Du kung-fu blokai

Karate į Okinavą atėjo iš Kinijos – taip ir vadinosi: “Han dinastijos laikų didžiojo brolio, hieroglifais šnekančio, metodai, skirti išspardyti pasturgalius nedorėliams, užsimojusiems išmalti doriems civiliokams marmūzes, o vat ir liksmakotis jiems į akį, nes mes mokam kanfū!“

Na, gerai, vadinosi trumiau “tui-ti“ (okinavėtiškaa, tipo) arba “to-de“ (sam-ura-iškai), kas dar oniškai (tipo, japoniškai, nes kuniškai – tai kai kiniškai pagal rašmenų originalų, tačiau iškraipytą, tarimą) perskaitoma ir kaip “karate“ – tiesiog pirmas skiemuo po japonų laimėto Antrojo kinų karo bendru Okinavos meistrų susirarimu vardan geresnio PR pakeistas iš “kinų“ į “tuščią“, kadangi japonų kalba yra gausi homonimais ir tą padaryti buvę paranku (paskui jau Pušiukas Svyruonėlis, jap. Shoto, o pagal metrikus Funakoshi Gichin, prikūrė filosofijų, prisigurkšnojęs čefyro su dziudo didmeistriu Kano Jigoro).

Ir jei japoniška karate išsigrynino tradiciniame pavidale iki šokių be kardų, o tarp testosterono ir steroidų mylėtojų – taip iki kikbokso su pižamomis, tai okinavietiškoje karate to kunfu stiliuko atavizmų apstu iki šiol. Anava, mano buvęs dojo partneris Vytas saifa-gata tai taip ir vadino – kungfu, o ne karate. Ir jis čia nelabai perdėjo (ne bez-, o padauginti!).

Šįkart tiesiog duosiu patarimą, kaip suprasti blokus, kurie pasitaiko kata tarsi chudan-uke (arba vidurinis blokas į išorę) variantai.

Pirmasis, tai ir saifa-gata sutinkamas mostas užlenktu riešu, kuomet delnas paskutinėje fazėje nukreiptas aukštyn – pavadinkime sparnu (nors gervės, kinų vadinami he-quan kungfu variantai, tas sparnas Goju-ryu iš tiesų yra kake-uke, arba blokas užgriebimu, o ne šis tekubi-kake-uke). Šį bloką randate ir tora-guchi (tigro nasrai) arba, kaip vadina velionio Didžkalnio pasekėjai savo Absoliučios tiesos draugijoje (jap. Kyokushinkai) – mae-mawashi-uke.

Saifa stiliaus blokas dešine ranka (pirštus labiau užsukčiau į blokuojamą ranką, kad užsikabintų – būtų tekubi-kake-uke – iš wuweidao.com)

Antrasis, tai tarsi maldininko stiliaus, kur riešas yra sulenktas į priešingą pusę (pirmam variantui, bet natūraliai pagal linkį į vidų), ir tuomet riešo išorinė dalis nukreipiama viršun – pavadinsiu maldininko letenomis arba kabliais.

Na, štai kaip čia:

Europos Goju-ryu Kyokai vadas Onaga-sensei sniegynuose atakuoja kaip žiogas-maldininkas (sanseru-gata)

Aišku, tūlas Baihe-quan praktikuotojas pasakytų, kad nei čia maldininkas, nei čia tigras, o viskas yra ta pati jo gervė, ir, gerbiamieji pižaminiai, visa jūsų Goju-ryu yra iš esmės gervė užkietėjusiais viduriais.

Principe, tai tigras iš Hun giminės, bet gali būti ir gervės iliustracija, jei taip jums reikia (iš masterfu.hubpages.com)

Tai dabar ir klausimas: jei jau galima blokuoti dilbiu, sugniaužus kumštį ir atmušant praprastai ir rūsčiai (zonine gynyba), tai kam dar tie pasimaivymai “sparnais“, “nagais“ ir “snapais“?

Kad gražiau būtų (nes kanfū, ane?) ar kad taip sugalvojo kata kūrėjai (nu mianinykai kažkokietais), tai atsakymas nelabai tenkina ir ne tokį išrankų ichi-ni-san-shi-ossssss! karate stiliaus mėgėją. Tada kata dešifruodamas prisigalvoja įvairių egzotiškų bunkai, kurie yra iš esmės atakos pritaikymas gynybai, o ne gynyba, kaip atsakas, atakai (a jauč skyrtumą, geziukai, ką?).

Ne visuomet, bet daugeliu atveju tai tikrai yra blokas. Bet ne toks atmušimas, kaip chudan-uke.

Medinukai dailiomis pižamomis demonstruoja smūgį ir jo bloką “kanoniniu“ chudan-uke (iš cornwallkarate.co.uk)

Tai yra blokas, bet apvijimu.

Pirmu atveju, apvijate blokuojamą ranką iš vidaus per viršų, sučiupdami iš apačios (jei kaire ranka, tai prieš laikrodžio rodyklę brėžiate) – rašiau tai jau apie saifa-gata bunkai. O antru atveju – darote viską priešinga kryptimi, t.y. pagal laikrodžio rodyklę, jei kaire, apeidami blokuotą ranką iš vidaus apačion ir per išorę apimdami ją iš viršaus.

Tai logiškai paaiškina, kodėl delnas viršun – gi iš tiesų jis iš apačios prispaudęs ranką (turite pirštus – nepamirškite ir jais įsikibti, gerai?). O maldininkiški kabliai – nes laikote ranką, spausdami iš viršaus (pirštų čia irgi niekas nenukandęs). Galima spausti ir sulenkto priešininko sprandą, jei to norisi – taip, beje, yra sanseru-gata pačioje pabaigoje (žr. meistrą su pižama sniegynuose aukščiau), kuomet viena ranka sučiupę ranką, o kita spaudžiate už sprando žemyn.

Maldininkiškų kablių tokia ir yra paslaptis – blokuoti ranką, bet ne atmušant, o užkabinant ir taip sukaustant judesius. Gi delnais pirmąjame bloke prilaikoma ranka, užspausta po pažasčia. Tad kata spoksant ir analizuojant tie tekubi-kake-uke iš esmės turėtų būti ne riešai svarbūs, o pažastys (nepamirškite dezodoranto, bet praustis irgi privalu) – tokių judesių yra ne tik saifa-gata, bet itin gausu, tarkime, ir seiyunchin-gata, kuri yra iš esmės imtynių, o ne kumštynių, šnibždė.

O kad pats chudan-uke irgi nėra tik zoninė vidurinės srities gynyba atmušant dilbiu, tai, ko gero, kita tema, ar ne?