Okinawa, karate gimtinė (1/3): champuru principas

Ką gi jums artėjančių Kalėdų proga čia taip parašius tokio gražaus, balto ir pūkuoto?

Juolab, kad pirmiausia dar ateis Kūčios – lietuvių katalikų toks tautinis paprotys “pasninkauti“, apsiryjant bent tuzinu patiekalų žydiškos (kaip gi be jų Šiaurės Jeruzalėje?) virtuvės, tamkart atsisakius įprastinės valstietiškos vokiškosios (kugeliai, cepelinai, baumkuchenai ir kitokios ten rūkytos dešros) ir bajoriškos itališkosios (balandėliai, vytinti skilandžiai ir kitokia įmantri paukštiena).

Ir šitas požiūris į “tautinę“ virtuvę, be abejo, kažką man primena…

Ir kadangi dar šiame tinklaraštyje labai dažnai ne vien karate aptarimo kontekste paminima vis tolimoji Okinava Ryukyu salose tarp Taivanio ir Kyushu, netgi man pabrėžiant, kad tai vis tik nėra “tikra“ Japonija, nors ir yra visiškai Japonijos dalimi, tai dabar pažiūrėkime, kuo mes išties su jais, gyvenančiais ant nelabai tvirtos žemės salose ir dar kitame gaublio gale, esame panašūs.

* * *

Juk tie dabartiniai okinaviečiai yra sąlyginai naujas visuomeninis darinys, kuris vis dar vystosi japonizacijos link, stengdamasis vis atsigręžti į savo istorines šaknis, menančias kinų imperiją.

Kita vertus, o tai kas yra tuomet tas šiuolaikinis lietuvis, kuris su LDK arba ATR išties turi labai mažai ką bendro, ir tūlas sunkiai su tais “lietuvių“ kilmingais protėviais susišnekėtų, jei nemokėtų dabartinių lenkų bei rusų kalbų – ar dar tiksliau, tai istorikų tik dabar pavadintų rusėnais, kas būtų artimiausia šiuolaikiniams baltarusiams, o paprastai tiesiog pavadinama vakarų slavų dialektu (nors slavų gyvenama dar labiau į vakarus iki pačių pietų slavų jugoslavų)?

Kaip tauta okinaviečiai yra vadinami uchina, o ir iki tapdami jau juridiškai pilnai japoniška Okinavos prefektūra, tai juk turėjo iki pirmojo kinų ir japonų karo 1894-1895 metais (beje, kilusio dėl taivaniečių provokacijų ir dar sukurstyto vakariečių!) dvigubuose vasališkuose santykiuose tarp kinų ir japonų laviruojančią savo “nepriklausomą“ Ryukyu karalystę, pagal ką taip vadinama ir visa šių salų grupė kaip Ryukyu, įskaitant ir pagrindinę salą Okinawa – na, ir koks dar sutapimas, žinant, kad antras didžiausias miestas po sostinės ir uostamiesčio Naha pačiame Okinavos salos centre yra irgi vardu Okinava.

* * *

Deja, bet aš šitoje šalyje dar kol kas ir nesu buvęs, nors, be abejo, norėčiau ten kada nors ilgesniam laikui nuvykti, turėdamas tam pakankamai lėšų – ir aišku, kad ne kaip šiaip žioplinėjantis turistas, bet kurio nors Goju-ryu (suprantama, kurio – juk Jundokan) karate dojo mokinys. Nebent tie manęs nebepriimtų dėl kokių nors dabar nežinomų man priežasčių, tai tuomet prašyčiausi pastudijuoti gervės kung-fu palikuonių karate pas Uechi-ryu į kurį nors jų dojo.

Tad gal ir jums todėl nenuostabu, kad apie šias dvi mokyklas su visiškai neslepiama simpatija ne viena serija mano pasakojimų publikuojama šiame tinklaraštyje – nes jau mums gerokai labiau suprantama japoniška karate, ar “tradicinė“ toji, ar šiuolaikinė, nors ir turi kiekviena savo žavesio, bet manęs nebetraukia (matyt, pasenau… nors Okinavoje, kuri yra viena iš trijų ilgaamžiais garsėjančių šalių pasaulyje, taip į vyrus iš pacanų tradiciškai priima tik nuo 60-ies metų amžiaus).

Aišku, pati Okinava įdomi ir ne vien karate bei kitokiais įprastiniams turistams rūpimais pasiselfiukinti objektais ar su tuo susijusiomis pramogomis, kur vietinė samanė awamori (nes ne japoniška sake), tarkime, yra vienas einamiausių turistinių suvenyrų – labai gaila, kad dzūkų tautinio paveldo lobistai to pas mus dar niekaip neįsiteisino Seime, taip irgi skatindami regioninį turizmą, nors Alytuje legaliai jau yra gaminama samanė (tik niekam nesakykite, kad tai yra outsource, taip Alitos šnapsinei tik pridedant savo etiketę – tssss!).

NHK reklaminis Japonijos piečiausios “dzūkiškos“ provincijos Okinavos plakatas – champuru!

Ši šalis greta savo kultūros bei istorijos, manau, nusipelno mūsų pačių, kai kuriais istoriniais aspektais atkartojusių ir jų kelią, gerokai artimesnio dėmesio dar ir kaip galimas mums pavyzdys kai kurių mūsų visai tautai jau būdingų problemų sprendimui (alkoholizmas, širdies ir kraujagyslių ligos, savižudybės), kurioms savo kelią ir išeitį surado savo laiku okinaviečiai, dėl to dabar sau gyvendami ilgai ir laimingai.

Tiesiogine prasme – būtent okinaviečiai, o ne bendrai japonai, išties gyvena tikrai ilgai ir laimingai, besivadovaudami ikigai principais (ir apie juos bus kitoje dalyje, kadangi vakariečių koučerių tie suprantami visiškai priešingai)!

O argi jūs to nenorite netgi tuomet, kai pasineriate į “žiurkių lenktynes“ vardan pinigų, kuriais naiviai tikitės ateityje kažkada visa tai sau galop nusipirkti, o jei nebespėtumėte, tai nors nupirkti avansu savo vaikams?

* * *

Pradėjęs visiškai kito įrašo įžangoje ir karo Ukrainoje fone taip rašyti apie karate kūrėjų tautai būdingą taikingumą, kas atrodytų prieštarauja to agresyvaus (gi tai yra muštynės su pasispardymais!) meno prigimčiai, ir ką jie išreiškia fraze nuchi-du takara (ir kas bus trečioje pasakojimo dalyje), aš supratau, kad va dėl to dera tekstą truputį dar išplėsti (ši mano yda neišgydoma, ša, bambekliai jūs!), bet po to ir padalinti į tris trumpesnes dalis pagal jų teminį apjungiantį principą: kūnas, siela ir kosmosas (ne apie žvaigždes ir planetas, bet reakciją į išorinius ir kitąkart Visatos dydžio nenugalimus veiksmus).

Galima tą įvardinti dar ir japonišku papročiu kaip shin-gi-tai 心技体, kas reiškia dvasia (pažodžiui – “širdis“), technika (dar japoniškai – waza) ir kūnas, bet tai būtų ne visai tiksliai okinaviečių mentaliteto atžvilgiu – gi sakiau, kad japoniška karate ir okinaviečių karate yra dvi skirtingos karate, kaip ir okinaviečių kung-fu, virtusi dabar karate, yra ne tokia kinų iš Fujian kung-fu, iš kurios savo ruožtu kilusi.

Todėl ir pavadinsiu šią savo tolimosios Okinavos pažinimo per atstumą ciklą, suskirstydamas smagiau tomis sąvokomis, kurios tą mano tikslą taip apibrėžia tiksliau:

  • champuru principą vietoje to kūno, nes irgi apie kūną;
  • ikigai principą vietoje dvasios, nors ir apie veiklą, kuri miela širdžiai;
  • ir nuchi-du takara – kaip esminio šios tautos mentaliteto, ko mums ypač šiuo neramiu civilizacijų susidūrimo metu trūksta, vis labiau pasineriant į tą karingą isteriją, vedančią, deja, tik į mūsų tautos pražūtį, o ne klestėjimą, ir ką seniai apie save supratę okinaviečiai, besilaikantys to taikingumo principo.

Tad ir pradėsiu nuo to, kas paprasčiau ir suprantamiau dabar mums kaip pragmatiškiems ir visiškai nedvasingiems vakariečiams.

* * *

Kaip jau minėjau, bet okinaviečiai išties pasaulyje pasižymi kaip viena iš keletos tikrai ilgaamžių tautų, kur į suaugusius vyrus yra formaliai užrašoma tik nuo… 60-ties metų amžiaus, tad aš dar pagal juos kol kas esu tik “pacanas“.

Kas, gerai pasigilinus, jau ir nebėra nuostabu, kodėl jie dabar, prie išsivysčiusios šalies ekonominio lygio, jau gali nugyventi gerokai ilgiau – o ir ypač, kai yra visada pozityviai nusiteikę ir tikrai atsipalaidavę žmonės (apie ikigai bus kitoje dalyje).

Be abejo, mus, kaip pragmatiškiems žmonėms, “tikintiems mokslu“ (sic!), čia esminiais veiksniais kaip tik ir tampa svarbi tradicinė okinaviečių mityba – nes ėdi, sakoma, tuo ir esi, o maistas gali būti ir vaistas, ir nuodas.

Ir ta okinavietiška virtuvė yra iki banalumo iš esmės nenustebinanti ir netgi kitąkart nuobodi visų kitų to regiono egzotikų prasme, nes mes vis ieškome kažkokių stebuklingų sprendimų ir ypatingų receptų, nors faktiškai savo regiono įprastinę mitybą galime pagal tuos pačius principus adaptuoti ir sau ramiai maitintis įprastiniais vietiniais produktais be didesnio streso mityboje – juk minėjau, lietuviška virtuvė lygiai taip pat yra adaptuota tiek vokiška, tiek itališka, tiek žydiška, tiek ir slaviška (įvairūs barščiai, sūdyti ir rūkyti lašiniai, ar netgi… degtinė, kurią liaudiškose dainuose aptiksite ne kaip arielką, o kaip žalią vyną, “kuris ne vanduo“).

Okinavietiška virtuvė yra net ne egzotiška, nors mums čia ir neįprasta vietinių produktų parinkimu, bet, visų pirma, labai nuosaiki savo suvartojamo maisto kiekiu (oi tie mūsų cepelinai…), o jau toliau – tokiu skirtingų tautų virtuvių sukombinavimu (ar manote, kad ir toji “baltoji mišrainė“, visame pasaulyje vadinama rusiška, o rusų vadinama olivje vinigretu, yra tikrai lietuviška?).

Šitas suderinimo principas, kurį mes pavadintume makaliūze, apibrėžiamas okinaviečių tarsi kokiu priežodžiu apie savotiškai atsainų požiūrį į įvairius mūsų apsišaukėlių dietologų pavadinamus kaip “nederančius“ arba “konfliktuojančius“ daiktus bei reiškinius – tiesiog champuru!

Taip, viena ir labai siaura šio žodžio reikšmė yra kaip ir japonų kalboje tempura arba jų tautinis žuvies patiekalas.

Tačiau okinavietiškas champuru turi daugiau bendro su ispaniška mañana ar rusišku, nesakysiu, pofigizmu, nei su pačia žuvimi bei garnyru prie jos.

O ir be minėtos tempuros, tai tuo champuru principu okinavietiškoje virtuvėje suderinta:

  • kiniška – vyraujantis terminis apdorojimo būdas;
  • japoniška – ypač šaltieji produktai ir jų suderinimas, įskaitant sushi ir sashimi variacijas;
  • tailandietiška – naudojant ne tik prieskonius, skirtingai nuo prėskos japoniškos ar saldžiarūkštės kiniškos, bet ir… išmokta distiliuoti vietinė samanė awamori); ir
  • europinė ar amerikietiška – priderinta kiauliena ir jautiena (konservuota amerikietiška “tušonkė“) jų racione.

Šios, atrodytų, visos skirtingos virtuvės yra dar ir iš natūralių produktų – nes nėra tokio dalyko, kaip “sveiki“ produktai, ir žmogaus organizmui ir ypač smegenims yra būtinas kuo įvairesnis maistas produktais bei skoniais. Šiuo požiūriu okinaviečiai, panašu, netyčia atradę sėkmingą teisingos mitybos receptą, atsiprašant už kalambūrą.

* * *

Gal tik ypatumas okinaviečių virtuvėje, kaip pastebi tyrėjai, yra tame, kad naudojama daug jūros dumblių, kuriuose gausu jodo, visoje toje okinavietiškoje champuru dermėje pravalančiu kraujagysles nuo užkalkėjimo ir išsaugojančio kraujagyslių elastingumą (prancūzai jodo trūkumą kompensuoja taure bordeaux).

Be abejo, jodo trūkumas labai atsiliepia skydliaukės veiklai, ir aš čia visiškai nesiūlau padalintų vilniečiams šimašinių jodo tablečių vartoti profilaktikai dar ir nuo cholesterolio, nes kaip ir prancūzams jų “sviestinėje“ virtuvėje, taip saikingai ir vynas (okinaviečių atveju – awamori), matyt, irgi prie to paties prisideda… ir būtinai, primenu, saikingai!

Čia saikas yra raktinis žodis, apsaugantis nuo kito kraštutinumo, t.y. kepenų cirozės ir pankraetito (kasos uždegimo).

Netiesa, kad okinaviečiai “nemoka gerti“ kaip japonai – tiesiog jie neprisilaka iki “baltų arklių“ ar bent sąmonės netekimo, kaip ir netiesa, kad vietiniai karate meistrai buvo arba yra abstinentai (tuo alkoholizmo “propagandą“ ir baigsime – o Isshin-ryu karate sukūrėjas Shimabukuru Tatsuo turėjęs apsčiai patarlių apie karate ir vietinę samanę).

Tiesiog turėkite omenyje, kad jei pasaulyje pagrindine mirties priežastimi vyrauja vėžys, tai pas mus šis tėra tik trečioje vietoje po kraujagyslių ir širdies ligų – ir tai yra požymis, kad kažkas išties negerai jau su mūsų gyvensena (mityba ir judėjimu), nes Okinavoje šios mums būdingos abi mirties priežastys yra sąlyginai retos, ir todėl nepasiunčia čiabuvių į kapelius taip anksti, kaip nutinka mūsų tautiečiams.

Tad neatsisakydami, kaip minėjau, įvairių produktų, manau, galėtume pasimokyti, kaip juos parankiau mūsų sveikatai sukombinuoti (champuru!) – ir kaip visu tuo nepersiėsti, aišku.

Beje, juk šitas champuru principas būdingas ir karate mokykloms – kurios visos yra tokie mišrūnai iš skirtingų stilių, kur prie pagrindinio (šaoliniškojo ar gerviškojo) primakliavota ir kata iš kitų stilių, kurios puikiausiai adaptuotos ir laikomos tose mokyklose “tradicinėmis“.

* * *

Be abejo, Okinava yra dar ir paminėtos čia karate gimtinė, kur toji karate ir tradiciniai kata stiliaus šokiai yra praktikuojami nuo mažumės – jie netgi įeina į mokyklų fizinio lavinimo programą (taip ir tradicinėje okinaviečių karate parengiamieji pratimai hojo-undo).

Todėl be elastingų ir neužkalkėjusių kraujagyslių, okinaviečiai retai skundžiasi ir širdies ligomis, kurios išvengiamos taip pat ir saikingu (vėl tas saikas!) fiziniu krūviu – dar ir be karate bei šokių, tai ir kasdieniu judėjimu gryname ore, kam labai palankus ten subtropinis klimatas, bei ir tūlam lietuviui suprantamu laisvalaikio praleidimo būdu, kuris vadinasi sodas arba daržas (“suleisti nagus į dirvožemį“, aha).

Okinaviečiai irgi mėgsta kuistis nuosavame sodelyje savo namelio galiniame kiemelyje (salose vietos ne tiek ir daug, todėl čia mažybiniai žodelyčiai neatsitiktiniai – dar liūdniau megapoliuose susigrūdusiems japonams, kurie mikro miškininkystę pavertė bonsai menu).

Okinavoje toks vaikščiojimo bei gyvenimo būdas išlikęs dėl ganėtinai vis dar kaimiško gyvenimo būdo – skirtingai nuo mūsų miestiečiais klaidingai laikančių “sodiečių“, kurie gyvena priemiesčiuose, ir įsigiję netgi sodybas užmiesčiuose, bei praleidžia važinėdami taip kasdien automobilių spūstyse į savo darbus miestuose ne po vieną valandą. Okinavoje tas ekonominis “atsilikimas“ nuo žemyninės Japonijos vienu ar kitu istoriniu periodu visumoje suformavo ir kitokį okinaviečio mentalitetą, kurį mes pavadintume provincialo iš lietuviškojo miestelio, kur neskubant galima visur nupėdinti pėstute, pakeliui pasilabinant ne tik su kaimynais.

Okinavos salose buvo beveik išvengta destruktyvios betono džiunglių tipo urbanizacijos, nebuvo priinvestuota į pramonę, o ir taip sąlyginai išliko neperteklinis gyventojų skaičius ir jų koncentracija, lyginant su Japonija ar Kinija. Dabar Okinavos prefektūroje gyvena tik apie 1.4 milijono gyventojų (tarsi kokia Estija), iš kurių sostinėje ir uostamiestyje Naha gyvena tik apie 317 tūkstančių (tarsi toks Kaunas).

Kaip bebūtų keista, atrodytų, bet turime už juos gerokai mažesnį gyventojų tankumą – jie sutelpa į 1199 kv.km, o mes turime net 65300 kv.km ploto, tačiau vietomis esame susigrūdę, tarpuose turėdami ir dėl sparčios emigracijos besiplečiančias jau nebegyvenamas dykras tarsi po maro.

* * *

Taip, Okinavoje tikrai yra išvystyta ir kelių bei viešojo transporto infrastruktūra, bet, sutikite, prie tokio sąlyginai nedidelio urbanizacijos lygio, netgi sutelpant į salas ir taip gyvenant kompaktiškai, to kasdienio streso jiems yra gerokai mažiau.

Tad ir nukėblinti pėstute savo apylinkėse kone nuolat geru oru yra gerokai smagiau (ir sveikiau!), nei kasdien grūstis viešame transporte ar kiurksoti nuosavame automobilyje grūstyje, kurį dar ir po to ieškok kur pastatyti, nes žolei atiduodama pirmenybė prieš asfaltą.

Nemanau, kad mums būtina visiems kraustytis gyventi į savo tam visiškai nepritaikytą ir nebepritaikomą sostinę, agresyviai tik besiplečiančią į aplinkinius rajonus – taip Vilnius administraciniu plotu, neskaitant priemiesčiais esančių aplinkinių rajonų, yra net 401 kv.km, tad kone keturiskart didesnis net už Paryžių, kurio plotas tėra tik 105.4 kv.km, tačiau gyventojais mūsų sostinė už prancūzų sostinę yra, atvirkščiai, keturiskart mažesnė.

Be akis badančių spūsčių, kuomet tarsi visas miestas kiurkso gatves užtvindžiusiose savo ratuotose konservose, tas vis labiau lygiai taip pat savotiškai atsikartoja tiek ir antrojo didmiesčio, tiek ir uostamiesčio gyventojų pomėgyje – taip irgi visur per miestą grūstis su savo automobiliu, o vakarop išvargintiems po to parsibaladoti į užmiestį pramiegoti iki kito ankstyvo ryto, tik nuolat iššvaistant gyvenimo laiką ir savo pinigus tokiai “būtinybei“, kai dėl kylančių degalų ir būtinų pragyvenimo kainų faktiškai dirbama tik tam, kad susimokėtum už tai, kad galėtum dirbti.

Ir, neduoktudie, neteksi bent tokio darbo (Lietuvos darbo rinka faktiškai yra žlugusi, o ir šalies ekonominė padėtis nuolat prastėja prie to “kaip niekad gerai negyvento“ bendrai smunkančio Vakarų ekonomikose pragyvenimo lygio), ar išvis kažkas susirgs ar banaliai pervargęs nuo streso “suklimaksavęs“ sutuoktinis pagalvos, kad skyrybos yra geresnis tokių problemų sprendimo būdas, nei pačių problemų sprendimas su sutuoktiniu (tradicinė ilgaamžė šeima vietos “katalikams“ seniai nebėra jokia vertybe).

* * *

Ir čia prieiname prie to, kaip ir kame okinaviečiai atrado pasitenkinimą savo gyvenimu, kas pas mus kartais apibendrintai pavadinama ikigai.

Ir tikiu, kad ir šitai, kaip visokių šarlatanų pezūnų “koučerių“ nuvalkiota dar viena “gyvenimo būdo“ pardavimo koncepcija, taps ir pas mus nauju susižavėjimu bei pamėgdžiojimu, net nesuprantant iš viso, kas tai išties yra, o ir kodėl individualiai to pasiekti neįmanoma.

O apie tai – bus kitoje dalyje, kai aš dabar čia jums siūlau saikingai įvairovės (champuru!) prisiragauti (apie patiekalus, o ne ugninį vandenį, husarai jūs!) ne tik per Kūčias, ir judėti saikingai bei džiugiai toliau!

Osu!


Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2022-12-04, ir dėkoju dar atskirai balsuojantiems savo pinigais per PayPal

どうもありがとうございます!

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s