, kad don’t have honey where you make money, tik čia kita istorija, nors irgi apie abstinenciją kita prasme, tad kur aš čia nuklydau?…), o vakarienę atiduok priešui“.

Tokiu būdu, pagal lietuvių liaudies patarimus, tai katalikiškas pasninkas yra netgi kažkoks bemaž apsirijimas, ar ne?

Bet pasninkavimo, kada laikomasi abstinencijos principo (iki “alų gerti sveika“ tapo priežodžiu, vienuoliai nusiuntė alaus statinaitę popiežiui, kad tas įvertintų, ar tinka pasninkui, tačiau kelionėje nepasterizuotas alus prarūgo, todėl buvo uždraustas ilgus šimtmečius kaip žalingas, nesgi prarūgęs, gėrimas!), nedera painioti su vegetarizmu. Aišku, jei sau galite tą leisti, kad bent kartą savaitėje (RKB siūlo penktadienius – iš pagarbos Kristaus kančiai Didįjį Penktadienį) apsieisite tik su žolėdžių pašaru, tai ir vėliava jums į rankas. Tokio kryžiaus gi nešti RKB nesiūlo – galima valgyti visą mėsą, kuri yra ne šiltakraujų gyvūnų.

Taip, įsivaizduojate, koks tai yra pasninkavimas: ikrai, austrės, krevetės ir visos kitos jūrų beigi gėlųjų vandenų gėrybės!

Kad jos iki kokio 19a. buvo varguolių maistu, tai čia kitas reikalas. Dabar gi – tai kaip ir prie prabangos, bet jei penktadienį su bendradarbiais užsisakyti vegetariškas picas gerokai pabodo, tai traukite į sushi barą. Samurajai, žinia, blogos dietos nepatars, aha. Galop, cholesterolio tikrai mažiau, nei nekošerinėje kriuksėje.

Visumoje, kartą į savaitę tikrai organizmui yra sveika truputį gauti kitokio maisto, ne vien mėsos, jei prie jos taip pripratę. Penktadienis, suprantama, dabar daugeliui sunkiai tinkama diena – ne todėl, kad sovietmečiu “žuvies diena“ buvusi ketvirtadienis (beje, todėl ji ir buvusi ketvirtadienis, kadangi…), ir taip jau įprasta, bet kad penktadieniu baigiasi darbo savaitė, o po to priimta prisiliuobti iki žemės graibymo, prieš tai pagraibius ir kokias spygaujančias mergikes kokiame nors klube.

Tai kaip čia taip pasninkausi – gi greitai smigsi veidu į baltąją mišrainę… Kita vertus, užkanda užmuša laipsnius, tai pasninkauti penktadieniais gal ne tokia jau ir prasta idėja, jei nori gerai “atitrūkti“ – truputį hard core gaunasi, bet ko nepadarysi Marijos Žemėje, aha.

Na, o vienuoliai, netgi tie, kurie sau alų varosi pasninkavimui, ir tikrai uolūs katalikai (man ir taiči per sunku praktikuoti, tai ką jau čia…), tai pasninkauja per visą Gavėnę – tas 40 dienų, kurias Kristus dykumoje dvasinio nušvitimo ir sąmonės išvalymo siekęs, o mitęs, kaip anuomet pas juos Judėjoje įprasta buvę tokiais atvejais, tik visokiais skurdžiais krūmokšniais ir žiogais. Praeinantys specialiųjų operacijų karių kursą pasakytų, kad tai nėra pati sočiausia dieta, kuomet jau lašiniai ir snikersai baigiasi, bet, sako, iš bado ir šuo varškę ėda.

Aišku, žiogų mūsų platumose tuo metu tiek neprigaudysi iš viso, o ir krimsti šakeles – reiktų bebru gimti (bebro uodegos, beje, Viduramžiais buvo vienas iš sukčiavimo per Gavėnią būdų, teigiant, kad tai yra iš esmės “žuvis“, o ne pats bebras, kuris, žinia, šiltakraujis). Tad iš tiesų anksčiau pasninkaudavę per Gavėnią laikydamiesi abstinencijos mėsai labai logiškai: juk kaime vyravęs natūrinis ūkis, todėl tam metui kaip tik baigdavęsi sukauptos mėsos atsargos, arba jos sumažėdavę iki tiek, kad derėjo pasilikti pačiam jau darbymečiui.

Maža to, iki tol vištos jau būdavę suvalgytos, o pasiliekamos tik dedeklės (štai iš kur ta margučių per Velykas mada – susikaupdavę tuomet šeimynai kiaušinių, ūkyje padarydavę inventorizaciją, kiek jų perėjimui palikti, o kiek likusius suvalgyti, nes šaldytuvų tai nebuvę). Karvutės irgi užtrūkdavę – pieno kaip ir nebėra, o neskersi gi galvijų, kurios veršiuosis. Kiaulės nupenėtos rudeniop ir jau seniai išrūkytos kabo palubėse, katukus trolindamos, o ir perteklinė mėsa suryta arba palikta, kaip minėjau, tik pavasario sėjos darbams.

Tad RKB labai nesunku buvo paraginti parapijiečius pasninkauti – tie ir taip dietos jau prisilaikydavę. Na, o tie, kurie šiltuose kraštuose ir prie jūros gyvendavę, tie ir taip visokio “varguoliško“ maistelio tik iš jūros prisirankiodavę – minėtų austrių ir krevečių. Tai jie ir taip neauginę nieko, o badu nesimarinsi gi. Jei domina, kodėl neplaukdavę žvejoti, tai labai logiška – tuomet kaip tik stiprių audrų metas išpuola Viduržemio regione (meltemi, bora, mistralis), tad nelabai ir teišplauksi.

Gervės jau parskrido, čirvirvir pavasaris, o ėsti ir nebėra ko, puodai ištuštėjo, grybai ir uogos Dzūkijoje tik rudeniop (iš nudeforjoy.tumblr.com)

Žodžiu, gana čia man postringauti – religijos saikingame valgyme yra ne tiek ir daug, nors religinei praktikai galima ir stovėjimą ant galvos, ir po šaltu kriokliu, ir linksmakočio stovėjimą pritempti, nelygu tikslai ir racionalizavimas.

O aš Didįjį Penktadienį (balandžio 18 dieną) tai savo maudynes pratęsiau jau ir ežere Trakuose. Oras taigi nuostabus buvęs, švietė saulė. Radau užuovėją ir triskart niurktelėjau – net rankšluosčio nebuvau pasiėmęs, taip nudžiūvau. Labai atgaivino po akcininkų susirinkimo, kad manau, dažniau, kada tik rūpesčių daugiau prisikaupia, reiktų nulėkti ir savo nuodėmingą kūną merkti, nes suteikia žvalumo ir skaidrumo perspektyvos matyme.

Vakar tai ir dviračių sezoną atidariau, numynęs po savo kalvotas apylinkes kone 19 kilometrų. Dabar tik va sėdimąją skauda – vis tik dviračio balnelio reiktų kokio nors minkštesnio, ypač, kuomet dardi senuoju Trakų traktu, akmenimis grįstu. Bet čia kita istorija jau.

Tad smagaus judėjimo ir saiko mityboje!